Mindaugo karalystės raida
5 (100%) 1 vote

Mindaugo karalystės raida

Mindaugo karalystės raida

Mindaugo valdžios atramą sudarė jo domenas ir iš kitų kunigaikščių užgrobtos žemės. Domeno žemes, valsčius, ten esančias pilis turėjo valdyti valdovo skirti vietininkai. Pasėdžiai – valdovo, jo dvaro ir kariaunos priėmimas ir išlaikymas, duoklė maistu ir pašarais buvo svarbiausios prievolės. Kiek plačiai valstybėje buvo paplitusi dešimtinė, sunku pasakyti. Kitas prievoles sudarė pilių ir kitų gynybinių įrenginių statyba, kelių tiesimas, jų prižiūra ir kita. Kiekvienas laisvas žmogus privalėjo joti į karą.

Suvienytoje Lietuvoje išliko daug Mindaugui paklususių kunigaikščių. Jų žemės užėmė didelę valstybės dalį. Dauguma kunigaikščių tebevaldė tėvonijas. Jos, kaip ir naujosios žemės, buvo lyg ir smulkios vasalinės valdos. Nuo šių valdų turėjo būti duodamos svarbiausios natūrinės prievolės. Kunigaikščiai turėjo valdovo pašaukti su savo būriais eiti į karą.

Ypatinga buvo Žemaitijos padėtis Lietuvos valstybėje. 1252–1261 metais Žemaitija veikė kaip žemių konfederacija. 1261 m. sugrįžo į Lietuvos valstybę su aiškiai išreikštais savarankiškumo požymiais. Panaši buvo ir į Lietuvos valstybę įėjusių jotvingių žemių padėtis. Dėl visų jotvingių žemių XIII a. viduryje varžėsi Lietuvos valstybė, Vokiečių ordinas, Haličo-Volynės ir lenkų, pirmiausia Mazovijos, kunigaikščiai. Lietuva nepajėgė nei visas jotvingių žemes apginti, nei prisijungti. Šiaurinė Sūduvos dalis buvo priklausoma nuo Mindaugo. Jo valdymo pabaigoje ši priklausomybė turėjo sustiprėti. Susiklostė didelė vasalinė valda Juodojoje Rusioje. Ji iš pradžių patikėta Vaišvilkui, o 1254 m. perleista Danilo sūnui Romanui. Ji buvo neatskiriama Lietuvos valstybės dalis, tačiau buvo atsižvelgiama į jos valstybinės raidos, etninius ir religinius skirtumus. Panašų statusą turėjo, tik daug savarankiškesnis galėjo būti Tautvilo valdomas Polockas.

Mažiausiai su Mindaugo valstybe, matyt, buvo susijusios Nadruva ir Skalva. Mindaugas pretendavo į jas ir jos galėjo pripažinti jo viršenybę, bet tik nominalią. Neįsitvirtinus Žemaitijoje ar Sūduvoje sunku tikėtis, kad būtų įmanoma jose išplėsti realią Lietuvos valdovo valdžią. Užrašius Nadruvą ir Skalvą Ordinui, netvirti jų saitai su Lietuvos valstybe nutrūko.

Akivaizdžios Mindaugo pastangos plėsti valstybės teritoriją kitų baltų genčių žemėse leidžia manyti, kad Mindaugas siekė tas žemes sujungti į vieną valstybę. Mindaugas buvo vienvaldis, tačiau jam talkino artimiausių žmonių grupė: Mindaugo sūnūs, artimesni kunigaikščiai, giminaičiai Bikšys ir Ligeikis iš Deltuvos. Susidarė ir valdovo dvaras, jo žmonės rūpinosi viena ar kita valdovo gyvenimo sfera. Buvo valdovo ir kartu valstybės iždas. Iždą papildydavo karo žygiai, duoklės, muitai. Kaip pinigai cirkuliavo sidabro lydiniai, vadinamieji lietuviški ilgieji, kurie buvo finansinės sistemos užuomazga ir svarbus valstybingumo rodiklis.

Neaiški Mindaugo sostinės vieta: Livonijos ordinas buvo apgulęs neįvardintą jo pilį, Tautvilas apgulė Vorutą. Viename iš Mindaugo aktų nurodoma parašymo vieta – „Lietuvos dvaras“. Nors tyrinėtojai ir atkaklūs, nustatyti Vorutos vietą iki šiol nepavyko. Tuo labiau kad Voruta gali būti bendrinis žodis, reiškiąs tvirtovę, pilį. Kaip galima Mindaugo sostinė nurodomi Naugardukas, Kernavė, Vilnius. Iš tiesų, Mindaugo laikais ten buvo gyvenvietės ir pilys. Atkasus Vilniuje XIII a. datuojamus bažnyčios pamatus, atsirado naujų argumentų teigti Vilnių buvus Lietuvos centru. Tačiau ir to neužtenka galutiniam sprendimui, nes, kaip rodo daugelio Europos šalių patirtis, religinis centras nebūtinai būdavo valstybės sostinė.

