Maironis biografija kūryba reikšmė
5 (100%) 1 vote

Maironis biografija kūryba reikšmė

Jonas Maironis

(1862-1932)

[pic]

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m.

lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli

nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”,

valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus

turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais

ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio

dvarą,

kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių

kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas

Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo į

Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje.

Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos

bandymus jis sunaikino.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J.

Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis

patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio

poezijos savybėmis.

Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą

studijuoti literatūros. “Literatūra, ypač savoji, – vėliau rašė jis, – nuo

jauniausių studentavimo dienų mane ypatingai traukė prie savęs”. Maironiui

Kijeve naujai ir plačiai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų,

taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka

pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas išbuvo

vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to

meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia” (“Naujasis laikas”), prisidengęs

Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos

teisių gynimo klausimu.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis,

atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto

(vėliau redagavusio klerikalinį „Šviesos“ laikraštį), įstojo į Kauno

dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo

metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė

„Anykščių šilelis“, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas

lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą

„Lietuva“, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža

sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu

seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.

Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m.

Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis „Lietuvos

vargas“. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas –

romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino „Miškas

ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje – „Miškas ūžia“.

Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę

literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M.

Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių

studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – „Lietuvos

istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891), pasrašyta

Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus

Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis

mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo

eilėraščių („Ne taip senovės tėvai gyveno“) pirmą kartą randamas Maironio

slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys

„Pavasario balsai“.

Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiau

besireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės

seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo

Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros

kursą.

Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d.

[pic]

[pic]

Maironis – amžinai gyvas poetas

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami,

kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis

priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas

klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir

vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės

peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri

vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui.
Jo kūryba išsakė slapčiausius

ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip

užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama

nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis,

ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos

suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.

Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią.

Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su

žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos

pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui

ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.

Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia

mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir

giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne

Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai

visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai

šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų

literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su

būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to

peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir

kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė

Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno

ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio

poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir

pasididžiavimo jausmus:

Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę

apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus

rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų”

banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į

tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno

platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra

ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo

ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.

Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažo

komponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos,

plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūs

miškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, ir

jos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis:

Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su

judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai

šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”,

kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi

su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją,

atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą,

papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip

nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai

prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.

Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia… Nemunas, “Vilija – mūsų

upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta… Maironio peizaže

auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė,

putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip

kraujo lašus”… Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos

žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę

kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos

neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai

banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas

“nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda

lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina

pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių

literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga,

skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio

jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai

pavasaris :

Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis
keitimasis, jos formų,

spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo

dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš

pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto

dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas

vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona

“ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos

“dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys –

mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių

milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta

pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu

dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai,

kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Maironis – didysis mūsų poetas, Tėvynės dainius. Jis kėlė lietuvių

tautinio sąjūdžio idealus, išsakė tikėjimą tautos galiomis. Visai XIX a.

pabaigos tautinio sąjūdžio literatūrai būdingas romantizmas. Jis akivaizdus

Maironio eilėraščiuose apie tėvynę, kovas su kryžiuočiais. Jo kūryboje

gausu praeities vaizdų, kurie yra kontrastas niūriai carizmo prislėgtos

Lietuvos dabarčiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didūs kunigaikščiai,

milžinų kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos

šydu, po kuriuo slypi daug neįmintų mįslių: “Praeities gilų miegą kas

pažadint galėtų? / Kas jo dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?”

(“Praeitis”). Praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ji “kaip žaibas”

tamsioje dabarties padangėje. Praeities atminimas uždega krūtinę, teikia

jėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezėmis

paremti eilėraščiai “Vilnius (Prieš aušrą)”, “Trakų pilis”, “Miškas ūžia”,

“Tu girele, tu žalioji”, “Senelio skundas”, “Aš norėčiau prikelti”.

