Mokinių mokymosi motyvacijos kėlimo problema šiuolaikinėje mokykloje
4.5 (90%) 2 votes

Mokinių mokymosi motyvacijos kėlimo problema šiuolaikinėje mokykloje

MOKINIŲ MOKYMOSI MOTYVACIJOS KELIMO PROBLEMA ŠIUOLAIKINĖJE MOKYKLOJE

Turinys

Įvadas………………………………………………………..………………………………………………………..3

1. Mokymosi motyvacijos kaip nuolatinio mokymosi prielaidos teoriniai pagrindai……………5

1.1. Motyvo ir motyvacijos apibrėžtys……………………………………………………….5

1.2. Motyvacijos teorijos ir jų reikšmė asmenybės ugdymui…………………………7

1.3. Teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymo ir motyvacijos kelimo akcentavimas strateginiuose švietimo dokumentuose………………………………………………………10

2. Motyvacijos ir teigiamo požiūrio į mokymąsi skatinimo praktiniai aspektai………….…….13

2.1. Šeima ir mokykla kaip moksleivio mokymosi motyvaciją formuojanti mikroaplinka pedagogo darbo požiūriu………………………………………………………….13

2.2. Naujasis požiūris į mokymąsi, skatinantis motyvaciją……………….16

2.3. Naujieji mokymosi metodai……………………………………………..22

2.4. Patarimai mokytojui………………………………………………………………..25

Išvados…………………………………………………………………………………………………………27

Literatūros sąrašas……………………………………………………….…………………………………28Didis gėris tam, kuris išmoko mokytis.

Menandras

Įvadas

Nuolat kintančioje šio laikmečio visuomenėje ir mokykloje ieškoma vis naujų kelių švietimo reformoms, kurių tikslas – savarankiška, jau mokykloje save kūrybiškai išskleidžianti asmenybė, turinti mokymosi visą gyvenimą nuostatą. Gebėjimas ir motyvacija nuolatos mokytis turėtų būti pagrindinis kiekvieno jaunuolio siekis.

Mokymosi motyvacija yra svarbus faktorius, nulemiantis moksleivio mokymosi sėkmę. Potencialiai kiekvienas moksleivis yra motyvuota asmenybė, veikiama vidinių ir išorinių motyvų. Bet dabartinis moksleivis, atsidūręs sudėtingame kintančios visuomenės laikmetyje, patiria aukštų reikalavimų spaudimą ir tuo pačiu atsiduria nepalankioje aplinkoje.

Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja, dėl įvairiausių socialinių, psichologinių priežasčių jie pradeda praleidinėti pamokas, nelankyti mokyklą, ir pagaliau visai “iškrenta” iš švietimo sistemos. Ir tuo, be abejo, gerokai apsunkina savo tolesnį gyvenimą, kuriam šiuolaikinis pasaulis meta žinių ir mokymosi visą gyvenimą iššūkius (Barkauskaitė, 2003). Vis dažniau kalbama apie vieną aktualiausių mokyklos problemų – moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimą, pasireiškiantį nenoru mokytis, blogu lankomumu, domėjimosi stoka, užduočių neatlikimu ar visišku pasitraukimu iš mokyklos. Ši Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, paplitusi problema nėra nauja, bet pradėjus įgyvendinti privalomojo pagrindinio mokymo iki tam tikro amžiaus politiką, ji tampa aktuali, nes nemaža dalis moksleivių, neturinčių mokymosi motyvacijos, nenori įgyti pagrindinio išsilavinimo, taip papildydami nekvalifikuotos darbo jėgos, bedarbių ar net nusikaltėlių gretas.

Kiekvienos veiklos pradžia, vyksmas ir sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo motyvo, todėl labai svarbu tirti mokymosi motyvaciją. Moksleivių poreikiai ir siekiai – jų veiklos motyvacijos šaltinis. Vaikai paprastai pasirenka veiklą, atitinkančią jų interesus, vertybes, nuostatas. Jų elgesiui įtakos turi siekiai ir polinkiai, todėl turime tirti moksleivių polinkius bei jų poreikius ir veiklos motyvus. Svarbu tirti, kaip moksleivių motyvacija veikia elgesį ir išmokimą, kas daro poveikį motyvacijai ir kt.

Mano referato užduotis nėra tiriamoji. Šiuo darbu aš siekiu atsakyti į šiuos klausimus:

 Kaip apibūdinama motyvacija didaktinėje literatūroje ir kodėl šios teorijos svarbios asmenybės ugdymui?

