Jonas Maironis
(1862-1932)
[pic]
Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m.
lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli
nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”,
valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus
turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais
ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio
dvarą,
kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių
kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.
Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas
Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo į
Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje.
Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos
bandymus jis sunaikino.
Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J.
Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis
patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio
poezijos savybėmis.
Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą
studijuoti literatūros. “Literatūra, ypač savoji, – vėliau rašė jis, – nuo
jauniausių studentavimo dienų mane ypatingai traukė prie savęs”. Maironiui
Kijeve naujai ir plačiai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų,
taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka
pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas išbuvo
vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to
meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia” (“Naujasis laikas”), prisidengęs
Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos
teisių gynimo klausimu.
Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis,
atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto
(vėliau redagavusio klerikalinį „Šviesos“ laikraštį), įstojo į Kauno
dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo
metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė
„Anykščių šilelis“, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas
lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą
„Lietuva“, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža
sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu
seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.
Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m.
Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis „Lietuvos
vargas“. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas –
romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino „Miškas
ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje – „Miškas ūžia“.
Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę
literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M.
Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių
studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – „Lietuvos
istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891), pasrašyta
Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.
Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus
Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis
mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo
eilėraščių („Ne taip senovės tėvai gyveno“) pirmą kartą randamas Maironio
slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys
„Pavasario balsai“.
Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiau
besireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės
seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo
Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros
kursą.
Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d.
[pic]
[pic]
Maironis – amžinai gyvas poetas
Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami,
kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis
priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas
klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.
Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir
vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės
peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri
vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui.
Jo kūryba išsakė slapčiausius
ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip
užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama
nemirtingą šlovę.
Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis,
ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos
suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.
Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią.
Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su
žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos
pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui
ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.
Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia
mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir
giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.
Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne
Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai
visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai
šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų
literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su
būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to
peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir
kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė
Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno
ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio
poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir
pasididžiavimo jausmus:
Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę
apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus
rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų”
banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į
tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno
platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra
ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo
ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.
Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažo
komponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos,
plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūs
miškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, ir
jos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis:
Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su
judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai
šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”,
kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi
su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją,
atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą,
papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.
Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip
nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:
Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai
prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.
Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia… Nemunas, “Vilija – mūsų
upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta… Maironio peizaže
auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė,
putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip
kraujo lašus”… Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos
žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę
kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos
neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai
banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas
“nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda
lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina
pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.
Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių
literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga,
skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio
jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai
pavasaris :
Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis
keitimasis, jos formų,
spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo
dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš
pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto
dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas
vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona
“ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos
“dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys –
mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių
milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta
pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu
dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai,
kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.
Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje
Maironis – didysis mūsų poetas, Tėvynės dainius. Jis kėlė lietuvių
tautinio sąjūdžio idealus, išsakė tikėjimą tautos galiomis. Visai XIX a.
pabaigos tautinio sąjūdžio literatūrai būdingas romantizmas. Jis akivaizdus
Maironio eilėraščiuose apie tėvynę, kovas su kryžiuočiais. Jo kūryboje
gausu praeities vaizdų, kurie yra kontrastas niūriai carizmo prislėgtos
Lietuvos dabarčiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didūs kunigaikščiai,
milžinų kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos
šydu, po kuriuo slypi daug neįmintų mįslių: “Praeities gilų miegą kas
pažadint galėtų? / Kas jo dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?”
(“Praeitis”). Praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ji “kaip žaibas”
tamsioje dabarties padangėje. Praeities atminimas uždega krūtinę, teikia
jėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezėmis
paremti eilėraščiai “Vilnius (Prieš aušrą)”, “Trakų pilis”, “Miškas ūžia”,
“Tu girele, tu žalioji”, “Senelio skundas”, “Aš norėčiau prikelti”.
