Istorijoje yra vardų, kurių nei likas, nei aistros, nei abejingumas negali išdildyti iš kartų atminties. Prie jų priklauso ir Maksimiljeno Robespjero vardas.
Maksimiljenas Francas Mari Isidoras de Robespjeras gimė 1758 m. gegužės 6 dieną Arase kilęs iš neturtingos šeimos, palaipsniui jis tapo advokatu, o po to Prancūzijos diktatoriumi, pravardžiuojamu Nepaperkamuoju. Teisių mokslo studijas ėjo Liudviko XIV kolegijoje Paryžiuje. Čia jis susidraugavo su Desmoulins ir Stanislas Fleron. 1781 m. pradėjo advokatauti Arase 1782 m. Araso vyskupas paskyrė diecezinio teismo kriminalinio skyriaus teisėju, bet kai reikėjo skelbti mirties nuosprendį, tai pasitraukė iš teisėjo pareigų ir pradėjo sėkmingai verstis advokato profesija. 1783 m. Araso ministro akademija išrinko jį savo nariu, o 1784 m. gavo medalį iš Metz akademijos už literatūrinę apybraižą, kur nagrinėjo, ar dėl giminės kriminalinio nusikaltimo užtraukiama nešlovė giminei. Jis buvo literatūros ir muzikos Rosti draugijos narys, kurioje dalyvavo ir Carnot. Nuo 1789 m. buvo trečiojo luomo deputatas Generaliniuose luomuose. Iš pradžių pasityčiojimais sutiktas “Apaštlų darbų” (reakcinio monarhcistinio Rivarorio lapelio), politinių vienminčių, terčiojo luomuo deputatų ir žurnalistų dėl senamadiškos aprangos ir pompastiškos kalbos galų gale jį pripažino. Laikraščiai teisingai pradėjo rašyti jo pavardę, o jo kalbų klausymo negalėjo sustabdyti jokie kostiumai ir manieros garbėtroška politikas sugebėjo iškilti revoliucijos sumaištyje.
Turėdamas valstybininkui reikiamų ypatybių, Robespjeras perėmė radikalųjį kairįjį sparną (apie 30 žmonių) ir propagavo bekompromisinį tautos demokratizavimą. Bet, savaime suprantama, toji kairiojo sparno grupė didelės įtakos neturėjo, ir Robespjerui, fanatiškajam Žano Žako Ruso gerbėjui, teko griebtis kitko.
Po nesėkmės Robespjeras savo veiklą nukreipė į Jakobinų klubą, kuris žymus buvo ne tik Paryžiuje, bet turėjo skyrių ir provincijoje. Jakobinų klubui priklausė daug amatininkų, darbininkų, krautuvininkų, ir jis ten buvo tiesiog dievinamas.
Bet dėl šlovės Robespjeras ne išpuiko. Liko toks pats smulkios kūno sudėties išblyškęs, dabitiškai apsirengęs žmogus, besiglaudžęs pas stalių Morisą Diuplė Sen Onorė gatvėje. Nors toks lyg ir svarbių postų neužimantis žmogus tas Robespjeras, bet jo žodis Prancūzijos politikoje buvo kaskart vis svaresnis.
Kaskart ne tik žodis, bet ir Robespjero šlovė vis didėjo. Pagal istatymą, būdamas Tautinio susirinkimo nariu, jis negalėjo būti renkamas į legislatyvą, todėl trumpą laiką buvo Paryžiaus prokuroru. Paskui pasitraukė ir pradėjo leisti “Defenseur de la Constitution”. 1792 m. rugpjūčio mėn. pasiliko Paryžiaus komunos nariu ir tais pačiais metais tapo Konvento atstovu. Konvente Robespjeras vadovavo montajarams prieš nuosaikiuosius žirondistus. Kai su Paryžiaus masių pagalba pasisekė iš Konvento pašalinti žirondistus, tai Konvento lyderiu buvo laikomas Robespjeras. Būdmas Jakobinų klubo nariu ir nacionalinio Konvento “Kalno partijos” lyderiu, Robespjeras inicijavo mirties nuosprendį bandžiusiam pabėgti Liudvikui XVI. 1793 m. liepos 27 dieną Robespjerą išrinko į Valstybės gelbėjimo komitetą, kuris ir buvo foktiškoji Prancūzijos vyriausybė. Štai kaip Robespjeras beveik pasiekė savo šlovės viršūnę.