Mirtis būties filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Mirtis būties filosofijoje

MIRTIS BŪTIES FILOSOFIJOJE Planas 1. Įvadas 2. Mirtis senaisiais laikais

3. Mirties supratimas ir vaizdavimas viduramžiais

4. Žmogus mirties akivaizdoje naujaisiais amžiais

5. Apibendrinimas

6. Naudota literatūra

Įvadas

Daugelis senųjų filosofų praeityje, taip pat ir daugelis religijų laiko žmogų būtybe turinčia dvasinį ir kūnišką pradą. Kūniškasis pradas – laikinas, dvasinis – amžinas.Šie pradai susijungę sudaro žmogų kaip vientisą asmenybę. Tačiau šis vientisumas išsilaiko tik žemiškame gyvenime. Beveik visos pasaulio religijos vienokiu ar kitokiu būdu pripažįsta amžinąjį gyvenimą, į kurį patenka nemarioji žmogaus dalis – dvasia. Taigi žmogaus gyvenimas kartą prasidėjęs nebenutrūksta, mirtis yra laikoma tarsi perėja, tarsi durys į kitą tikrą, amžiną, geresnį gyvenimą.Mirtis yra tarsi išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienas jį įveikia savaip. Apie žmogaus poelgius,laikyseną mirties akivaizdoje, apie skirtingų epochų žmonių mirties supratimą ir pasakoja PHILIPPE ARIES knyga „Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje“.

Mirtis senaisiais laikais

Maždaug iki XIIa. mirtį galima pavadinti „prijaukinta“. Apie žmogaus ir mirties santykį daug pasako herojinės poemos ir seniausių viduramžių romanai. Šių kūrinių herojai būdavo iš anksto įspėjami. Mirdavo jau iš anksto suvokę, kad reikės mirti. Tai būdavo arba sunki mirtis, tokia kaip maras, arba staigi mirtis į kurią derėjo žiūrėti kaip į išskirtinę arba apie ją nekalbėti. Taigi paprastai žmogus būdavo įspėjamas. Ronsevalio slėnyje Rolandas jaučia: “Traukiasi gyvybė. Mirtis jau leidžias iš galvos į širdį. […] mirt atėjo metas“.

Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo natūralūs ženklai arba dar dažniau vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, tai, kas perduodama per amžius ir ką mes teberandame dabartyje kaip realiktą.

Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi. Ir viskas atsitikdavo labai paprastai, mirtis buvo labai paprastas dalykas. Kai Lanselotas, sužeistas ir paklaikęs, atsipeikėja nykioje girioje, kur „jo kūną jėgos apleido“, jis suvokia, kad netrukus mirs. Jis daro ką reikalauja papročiai, tam tikrą ritualą.Padeda įšalį ginklus, palengva atsigula ant žemės (nors turėtų gulėti lovoje), sudeda ant krūtinės rankas, išsitiesia taip, kad galva būtų atsukta į rytus, į Jeruzalę. Taip pasiruošęs mirštantysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas. Pirmasis veiksmas – gyvenimo apraudojimas, prisimenami mylimi asmenys bei daiktai, trumpai keliais vaizdais peržvelgiamas gyvenimas.

Rolandas „daugybę dalykų prisimint mėgina“, „kraštus, kadaise šauniai nugalėtus“, „gentis savuosius, Prancūziją mielą, valdovą, kurs dorybės jam įdiegė“. Po gyvenimo apraudojimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiai susirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas. Olivjė prašo Rolando atleisti už blogį, kurį jis galėjo padaryti ne iš piktos valios, Rolandas atsako: „Atleidžiu jums ir čia, ir amžinybėj“. Mirštantysis prašo Dievo malonės gyviesiems: „Kad sergėtų ir Karolį valdovą, ir Prancūziją, ir Rolandą brolį“. Rolando giesmėje nekyla klausimo nei dėl kapo, nei dėl vietos pasirinkimo. Ši problema atsiranda vėlesnėje Apvaliojo stalo riterių poezijoje. Tuo metu įsiterpdavo vienintelis bažnytinis aktas – nuodėmių atleidimas. Nuodėmes atleisdavo kunigas, skaitydamas psalmes ir Libera (“Gelbėk mane, Viešpatie”), mirštantįjį pasmilkydavo smilkalais ir pašlakstydavo švęstu vandeniu. Kiek vėliau Apvaliojo stalo riterių romanuose mirštantiesiems duodamas Kristaus kūnas. Paskutinis patepimas buvo skiriamas kulto tarnams, jį iškilmingai bažnyčioje gaudavo vienuoliai. Po paskutinės maldos nebelieka nieko daugiau, kaip laukti mirties. Mirtis – tai vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo, kuris jai vadovauja ir žino jos eigą. Mirštančiojo kambarys tapdavo vieša vieta, ten buvo galima laisvai įeiti. Buvo svarbu, kad dalyvautų giminės, bičiuliai, kaimynai. Lankytojai atsivesdavo vaikus. O šiandien rūpinamasi kad, vaikai būtų atitolinti nuo dalykų susijusių su mirtimi.