 Kokia vietą skiria valstybė mokinių motyvacijos ir požiūrio į mokymąsi problemai pagrindiniuose strateginiuose dokumentuose?

 Kokie mokymosi motyvacijos stiprinimo ir teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimo būdai ir strategijos laikomos veiksmigiausiomis?

Problema: silnėjančios mokymosi motyvacijos ir mokinių neigiamo požiūrio į mokymąsi problema nuolatinės kaitos sąlygomis ir nenutrūkstamo mokymosi visą gyvenimą kontekste bei jos įveikimo būdai

Objektas – mokymosi motyvacija ir teigimas požiūris į mokymąsi.

Tikslas – įvertinti mokymosi motyvacijos ir mokinių požiūrio į mokymąsi problemą bei jos galimus įveikimo būdus.

Šiame darbe sprendžiami tokie uždaviniai:

1. Išanalizuoti termino „motyvacija“ sampratą.

2. Ištirti motyvacijos teorijų reikšmę asmenybės ugdymui.

3. Išanalizuoti, kokia vietą skiria valstybė mokinių motyvacijos ir požiūrio į mokymąsi problemai pagrindiniuose strateginiuose dokumentuose.

4. Apžvelgti motyvacijos stiprinimo būdus ir metodus.

Metodai:

• Teoriniai: pedagoginės, psichologinės, sociologinės, metodinės literatūros studijavimas ir analizė; asmeninių žinių nagrinėjama tema įsivertinimas ir palyginimas su literatūroje pateikta medžiaga; išvadų ir pasiūlymų pateikimas.

1. Mokymosi motyvacijos kaip

nuolatinio mokymosi prielaidos teoriniai pagrindai

1.1. Motyvo ir motyvacijos apibrėžtys

Žmogaus sąmoninga veikla yra motyvuota. Šioje veikloje reikšmingi motyvai, motyvacija ir motyvavimas. Mokslinėje literatūroje pateikiama daug įvairių motyvo ir motyvacijos apibrėžimų.

Motyvai ( lot. movere – judinti ) – tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia (Psichologijos žodynas, 1993, p. 177).

L. Jovaiša (1993, p. 135) motyvą apibūdina trumpai, bet, manyčiau, labia tiksliai; autorius nurodo, kad motyvas – veiksmo ir jo krypties priežastis. Palmira Jucevičienė (1996, p. 97) motyvą apibrėžia kiek detaliau:

• motyvas – tai veiksmo priežastis, kylanti dėl asmenybės ir objekto, patenkinančio jos poreikius, interesus, vertybes tikslus sąveikas.

• motyvas – tai asmens poreikių siekio išraiška, kai žmogus suvokia savo elgesio, veiklos prasmę.

Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad motyvas – elgsenos (veiklos ir elgesio) priežastis. Jis skatina žmogų per veiklą siekti tikslo. Tačiau tiksliai nustatyti, kas yra motyvas – išorinis objektas, kuriame „ kristalizuotas “ poreikis, ar vidinė paskata – poreikis – sudėtinga.

Taigi motyvo struktūra yra tokia:

• signalo priėmimas;

• įvertinimas;

• programa;

• paskata;

• tikslas;

• veiksmas (Jovaiša, 1999, p.47).

Pagrindiniai motyvų šaltiniai yra šie:

• vidiniai;

• išoriniai;

• vidinių ir išorinių šaltinių derinys. (Bieliauskaitė, 1993, p.15).

Kai aiškinamės, kodėl žmogus pasielgė taip ar anaip, kalbame apie motyvaciją. Man patiko G.Butkienės ir A.Kepalaitės motyvacijos vaizdingas apibrėžimas: tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vyklstantis žmogaus psichikoje, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme (Butkienė, 1996, p. 226).

Pedagoginėje psicholgijoje motyvai apibrėžiami kaip numatomi (hipotetiniai) procesai, kurie suteikia žmogui energijos, noro veikti, kreipia jo veiksmus, elgesį viena ar kita linkme (Gage , Berliner, 1994, p. 589). Mokymosi motyvai būna labia įvairūs. Pavyzdžiui, G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996, p. 232) išskyrė vidinius, kylančius iš paties subjekto, motyvus (pavyzdžiui, smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius, kylančius iš aplinkos veiksnių, motyvus: tolimos motyvacijos motyvus (ateities, gyvenimo prasmės ir perspektyvos įsisąmoninimas, kas skatina džiaugsminagai mokytis, tapti harmoninga, kūrybinga asmenybe) ir motyvus, slypinačius mokymesi ir apimantys mokymosi tikslus, rezultatus ir procesą.

