Man liko gyventi 10 dienų
5 (100%) 1 vote

Man liko gyventi 10 dienų

11

Laikas – tai gyvenimo upė. Pradžioje lėta, maža, pažeidžiama, o vėliau vis stiprėjanti ir galiausiai nesuvaldoma. Šiame laike ir gyvename mes, žmonės, kurie visai nesusimąsto apie laiko vertę… „Apie minutės vertę reikėtų paklausti įsimylėjelių, nekantriai laukiančių susitikimo, apie sekundės vertę išgyvenusio avariją, o apie milisekundės vertę olimpinių žaidynių sidabro laimėtoją“… Laikas visada lekia, niekada nelaukia mūsų. Juk atrodo, kai kurie iš mūsų dar visai neseniai buvo maži vaikai, o dabar jau yra suaugę. Bet neverta verkti, kad kas nors baigėsi. Reikėtų nusišypsoti, kad tai apskritai buvo! Tuo galima mėgautis kaip sena nuotrauka, panorėjus išsitraukti ir pasižiūrėti. Juk malonu prisiminti! O gyventi tai verta, nes gal tavo mama vis dar nežino, kaip stipriai ją myli? Žmogus turėtų branginti savo gyvenimo kiekvieną minutę. Bet ar taip yra? Kiek dažnai mes sakome „kada nors“ arba „kurią nors kitą dieną“?.. Nereikėtų atidėlioti nieko, kas suteikia mums džiaugsmo. Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė yra ypatinga! Ir mes nežinome, kuri iš jų bus mums paskutinė. Niekada nereikėtų nustoti šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną. Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu – visas pasaulis…

Dar vienas, šiltas vasaros rytas….

Pramerkiu akis- visas mano kambarys nušviestas ryto saulės spindulių, už lango ošia žali, šilto vėjelio siūbuojami medžiai, juose paukščiai- net pro uždarą langą girdžiu jų linksmą klegesį. Pakeliu akis į aukštą, žydrą dangų- tokį tyrą! Nuostabus vasaros rytas!

Jaučiu, kaip šilti saulės spinduliai glosto man veidą.

Kol protas dar ramus….

Kol dar esu apsnūdus po nakties miego…

Kol dar rami ir laiminga…

Kol dar…

Kažkas giliai suspaudžia širdį… Po truputį į ramias mano mintis ateina skaudi gyvenimo realybė…

– Kai protas bunda…

– Kai pabunda atmintis…

– Kai susiduri su negailestinga tikrove…

– Su nepakeliama tiesa..!

– JUMS LIKO LABAI NEDAUG- GAL PORĄ SAVAIČIŲ…O GAL IR DAR MAŽIAU- DEŠIMT DIENŲ.Atleiskit, bet mes niekuo nebegalim Jums padėti.

Šaltas, bejausmis balsas…Gydytojas nuostabus žmogus- atidavė visas savo jėgas mano gerovei. Puikus žmogus , geras specialistas. Bet tą rytą neapkenčiau Jo! Jo ir jo žodžių..!

Nekenčiau jo balso…

Nekenčiau tos tiesos…

Savęs…, Visko!

Pro ašaras nebematau ošančių medžių. Tik žali raibuliuojantys siluetai. Kaip aš myliu vasarą ir šilumą. Nemėgdavau šalto rudens, tamsių vakarų. Niekada nemėgdavau, bet dabar, atiduočiau viską, kad tik galėčiau pamatyti gelstančius rudenio medžius.

Jokios vilties…

Niekada jų nebepamatysiu, o dar tiek planų turėjau, tiek visokių reikalų neišspręstų, tiek žodžių neišsakytų, artimiesiems, draugams, kolegoms ir netgi priešams( bet ar aš turėjau tokių).Tad belieka prašyti Dievo palaimos ir atsiduoti į Jo rankas. O savo mylimiausiems žmonėms , per paskutines duotas dienas pasakyčiau, Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garcio Marguezo žodžiais, tai ko nesugebėjau ar nemokėjau pasakyti per savo trumpą gyvenimą.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 525 žodžiai iš 918 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.