Mitologinis biblinis ekranizuotas pasakų ir liaudies įsivaizduojamas velnias
5 (100%) 1 vote

Mitologinis biblinis ekranizuotas pasakų ir liaudies įsivaizduojamas velnias

Mitologinis, biblinis, ekranizuotas, pasakų ir liaudies įsivaizduojamas velnias

Žodžio velnias reikšmė

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas velnią apibūdina taip:

1. mit. Perkūnui priešingas dievas – mirusiųjų ir gyvulių globėjas, vėliau mitinė būtybė – žmogaus priešininkas.

2. piktoji dvasia, nelabasis: Ar velnias tave prigundė? Žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo (flk.). Ne toks velnias baisus, koks nušnekamas (flk.).

3. šnek. labai blogas žmogus: Kur tu su tokiu velniu pagyvensi!

Enciklopedija velnią apibūdina taip:

1. Judaizmo, krikščionybės, islamo religijų fantastinės antgamtinės būtybės vaizdinys – piktoji dvasia, blogio personifikacija, jo nešėjas, svarbiausias dievo ir žmogaus priešas, žmogaus nelaimių ir vargų priežastis. Dar vadinamas šėtonu. Manoma, kad jo vaizdinys susidarė iš Sen. Rytų religijų tamsos ir mirusiųjų pasaulio dievybių. Senajame testamente minimas tik keletą kartų ir tik tose dalyse, kurios vaizduoja žydus po sugrįžimo iš Babilono nelaisvės. Tas neaiškus vaizdinys Naujajame testamente išaugo į Ievos gundytojo žalčio, dievo valiai nepaklususio ir iš rojaus ištremto angelo, blogio šaltinio paveikslą. Vid. amžiais krikščionybė sudarė velnių hierarchiją, vyriausiąjį jų, Liuciferį, padarė pragaro valdovu. Tokį velnio vaizdinį iš krikščionybės perėmė islamas (velnias vadinamas šeitanu, ibliu). Velnias, kaip mit. rel. Personažas, dažniausiai vaizduojamas panašus į žmogų, tik juodas, visas plaukuotas, su ragais, kanopomis ir uodega. Bažnyčia teigia, kad velnio veikla esanti viena socialinio blogio priežasčių, pasakojimais apie velnią stengiasi paveikti tikinčiųjų sąmonę. Velnio paveikslas populiarus mene, ypač literatūroje (Belzebubas, Liuciferis, Mefistofelis). Lietuvoje krikščionių piktoji dvasia buvo sutapatinta su r. baltų mirusiųjų ir gyvulių dievu ir pavadinta jos vardu. Iš šių vaizdinių sąveikos susidarė lietuvių mit. būtybės vaizdinys.

2. Populiariausia lietuvių mitinė būtybė. Vadinamas įvairiai – kipšu, piktuoju, raguotuoju, kelmu, nakšiu, nelabuoju. Įsivaizduojamas žmogumi (jaunu ponaičiu arba senu ponu, vokietuku, kunigu, medžiotoju, muzikantu, kalviu), gyvuliu (ožiu, arkliu, šunimi, jaučiu, kiaule), žmogumi su gyvulio koja, šnirpšle, ragais, uodega, žvėrimi (kiškiu, lokiu, vilku), paukščiu (juodvarniu) arba neapibrėžto pavidalo būtybe (stulpu, kamuoliu). Etiologinėse sakmėse velnias kartu su dievu kaip jo pagalbininkas juokdarys arba kenkėjas kuria žemę, augaliją ir gyvūniją; mit. sakmėse yra priešingas dievui ir perkūnui, kurie jį persekioja. Nuo perkūno velnias slepiasi vandenyje, po medžiais, akmenimis, namuose, prie žmogaus. Sakmėse velnias, be to, dar kelia vestuves, puotauja su numirėliais (pakaruokliais), rūpinasi jais, o kartais ir kankina juos. Dažnai gretinasi prie žmonių (muša su piemenimis ripką, šokdina merginas), prašo žmonių pagalbos (kad apsaugotų nuo perkūno, pavėžintų, paskolintų roges, pagrotų vestuvėse), o kartais jiems ir padeda (dirba įvairius žemės ūkio darbus, stato namus, tiltus, bažnyčias, neša žemdirbiams, medžiotojams, muzikantams sėkmę, duoda arba skolina pinigų, užstoja neteisingai skriaudžiamus). Neretai velnias ir kenkia žmonėms (klaidina ir vargina keliautojus, medžiotojus, muzikantus, naktigonius, šventadarbius, pajuokia juos, kankina, nori nužudyti, o kartais ir nužudo, įsimeta į gyv. namus, gundo pasikarti, nusidėti). Pasakose velnias vaizduojamas kaip žmogaus bendrininkas arba stiprus, bet kvailas priešininkas, kurį žmogus visada nugali. Neretai jis – kito, antgamtiško, gyvenimo valdytojas, į kurį pakliuvęs žmogus ne tik pats išsigelbsti, bet ir išveda daug ten esančių mirusiųjų, o velnio dukterį paima sau už pačią. Velnio įvaizdis populiarus lietuvių liaudies patarlėse ir priežodžiuose, tikėjimuose, burtuose ir prietaruose, liaudies dailėje. Ypač daug Lietuvoje yra iš velnio vardo kilusių vietovardžių (pelkių, raistų, pievų, kalnų pavadinimų). Sen. Baltų mitologijos šaltiniuose velnias ir į jį panašios mitinės būtybės (pvz. Vieluona) siejama su mirusiaisiais ir gyvuliais. Velnias buvęs vienas svarbiausių r. baltų žemiškųjų dievų – mirusiųjų ir gyvulių globėjas. Vėliau velnio vaizdinį labai paveikė krikščionybė. Velniui giminiški yra sen. prūsų Patulas, slavų Velesas, germanų Odinas, indų Varūna (teisingumo saugotojas ir kosminių vandenų valdytojas), Indros priešininkai Vritra ir Vala.

