Makroekonomika
5 (100%) 1 vote

Makroekonomika

13 Tema. Pinigai ir bankų sistema

13.1.Šiuolaikiniai pinigai ir jų funkcijos ekonomikoje.

13.2.Bankai ir jų funkcijos.

13.3.Monetarinė politika.

13.4.Bankų kūrimasis ir plėtra Lietuvoje.

13.1.Šiuolaikiniai pinigai ir jų funkcijos ekonomikoje

Pinigai – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis vertės mato, cirkuliacijos (mainų), kaupinio ir mokėjimo priemonių funkcijas. Piniginėje mainų sistemoje žmonės keičia pinigus į prekes, ką nors pirkdami, ir prekes į pinigus, ką nors parduodami. Iki atsirandant pinigams mainai vyko tiesiogiai, be pinigų tarpininkavimo. Tokie mainai vadinami barteriniais mainais. Barteriniai mainai – prekyba, paremta natūriniais mainais, t.y. kai prekių savininkai, nenaudodami pinigų, maino savo prekes į kitas. Nors šiuo metu prekių mainai vyksta tarpininkaujant pinigams, bet būna atvejų, kai juos pakeičia barteriniai arba natūriniai mainai. Toks atsiskaitymų būdas naudojamas:

1) didelės infliacijos metu;

2) neleidžiant nusistovėti pusiausvyros kainoms (kontroliuojant kainas,

paklausa gali gerokai viršyti pasiūlą; tada pardavėjas gali neparduoti savo

prekių tokiomis kainomis, o keisti savo prekes į kitas);

3) natūriniai mainai taipogi galimi šalyse, kuriose yra dideli mokesčiai

(tokia praktika toleruojama JAV, Švedijoje ir kai kuriose kitose šalyse).

Barteriniai arba tiesioginiai mainai nepatogūs. Tam, kad sandoris įvyktų, reikia turėti prekę ir surasti prekės savininką, kuriam ta prekė būtų reikalinga, o Jums – jo prekė. Be to mainomų prekių vertės turi būti ekvivalentiškos, nes arba viena, arba kita pusė nukentės. Todėl objektyvus tarpininko poreikis prekių mainuose, atsiradus tam tikroms sąlygoms, tampa realybe. Pinigai palengvina prekių mainus. Esant pinigams, prekių mainai atsiskiria į du vietos ir laiko atžvilgiu savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Pardavus prekę, už gautus pinigus visiškai lengva nusipirkti norimą prekę; svarbu tik turėti reikiamą pinigų sumą. Be to, pardavus prekę vienoje vietoje, nebūtina tuoj pat pirkti kitą prekę. Galima paieškoti geresnės ar pigesnės prekės bei atidėti pirkimą vėlesniam laikui, o pinigus pasilaikyti arba padėti į banką ar kitą finansinę instituciją, saugančią indėlius ir mokančią palūkanas.

Iki atsirandant šiuolaikiniams pinigams, jų funkcijas atliko įvairios prekės, dominavusios tuo metu vietinėse rinkose, ar kiti daiktai, kurie galėjo atlikti tarpininkų vaidmenį mainuose: akmenys, įvairios kriauklės, žvėrių kailiai, sidabras, auksas bei kitos vertybės, kurios buvo pripažįstamos kaip mainų ir atsiskaitymo priemonė. Prasidėjus tarptautiniams mainams, pinigais tampa bran-152gieji metalai, nes jų vertė, skirtingai nei kitų daiktų (pvz., žvėrių kailiai ar grūdai) nepriklauso nuo vietos ir laiko. Todėl auksas ir sidabras palengva išstūmė kitus daiktus, atlikusius ir galėjusius atlikti pinigų funkcijas tiek tarptautinėje, tiek ir vidaus rinkoje.

