Mirties samprata
5 (100%) 1 vote

Mirties samprata

ĮVADAS

Mirtis atsirado kartu su gyvenimu. Kiek egzistuoja žmonija, tiek bando ji įminti mirties mįslę. Skirtingi žmonės mirties problemą suvokia labai nevienodai. Vieni gyvena taip, tarsi mirtis ir su ja susieti klausimai jų visai neliestų, kitus gi mirties baimė persekioja nuo vaikystės, nykiu, niūriu leitmotyvu lydėdama visus jų poelgius ir mintis[2;376].

Apskritai, mirtis yra viena iš tų temų, kuria visi tūrėtų ką pasakyti, bet niekas nekalba ir per daug nesigilina. Tai tokia tema, kad kiekvienas tyčia, ar net nesusimąstydamas vengia jos, kol jo tai napaliečia asmeniškai, kuria nors forma (kad ir paskaičius knygą). Tada žmogus “stabteli” ir pagalvoja apie mirtį, gyvenimą, jų prasmę. Jo galvoje gimsta ir jungiasi galybė minčių, kuriomis, kaip įprasta, jis nelinkęs dalintis ir pats vienas turi jas “suvirškinti”. Gal dėl šios priežasties – mirties temos savotiško izoliavimo, šiuolaikinėje visuomenėje, tai yra tam tikras tabu.

Kasdieniškas, natūralus požiūris į mirtį yra viena susitaikymo su gamtos tvarka formų, susitaikymo, naivaus kasdieniniame gyvenime ir moksliškai aiškinimo astrologų. Žmogus suvokia mirtį kaip vieną didžiųjų gamtos dėsnių ir negalvoja nei kaip iš jos ištrūkti, nei kaip ją išaukšinti. Jis ją pasitikdavo paprastai, bet su deramu iškilmingumu, kad pabrėžtų svarbą didžiųjų etapų, kuriuos kiekvienas, gyvenantis šioje žemėje, turėjo įveikti.

Pasaulyje, linkusiame keistis, tradicinis elgesys mirties akivaizdoje atrodo tarsi intertiškas, nenutrūkstamas reiškinys. Senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, pernelyg skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nebedrįstama ištarti jos vardo. [1;28;39].

1. MIRTIES SUPRATIMAS

Mirtis mums žinoma tiesiog kaip baigtis. Tai yra paskutinis taškas, kuris dažnai padedamas dar prieš sakinio pabaigą, po kurio lieka tik prisiminimas arba vėlesnis poveikis kitiems [2;429]. Mes dažniausiai mirties net neįvardiname kaip mirtimi, vietoj to naudojame labiau mums prie širdies esančius žodžius kaip „paliko mus“, „išvyko“. Mes stengiamės užkonservuoti bei padabinti žmogaus palaikus, stengiamės sukurti jame trumpalaikio miego iliuziją. Didžioji mūsų dauguma save nuolatos tapatina su religinėmis pasaulėžiūros sistemomis, kurios tvirtina, kad mirtis nėra visai mirtis, o daugiau fiktyvi patirtis, trumpas perėjimas iš vienos būsenos į kitą – svarbesnę.

Mes nuolatos galvojame apie ateitį, kaip patirsime nauja gyvenimo pilnatvę, sukursime kažką naujo – atliksime iki šiol dar nedarytus darbus, nauja gyvenimo būdą ar naują gyvybę. Visuomet drąsiai ieškome naujovių, ypač gyvenimo pradžioje. Nors šis jausmas nuolat kovoja su kitais – su nerimu dėl to, ka slepia ateitis, dėl jos tėkmės greitumo, dėl atnešamų dalykų neapibrėžtumo, traukimosi kartu su kiekvienais gyvenimo metais. Ir kuo labiau priartėjame prie baigties tuo mažiau lieka ateities, kur mes galėtume įgyvendinti savo svajones bei troškimus. Mes stengiames kuo mažiau reaguoti į tokį ateities vaizdinį su neišvengiama baigtimi. Kartais mes bijome net pripažinti, kad mes bijome mirties, tačiau slopinama mirties baimė dažniausiai pasireškia per simbolius. Kai mes bijome artėjančios mirties, dažniausiai vietoj jos mes baiminamės nesąmoningų mirties atitikmenų. Sąmoningai iš savo pasamonės išstumiame vaizdinius apie artėjančią baigtį, paskutinį mūsų ateities momentą. Nenorime, kad šis vaizdas nuolatos glūdėtų mūsų pasamonėje. Mūsų mirties įsisamoninimo slopinimas pasireiškia keliais būdais. Daugelis tai mėgina daryti tikėdamiesi ilgo gyvenimo tarp dabar ir baigties. Jiems lemiamas dalykas yra tai, kad baigtis būtų atidėta. Net netoli baigties esantys senyvi žmonės priima tokią nuostatą, nes negali pažvelgti į faktą, jog pabaigos jau nebegalima atidėti [2;444].

