Makroekonomika
5 (100%) 1 vote

Makroekonomika

Valstybės sektorius

1. Valstybės pajamos ir išlaidos

2. Mokesčių sistema

3. Valstybės sektoriaus poveikis vartojimo išlaidoms ir taupymui

4. Valstybės sektoriaus poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui

5. Mokesčių poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui

6. Valstybės išlaidų ir mokesčių bendras poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui

7. Fiskalinės politikos priemonės ir jų įgyvendinimo problemos

8. Nediskretinė fiskalinė politika

9. Užsienio prekybos poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui

1. Valstybės pajamos ir išlaidos

Valstybės vaidmuo šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime labai įvairus: įstatymų leidimas ir jų vykdymo kontrolė, valstybės vykdoma ekonominė politika, prekių ir paslaugų gamyba valstybinėse įmonėse (elektrinės ir pan.).

Valstybės ekonominės politikos dalys:

1. Fiskalinė politika

2. Monetarinė politika

3. Valiutos keitimo kurso reguliavimas

Fiskalinė politika yra valstybės finansų panaudojimas bendrai paklausai reguliuoti, kad būtų sušvelninti ar panaikinti bendrojo nacionalinio produkto svyravimai.

Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra Keinso teorija apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybinių investicijų vaidmenį siekiant sušvelninti konjunktūrinius svyravimus.

Valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas vadinamas valstybės biudžetu.

Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis yra įvairūs mokesčiai, kuriuos galima suskirstyti į:

1. Namų ūkio ir privačių įmonių pajamų mokesčiai (fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, atskaitymai socialiniam draudimui).

2. Nekilnojamojo turto mokesčiai (žemės mokestis, palikimo mokestis ir kiti mokesčiai, kuriais gali būti apmokestintas nekilnojamas turtas).

3. Prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai (PVM, akcizai, importo muitai).

Mokesčiai taip pat skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.

Tiesioginiais mokesčiais betarpiškai apmokestinami privatūs asmenys ir įmonės (pajamų ir nuosavybės mokesčiai).

Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos (PVM, muitai ir pan.).

Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse.

Išsivysčiusiose šalyse labai didelė tiesioginių mokesčių dalis (pvz.: JAV 85%), o besivystančiose šalyse, atvirkščiai, labai didelę dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai, kuriuos lengviau surinkti nei tiesioginius.

Be mokesčių valstybės biudžetas turi kitą pajamų šaltinį – nemokestines pajamas (pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų).

Nemokestinių pajamų dalis daugumoje valstybių nedidelė.

Valstybės biudžeto išlaidos skirstomos į keturias grupes:

1. Valstybės vartojimo išlaidos (valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis, valstybės perkamų prekių išlaidos, spec. tarnybų aprūpinimas).

2. Valstybės investicijos (kelių tiesimas, tiltų statymas ir pan.).

3. Transferiniai mokėjimai privačiam sektoriui (subsidijos įmonėms, nedarbo pašalpos, valstybinės pensijos).

4. Valstybės skolos aptarnavimo išlaidos.

Pirma, antra ir trečia grupės dar kitaip vadinamos einamosiomis išlaidomis, o antra grupė – kapitalinių įdėjimų išlaidomis.

Nuo XXa. pradžios pasaulyje stebima tendencija, kad valstybės išlaidų dalis BVP produkte auga.

Vokiečių ekonomistas A. Vagneris tai numatė dar XIXa., todėl ši tendencija vadinama Vagnerio dėsniu.

Teisinėje gerovės valstybėje valstybės išlaidų rūšys ir dydis palyginti su privačiu sektoriumi didėja, todėl auga valstybės išlaidų dalis BVP produkte.

A. Vagneris šį teiginį grindė argumentais:

1. Aktyvės valstybės atliekamos funkcijos, susiję su šalies teisėsauga, gynyba, valdymu ir pan.

2. Vystantis šalims, kylant visuomenės gyvenimo lygiui, valstybė vis daugiau ims vykdyti tokias funkcijas, kaip socialinė apsauga, rūpyba ir švietimas.

Biudžeto saldo:

BS = BI – G – TP

BS – biudžeto saldo

G – government – valstybės išlaidos

TP – transferiniai išmokėjimai

BI – biudžeto pajamos

Kai BS > 0, tai biudžetas perteklinis,

kai BS < 0, tai biudžetas deficitinis.

2. Mokesčių sistema

Mokesčių sistema – tai pagal tam tikrus bendrus principus šalyje renkamų mokesčių sistema.

Nacionalinių sąskaitų sistemoje (NSS) išskiriamos trys nacionalinio produkto apytakos stadijos:

1. Gamyba

2. Paskirstymas

3. Panaudojimas

Racionali mokesčių sistema remiasi trimis apmokestinimo rūšimis:

1. Gamybos apmokestinimu (Gamybos apmokestinimas – tai mokestis imamas nuo atskiroje verslo srityje sukurtos vertės, todėl jis ir vadinamas pridėtinės vertės mokesčiu).

