Makroekonomika
5 (100%) 1 vote

Makroekonomika

A. Marshalas, kaip ir austrų mokykla, nagrinėjo atskirų įmonių, firmų elgesį rinkoje. Tokią mikroekonominę analizę sąlygojo vadinamasis Say ( Sėjaus ) dėsnis, iš kurio plaukė, kad negali būti visuotinės perprodukcijos krizės. Tokiu atveju makroekonominių problemų tyrinėjimas neturėjo prasmės, nes ji apskritai, bent teorijoje, nekilo.

1929 – 1933 metų krizė parodė Say dėsnio nepagrįstumą ir mikroekonominio metodo nepakankamumą. Reikėjo rasti naujus išsivysčiusios rinkos ekonomikos mechanizmo analizės metodus. Tai padarė ar bent bandė padaryti anglų ekonomistas John Maynard Keynes (1883 – 1946), išleidęs 1936 m. knygą “ Užimtumo, palūkanų, pinigų bendroji teorija “, kurioje aiškinosi krizių ir nedarbo priežastis, mėgino sudaryti jų likvidavimo programą.

Tai reiškė problematikos pasikeitimą. Galima sakyti, kad vertės ir kainos problemas nustūmė į antrą vietą rinkos ekonomikos reprodukcijos, subalansuotos tautos ūkio raidos krizių problemos. Nuo mikroekonominės analizės pereita prie makroekonominės.

Dar vienas svarbus pokytis – naujas požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje. Klasikinė politinė ekonomija ir neoklasikinė ekonominė teorija neigiamai vertino ir vertina valstybę, esą ekonomika turi vystytis pagal savo imanentinius dėsnius. Tuo tarpu valstybės ir bet kokių kitų išorinių jėgų įsikišimas gali tik sutrukdyti objektyviems dėsniams veikti.

J. Keynes kitaip pažiūrėjo į valstybės ekonominį vaidmenį. Jo nuomone, valstybė turi pradėti reguliuoti ekonomiką, kad būtų išvengta krizių ir nedarbo, būdingų nevaržomai konkurencijai. Jo nuomone, valstybė turi sudaryti palankias sąlygas privatinei verslininkystei plėtotis. Jis siūlė panaudoti netiesioginio reguliavimo priemones pinigų cirkuliacijos ir kredito srityje.

Negalima tvirtinti, kad reprodukcijos problemai Vakarų ekonomistai iki tol skyrė daug dėmesio. Veikiau atvirkščiai. Pirmieji ją nagrinėjo fiziokratai dar XVIII a. F. Quesnay bandė analizuoti Prancūzijos ūkio reprodukcijos procesą ir įrodė galimybę ekonomikai proporcingai vystytis. Antrasis buvo K. Marxsas. “ Kapitalo “ antrame tome jis nagrinėjo paprastosios ir išplėstinės reprodukcijos sąlygas ir taip pat parodė, kad bent teorijoje ekonomika gali vystytis proporcingai ir nepertraukiamai.

Nagrinėdamas reprodukcijos problemą, J. Keynes teikė pirmenybę proporcingumo problemai ir pripažino, kad jo laikais ekonomikai buvo būdingas nesubalansuotumas. O šio reiškinio svarbiausia priežastis – nepakankama paklausa. J. Keynes nuomone, asmeninių paklausų trūkumo svarbiausia priežastis – pagrindinis visuomenės psichologinis dėsnis, kurio esmę sudaro tai, kad didėjant pajamoms, didėja ir gyventojų vartojimas.

Tačiau vartojimo augimo tempai atsilieka nuo pajamų augimo tempo, nes žmonės ra linkę taupyti. Todėl dalis nacionalinio produkto negali būti realizuota.

Asmeninių paklausų trūkumą galima būtų kompensuoti gamybinėmis paklausomis, ypač naujomis investicijomis. Tačiau, J. Keynes nuomone, investicijos nepakankamos, nes esant dideliai palūkanų normai, įmonininkai nenoriai investuoja skolintus kapitalus. O tokiu atveju neįmanoma panaudoti visų darbo resursų.

Krizės priežastis J. Keynes dar aiškino kapitalistų psichologija. Pasak jo, esant aukštam kapitalo ribiniam efektyvumui, t.y. pelningumui, kapitalistų nuotaika optimistinė ir jie noriai investuoja kapitalus, prasideda kilimas. Bet ribinio naudingumo teorija teigia, kad didėjant kokios nors gėrybės kiekiui, kiekvieno naujo vieneto subjektyvinė vertė mažėja. Todėl padidėjus investicijoms, neišvengiamai mažėja kapitalo ribinis efektyvumas. Dėl to pesimistinės nuotaikos pakeičia optimistines, kapitalistai nustoja investavę kapitalą, sumažėja gamybinės paklausos, prasideda nedarbas, dėl to sumažėja asmeninės paklausos. Prasideda krizė.