L.Jovaiša (1996, p. 176) skiria piminius arba tiesioginius mokymosi motyvus (kai mokomasi dėl įdomumo, džiaugiamasi sėkme) ir antrinius arba netiesioginius (kai skatina veikti pašaliniai dalykai, pvz., noras kam nors įtikti).

Kaip įsitikinau, motyvacijos sąvoka gana abstrakti, ir ją apibrėžti nėra lengva. Tačiau aš sutinku su Arends, kuris teigia, jog motyvacija – tai asmens vidinis procesas, todėl negali būti stebinys. Nepaisant to, tai vienas iš svarbesnių mokinio elgesį lemiančių veiksnių (Arends, 1998, p. 125). Apie mokymosi motyvaciją galima spręsti pagal mokinių aktyvumą mokymosi procese (pasirengimas atlikti užduotis, siekimas veikti savarankiškai, sąmoningas užduočių atlikimas).

Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. L.Rupšienė (2000, p. 32) pateikia tokį mokinių požiūrio į mokymąsi skirstymą:

 neigiamas, abejingas ar neutralus (skurdūs motyvai, silpnas susidomėjimas, orientacija į pažymį, nenoras mokytis, neigiami santykai su mokykla ir pan.);

 trys teigimo požiūrio lygmenys (nuo amorfiškų iki stiprių ir įsisąmonintų motyvų, mokėjimo iškelti perspektyvius tikslus, įveikti mokymosi klūtis).

Autorė teigia, jog motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo – mokinio – statuso įgyjimu. Stiprūs pažintiniai interesai. Šie motyvai lemia teigiamą požiūrį į mokymąsi. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje pauuglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Vyresnių moksleivių mokymąsi labiausiai veikia poreikiai, susiję su praktiniais gyvenimo tikslais, profesijos pasirinkimu (Rupšienė, 2000,p. 22).

Aš manau, kad požiūris į mokymąsi apskritai nulemia mokymosi rezultatyvumą ir sėkmę. Tačiau neigiamas požiūris į mokymąsi, nenoras mokytis gali pasirekšti įvairiai: vienas mkinys, nor sir nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kovodamas su savo nenoru; kitas, tik pajutęs, kad nenori mokytis, išsyk ima praleidinėti pamokas, neatlikinėti namų darbų, neapisyti mokytojo užduočių.

Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkaiu sekasi mokytis; kuo sunkaius sekasi mokymasis, tuo silnpnesnė motyvacija. Mano išvada patvirtina nesėkmingo mokymosi mastų ir priežasčių
atlikto 2003 m., duomenys (Barkauskaitė, 2003): pvz., viena iš išvadų teigia, jog moksleiviai dažniausiai įvardija mokyklos nelankymo priežastis, susijusias su individualiomis asmenybės savybėmis (kontrolinių darbų, blogo įvertinimo baimė, nepasirengimas pamokoms); ir atvirkščiai, patyrus dėl įvairių priežasčių nesėkmių grandinę, stiprėja nenoras lankyti mokyklą, tai yra silpnėja motyvacija.

Taigi, mokymosi motyvacija – sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios. Motyvacijos teorijų reikšmę aptariu kitame skyriuje.

1.2. Motyvacijos teorijos ir jų reikšmė asmenybės ugdymui

Pastaruoju metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes. Rupšienė (2000, p. 34) pateikia tokį teorijų skirstymą:

1. Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis – žmogaus poreikiai. Šioje grupėje plačiausiai žinomos bihevioristinio operantinio determinavimo teorija (C.Hull, E.Skinner) bei poreikių teorijos (žymiausias atstovas A.Maslow).

2. Teorijos, kurios pripažįsta, jog žmogaus elgseną lemia ne tik išorinis ar vidinis spaudimas. Jos pabrėžia, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir netgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford). Šios teorijos daugiau kalba apie tikslus, o ne apie mokymosi poreikius ar paskatinimus).

3. Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.