Primenami ir legendiniai Kęstučio, Birutės, Vytauto vardai, nes jie
susiję su garbingąja Trakų pilimi, kuri apdainuota eilėraštyje “Trakų
pilis”. Eilėraštis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ši pilis
apleista, griūvanti, graudinanti “jautrią širdį ne vieną”. Tačiau praeitis
poetizuojama: jos didingumą pabrėžia epitetai (“aukšti valdovai”, ”garbinga
pilis”), perifrazė (“aukštus valdovus užmigdė kapai”), istorinė praeitis
vadinama “vieškeliu amžių plačiu”, o sunki savo meto tikrovė – “tamsia
naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir
stiprūs. Eilėraštis baigiamas vėl niūrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu
važiavau pro Trakus, / Man verkė iš skausmo širdis…”. Tauta praeityje buvo
stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, pažeminta. Toks žvilgsnis į
praeitį akivaizdus eilėraštyje “Vilnius”. Eilėraščio tonas iškilmingas,
pakylėtas. Piešiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnų
plačiai”, naktis jį dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsūs amžiai
užmigę tyli”.
Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarčiai. Vilnius
eilėraštyje turi kelias reikšmes. Tai gražus ir poetiškas, paslaptingas
miestas, tai ir šalies sostinė – “širdis”, “akis”, pagaliau Vilnius – visos
Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks
gražesnės ateities. Eilėraštis baigiamas optimistiškai – tikima ateitimi:
“Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų
tėvynei”. Kituose eilėraščiuose (“Milžinų kapai”, Praeitis”, “Eina garsas”,
“Oi neverk, matušėle!”) atskleisti dramatiškiausi mūsų tautos istorijos
momentai: nuolatinis pavojus kultūrai, kalbai, niokojantys priešų
antplūdžiai, motinų ir seselių sielvartas, baisios kautynės ir sunkiai
iškovotos pergalės. Eilėraščio “Milžinų kapai” laikas – tolima praeitis,
lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda
kirvius, kalavijus aštrius”, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kaunu per
Nemuną plaukia. Kalbama apie ištroškusius garbės svetimšalius. Lyrinis
siužetas baigiasi mūšio vaizdu. Dabar tas ženklas ženklina “kapai milžinų”.
Didingai rūstūs vaizdai perteikia senovės lietuvių herojiškumą ir skatina
priešintis dabarties negerovėms. “Milžinų kapai”, “Eina garsas” primena
karines – istorines dainas.
Apdainuodamas praeitį, Maironis brėžia lietuvio ir miško paralelę.
Senos didingos girios ir narsūs lietuviai praeity. Be to, miškas maitino ir
dengė žmogų, ugdė jo dvasią. Eilėraščius “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu
žalioji…” Maironis kūrė mąstydamas apie savųjų laikų Lietuvą ir carinę
priespaudą. Nuotaika liūdna: “Miškas ūžia, verkia, gaudžia”; “Nuliūdimas
širdį spaudžia”. Prisiminimas,
kad senovėje miškas buvo didingas,
sustiprina jo ilgesį. Todėl ilgesingai klausiama: “Kas mums praeitį
grąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią?” (“Miškas ūžia”). Kaip kontrastas
carinei Lietuvos priespaudai iškyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis:
“Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminį / Pagimdys vargai galiūnus,
/ Ugnimi uždegs krūtinę!” (“Tu girele, tu žalioji…”). Graudžiai lyriškos
intonacijos būdingos eilėraščiams “Mano gimtinė”, “Lietuva brangi”.
Praeitis iškyla kaip garbingųjų amžių atminimas, įsiskverbęs į “krūtinę”,
“širdį”, sesučių “graudžiai malonias dainas” – į visą lietuvio buitį.
Žmogui stiprybės, vilties teikia praeities atminimas.
Tautinės, religinės ir patriotinės problematikos sankryžos: Maironio
poezijos sesutės
AIDA AŽUBALYTĖ
LIETUVIų LITERATūROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO BENDRADARBė
Maironio Pavasario balsų sesuo (su rūta, audžianti, dainuojanti) ir brolis
(su žirgeliu, artojas arba kovotojas) yra tapę kultūrinio Lietuvos
kraštovaizdžio embleminėmis figūromis. Sesučių dainos, simboliškoji jų