Pradžioje brangieji metalai pinigų funkcijas atliko natūraliu pavidalu – tai buvo įvairaus dydžio ir svorio liejiniai ar aukso smiltys. Atsiskaitant aukso ar sidabro kiekis kaskart buvo sveriamas. Vėliau buvo pradėtos kaldinti monetos. Tai buvo patikimas ir visuotinai priimamas pinigas. Monetų atsiradimas labai palengvino atsiskaitymus ir, savaime suprantama, skatino prekybą. Po truputį į grynųjų metalų monetas įmaišant pigesnį metalą, jų tikroji vertė krito, nors jie atstovavo ir didesnę vertę. Todėl neišvengiamai turėjo atsirasti pigesnė atsiskaitymo priemonė, atliekanti pinigų funkcijas. Jais tapo popieriniai pinigai.

Popieriniai pinigai yra sukurti pinigai, kurie savo esme yra tik pinigų ženklai. Mainų ir mokėjimo priemonės galią jiems suteikia valstybė, tiek savo finansiniu potencialu, tiek ir savo juridiniu autoritetu, t.y. popieriniai pinigai turi perkamąją galią todėl, kad yra visuomet pripažįstami turį ją.

Pinigai atlieka tam tikras funkcijas ir yra:

1) vertės matas ir apskaitos priemonė;

2) mainų (cirkuliacijos) priemonė;

3) kaupimo (taupymo) priemonė;

4) atsiskaitymo (mokėjimo) priemonė.

Kai kuriuose šaltiniuose nurodomos ir kitos, dažniausiai išvestinės, pinigų funkcijos (apie pinigų kilmę, jų funkcijas bei pinigų raidą Lietuvoje plačiau rašyta I – oje metodinės priemonės dalyje (Lukoševičius V.,Stankevičius P.Te-orinė ekonomika.I dalis.-V.,1998,p.42-50).

Kad gerai atliktų minėtas funkcijas, pinigai turi turėti šias savybes ir būti:

1. Stabilūs, t.y pinigų vertė turi likti daugmaž ta pati ir šiandien ir rytoj.

Kai pinigų vertė svyruoja (tai kyla, tai vėl krinta), – žmonės arba kaupia juos,

tikėdamiesi kad jų vertė pakils, arba tuoj pat skuba juos išleisti, kad nenueitų

niekais. Ir viena ir kita daro žalą ekonomikai.

2. Portatyvūs. Portatyvumas reiškia, kad šiuolaikiniai pinigai turi būti

lengvi, nedideli, patogūs, kad žmonės galėtų juos nešioti.

3. Tvarūs, o tai reiškia, kad pinigams parinktoji medžiaga turi būti atspari

dėvėjimuisi, pagaminta iš ypač geros kokybės popieriaus.

4. Vienarūšiai – visi to paties nominalo pinigai turi būti vienodos vertės,

kitaip kiltų sumaištis.

5. Atpažinūs. Atpažinumas reiškia, kad pinigai turi būti lengvai atpažįsta

mi ir sunkiai suklastojami.

153

Žmonės siekia pinigų turėti todėl, kad jie turi perkamąją galią, t.y. už juos

galima nupirkti tam tikrą prekių ar paslaugų kiekį. Pinigų perkamoji galia -tai pinigų vertė perkant prekes ir paslaugas. Pinigų perkamosios galios pokytis yra matuojamas piniginio vieneto bei kainų indekso santykiu ir išreiškia pinigų sumų tam pačiam prekių kiekiui įsigyti skirtingais laikotarpiais santykį.

Pinigai nesiskiria nuo kitų prekių: jų vertė, t.y. gebėjimas būti mainomais į prekes arba jų perkamoji galia, priklauso nuo jų paklausos ir pasiūlos.

Pinigų paklausa – tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams sudaryti, t.y. tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams. Pinigų paklausa priklauso tiek nuo mainomų prekių ir paslaugų apimties, tiek ir nuo mainų dažnumo, kurį nusako skaičius žmonių, per kurių rankas pereina prekės, kol pasiekia galutinį vartotoją.

