Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų kaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalyje. Jie gerbė kapus, tačiau vienas iš kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą gyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskirtas nuo mirusiųjų pasaulio. Štai kodėl Romos Dvylikos lentelių įstatymas draudė laidoti miesto teritorijoje. Tačiau bėgant laikui mirusieji, t. y. kapinės vėl sugrįžo į miestus, kas šimtmečius buvo draudžiama. Garbinamos kankinių laidojimo vietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo artimuosius. Buvo tikima, kad kankiniai saugoja gyvus ir globoja mirusius, todėl buvo norima pasilaidoti šalia šventųjų arba šventų vietų, todėl pradėta laidoti šalia bažnyčios ir vienuolynų. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios ir kapinių. Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčios pastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę, taigi ir kapines.
Žmonės buvo laidojami ir didelėse bendrose duobėse, vadinamose “vargšų duobėmis”, į kurias buvo leidžiami lavonai be karstų, užsiūti drobulėse. Kai duobė prisipildydavo, ji buvo užkasama ir atkasama senesnė, iš kurios išdžiūvę kaulai išnešami į galerijas. Tas pats nutikdavo ir turtingų žmonių palaikams, kurie būdavo palaidoti bažnyčioje po grindų plokštėmis, nors to niekas nesužinodavo. Kaulai buvo naudojami puošybai : iš mažų kaulelių daromi sietynai ir ornamentai. Tiksli laidojimo vieta nebuvo svarbi. Palaikai buvo patikimi bažnyčiai, o kaip ši su jais pasielgs buvo nesvarbu, kad tik išsaugotų juos savo šventoje erdvėje.
Tuo laiku gyviesiems nedarė įspūdžio nei mirusieji, nei jų pačių mintys apie savo mirtį. Mirusieji jiems buvo įprastas reiškinys kaip ir jų pačių mirtis.
Krikščionys tiki mirusiųjų prisikėlimu. Pirmame tūkstantmetyje po Kristaus ant dvasininkų kapų buvo dažnai vaizduojamas apokalipsinis mirusiųjų prisikėlimas. Pasaulio pabaigoje Jėzus Kristus ateina antrą kartą ir teisia žmones, atskiria geruosius nuo blogųjų. Laikomasi nuostatos, kad mirusieji, priklausantys bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, bus prikelti amžinam džiaugsmui. Piktavaliai po mirties nebeatgis, nebeprisikels ir bus pasmerkti nebūčiai. Tokia nuostata vyravo maždaug iki XII amžiaus. Nuo XIII amžiaus Kristus vaizduojamas sėdintis teisėjo soste, apsuptas apaštalų. Sielų atranką į geras ir blogas vis labiau lemia Švenčiausios Mergelės ir švento Jono užtarimas. Apie XVI amžių vaizduojamos freskose mirusių žmonių sielos nešasi ant kaklo savo gyvenimo knygą, tarsi gerų ir blogų darbų suvestinę, kuri užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę žmonijos dieną pasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai atsisakoma tapatinti žmogaus baigtį su fiziniu suirimu. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, tačiau jis turėjo trukti nuo mirties iki pasaulio pabaigos.
Apie XV-XVI amžių bandoma panaikinti eschatologinį laiką tarp mirties akimirkos ir pasaulio pabaigos. Mirusiųjų teismas ikonografijoje šiais amžiais vaizduojamas kambaryje, šalia mirštančiojo lovos. Jis guli apsuptas savo giminaičių, draugų ir atlieka jau minėtas apeigas. Tačiau kažkas sutrikdo jų nuoširdumą. Susirinkusieji nieko nemato, reginys skirtas tik mirštančiajam. Prie jo galvūgalio atsiranda Švenčiausioji Trejybė, Mergelė Marija ir visa dangaus palyda, o taip pat Šėtonas ir baisių demonų armija. Laikomasi naujos nuostatos, kad paskutinė gyvenimo valanda gali lemti amžinąjį gyvenimą. Visa antgamtinių būtybių armija susirenka tik tam, kad pamatytų, kaip mirštantysis įveiks išbandymą t. y. paskutinį Šėtono gundymą neviltimi dėl savo gyvenime padarytų klaidų, arba aistringa meile daiktams ir žmonėms, arba tuščia savo gerų darbų garbe. Jo elgesys šią akimirką nutrins viso gyvenimo nuodėmes, jei nepasiduos pagundai, arba, priešingai, nubrauks visus gerus darbus, jeigu jai neatsispirs.Tradicinis mirties lovoje vaizdavimas susiejamas su asmeniniu kiekvieno žmogaus gyvenimo teismu. Mirtis lovoje buvo rami apeiga, ji teikė iškilmingumo neišvengiamam perėjimui iš šio pasaulio į aną ir naikino skirtumus tarp individų. Tai sustiprino paties mirštančiojo vaidmenį mirties ceremonijoje. Mirštantysis yra veiksmo centre, kaip ir kadaise jam vadovauja, be to, jį kreipia pagal savo valią. Tai pasikeitė tik XVII – XVIII amžiuje. Reformacijos veikiami, religinių veikalų autoriai pradėjo kovoti prieš liaudies tikėjimą, esą nebūtina nertis iš kailio stengiantis gyventi dorai visą gyvenimą, nes gera mirtis atpirks visas kaltes. Vis dėlto buvo pripažįstama moralės svarba mirštančiojo elgesiui bei jo mirties aplinkybėms.
XIV – XVI amžiuje mirties vaizdavimas mene bei literatūroje tampa kiek įžūlokas. Mirtis rankraščiuose, liturginių apeigų bei maldų prie mirštančiojo iliustracijose, sieninėje bažnyčių bei kapinių puošyboje vaizduojama mumijos arba apirusio lavono pavidalu. Daug rečiau ji taip vaizduojama antkapių mene, tik vienur kitur gulinčią figūrą pakeičia nuogo lavono skulptūra. Vėliau, XVII amžiuje vaizduojamas jau nebe įrantis lavonas, o skeletas arba kaulai. Šie elementai paplito labai plačiai, įsiskverbė net į namų interjerą, atsirado ant židinių ir baldų. Tačiau jie jau reiškė ką kitą nei sudūlėję
palaikai. Istorikai čia įžvelgia mirties baimę, “pilnakraujo gyvenimo” meilę ir krikščioniškos schemos sujaukimo ženklus. Žymus Nyderlandų istorikas Huizinga Johanas (1872 -1945) tai vadina Viduramžių rudens moraline krize. Šie meno bruožai atskleidžia naują to meto suvokimą, kad irimas – tai žmogaus pralaimėjimo ženklas. Kad jį gerai suprastume reikia remtis šiuolaikine pralaimėjimo sąvoka. Suaugęs žmogus anksčiau ar vėliau suvokia, jog sulaukė jau brandaus amžiaus, bet nepateisino jaunystės lūkesčių. Pralaimėjimo jausmas sukelia prislėgtą psichinę būseną, būdingą ypač turtingesniesiems. Vis dėlto šis viduramžių pralaimėjimo jausmas labai skiriasi nuo mūsiškio. Savo esminio pralaimėjimo mes nesiejame su mūsų žmogiškuoju mirtingumu. Tuo tarpu viduramžių pabaigos žmogus buvo aiškiai įsisąmoninęs, kad jis būsimasis numirėlis, kad jo laikas trumpas, kad mirtis visuomet tūno jo viduje, – šis žinojimas pakirsdavo jo troškimus, apnuodydavo malonumus. Šiandien mums tai sunkiai suprantama, galbūt todėl, kad mūsų gyvenimas tapo ilgesnis.