Mirties psichologija
5 (100%) 1 vote

Mirties psichologija

112131

1. Įvadas

Žmonės yra būtybės, kurios suvokia savo pačių būtį. Žino, kas esa, žino, kad slypi kažkas kas sieja juos su pasauliu. Žino kai ką patys apie save – apie savo asmenybę, savo mąstymą, veiksmus ir poelgius, apie savo emocijas. Žino, kad yra susieti su pasauliu. Mes tai pat žinome, nors galbūt nedažnai apie tai mąstome, kad šie mūsų saitai vieną kartą nutruks – mes mirsime. Niekas neišeina iš gyvenimo gyvas.

Žmogaus gyvenimas žemėje užsibaigia mirtimi. Kaip paskutinis įvykis mirtis, atrodo, turėtų būti svarbi kiekvienam todėl prisimintina. Tačiau taip nėra. Ji ignoruojama, ypač šiais laikais, tarsi jos iš viso nebūtų.

Žmogus – bijo mirties. Daugelio įsitikinimu mirtimi gyvenimas visiškai užsibaigia. Gyvenimu džiaugiamasi, mirtis tą džiaugsmą nutraukia. Tad žmogus mirties bijo. Jos vengia visais būdais. Bent bando jos neprisiminti, ignoruoja ją, neigia.

Žmonės tiki Dievą, ką jis duoda žmogui? Religija žmogui suteikia naujo atspalvio tapatybę su pasaulėžiūra, kurios apimtyje pripažinus save esant mirtingu, atsiveria antroji nemirtingumo pusė pažadinanti jausmus, motyvus ir siekį ruoštis, kiek tai nuo jo priklauso, pilnai realizuoti tos tapatybės būseną.

Kas yra senatvė? Kodėl žmogus sensta, o jo organizmas su amžiumi susidėvi? Ar senatvę lydi ligos, negalia? Ar silpnėja atmintis, intelektas? Daugumai žmonių senatvė asocijuojasi su nedarbu, liga, negalia, skurdu, apatija ir pan., todėl jau nuo seno žmonės visokiais būdais stengiasi kaip galima išlikti jauni, nepasenti.

Savižudybė – tai tragiškai beviltiškas bandymas spręsti savo sunkumus. Dažniausiai tai pagalbos šauksmas. Savižudybė tai ne veiksmas o procesas.

„Suaugęs žmogus, sekinamas sunkios ligos, kuriai palengvinti arba išgydyti nėra jokių priemonių, pagal įstatymą turėtų teisę į beskausmės mirties malonę tuo atveju (ir tik tuo atveju), jeigu pats to pageidavo.“1 Eutanazija – sąmoninga beskausmė mirtis žmogaus, kenčiančio dėl skausmingos ir neišgydomos ligos. Žodis „eutanazija“ (gr. eu – geras, gr. thanotos – mirtis) reiškia lengvą, neskausmingą mirtį.

Šiame darbe panagrinėsiu susitikimą su mirtimi, religinę ir nereliginę patirtį, senėjimo procesus, žmogaus savižudybę, eutanaziją, pomirtinį gyvenimą.

2. Susitikimas su mirtimi

Žmogaus laikysena mirties akivaizdoje, kaip ir daugelis papročių, kurie susiformuoja tik per ilgą laiką kito lėtai, kartais nepastebimai. Žymus prancūzų istorikas Filipas Arijė, kalbėdamas apie pirmojo tūkstantmečio mirties sampratą, pavadino ją „prijaukinta“: „Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo ženklai, dar dažniau – vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, ta, kas perduodama per amžius ir ką mes teberandame dabartyje, industrinės visuomenės gyvenime, kaip reliktą“.

Mirtis yra protui neįveikiama paslaptis. Tai asmeniškai dramatiškas išgyvenimas. Ji yra kaip Teismo diena, kaip apreiškimas, kai nukrenta visos kaukės, ir žmogui tenka atlygis už jo klaidas. Tas, kuris tiki, nebus nubaustas, po mirties jis pelnys amžinąjį gyvenimą.

Nežiūrint ignoravimo, mirtis neišvengiama.

Žmonės miršta.

Savo paties mirtingumas yra viena pačių svarbiausių tikrovių, kurią asmuo savo psichinei sveikatai ir brandumui turi integruoti į savo savimonę: „aš“ – mirtingasis. Kol to jis neintegruoja, tol viduje nerimsta, nuogąstauja, tol neturės ramybės ir vidinės darnos.

Kiekvienas žmogus miršta. Tad kiekvienam reikia su ta tiesa susitaikyti, mirties tikrovę priimti. Mirtis – į amžinąjį gyvenimą įgauna ypatingą reikšmę. Įsitikinusiam šia pasaulėžiūra tenka dvigubą mirties tikrovę integruoti savyje. Tai galima įvykdyti dviejose plotmėse:

1) įvesti savo mirtingumą, bei dvasios išliekamumą į savo savimonę;

2) prijungti būsimą savo mirties įvykį prie savo autobiografijos.

