Mindaugas Karalius
Lietuvos valstybė kūrėsi palaipsniui ir ilgai. Lietuva senovėje neturėjo vieno valstybės valdovo, šalia valdė daug kunigaikščių, tarp kurių kartais kildavo daug nesusipratimų. Tokia padėtis lietuviams nebuvo palanki. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti su krašto priešais. Per karą visi kunigaikščiai išrinkdavo vieną karo vadą. Jie suprato, kad toks kartu veikimas yra naudingas Lietuvai. Po sėkmingo karo žygio išrinktas vadas valdydavo ir taikos metu. XIII a. pradžioje Lietuva buvo valdoma penkių kunigaikščių ir jų šeimų. Iš jų išsiskyrė savo gabumais Mindaugas, kuris pašalino nuo valdžios kitus valdovus ir liko vienas valdyti visoje Lietuvoje. Priešams tai nelabai patiko. Mat jie norėjo užkariauti Lietuvą ir turėti didesnės naudos.
Taigi lietuviams teko kariauti su rusais ir dažniausiai su Kalavijuočių ordinu (vienuoliais), kurie užgrobė latvių žemes. Lietuviai 1219m. sudarė taiką su Voluinės kunigaikštyste. Ordino jėgos mirus jų vyskupui Albertui visai susilpnėjo, Ordinas laikinai nepajėgė kariauti su lietuviais. Lietuviams pasitaikė gera proga paskelbti savo valdovą Mindaugą karaliumi. Jis gavo gana stiprią valdžią iš tėvo. Koks buvo jo tėvo vardas, nežinome, nes anų laikų raštų daug dingo. Žinome jo brolio vardą ir du brolio sūnus – Tautvilą ir Erdvilą. Mindaugo žmona buvo Morta.
1236 m., Mindaugo laikais, Lietuva jau buvo suvienyta. Tai nepatiko kalavijuočiams, jie norėjo toliau veržtis į Lietuvą, kardu ir ugnimi krikštyti lietuvius. Aišku, tiems vokiečių kilmės vienuoliams iš Rygos rūpėjo lietuvių turtas, pilys. Norėjo paversti žmones savo vergais. Kryžiaus karas buvo paskelbtas. 1236 m. į Rygą atvyko daugybė Europos riterių. Pulkai užpuolė Lietuvą, degino namus, žudė žmones, siaubė kraštą. Ties Šiauliais juos sutiko lietuvių kariai, įvyko kruvinas mūšis. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė, daug riterių, jų vadas – vienuolių magistras. Iš
priešo kariuomenės liko gyvas vos kas dešimtas karys. Jie iš anksto pranašavo sau pergalę, sakė, kad Dievas jiems padės.
Mindaugui ne viskas gerai sekėsi. Jis norėjo paimti savo valdžion visus aukštaičius ir žemaičius, kad šalis būtų galingesnė. Kitus kunigaikščius išsiuntė kariauti, o jų tėviškes “paėmė”. Tie kunigaikščiai 1249-1250 m. įkūrė sąjungą prieš Mindaugą (joje buvo Livonijos ordinas, Voluinės valdovai, žemaičiai ir net jotvingiai). Priešai, kariaudami prieš Mindaugą, užėmė Slonimą, Volkoviską. Tautvilas ir Erdvilas apsupo Mindaugą jo pilyje Vorutoje. Jiems atėjo į pagalbą Ordinas. Mindaugas apgynė Vorutą, bet toliau prieš ją veikė kovinga sąjunga. Rygoje Ordinas norėjo pakrikštyti Tautvilą, kad vėliau būtų Lietuvos karaliumi. Tada Mindaugas
sumanė privilioti galingą Ordiną į savo pusę. Ordinas ir naujas magistras Andrius sutiko pasirašyti taiką su Lietuva. Mindaugas turėjo pasikrikštyti, latvių žemes palikti Ordinui. Livonijos vyskupas Andrius 1250 m. su savo palydovais atvyko į Lietuvą, kur 1251 m. pakrikštijo Mindaugą ir jo dvarą. Kai kurie Lietuvos kunigaikščiai buvo nepatenkinti tuo krikštu, bijojo vokiečių įtakos krašte. Liko toliau pagonys. Krikščionių vadovai, ypač dvasininkai, turėjo klaidingų žinių apie pagonis ir su jais visai nesiskaitė. Tuo tarpu Mindaugas pasiuntė pasiuntinius į Romą popiežiaus prašyti palaiminimo ir globos. Pasiuntiniai paprašė ir karūnos Mindaugui. Popiežius mielai sutiko vainikuoti Mindaugą karaliumi.