Mikrobiologijos
5 (100%) 1 vote

Mikrobiologijos

IMUNITETAS – tai organizmo atsparumas genetiškai svetimiems infekciniams ir neinfekciniams agentams. Visa tai kas patenka iš išorės ir yra genetiškai svetima, imuniteto atpažystama, sunaikinama ir pašalinama.

IMUNOLOGIJOS ISTORINĖ RAIDA:

1796m. Anglu gydytojas E.Dženeris pasūlė pirmą efektyvų imunizacijos būdą nuo raupų.

Luli Pasteras susilpnino mikrobų virulentiškumą ir įrodė kad organizmo užkrėtimas susilpnintas mikrobų apsaugo organizmą, pakartotinai susiduriant su šiais mikroorganizmais.Tuo remiantis jis sukūrė vakcinas nuo pasiutligės ir juodligės.

I.Mečnikovas sukūrė mokslą apie fagocitozę, nurodydamas jo svarbą imunitetui. Jį galima laikyti imonologijos pradininku.

1885m. P. Erlichas nustatė, kad apsauga nuo sukėlėjų taip pat priklauso nuo humoralinių kraujo serumo faktorių.

IMUNOLOGIJOS RAIDA LIETUVOJE:

J. Briotė skaitė paskaitas apie varioliaciją, išleido monografiją „Apie vakciną arb vadinamuosius karvių raupus“.

J. Frankas – padarė dižiausią įnašą vakcinacijai lietuvoje įdiegti. Jo ir A. Bekiu iniciatyva Terapijos klinikoje buvo atidarytas Vakcinos institutas. Jis medicinos fakultete įvedė vakcinos mokymą.

1987m. Vilniuje gyditojo V. Orlovskio iniciatyva buvo įsteigta Pasterio stotis, kuri priskiriama prie seniausių pasaulyje.

1905m. Svarbų vaidmenį atliko Kauno valstybinis higienos institutas, kuriame buvo daromi bakteriologiniai ir serologiniai tyrimai, gaminamos vakcinos.

A.Jurgeliūnas Lietuvoje pradėjo dėstyti pirmąjį medicininės mikrobiologijos kursą kartu ir infekcinės imunologijos žinias.

Vytautas Girdzijauskas laikomas pirmuoju lietuvos imonologu, kuris suformavo imonologų mokyklą.

Prof. V.Lašas parašė monografiją apie anafilaksiją ir ją apgynė kaip mokslų daktaro disertaciją.

IMUNITETO RŪŠYS:

Įgimtas(rūšinis) imunitetas – tai organizmo specifinis rezistentiškumas tam tikriems patogeniniams agentams. Jis perduodamas paveldėjimo keliu ir būdingas tam tikrai rūšiai.

1)Rūšinis (genetinis, paveldimasis)

2)Naturalusis (pasivusis, transplacentinis)

Įgytas imunitetas – skistomas į natūralųjį ir dirtinį:

1)Naturalusis imunitetas – jį turi naujagymiai, kurį jie gauna per placenta ir per motinos pieną.

2)Dirbtinis imunitetas – susidaro suleidus serumo.

a)pasivusis

b)aktivusis

Be to, įgytas imunitetas gali būti antitoksininis ir antimikrobinis(sterilusis ir nesterilusis):

1)Antimikrobinis – išsivysto persirgus įvairių mikrobų sukeltomis ligomis, ar paskiepijus korpuskulinevakcina.

2)Antitoksininis – išsivysto veikiant egzotoksinams.

3)Antivirusinis – formuojasi persirgus virusinėmis ligomis.

Imunitetas įgyjamas gyvenimo eigoje. Jis yra specifinis ir įgyjamas dviem būdais:

1)persirgus tam tikra liga (natūralusis aktyvusis)

2)paskiepijus vakcina (dirbtinis aktyvusis)

Žmogaus atsparumas infekcinėms ligoms priklauso nuo nespecifinių ir specifinių apsaugos faktorių:

1)Nespecifiniai faktoriai – tai įgimtos organizmo savybės, kurios gali sunaikinti pačius įvairiausius mikroorganizmus žmogaus kūno paviršiuje ir jo organizmo ertmėse.

2)Specifiniai faktoriai – atsiranda po organizmo susidūrimo su sukėlėjais ar toksinais. Šių faktorių veikimas nukreiptas tiktai prieš šiuos sukėlėjus arba jų toksinus.

NESPECIFINIAI ORGANIZMO APSAUGOS FAKTORIAI:

Nespecifinis atsparumas (rezistentiškumas) – tai įgimtas organizmo sugebėjimas apsiginti nuo įvairių svetimų fizinių, cheminių, biologinių veiksnių. Tarp jų nuo bakterijų ir jų toksinų, grybelių, rikestijų, virusų, galinčių sukelti potologinę ligą.