Remindamasi G.Butkienės, A.Kepalaitės (1996,p. 228), L.Rupšienės (2000,p. 45) ir kt. literatūroje pateiktomis mintimis, įžvelgiau bihevioristinio operantinio determinavimo teorijos praktinio pritaikymo vietą šiuolaikinėje pedagogikoje. Ši teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Įprastitnis mokymo metodas pagal šią teoriją atrodo taip: apibrėžiamas pageidaujamas mokinio elgesys; elgesys įtvirtinamas; paskatinama už teigiamą elgesį; baudžiamą už neigiamą. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatinamas jo kritinis mąstymas, saviraiška. Drįstu teigti, jog daugelis mūsų mokytojų, savo darbe vadovaujasi būtent šia teoriją ir todėl galutiniame reltate gauna mokinį patiriantį nesėkmę, nenorintį mokytis ir nelankantį mokyklos.

Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju – vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Aiškinant ugdymo reiškinius, iki šiol populiariausia yra Maslow poreikių teorija, kurioje mokslininkas poreikių grupes skirsto pagal jų vaidmenį asmenybės raidai:

Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją – mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės (Rupšienė, 2000, p. 37).

Tikslo teorija yra tarsi priešprieša pirmosios grupės teorijoms, tačiau ji nėra vien tik vidinės motyvacijos teorija. Kaip nurodo Rupšienė (2000, p. 46), šia teorija teigiama, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus. To siekiant, efektyviausiai pasitarnauja bendradarbiavimo aplinka ir demokratinis ugdymo stilius.

Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin
laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis (Rupšienė, 2000, p. 46).

Pakilumo teorijoje akcentuojamas motyvacijos piko išgyvenimas, kurį žmogus jaučia, aktyviai įsitraukęs į veiklą, reikalaujančią fizinių ir psichinių pastangų, kurią jis pats vertina kaip savotišką iššūkį. Pakilumo teorija reikšminga ugdymui ir mokymui. R. Arends (1998, p. 127) tvirtina, kad mokiniams mokytis labiausia kliudo ne jų pažintiniai sugebėjimai, bet tai, kaip organizuojamas mokymo procesas, kuriame įgyjama mokymo patirtis, slopinanti vidinę motyvaciją. Dėmesys išorinėms taisyklėms ir vertinimui bei apdovanojimams pažymiais, neleidžia mokiniams išgyventi pakilumo, standartizuotos mokymo programos ir pamokos, verčiančios mokinius būti pasyviais, slopina ir neleidžia įsigilinti ir džiaugtis. Rupšienė (2000, p. 46) teigia, kad remiantis šia teorija, reikėtų mokymosi procesą organizuoti taip, kad mokiniai pasinertų ir patirtų pakilumą. Tai pasiekti padėtų užduočių bei reikalavimų sunkumo ir mokinio patiriamo streso subalansavimas, siekiant, kad mokytis būtų malonu. Todėl tokia mokymosi patirtis ir veikla, kuriai būdingi aiškūs tikslai ir grįžtamojo ryšio galimybės, veikiau skatina iš vidaus, o ne išoriškai.

Egzistuoja dar daugelis motyvacijos teorijų, ir tai rodo, koks sudėtingas reiškinys yra mokymosi motyvacija. Motyvai, kaip mokymosi ar kitokios veiklos skatulai, iškila žmogaus sąmonėje, kai išorės objektai arba paties žmogaus veiksmai jam dėl kokių nors priežasčių pasidaro reikšmingi ir prasmingi (Butkienė, 1996, p. 232).

Mokymosi motyvai atskleidžia vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir įvairių. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo – mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir taip pat nuo aplinkos poveikio: santykių šeimoje, mokyklos, bendraamžių, mokytojų poveikio (Butkienė, 1996, p. 232).

Manyčiau, pedagogams reikia apsispręsti:

1. kurios psichologinės motyvacijos teorijos jam vertingiausios, norint įgyvendinti svarbiausius ugdymo ir mokymo(-si) uždavinius;

2. kurie mokymosi motyvacijos žadinimo principai yra svarbiausi.

Pasak Jovaišos (1993, p. 217), pedagoginiu darbu siekiama sudaryti tokias ugdymo situacijas, kurios skatintų asmenybę turtinančius ir formuojančius įvykius.

Apibendrindama minėtų autorių mintis, galiu teigti, jog mokymosi motyvacijos teorijos pagrindžia teiginį, kad motyvai ir motyvacija yra asmenybės psichikos padarinys (nors aplinkos vaidmuo čia taip pat svarbus – turi būti palankios sąlygos asmenybės vystimuisi).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2568 žodžiai iš 8479 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.