Po Durbės mūšio Mindaugui reikėjo apsispręsti, nutraukti taiką su Livoniją ar ne. Karas su Livonija, be jokios abejonės būtų atitolinęs Lietuvą nuo Vakarų Europos ir panaikinęs nedidelius diplomatijos laimėjimus. Būtų tekę atsisakyti Lietuvos krikščioninimo, nes, kariaujant su Livonija, valstybėje neišvengiamai pradėtų imtų viršų pagonybę išpažįstančios politinės jėgos. Antra vertus, tuo metu buvo susidarė palankios sąlygos bendromis Lietuvos ir sukilusių Livonijos pajungtų genčių jėgomis išstumti Livonijos ordiną iš užgrobtų žemių. Atsisakiusio tai daryti Mindaugo autoritetas ir valdžia Lietuvoje būtų susvyravę.

Mindaugas pasirinko karą su Livonija. Nemažą įtaką pasirinkimui galėjo padaryti antivokiškai nusiteikęs Treniota. Prasidėjusiame kare su Vokiečių ordinu Treniota pasižymėjo kaip energingas karo vadas ir nuoseklus kovotojas. Rusios reikalų Mindaugas negalėjo palikti likimo valiai, todėl Treniota, vykstant karui su Ordinu, įgijo vis didesnę įtaką valstybėje.

Apsisprendęs Mindaugas atsikratė jį supusių vokiečių, kurių dauguma buvo katalikų dvasininkai. Manoma, kad jis atsimetė nuo krikšto ir sugrįžo į pagonybę, nes amžininkai teigia, kad Mindaugo krikštas buvo apgaulingas. Sakoma, kad apsikrikštijęs jis garbino lietuviškus dievus, atlikdavo pagoniškas apeigas. Tai tikėtina, nes Mindaugo ir jo artimųjų krikštas dar nereiškė visų lietuvių krikšto. Katalikų bažnyčia nesugebėjo išplėtoti Lietuvoje aktyvios misijų veiklos tokiame krašte, kuriame vyravo pagonybė baltų ir stačiatikybė rusų žemėse. Atnaujinus kovas su Livonija, Lietuvoje klostėsi ypač nepalankios sąlygos katalikybei gyvuoti.

Visa tai nebūtinai turėjo reikšti, kad Mindaugas visiškai nutraukė santykius su katalikų bažnyčia. Dar 1268 m. popiežius Klemensas IV velionį Mindaugą vadino krikščioniu. Tačiau šis atsiliepimas apie Mindaugą greičiau patvirtina mintį, kad jis tikybą traktavo kaip politinę priemonę ir elgėsi taip, kaip reikalavo to meto aplinkybės bei partneriai.

1261 metais buvo sukurta koaliciją prieš Ordiną. Tam sudaryta sąjunga su Naugardu, į ją įtrauktos kunigaikštystės prie Dauguvos – Tautvilo Polockas, Vitebskas. Bendro žygio į Livoniją surengti nepavyko. 1263 m. Treniota sumušė Ordino pajėgas prie Daugavgryvos. Sėkmingas buvo ir 1262 m. Treniotos vadovaujamų Lietuvos pajėgų žygis į Mazoviją, į Vokiečių ordino žemes. Mazovija turėjo pasitraukti iš antibaltiškų jėgų rikiuotės.

Laimėdami lauko kautynes, lietuviai nesugebėdavo paimti Ordino pilių. Ordinas nuosekliai kariavo su sukilėliais žiemgaliais bei kuršiais ir užiminėjo jų, ypač kuršių, pilis. Lietuvos parama sukilėliams Livonijoje nebuvo efektyvi. Apie sukilusių baltų žemių prijungimą prie Lietuvos valstybės negalima ir kalbėti.

Nesėkmės Livonijoje turėjo komplikuoti Mindaugo ir Treniotos santykius, nes Mindaugas tebekreipė Lietuvos jėgas į Rusią. 1262 m. jis kariavo Volynėje, 1263 m. pasiuntė didelę kariuomenę į Brianską. Mindaugo ir Treniotos politinės kryptys ėmė skirtis. Politinius nesutarimus įkaitino brutalus Mindaugo elgesys – pasiliko sau mirusios žmonos Mortos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Matyt, tai ir buvo svarbiausios gimusio sąmokslo priežastys.