Savimonėje: „Aš“ mirtingasis, bet amžinai gyvensiąs. Svarbu yra įvesti visas asmeniui reikšmingas tikroves į savimonę, kad būtų pasiekta vidinė darna. Kol to nėra, nėra vidinės darnos. Nėra nei ramybės. Viena reikšmingiausių tikrovių yra mirtis: „Esu mirtingas. Mirsiu“.

Autobiografijoje: Mirtis – tiltas į amžinybę.

Visi asmeniškai žmogų paliečiantys įvykiai yra įtraukti į autobiografiją – ne tik jau atsitikę, bet ir neišvengiamai atsitiksią, kaip mirtis. Mirties integravimas į savo istoriją įmanomas tik iš anksto. Tai prasmės davimas savo mirčiai gyvenimo akivaizdoje ir prasmės davimas savo gyvenimui mirties akivaizdoje. Mirties tikrovė žmogų asmeniškai paliečia anksčiau, negu jį patį ištinka: neretai jau vaikystėje ar jaunystėje, beveik visada viduramžyje:

1) kartais kokiu nors asmenišku įvykiu (liga, nelaimė) taip, kad žmogus atsiranda mirties pavojuje;

2) kartais per jam reikšmingą asmenį, kuris miršta ar atsiranda mirties pavojuje;

3) dažnai viduramžyje, gyvenimo pusiaukelėje, suvokiant savo paties artėjančią mirtį, gyvenimo pabaigą.

Visais šiais keliais mirties tikrovė paliečia žmogų ir verčia, kaip nors atsiliepti: jautriai, nepamirštamai, ar miglotai ir baimingai, ar net užslopintai ignoruojant. Vengdamas, neigdamas ar ignoruodamas žmogus mirties tikrovės neintegruoja. Neintegruoja jos nei baimindamasis. Tik
teigiamai atkreipdamas į ją dėmesį, jis ją įvedą į savo biografiją. Visi aukščiau suminėti mirties tikrovę bylojantys keliai liudija tik apie ją pačią, bet ne apie jos antrąją pusę – kaip tiltą į Anapus. Mirties suvokimas papildomas pomirtinio gyvenimo tikrove. Tuo įsitikinusiam yra lengviau ir prasmingiau integruoti mirtį į savo egzistencinę autobiografiją.

Mirties akivaizdoje tenka pasitikti mirtį ir tai, kas už jos. Dėmesys tada – tai į dabartį, tai į ateitį:

1) atsikabinti nuo žemės;

2) žvelgti anapus;

Mirti, pirmiausia reiškia mirti kūnu žemei:

1) nuo žemės rūpesčių;

2) nuo destruktyvių emocijų;

3) o brangių asmenų ryšius perkelti anapus.

Kuebler‘a – Ross‘a teigia, kad galutinė brendimo pakopa yra pilnai priimti mirtį. Religijos šviesoje tai galima papildyti, kad prieš mirštant dar labiau subręstama visiškai įsitikinant amžinuoju pomirtiniu gyvenimu, nes mirštančiojo pasiektoje vidinėje darnoje suderinama ir suaudžiama visa, kas begalima tuo metu suausti.

Mirties akimirka yra paskutinė. Ji lemiama visam tam, kas po to – visai amžinybei. Mirtyje mes baigiame save kurti egzistenciniais apsisprendimais. Paskutiniame gyvenimo mirksnyje mes būsime jau viską „išgyvenę“, jau viską pasirinkimais „apsisprendę“ ir taip save „sukūrę“. Ir gyventi bus likusi tik viena mirties akimirka ir ta tuoj praeis… ir tada būsime už mirties slenksčio – su visu „savimi“ ir visa praeitimi – amžinai… amžina reikšme… ir amžinom pasekmėm.

3. Religinė ir nereliginė patirtis

Pagrindinis motyvas: prasmės ieškojimas.

Prasmės ieškojimas yra žmogaus prigimtinis motyvas. Sociologo Eriksono atskleistos sąlygos, kurios tą motyvą vyresnio amžiaus žmonėse pabudino taip, kad jie ieško ir įsitikina Dievo buvimu.

Šios sąlygos yra:

• charakteringi klausimai senstant;

• vyresniųjų, kaip ieškotojų mentalitetas;

• tuo laiku iškilusi krizė ar svarbios kaitos periodas;

• nuo vaikystės užsilikusi teigiama įtaka.

Ne visi yra vienodi ir ne visi ieško to paties. Vieni yra daugiau aktyvūs, patys kelia klausimus ir ieško atsakymų , kiti – pasyvesni, leidžiasi būti patraukti. Vieni ieško pasaulėžiūrinių atsakymų, kitų ieškojimas yra daugiau socialinio pobūdžio: jie ieško bendruomenės ar institucijos, kuriai galėtų prasmingai ir artimai priklausyti.