Fiziologiniai barjerai:

1)oda – sveika nepažeista oda patikimai saugo nuo daugelio mikrooranizmų prasiveržimų. Ant odos yra lizocimas, kuris suardo kaikurių bakterijų ląstelių sieneles, taip pat kiti fermentai.

2)gleivinė – ausų, nosies, burnos, skrandžio ir kitų organų gleivinė taip pat saugo organizmo audinius nuo mikroorganizmų įsiskverbimo.

3)limfinis aparatas – patogeniniai mikroorganizmai, patekę per odą ar gleivinę, yra sulaikomi limfiniame aparate.

4)virškinamasis traktas – virškinamjo trakto nespecifinis atsparumas taip pat priklauso nuo seilių turinčių daugybę hidrolizinių fermentų, skrandžio sulčių ir daugelio proteolitinių fermentų, esančių plonajame žarnyne.

5)suaugusių moterų makštis – makštyje rūgščią reakciją palaiko daug bakterijų, kurios sudaro mikroflorą ir teukdo mielėms ir anaerobinems G- mikroorganizmams daugintis.

FAGOCITOZĖ – tai tam tikrų organizmo ląstelių sugebėjimas naikinti į ją patekusius svetimkųnius. (bakterijas, pirmuonis, audinių ląsteles)

Fagocitai skirstimi į makrofagus ir mikrofagus:

1)makrofagai – monocitų ir audinių makrofagai.

2)mikrofagai – neutrofiliniai ir iš dalies – eozinofiliniai granuliocitai.

Skiriami 4 fagocitozės etapai:

1)chemotaksis – fagocitų priartėjimas prie objekto, veikiant jų cheminam dirgikliui.

2)fagocituojamojo objekto atpazinimas ir sukibimas – jį ypač stimuliuoja klaujo plazmoje esantys antikūnai opsoninai, kurie pedengia bakterijų paviršius ir palengvina fagocitozę.

3)endocitozė – ląstelės paglemžimas, primenantis judėjimą: dalelę apgaubia fagocito ektoplazma, ji patenka į citoplazminę vakuolę – fagosoma ir pagaliau ją apsupa ląstelės membranos dalis.

4)intraceliulinis virškinimas – vykstant
fagocitozei, fagosomų sienelės susilieja su citoplazmos organelėmis ir jų fermentai atsiranda fagosomose. Iš fagosomos prisijungus lizosomai susidaro fagolizosoma, vyksta sukėlėjo virškinimas ir žuvimas.

SPECIFINIAI ORGANIZMO APSAUGOS FAKTORIAI:

Pagrindiniai organizmo humoralinės apsaugos faktoriai yra specifiniai antikūnai imunoglobinai, susidarantys patekus į organizmą svetimiems agentams antigenams.

Antigenai – genetiškai svetimos organizmui medžiagos (baltymai, nukleproteidai, polisacharidai) į kurias organizmas atsako specifinėmis imunologinėmis reakcijomis. Iena iš tokių reakcijų antikūnu gamyba.

Antigenai pasižymi dviem pagrindinėmis savybėmis:

1)imunogeniškumu, tai y sugebėjimas sukelti antikūnų gamybą.

2)sugebėjimu specifiškai jungtis su antikūnu.

Įvairių medžiagų antigenams būdingos šios savybės:

1)svetimumas

2)makromolekiškumas

3)koloidinė būklė

4)tirpumas

Antigeninė determinantė – tai veikliogi antigeno molekulės dalis, kuri sukelia imuninį atsaką ir specifiškai jungiasi su antikūnu.

Bakterijų ląstelės antigenai:

1)O antigenas

2)K

3)H

Egzotoksinai – tai stiprūs antigenai.

Anatoksinai – tai paveikti formalinu ir temperatūra, jie netenka nodingų savybių, bet išlaiko antigenines savybes.

Antikūnai – tai specifiniai kraujo baltymai imunoglobinai, susidarantys patekus į organizma antigenui ir sugebantys su juo specifiškai reaguoti.

IMUNOGLOBULINŲ STRUKTŪRA:

Imunoglobalino malekulė Y formos monomeras sudarytas iš dviejų porų identiškų polipeptidinių grandinių. Viena pofa – H ir viena pora lengvūjų – L.

Atsižvelgiant į H grandinių ypatybes imunoglobulinai skirstomi į 5 klases:

1)G – sudaro apie 75% visų žmogaus imunoglobulinų. Jie aktyiausi formuojantys imunitetui. Jie vieninteliai iš munoglobulinų praeina pro placentą ir užtikrina vaisiaus pasyvųjį imunitetą

2)M – susidaro vaisiaus organizme pirmieji ie pirmieji atsiranda po užsikrėtimo arba imunizacijos, veikia gram- bakterijas patekusias į kraują;

3)A – patenka į gleivinės sekretus ir apsaugo kvėpavimo ir virškinamojo trakto gleivinę nuo mikroorganizmų. serume esantyas Ig A nukenksmina toksinus patekusius į kraują

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 966 žodžiai iš 1905 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.