Pinigų pasiūla (pinigų masė) – tai faktiškas pinigų (banknotų, monetų, bankų depozitų, vekselių ir t.t.) kiekis, naudojamas mainams; tai mokėjimo priemonių visuma. Pinigų pasiūla apima visų formų pinigus, atliekančius jiems būdingas funkcijas. Įvertinant pinigų pasiūlą, atsižvelgiama ne tik į bendrą naudojamų pinigų sumą, bet ir pinigų cirkuliacijos greitį, t.y. į tai, kokiam skaičiui atskirų mainų aktų (sandorių) kiekvienas piniginis vienetas tarpininkavo.

Kiekvienu momentu tam tikram prekių ir paslaugų kiekiui apmokėti naudojamas tam tikras pinigų kiekis. Taigi pinigų vertę lemia visuminės prekių pasiūlos ir visuminės pinigų pasiūlos santykis. Jei prekių kiekis didėja, o pinigų kiekis nesikeičia, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė kyla arba prekių kainos krinta, t.y. pinigai tampa vertingesni. Atvirkščiai, jei prekių kiekis nekinta, o pinigų rinkoje atsiranda daugiau, tai piniginio vieneto vertė sumažės, o kainos pakils. Taigi prekių vertė ir kainos yra dvi vieno ir to paties dalyko pusės. Pinigų paklausos arba jų pasiūlos pokyčiai sukelia tiek pinigų vertės, tiek prekių kainos pokyčius, tik pokyčių kryptys yra skirtingos, t.y. pinigų vertė keičiasi priešingai bendrojo kainų lygio kitimui: jei kaina kyla, pinigų vertė krinta, ir, priešingai, jei kainos krinta, pinigų vertė kyla (Martinkus B.,Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.-K.,1997,p.414-415).

Pinigai šiuolaikinėje ekonomikoje atlieka kone svarbiausią vaidmenį, nes šiais laikais be jų beveik neįmanomi bet kokie sandoriai ir mainai. Pinigai turi griežtai apibrėžtas minėtas funkcijas, kurių įgyvendinimas ir suteikia jiems prasmę. Pinigai egzistuoja ne tik grynųjų pinigų forma (JAV atsiskaitymai grynaisiais pinigais sudaro tik l % nuo visų mokėjimų sumos). Pinigai, esantys sąskaitose, sudaro didžiąją dalį visos pinigų rinkos. Tačiau ir sąskaitose pinigai yra laikomi įvairiausiomis formomis. Priklausomai nuo poreikių, sąskaita gali būti naudojama kasdieniniuose mokėjimuose (čekinės sąskaitos) ir būti

154absoliučiai likvidžios arba naudojama turto kaupimui (terminuotos taupomosios sąskaitos) ir nešti aukštas palūkanas, kurios ne tik apsaugo pinigus nuo infliacijos, bet ir duoda pelną.

Daugiausia atsiskaitymų pasaulyje vyksta čekiais. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali sąskaita banke. Ji atidaroma įnešus pinigų indėlį (depozitą). Čekis – tai nustatytos formos dokumentas, pagal kurį bankas privalo išduoti tam tikrą pinigų sumą jo savininkui, ar pervesti nurodytą pinigų sumą į tam tikrą kito asmens einamąją sąskaitą, kuri gali būti tiek tame pačiame banke, tiek ir kitame banke. Taigi čekiai, kaip cirkuliacijos priemonė, pakeičia grynuosius pinigus, nes prekes ir paslaugas galima apmokėti čekiais ir tada (grynųjų) neprireiks, nes pardavėjas iškeis išrašytą čekį į pirkėjo sąskaitoje esančius pinigus.

Čekinės sąskaitos dar yra vadinamos indėliais iki pareikalavimo. Indėlis iki pareikalavimo – tai neterminuotas indėlis su teise bet kuriuo metu pareikalauti viso indėlio ar jo dalies išmokėjimo. Asmens ar firmos išrašomų čekių vertė priklauso nuo jų sąskaitoje esančio pinigų kiekio. Todėl visas čekių knygelių pinigų kiekis yra lygus visų indėlių iki pareikalavimo sumai.