Mirtingojo pradiniame dėmesyje – mirtis yra sava, bet ji neužima centrinės vietos. Dievas tebėra centre, tuo labiau ir tuo ryškiau dabar, nes mirtingasis nebeskiria sau reikšmės žemėje. Tad jo žvilgsnyje Esantysis dar labiau ryškėja, kaip žadantis po mirties amžino gyvenimo erdvėje dovanoti savo paties artumą kaip laimės versmę. Jis – žmogaus Tikslas, Prasmė ir Laimė. Mirtingojo pasaulėžiūra keičiasi į amžinai gyvenančiojo dangovaizdį.

Giliai religingi žmonės nepergyvena neigiamų reakcijų išgirdę žinią, kad greitai mirs. Kuebler‘a – Ross‘a sakė pastebėjusi neigiamas reakcijas tik pas menkai ir paviršutiniškai „religingus“ asmenis.

Pirma reakcija – paneigimas: religija turi tikrovišką, ramybę teikiantį žvilgsnį: kūnas neišvengiamai miršta, bet siela – nemirtinga.

Antroji reakcija – pyktis: religija tvirtino, kad nėra ko pykti, nes mirties pasekmės yra geros: ji – tiltas į amžinąjį gyvenimą.

Trečioji reakcija – derėjimosi, žmogus ieško savo valios, kad tik nemirtų.

Ketvirtoji reakcija – depresija, nes mato, kad mirties neišvengs, o mirtis jam tragedija, nes viskas gyvenime žlunga ir išnyksta.

4. Senėjimo procesai, veiksniai, teorijos

Paskutinioji gyvenimo era kartais prasideda jau po 55 metų, tačiau tikslus laikas priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. Įdomu tai, kad jaunesni ir neturtingesni žmonės senatvės pradžia linkę laikyti 55 metų amžių; vyresni ir labiau pasiturintys žmonės – 65 ar net 70 metų amžių. Jaunesni žmonės vyresnį amžių vertina negatyviau, siedami jį su senatiškumu silpnumu ir priklausomybe nuo kitų.

Vyresni žmonės žiūri į senatvę pozityviau, jiems tai toks metas, kada po daugelio įtempto darbo metų, po viso to, ką jiems teko patirti, jie gali leisti savo dienas ramiai, laisvai, gali daug laiko skirti apmąstymams.

Vyresni žmonės rūpestingiau viską apgalvoja. Protiniai sugebėjimai, kuriems reikia greitos reakcijos, atminties, su amžiumi silpnėja, tačiau kiti, kuriems reikia apmąstymų, pasiryžimo priimti sprendimus ir bendrų žinių išlieka stabilūs.

Žmogui senstant įvyksta tam tikrų organizmo pokyčių, siaurėja kalkėjančių arterijų spindis (dėl to senatvėje padidėja kraujospūdis); retėja kaulinis audinys (kaulai tampa trapesni, didėja traumų tikimybė); nuo 20 iki 40 metų plaučių talpa sumažėja 40 proc.; senatvėje žmonės sumažėja 3-5 centimetrais. Pablogėja senų žmonių klausa, rega, net uoslė ir skonis.

Susidėvėjimo teorijos.

Lyginant žmogaus organizmą su mechanizmu, kuris paprasčiausiai susidėvi dėl nuolatinio naudojimo, senos ląstelės blogiau šalina metabolizmo produktus. Šios nereikalingos medžiagos kaupiasi, ypač kraujyje ir raumenų ląstelėse kliudo normaliems ląstelėje vykstantiems procesams. Šiuo metu populiaresnė kita susidėvėjimo teorija aiškina , kad senėjimą lemia molekulių nuolaužos – vadinamieji laisvieji radikalai. Šie laisvieji radikalai
ląstelėms naudojant deguonį. Jie jungiasi su kitais cheminiais dariniais ir sutrikdo normalų ląstelės funkcionalumą.

Dauguma šiuolaikinių mokslininkų, tiriančių senėjimo procesą, pabrėžia, kad žmogaus senėjimas vyksta nevienodai, kad daug kas priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, aplinkos užterštumo, darbo sąlygų, sveikatos.

Senatvės pakopoje susitvarkymas vyksta trimis atžvilgiais:

1) praeities, t.y. visa, kas gyvenime įvyko;

2) dabarties, t.y. visa, kas šiuo metu, senatvėje, atsitinka;

3) ateities, t.y. tai, kas dar įvyks, ypač mirtis.

Praeitis – senatvėje žmogus dažnai prisimena „senus laikus“: kas šiaip atsitiko, kas gera, kas bloga. Senatvėje žmogus atsimena ir tai, kas nebuvo taip smagu: kas blogo atsitiko ir ką jis pats padarė blogo.

Dabartis – apie savo bėdas galvojant ar vien savo sveikata susirūpinus, kraunasi neigiami jausmai, sunkėja nuotaika, senatvė darosi sunkiai pakenčiama.

Mirtis – trečioji ir sunkiausia senatvės tikrovė. Ji labai priklauso, kaip į ją žiūrima ir kaip ji pasitinkama.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1789 žodžiai iš 3559 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.