2. Pajamų apmokestinimu (Pajamų mokesčiai – tai privačių ir juridinių subjektų pajamų objektas. Pajamos čia suprantamos kaip bet koks ekonominės vertės padidėjimas, nepriklausomai nuo šaltinio ir periodiškumo. Pvz.: pajamų mokesčiu apmokestinamas darbo užmokestis. Pajamoms priskiriama kainų sąlygoti pakitimai, laimėjimai loterijose).

3. Pajamų panaudojimo apmokestinimu.

Bendra surenkamų mokesčių suma priklauso nuo tarifo dydžio. Didinant jį iki tam tikros ribos, galima surinkti daugiau mokesčių, bet peržengus ribą surinkimas staigiai mažėja.

XX a.

8-ame dešimtmetyje Arturas Laferas nustatė dėsningumą:

t – mokesčių tarifas

T – mokestinės pajamos (surenkami mokesčiai)

T = 0, kai t = 0, t = 100%

3. Valstybės sektoriaus poveikis taupymui ir išlaidoms

Valstybės sektorius bendrąją paklausą veikia dvejopai:

1. Perka prekes ir paslaugas.

2. Veikia netiesiogiai, keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.

Grynieji mokesčiai (NT – Net Taxes) – tai namų ūkių mokamų mokesčių ir gaunamų transferinių išmokėjimų skirtumas.

Privačios ekonomikos modelyje (kuriame nėra valstybės) nacionalinės pajamos lygios disponuojamoms pajamoms, nes visa firmų pagamintų prekių vertė tenka namų ūkiams kaip pajamos už teikiamus gamybos veiksnius (darbo jėgą, finansinį kapitalą ir pan.).

Mišrioje ekonomikoje dalį sukurtų nacionalinių pajamų mokesčių pavidalu pasisavina valstybė, todėl mišrioje ekonomikoje disponuojamos pajamos (DI):

DI = Y – NT

Y – nacionalinės pajamos

NT – Net Taxes

Tada vartojimo funkcija bus:

C = a + c(Y – NT)

Patys mokesčiai gali būti autonominiai, t.y. nepriklausantys nuo šalies nacionalinio lygio ir proporcingi, t.y. priklausantys nuo namų ūkių gaunamų pajamų.

Autonominiai mokesčiai yra regresyviniai, nes kuo didesnės pajamos, tuo mažesnę jų dalį sudarys mokesčiai.

Analizei supaprastinti, darome prielaidą, kad namų ūkių gaunami transferiniai išmokėjimai nepriklauso nuo nacionalinių pajamų.

Jei mokesčiai ir transferiniai išmokėjimai yra autonominiai, tai ir grynieji mokesčiai yra autonominiai.

Žymima:

Vartojimo funkcija:

ac – namų ūkio autonominis vartojimas

ac < a, nes grynieji mokesčiai sumažina autonominį namų ūkių vartojimą.

Perrašom vartojimo funkciją:

CA = ac + c * Y

Autonominių mokesčių sistema keičia ir taupymo funkciją:

SA = -as + s * Y

-as < -a

|-as| > |-a|

T = f(Y)

Modeliui supaprastinti darom prielaidą, kad mokesčiai didėja proporcingai nacionalinėms pajamoms.

NT = t * Y

t < 1

DI = Y – t * Y = Y(1 – t)

Vartojimas esant proporcingiems gryniesiems mokesčiams:

C* = a + c * (1 – t) * Y

0 < 1 – t < 1

Realiam gyvenime ribinis polinkis vartoti didėjant pajamoms mažėja.

Y2 – Y1 = ∆Y

∆C* < ∆C

C* = C * (1 – t)

S* = -a + s (Y – NT) =

= -a + s (Y – t * Y) = -a + s [(1 – t) * Y] = -a + s (1 – t) * Y

0 < s < 1

0 < (1 – t) < 1

S* = s (1 – t)

S* < S

S* = -a + (S*) * Y

Diskretinės fiskalinės politikos modelis remiasi prielaidomis:

1. Vyriausybės išlaidos yra autonominės, nepriklausančios nuo nacionalinių pajamų apimties.

2. Visi mokesčiai yra tiesioginiai ir jais apmokestinamos namų ūkio gaunamos pajamos.

3. Kainų lygis nesikeičia. Tai reiškia, kad bendros paklausos kitimas paveikia tik bendrąją gamybos apimtį ir užimtumą.

4. Valstybės sektoriaus poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui

Vyriausybės išlaidos apima valstybės investicijas ir valstybės vartojimą.

Bendroji paklausa mišrioje ekonomikoje susideda iš:

1. Namų vartojimo.

2. Privačių investicijų (firmų ir namų ūkių).

3. Vyriausybės išlaidų (sveikatos apsauga ir pan.).

AD = C + I + G

AD – agregate demand – bendroji paklausa

C – consumption – privatus (firmų ir namų ūkių) vartojimas

I – investments – investicijos

G – government – valstybės išlaidos

Papildomoms privačioms investicijoms ir papildomoms valstybės išlaidoms būdingas multiplikatoriaus indeksas, t.y. produktas išauga daugiau nei valstybės išlaidos (∆Y > ∆G).