Užsienio šalyse, o dabar ir pas mus, plačiai naudojami kelionių čekiai, kurie parduodami bankuose. Kelionių čekiai yra populiarūs todėl, kad pavogtus ar pamestus čekius galima atkurti. Todėl daugelyje šalių pagrindiniai atsiskaitymai daromi čekiais. Pavyzdžiui, JAV atsiskaitymai negrynaisiais sudaro 95% visos mažmeninės prekybos, o Suomijoje – 97%, o tuo tarpu Lietuvoje tokie atsiskaitymai 1997 m. sudarė tik 5%.

Šešto dešimtmečio pabaigoje JAV, o vėliau ir Vakarų Europoje pradėtos naudoti kredito kortelės. Kredito kortelės – tai banko identifikavimo kortelė, suteikianti teisėtam savininkui teisę pirkti prekes bei mokėti už paslaugas kreditan. Šis dokumentas leidžia jos savininkui atsiskaityti už prekes ir patarnavimus negrynaisiais pinigais. Pirkėjas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, parduotuvė pateikia jas apmokėjimui bankui, o šis reikiamą sumą perveda į parduotuvės sąskaitą. Taigi kredito kortelei atidarytą sąskaitą galima traktuoti kaip su savimi laikomą pinigų pakaitalą, arba tiesiog kaip pinigus.

Pradėjus naudoti elektronines skaičiavimo mašinas, atsirado plastikinės kortelės su magnetiniu įrašu. Joje esti įrašytas kodas (pranc. code, lot. codex – sąrašas,
sutartinių ženklų sistema, informacijai apdoroti, perduoti, laikyti, slėpti). Pakanka šią kortelę įdėti į specialų aparatą ir šis identifikuoja savininką, atlieka reikiamas operacijas ir informaciją apie jų pobūdį bei dydį pateikia banko skaičiavimo centrui. Šios sistemos privalumas tame, kad plastikine kortele galima atlikti labai daug įvairiausių mokėjimų, nenaudojant grynųjų pinigų, čekių ar kitų banko dokumentų.

155Manoma, kad ateityje įprastus pinigus pakeis elektroniniai signalai, kurie pateiks informaciją apie asmenų ir firmų mokumą ir pačius mokėjimus (Mar-tinkus B.,Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.-K.,1997,p.418-419).

Atsirandančios naujos šiuolaikinių pinigų formos ankstesniųjų visiškai neišstumia ir todėl šiuolaikinė pinigų cirkuliacija remiasi pinigų formų įvairove.

13.2.Bankai ir jų funkcijos

Daugelyje šalių bankininkystė išsirutuliojo iš auksakalių. Būtent auksakaliai yra bankininkų protėviai. Kaip sako jų pavadinimas, jie gamino įvairius dirbinius iš brangiųjų metalų – aukso ir sidabro. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla. Daugelis iš jų priimdavo iš klientų saugoti auksą, sidabrą ir kitas brangenybes. Priimdami vertybes, auksakaliai savo klientams išrašydavo atitinkamą dokumentą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos pareikalaus. Auksakaliai saugojo minėtas vertybes už tam tikrą mokestį ir grąžindavo jas savininkui, kai šis pareikalaudavo.

Kai buvo atiduodami saugoti ypatingos vertės dirbiniai, klientai norėdavo gauti būtent tą dirbinį, kurį paliko auksakaliui. Tačiau buvo saugomos ne tik unikalios vertybės, bet ir aukso bei sidabro monetos. Todėl galima buvo grąžinti nebūtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos saugoti. Taigi dalį jų, už tam tikrą mokestį – palūkanas – galima buvo paskolinti kitiems asmenims, paliekant dalį monetų atsargai, nes tikimybė, kad visi klientai vienu metu pareikalaus grąžinti pinigus, yra labai maža. Tokiu būdu prasidėjo bankų vystymosi era, kuri praėjo ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią.