John Keynes krizių ir nedarbo likvidavimo programa grindžiama noru užtikrinti paklausų ir pasiūlų, santaupų ir investicijų pusiausvyrą.

Siekiant užtikrinti minėtas proporcijas, pirmiausia reikėjo mažinti palūkanų normą, kartu didinti investicijas. Vėliau šį teiginį kritikavo patys jo šalininkai. O viltis, kad naujos investicijos padidins užimtumą, nepasitvirtino, nes įdiegiama technika mažina ir medžiagų, ir darbo imlumą.

J. Keynes, kaip ir kiti ekonomistai, jo pirmtakai ir amžininkai, buvo įsitikinęs kad didinti užimtumą kartu didinant darbo užmokestį negalima. Kiti ekonomistai reikalavo mažinti nominalųjį darbo užmokestį. O J. Keynes siūlė mažinti darbo užmokestį naudojant netiesiogines priemones – infliaciją,kurios metu kainos padidėja, o realusis darbo užmokestis sumažėja. Jis buvo nuosaikios, kontroliuojamos infliacijos šalininkas.

J. Keynes nuomone, tik tada, kai minėtos priemonės išbandytos, o teigiamo rezultato nesulaukta, valstybė galėtų investuoti savo kapitalus į ekonomiką. Bet principas čia štai koks: valstybė negali konkuruoti su privačiu kapitalu. Ji gali investuoti kapitalą tik į tas šakas, kurios neinteresuoja privataus kapitalo dėl menko investicijų pelningumo ir ilgo apyvartos laikotarpio.

Kad įrodytų investicijų reikšmę visam šalies ūkiui, J. Keynes panaudojo multiplikatoriaus idėją, kurios autorius – amerikiečių ekonomistas R.F. Kahn. Jis teigė, kad valstybės išlaidos viešiesiems
darbams sukelia “ pirminį užimtumą “, dėl jo padidėja paklausos.

Naujųjų paklausų atsiradimas skatina užimtumo didėjimą kitose šakose, aptarnaujančiose “ pirminį užimtumą “. Taigi, atsiranda “ antrinis užimtumas “.

J. Keynes sukūrė pajamų arba investicijų multiplikatorių. Jo idėjos esmė slypi teiginyje, kad pajamos yra investicijų funkcija, o multiplikatorius leidžia apskaičiuoti, kiek kartų padidėja pajamos, investavus tam tikrą kapitalą. Pajamų prieaugis apskaičiuojamas dauginant investicijų prieaugį iš multiplikatoriaus koeficiento.

J. Keynes teigė, kad multiplikacijos procesas priklauso nuo polinkio vartoti. “ Polinkis vartoti “ – asmeniniam vartojimui skirta nacionalinių pajamų dalis.

Iš multiplikatoriaus darytina išvada, kad kuo didesnis “ polinkis vartoti “, tuo didesnės pajamos. Keinsizmo idėjos plačiai paplito po Antrojo pasaulinio karo. Iki 8-ojo dešimtmečio vidurio tai buvo įtakingiausia srovė Vakarų ekonominėje teorijoje. Tačiau jo sekėjai, ypač amerikiečiai Harwey Hansen (1887-1975) ir Seimour Edwin Harris (1897-1974), nemažai papildė ekonominę politiką.

Svarbiausiu ekonomikos reguliavimo instrumentu jie laikė valstybės biudžetą, o ne palūkanų normos reguliavimą. Jų nuomone, biudžetinė valstybės išlaidų politika turi skatinti investicijas, plėsti efektyviąsias paklausas ir užtikrinti nenutrūkstamą multiplikacijos proceso eigą.

H. Hanseno nuomone, yra trys svarbiausi ekonomikos reguliavimo metodai: a) “ įmontuoti “ automatiniai reguliatoriai; b) ciklo kompensacijos politika; c) ilgalaikės struktūrinės reformos ir programos.

Svarbiausias automatinis stabilizatorius yra valstybės biudžetas, nes atskiri jo pajamų ir išlaidų straipsniai vaidina “ įmontuotų stabilizatorių “ vaidmenį. Jiems priklauso: pajamų mokesčiai, socialinio draudimo sistema, draudimas nedarbo atveju, žemų kainų fermeriams dalinis kompensavimas. Šie reguliatoriai automatiškai reaguoja į ciklinius ekonomikos svyravimus ir švelnina krizių bei depresijų pasekmes. Krizės metu mokesčių suma sparčiai mažėja, dėl to pagerėja įmonininkų padėtis.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1058 žodžiai iš 3324 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.