Mirties problema pagal epikura
5 (100%) 1 vote

Mirties problema pagal epikura

TURINYS

1. Mirtis- neišvengiama grėsmė ar kasdienė realybė? 3

2. Kokia gali būti nežinia: 5

2.1. Svetima mirtis 5

2.2. Savižudybė- savo mirties išraiška 7

2.3. Paslaptingai baimingai nesuvokiama 9

3. Ar verta bijoti nesuprasto 11

4. Literatūros sąrašas 12

MIRTIS- NEIŠVENGIAMA GRĖSMĖ AR KASDIENĖ REALYBĖ?

Mirtis žmogų lydi nuo pat gimimo. Kažkas yra pasakęs, jog žmogus gimsta ir miršta vienas pats.tokiu būdu tarsi pabrėžiama mirties tragedija, kurią žmogus turi išgyventi vienumoje, negalėdamas jos artėjimo jausmais- baime ar džiugesiu – pasidalinti su kitais žmonėmis.

Pasaulyje egzistuoja daug įvairiausių filosofinių mokymų- vieni jų aukština mirtį, kiti suteikia jai išsivadavimo iš žemiškų kančių ir individo mąstymo bei dvasinio lygio pakilimo būdą, treti aprauda bet kokios mirties tragediją. Tai suprantama, nes kiek žmonių- tiek įsitikinimų ir nuomonių.

Ir vis dėl to mirčiai tai – nė motais. Ji ateina tada, kuomet jos mažiausiai laukiama. Ji išsiveda tą, kurio jai reikia. Net ir savižudis, nerdamas kilpą ant kaklo ar atsukdamas dujinės viryklės čiaupą negali teigti, jog jo pasirinkimas- tai jo asmeninis žingsnis be visagalės ir viską aprėpiančios mirties įsikišimo.

Antrą vertus, žmogus iš prigimties yra egoistinis sutvėrimas. Jam jo norai, mintys, sprendimai ir poelgiai atrodo originalūs ir atliekami tik jo paties valia niekam kitam nevadovaujant. Net gi pasyvi bendruomenės įtaka yra ignoruojama, teigiama, jog tai – tik rekomendacinio pobūdžio tauškalai, pasisakymai, o ne paliepimai ir įsakymai.

Žmogus visuomet nori būti laisva. Net ir mirties akivaizdoje. Tačiau mirties jis privengia. Tai- kažkas nevaldoma ir neišaiškinta.

Žmogui baisus ne pats mirties faktas, o nežinomybė kas po jos atsitiks jam pačiam. Tai lyg klausimas- koks gyvenimas po gyvenimo? Ir ar jis iš vis egzistuoja, nes nors tą ir tvirtina begalės religinių mokymų niekas iš ten dar nesugrįžo ir nepapasakojo nei apie pragaro katilus, nei apie rojaus sodus. Tad teigti, jog ten kažkas yra- lyg ir beprasmiška. Antra vertus, pripažinti, jog su mirties atėjimu viskas pasibaigia- vėl gi nesinori- tiek laiko gyveni gyveni, o čia- šast – ir viskas nubraukta vienu kažkieno prisilietimu… Gaila ir pikta, bent jau žmogiškajam egoizmui.

Ko gero būtent egoizmas ir baimė to, kas nepaliečiama, slėpinga, nežinoma ir verčia žmones vengti pažinti ir svarstysi mirtį, tad ir helenizmo filosofo Epikūro žodžiai apie tai, kad mirtis kasdieniniame gyvenime savo egzistencijai ir suvokimui neturi vietos yra suprantama- žmonės įprato slėptis nuo to, kas nesuvokiama ir nepažinta iki galo. Jie suvokia gyveną mirties kaimynystėje, suvokia jos realumą, tačiau galvoti ir kalbėti apie tai vengia. Tai lyg kažkoks tabu.

Šiame referate ir pamėginsime praskleisti būtent šią tabu uždangą, paliesti mirtį suprasti ir įgarsinti jos žmogiškojo vengimo priežastis.

KOKIA GALI BŪTI NEŽINIA

Mirtis dažnai siejama su nežinia. Tai tarsi to paties reiškinio, veiksmo sinonimai. Jie suvokiami vienodai- tai kažkas nepažinto, nesuvokto ir neištirto. Niekas negali paliesti mirties, niekas negali suprasti nežinios. Tačiau abi šios sąvokos ir jas lydintys reiškiniai nepriklausomai nuo to egzistuoja tiek pat, kiek egzistuoja žmonija. O gal net ilgiau- juk gamtoje taip pat egzistuoja gimimo ir mirties ratas. Beje, būtent mirtis ir pratęsia gimimo nežinią- žmogus ateina tarsi iš niekur ir ten pat išeina. Tuo tarpu visuotinai pripažinti gamtos dėsniai teigia, kad niekas iš nieko atsirasti ir niekas niekur išnykti negali. O mirtis- tai irgi gamta, tad jai taip pat turi tikti tie patys jos dėsniai. Vis dėlto kur išeina po mirties žmogus pasakyti tiksliai niekas negali. Religijos, tiesa, kalba apie pomirtinius pasaulius, į kuriuos patenka visi mirusieji. Tačiau kiek religijų- tiek ir rojų bei pragarų. O ką daryti netikinčiam- į kurį rojų belstis, nuo kurio pragaro ugnies ir kur bėgti?

Filosofams, ir ne tik religijos praktikams, mirties problema taip pat nesvetima. Tačiau tai veiksmas, apie kurį tegalima tik kalbėti- dėl savo rezultatų nežinomybės jis taip ir liks nesuprastas ir nepaliestas. Gal todėl mirties tema kiekvieną žmogų ir paverčia filosofu- retsykiais malonu pasamprotauti garsiai apie dalykus, kurių tai niekas ir nepalietė.

Kokia gali būti mirtis.

Ji gali būti svetima- kuomet miršti ne tu, o kitas žmogus. Nesvarbu ar tai artimas tavo, ar visiškai nepažįstamas, gyvenantis kitoje planetos pusėje.

Ji gali būti sava. Kuomet miršti tu pats ir dar- savo iniciatyva. Tai yra tai, ką visuomenėje įprasta vadinti savižudžio vardu.

Ji gali būti paslaptinga, gąsdinanti ir nesuvokiama. Taip yra tada, kuomet tu nori ją suvokti nors mintimis, atmesdamas visu mirusius ir mirsiančius gyvus sutvėrimus. Nori suvokti ją kaip reiškinį, neišvengiamybę, kuri egzistuoja ir tavo nesuvokta.

SVETIMA MIRTIS

Kada mirtis yra pati liūdniausia?- Tada, kai miršta kitas žmogus. Jos akimirkoje mums liūdna. Mes gedime mirusiojo, mes gedime jo artimųjų, likusių be velionio paramos, pagalbos, egzistavimo, be jo minčių, darbų, svajonių. Mums paprasčiausiai yra liūdna.

Liūdesys tuo didesnis,
kuo miręs buvo mums artimesnis, žinomesnis.

Tačiau tuo metu mirtis nėra tik ašarų kamuolys, pakalnė.

Jei mirtis išsivedė seną žmogų, mes sakome, jog “saulės amžiaus” negyvena niekas, tačiau jei mirtis pasišaukia jauną kūną ir sielą, mes pykstame- “nejaugi nebuvo vertesnių jos rankos”.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 929 žodžiai iš 3028 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.