Šiuolaikinė ūkio sistema aplamai neįsivaizduotina be bankų. Bankas – tai finansų institucija, priimanti indėlius ir teikianti paskolas bei atliekanti finansinį tarpininkavimą. Gerai išplėtotoje finansinio kapitalo rinkoje yra ir daugybė kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji – pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kt. Jie teikia įvairias finansines paslaugas, ir klientai – tiek įstaigos, tiek privatūs asmenys – gali naudotis įvairiausiomis konkuruojančių organizacijų finansinėmis paslaugomis.

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai: centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercinius bankus, prižiūri šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę politiką ir kt.); komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas); taupomieji bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapita-

156lų rinką); specialieji bankai: hipotekos bankas (teikia paskolas įkeičiant nekilnojamąjį turtą), žemės ūkio bankas (teikia paslaugas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir pan.), užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus).

Pagal teisinę formą skiriami akciniai bankai (padeda bankams sparčiau plėstis, sutelkti labai daug lėšų); kooperacijos bankai (jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių – miesto ir kaimo smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas); municipaliniai ir komunaliniai bankai (teikia ilgalaikį kreditą miestų ūkiui finansuoti, miestų savivaldos nuosavybė); valstybiniai bankai (yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos ir komercinių bankų funkcijas); mišrieji bankai (dalį akcijų turi valstybė, o dalį privatūs asmenys, įvairios organizacijos); tarptautiniai bankai (atstovauja tarptautinio finansinio kapitalo interesus).

Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, t.y. duodančiu pelną, bankai atlieka aktyvinęs, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas. Aktyvinęs operacijas jie atlieka kaip kreditoriai: skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas. Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pervedimais. Aptarnaujamąsias operacijas bankai atlieka kaip tarpininkai, perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t. Labai svarbi bankinių operacijų rūšis yra vadinamosios trastinės, arba patikėtosios operacijos. Šiuo atveju bankai priima įvairų turtą, vertybinius popierius taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur jis gali būti pelningai panaudojamas.

Bet kurios šalies bankų sistemoje ypatingą vaidmenį atlieka Centrinis bankas. Centrinis bankas yra unikali savo esme valstybinė institucija, kurios tikslas – rūpintis visa ekonomika (pvz., užkirsti kelią komercinių bankų
bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą, infliaciją ir pan.). Centriniai bankai, nors formaliai gali būti ir privačių akcininkų nuosavybė, tačiau atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.

Centriniai bankai atsirado dviem būdais ir todėl pagal kilmę skirstomi į du tipus:

1. Praėjusius ilgą formavimosi kelią ir palaipsniui įgijusius centrinio ban

ko teises;

2. Dirbtinai įsteigtus, įgijusius visas centrinio banko teises iš karto.

Pirmojo tipo centriniai bankai susiformavo iš komercinių bankų, kurie

laikui bėgant iš valdžios gavo monopolines teises vykdyti tam tikras funkcijas. Klasikinio tipo pavyzdys yra Didžiosios Britanijos centrinis bankas – An-

157

glijos bankas. Jo pradžia siekia 1694 metus. Tai buvo komercinis bankas, tapęs pagrindiniu pinigų skolintoju Britanijos valdžiai. 1844 metais šis bankas gavo išskirtinę teisę gaminti ir leisti į apyvartą banknotus-ir monetas, prižiūrėjo komercinių bankų veiklą, juos kredituodavo, padėdavo palaikyti visuomenės pasitikėjimą kredito bei bankine sistema. Tokiu būdu Anglijos Bankas atliko daugelį funkcijų, kurios dabar paprastai laikomos centrinio banko funkcijomis. Tačiau visą tą laiką Anglijos bankas buvo pelno siekianti akcinė bendrovė ir tik 1946 metais jis buvo nacionalizuotas.

Dirbtinai įsteigtų centrinių bankų pavyzdžiu gali būti JAV Federalinė Rezervų sistema, Vokietijos Bundesbankas, Lietuvos bankas ir kt., kurie gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai yra valdomi vyriausybės, nors gali, pavyzdžiui, kaip JAV Federalinių Rezervų sistema, turėti ir privačių akcininkų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2599 žodžiai iš 8606 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.