2. MIRTIS DABAR IR ANKSČIAU

Gana įdomi tema pamąstymams – mirštančiojo socialinio statuso kaita įvairiais istoriniais laikotarpiais. Seniau mirštantysis išlaikydavo savo orumą iki paskutinio atodūsio, jis pats prieš mirtį paskelbdavo žodinį testamentą, atsisveikindavo su artimaisiais. Senstantis žmogus noromis nenoromis pasiruošia mirčiai. Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi. Darydavo tai, ko reikalauja senoviniai papročiai, bei tam tikras ritualas. Ankstyvosios krikščionybės laikais mirusysis buvo vaizduojamas ištiestomis maldai rankomis. Mirties laukiama gulint išsitiesus. Taip pasiruošęs mirštatnysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas. Pirmasis veiksmas- gyvenimo apraudojimas, liūdnai, tačiau labai nuoširdžiai prisimenami mylimi asmenys bei daiktai, trumpai, keliais vaizdais apžvelgiamas gyvenimas. Po graudaus gyvenimo apraudijimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiai susirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas bei nuodemių atleidimas. Tai buvo kartojama ir mirusiam žmogui. Mirtis būdavo vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo, kuris jai vadovauja ir žino jos eigą. Mirštančiojo kambarys virsdavo vieša vieta. Ten buvo galima laisvai įeti. Būdavo svarbu, kad dalyvautų giminės, bičiuliai, kaimynai. Lankytojai atsivesdavo vaikus. Iki XVIII a. sunku įsivaizduoti mirštančiojo kambarį be
keleto vaikų.O šiandien labai rūpinamasi, kad vaikai būtų atitolinti kuo toliau nuo tokių dalykų, susijusių su mirtimi. Mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai, tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų [1;23-27].

Bet XIX a. ceremonijos dalyvius užvaldo nauja aistra. Pagauti susijaudinimo, jie verkia, meldžiasi, mosuoja rankomis. Jie neatsisako papročių diktuojamo ritualo, bet atsisako tik jo banalumo ir kasdieniškumo. Jis atliekamas įjkvėptas baisaus bei nepakeliamo skausmo. Beje gyvieji ėmė reikšti savo skausmą, kad nebenori taikytis su išsiskyrimu. Sukrečia jau pati mintis apie mirtį.

Iki XVIII a. mirtis buvo mirštančiojo, ir tik jo vieno reikalas. Be to kiekvienam derėjo pačiam išreikšti savo mintis, jausmus, pageidavimus. Tam žmogus turėjo savo žinioje testamentą. Taigi testamentas buvo priemonė, leidžianti kiekvienam žmogui išsakyti savo gilias mintis ir įsitikinimus, tai buvo daugiau negu asmeninės teisės paveldo dokumentas. Tačiau antroje XVIII a. pusėje testamentų surašyme įvyksta reikšminga permaina. Jis tampa legaliu turto padalijimo dokumentu, koks yra ir šiandien. Taigi XVIII a. testamentas buvo visiškai supasaulėtinas. Pasitikėdamas artimaisiai, mirštantysis jiems patiki dalį pareigų, kurias iki tol pavydžiai atlikdavo pats [1;61-63].

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1028 žodžiai iš 1862 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.