Primenami ir legendiniai Kęstučio, Birutės, Vytauto vardai, nes jie

susiję su garbingąja Trakų pilimi, kuri apdainuota eilėraštyje “Trakų

pilis”. Eilėraštis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ši pilis

apleista, griūvanti, graudinanti “jautrią širdį ne vieną”. Tačiau praeitis

poetizuojama: jos didingumą pabrėžia epitetai (“aukšti valdovai”, ”garbinga

pilis”), perifrazė (“aukštus valdovus užmigdė kapai”), istorinė praeitis

vadinama “vieškeliu amžių plačiu”, o sunki savo meto tikrovė – “tamsia

naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir

stiprūs. Eilėraštis baigiamas vėl niūrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu

važiavau pro Trakus, / Man verkė iš skausmo širdis…”. Tauta praeityje buvo

stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, pažeminta. Toks žvilgsnis į

praeitį akivaizdus eilėraštyje “Vilnius”. Eilėraščio tonas iškilmingas,

pakylėtas. Piešiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnų

plačiai”, naktis jį dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsūs amžiai

užmigę tyli”.

Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarčiai. Vilnius

eilėraštyje turi kelias reikšmes. Tai gražus ir poetiškas, paslaptingas

miestas, tai ir šalies sostinė – “širdis”, “akis”, pagaliau Vilnius – visos

Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks

gražesnės ateities. Eilėraštis baigiamas optimistiškai – tikima ateitimi:

“Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų

tėvynei”. Kituose eilėraščiuose (“Milžinų kapai”, Praeitis”, “Eina garsas”,

“Oi neverk, matušėle!”) atskleisti dramatiškiausi mūsų tautos istorijos

momentai: nuolatinis pavojus kultūrai, kalbai, niokojantys priešų

antplūdžiai, motinų ir seselių sielvartas, baisios kautynės ir sunkiai

iškovotos pergalės. Eilėraščio “Milžinų kapai” laikas – tolima praeitis,

lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda

kirvius, kalavijus aštrius”, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kaunu per

Nemuną plaukia. Kalbama apie ištroškusius garbės svetimšalius. Lyrinis

siužetas baigiasi mūšio vaizdu. Dabar tas ženklas ženklina “kapai milžinų”.

Didingai rūstūs vaizdai perteikia senovės lietuvių herojiškumą ir skatina

priešintis dabarties negerovėms. “Milžinų kapai”, “Eina garsas” primena

karines – istorines dainas.

Apdainuodamas praeitį, Maironis brėžia lietuvio ir miško paralelę.

Senos didingos girios ir narsūs lietuviai praeity. Be to, miškas maitino ir

dengė žmogų, ugdė jo dvasią. Eilėraščius “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu

žalioji…” Maironis kūrė mąstydamas apie savųjų laikų Lietuvą ir carinę

priespaudą. Nuotaika liūdna: “Miškas ūžia, verkia, gaudžia”; “Nuliūdimas

širdį spaudžia”. Prisiminimas,
kad senovėje miškas buvo didingas,

sustiprina jo ilgesį. Todėl ilgesingai klausiama: “Kas mums praeitį

grąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią?” (“Miškas ūžia”). Kaip kontrastas

carinei Lietuvos priespaudai iškyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis:

“Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminį / Pagimdys vargai galiūnus,

/ Ugnimi uždegs krūtinę!” (“Tu girele, tu žalioji…”). Graudžiai lyriškos

intonacijos būdingos eilėraščiams “Mano gimtinė”, “Lietuva brangi”.

Praeitis iškyla kaip garbingųjų amžių atminimas, įsiskverbęs į “krūtinę”,

“širdį”, sesučių “graudžiai malonias dainas” – į visą lietuvio buitį.

Žmogui stiprybės, vilties teikia praeities atminimas.

Tautinės, religinės ir patriotinės problematikos sankryžos: Maironio

poezijos sesutės

AIDA AŽUBALYTĖ

LIETUVIų LITERATūROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO BENDRADARBė

Maironio Pavasario balsų sesuo (su rūta, audžianti, dainuojanti) ir brolis

(su žirgeliu, artojas arba kovotojas) yra tapę kultūrinio Lietuvos

kraštovaizdžio embleminėmis figūromis. Sesučių dainos, simboliškoji jų

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2391 žodžiai iš 7943 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.