Mitologinis Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ velnias

Kazio Borutos romane „Baltaragio malūnas“ velnias vadinamas Pinčuku, tačiau autorius jį apibūdina ir kitaip: „<…> nusmurgęs velniukas <…>“ ; „<…> toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera. Toks jau buvo nevykėlis, kad nieku, net pačiu savimi, nesidomėjo, tik amžinai snūduriuodavo“. Autoriaus sukurti personažai kipšą vadina šitaip: „mūsų kaimynas <…>“ ; „<…> antinėlis <…>“ ; „<…> jaunikis kaip diemedėlis“ ; „tą bjaurybę <…>“ ; „<…> nelabasis <…> ; „<…> senas kaip kelmas ir šlubas kaip velnias“ ; „ nenaudėlį velnią <…>“ ; „<…> pan Pinčuk <…>“ ; „<…> kipšas <…>“ ; „<…> tarnas
<…>“ ; „<…> gražus neapsakomai <…>“ ; „<…> parše“. Iš šių apibūdinimų galima sakyti, jog jis panašus į žmogų, nes šie įvaizdžiai tinka, bet kokiam žmogui. Tačiau Pinčukas nuo žmogaus skiriasi tuo, kad turi uodegą, ragus, plaukuotą kūną, didelę barzdą, o be to turi stebuklingų galių. Sugeba virsti įvairiais pavidalais: „<…> zvimbė kišenėje <…>“ ; „<…> ūbagu apsimetęs <…>“ ; „<…> šmurkšt ir įlindo į tabokos ragelį, tik uodegos galiukas liko“ ; „ <…> pasipurtė ir įlindo pro rakto skylutę“. O jo darbai tik dar labiau pabrėžia velnio stebuklingumą ir skirtumą nuo žmogaus: perka iš žmonių sielas, naudodamas savo galias, neleidžia piršliams pasiekti mylimosios… Nuo jo blogų darbų kiti veikėjai bando apsisaugoti šaukdamiesi visų šventųjų užtarimo, skaisčiausios Švendubrės mergelės užtarimo. O be to žegnodamiesi. Taip pat iš Pinčuko kėslų galima spręsti koks jo charakteris ir būdo savybės: siekia užsibrėžto tikslo („tu man seniai esi pažadėta ir mano būsi“), įžūlus („<…> įžūliai trūktelėjo <…>“), moka pykti („trauk tave devynios, tokią raganą“). Velniukas turi ir gerų savybių: švelnus („<…> meiliai apsikabinti ir pabučiuoti“), mėgsta pasvajoti („tai ir teko <…> tiktai sapnais pasitenkinti“), linksmas („<…> kaip padūkęs lakstė“).

Šiuo metu Jūs matote 42% šio straipsnio.
Matomi 1035 žodžiai iš 2436 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.