Mirtis paprasta, todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai, tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Žmonės pasitikdavo mirtį romiai, jie neatidėliodavo turto padalijimo akimirkos, tačiau iš anksto labai ramiai jai ruošdavosi, nurodydavo kam kas turi tekti “ir užgesdavo su savotišku palengvėjimu, sakytum paprasčiausiai persikraustydavo į kitą trobą”. Taip buvo mirštama ištisus šimtmečius ir tūkstantmečius. Senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, labai skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama ištarti jos vardo. Todėl šio laikotarpio mirtis vadinama “prijaukinta”.

Mirties supratimas ir vaizdavimas

viduramžiais

Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų kaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalyje. Jie gerbė kapus, tačiau vienas iš kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą gyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskirtas nuo mirusiųjų pasaulio. Štai kodėl Romos Dvylikos lentelių
įstatymas draudė laidoti miesto teritorijoje. Tačiau bėgant laikui mirusieji, t. y. kapinės vėl sugrįžo į miestus, kas šimtmečius buvo draudžiama. Garbinamos kankinių laidojimo vietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo artimuosius. Buvo tikima, kad kankiniai saugoja gyvus ir globoja mirusius, todėl buvo norima pasilaidoti šalia šventųjų arba šventų vietų, todėl pradėta laidoti šalia bažnyčios ir vienuolynų. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios ir kapinių. Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčios pastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę, taigi ir kapines.

Žmonės buvo laidojami ir didelėse bendrose duobėse, vadinamose “vargšų duobėmis”, į kurias buvo leidžiami lavonai be karstų, užsiūti drobulėse. Kai duobė prisipildydavo, ji buvo užkasama ir atkasama senesnė, iš kurios išdžiūvę kaulai išnešami į galerijas. Tas pats nutikdavo ir turtingų žmonių palaikams, kurie būdavo palaidoti bažnyčioje po grindų plokštėmis, nors to niekas nesužinodavo. Kaulai buvo naudojami puošybai : iš mažų kaulelių daromi sietynai ir ornamentai. Tiksli laidojimo vieta nebuvo svarbi. Palaikai buvo patikimi bažnyčiai, o kaip ši su jais pasielgs buvo nesvarbu, kad tik išsaugotų juos savo šventoje erdvėje.

Tuo laiku gyviesiems nedarė įspūdžio nei mirusieji, nei jų pačių mintys apie savo mirtį. Mirusieji jiems buvo įprastas reiškinys kaip ir jų pačių mirtis.

Krikščionys tiki mirusiųjų prisikėlimu. Pirmame tūkstantmetyje po Kristaus ant dvasininkų kapų buvo dažnai vaizduojamas apokalipsinis mirusiųjų prisikėlimas. Pasaulio pabaigoje Jėzus Kristus ateina antrą kartą ir teisia žmones, atskiria geruosius nuo blogųjų. Laikomasi nuostatos, kad mirusieji, priklausantys bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, bus prikelti amžinam džiaugsmui. Piktavaliai po mirties nebeatgis, nebeprisikels ir bus pasmerkti nebūčiai. Tokia nuostata vyravo maždaug iki XII amžiaus. Nuo XIII amžiaus Kristus vaizduojamas sėdintis teisėjo soste, apsuptas apaštalų. Sielų atranką į geras ir blogas vis labiau lemia Švenčiausios Mergelės ir švento Jono užtarimas. Apie XVI amžių vaizduojamos freskose mirusių žmonių sielos nešasi ant kaklo savo gyvenimo knygą, tarsi gerų ir blogų darbų suvestinę, kuri užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę žmonijos dieną pasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai atsisakoma tapatinti žmogaus baigtį su fiziniu suirimu. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, tačiau jis turėjo trukti nuo mirties iki pasaulio pabaigos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1237 žodžiai iš 4081 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.