Jei valstybės išlaidos sumažėja, tai BVP sumažėja daugiau nei valstybės išlaidos.

5. Mokesčių poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui

Mokesčiai yra autonominiai, t.y. nepriklausantys nuo bendrojo prdukto.

Y = AD

CA – vartojimo funkcija esant autonominiams mokesčiams

ac < a esant mokesčiams. Mokesčiai sumažins bendrąjį pusiausvyros produktą.

Mokesčiai paprastai būna ne autonominiai, o proporcingi.

C* – vartojimas esant proporcingiems gryniesiems mokesčiams.

Grynieji mokesčiai – tai mokesčiai, iš kurių išminusuoti transferiniai išmokėjimai.

c* – ribinis polinkis vartoti nacionalines pajamas

c – ribinis polinkis vartoti disponuojamas pajamas

c* < c, iš čia

Vadinasi, proporcingų grynų mokesčių įvedimas mažins bendrąjį pusiausvyros produktą.

6. Valstybės išlaidų ir mokesčių bendras poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui

Tegul valstybės biudžetas yra subalansuotas, t.y. biudžeto saldo lygus nuliui (BS = 0). Kitaip tariant, biudžeto pajamos lygios išlaidoms: nėra deficito ar pertekliaus. Tokiu atveju, biudžetas pusiausvyros bendrąjį produktą veikia specifiškai.

Kaip pastebėjo norvegas Havelas, bendrojo produkto padidėjimas subalansuotai didėjant biudžetui atitinka mokesčių arba valstybės išlaidų padidėjimą.

Esant subalansuotam biudžetui, valstybės išlaidos lygios iš autonominių grynųjų mokesčių gaunamoms pajamoms:

t.y.:

∆G = ∆NT

Valstybės išlaidos ir mokesčiai sąlygoja dvejopą pusiausvyros bendrojo produkto pasikeitimą:

1. Valstybės išlaidos didina bendrąją paklausą ir per multiplikatorių didina bendrąjį produktą:

2. Antra vertus, autonominiai mokesčiai mažina autonominį namų ūkių vartojimą ir kartu bendrąjį pusiausvyros

produktą:

T – Taxes

c/s – autonominių mokesčių multiplikatorius

Sudėję abu mokesčius gausime:

Vadinasi, biudžeto multiplikatorius lygus vienetui ir pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja tiek pat, kiek padidėja vyriausybės išlaidos ir autonominiai mokesčiai.

AD0 – bendroji paklausa uždaroje privačioje ekonomikoje (G = 0, t = 0, kur G – government spendings, t – taxes).

Mokesčiai mažins polinkį vartoti, todėl paklausos kreivė turės mažesnį nuolydį. Dėl mokesčių sumažėja bendrasis produktas.

Kadangi vyriausybė perka prekes ir paslaugas, tai valstybės išlaidų multiplikatorius bus:

Jeigu laikomasi prielaidos, kad planuojamas subalansuotas valstybės biudžetas, tada:

∆G = ∆NT = ∆B

∆B – biudžeto pasipildymas

Tada

– parodo, kaip pasikeis pusiausvyros bendrasis produktas, jei vyriausybės išlaidos ir mokesčiai keičiasi vienodai.

C* = C(1 – t)

C* < C, tada visada

Tai reiškia, kad pusiausvyros bendrasis produktas padidės mažiau nei valstybės išlaidos, kai planuojamas subalansuotas biudžetas.

7. Fiskalinės politikos priemonės ir jų įgyvendinimo problemos

Kai ekonomika patiria nuosmukį, t.y. šalyje aukštas nedarbo lygis, tuomet vyriausybė turi įgyvendinti skatinančią fiskalinę politiką, kuri leistų įveikti nuosmukio tarpsnį ir bendrąjį produktą padidinti iki potencialaus lygio.

Skatinančios fiskalinės politikos priemonės:

1. Vyriausybės išlaidų didinimas.

2. Mokesčių mažinimas ir transferinių išmokų didinimas.

3. Abiejų priemonių derinimas.

Realizuojant šią politiką auga biudžeto deficitas, kuris dengiamas skolinantis iš šalies namų ūkių (obligacijos, taupymo lakštai) arba didinant pinigų kiekį.

Pinigų masės didinimas didina šalyje infliaciją, o skolinimasis didina palūkanų normas, o tai turi neigiamos įtakos privačioms investicijoms.

Kai ekonomika patiria pakilimo būseną, būna žemas nedarbas, sparčiai auga infliacija. Tada vyriausybė turi naudoti stabdančią fiskalinę politiką, kurios priemonės yra atvirkščios skatinančiai fiskalinei politikai.

Tokios politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Perteklines lėšas išimant iš apyvartos visam ūkiui daromas didelis antiinfliacinis poveikis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1821 žodžiai iš 6046 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.