„ Kokie požymiai rodo, kad XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje formavosi modernioji lietuvių tauta, ir kaip ji siekė nepriklausomybės”
2003-11-12Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuva galutinai pateko Rusijos imperijos žinion. Rusijos valdžia norėjo integruoti naujai prijungtas žemes į imperiją, palaipsniui pašalindama senosios tvarkos likučius, taip pat siekė suformuoti lojalių, atsidavusių monarcho sostui piliečių sluoksnį. Tačiau Lietuvos elitas, bajorija ir kiti visuomenės sluoksniai nesitaikstė su nelaisve, o tai paskatino vakarų Europoje sklindančios nacionalizmo idėjos, sukėlusios „Tautų pavasarį”, kurio atgarsiai pasiekė ir Lietuvą. Sukilimuose buvo stengtasi atkurti valstybę, taip nuo etninės tautos pereita prie politinės tautos. Lietuvos bajorija išlaikė dvigubą savimonę gente Lituanus, bet jų siekiuose dominavo natione Polonus – tai reiškė, kad bajorija nors ir suprato esanti lietuviškos kilmės, bet laikė save lenkais, todėl ir išliko ištikimi Abiejų Tautų Respublikos unijinei tradicijai. Bet tai negalėjo stipriai įtakoti Tautinio sąjūdžio- tautos judėjimo dėl laisvės ir valstybingumo, kurio metu nuo etninės pereita prie politinės tautos.
Romantizmo įtakojami, Vilniaus universitete susibūrę žemaičiai studentai pasiryžo puoselėti gimtąją kalbą, tirti liaudies kultūrą, o ir tą pačią liaudį šviesti bei lavinti. Šiam tikslui įgyvendinti buvo steigiamos slaptosios draugijos (Masonai, Filomatų Filaretų draugijos, Šubravcų ložės), kurių pradėtą darbą tęsė žemaičių kultūrinis sąjūdis, kuris siejamas su M.Valančiaus paskyrimu Žemaičių vyskupystės vyskupu. Išskirtinę vietą tautiniame atgimime tenka Simonui Daukantui, kuris parašė pirmąją lietuviškai parašytą Lietuvos istoriją- „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. Nors šis istorinis veikalas parašytas romantiniu stiliumi, tačiau šis darbas, išaukštinęs Lietuvos galybę LDK laikais, tik dar labiau įkvėpė lietuvių tautinį sąjūdį. Lietuvių tautos kultūrai ypač svarbus buvo L.Ivinskio periodiškai leidžiamas kalendorius 1846-1855m., kurio nauda buvo dvejopa: jis ėjo periodiškai ir buvo aktualaus turinio bei paprastam kaimo žmogui.
Panaikinus baudžiavą Rusijos imperijoje 1861m., Lietuvoje kilo nepasitenkinimo banga baudžiavos panaikinimo sąlygomis, o šis nepasitenkinimas peraugo 1863-1864m. sukilimą. Šis sukilimas buvo pralaimėtas, po kurio prasidėjo naujas lietuvių tautos raidos etapas.Rusijos imperijos valdžia suvokusi naujojo luomo, kurį sudarė valstiečiai tapę piliečiais ir žemės valdytojais, aktyvumą ir mobilumą, ėmėsi represinių priemonių prieš Lietuvos tautą,o ypač prieš inteligentiją. Buvo užgesintas kultūros židinys Žemaitijoje, pradėta vykdyti rusinimo politika, kuri buvo pavadinta „Rusų pradų atkūrimo programa”.Šia programa siekiama pašalinti lenkų ir lietuvių kalbas iš viešojo gyvenimo, todėl 1864m. prasidėjo lietuviškos spaudos lotynišku raidynu draudimas.Tačiau šis suvaržymas nebuvo tokia kliūtis, dėl kurios užsimezgęs lietuvių tautinis sąjūdis turėtų nutrūkti. Atsitiko netgi priešingai, lietuvių tauta, XIXa. atėjusi į politinio gyvenimo sceną, kaip ir kitos tautos ėmė ginti savo interesus ir siekti nepriklausomybės. Tai jau rodo politinės arba moderniosios lietuvių tautos formavimąsi, nes dar 1930-1931m. ir 1963-1964m. sukilimų metu nebuvo aiškios laisvos Lietuvos vizijos, kurią jau gvildeno nelegalūs periodiniai leidiniai: „Aušra”, „Varpas” ,bei kiti. Štai „Aušros” redaktoriaus J.Basanavičiaus vienas iš aktyviųjų talkininkų buvo J.Šiliūpas, kuris pats pirmasis iškėlė politinės Lietuvos nepriklausomybės idėją daug anksčiau už „Apžvalgą”, „Varpą”, ar socialistus. Leidžiamuose periodiniuose laikraščiuose buvo publikuojamos įvairių idėjinių srovių mintys, taigi nelegali periodinė spauda tapo idėjinių srovių susiformavimo priežastimi. Idėjinių srovių, kurių mintys buvo platinamos nors ir nelegaliu būdu, pagrindu atsiradusios pirmosios politinės partijos rodė moderniosios lietuvių tautos formavimąsi. Pirmoji įsikūrusi partija buvo „Lietuvos socialdemokratų partija”(1896m.) savo programoje paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės siekį, tos pačios nuostatos laikėsi ir kitos politinės srovės.