Kontrolinis darbas
Dorovinės brandos raida
Kontrolinio darbo planas
Įvadas
1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė
2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos:
2.1.Psichoanalitinė teorija;
2.2.Kognityvinė teorija;
2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimas;
2.4.Socialinės kognicijos kryptis;
2.5. Humanistinė kryptis.
3. Auklėjimas kaip dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys
4. Dorovinė pozicija kaip meilės žmogui išraiška; dorovinės pozicijos
reiškimasis mokykliniame amžiuje:
4.1.Jaunesnysis mokyklinis amžius;
4.2.Paauglystė;
4.3.Vyresnysis mokyklinis amžius;
4.4.Paauglių ir vyresniųjų mokinių dorovinės pozicijos brandumo
apibendrinimas.
5. Dorovinio brandumo interpretavimo galimybės
Išvados
Panaudotos literatūros sąrašas
Įvadas
Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žmogaus dorovinės
brandos raida. Nors ir nežinant tikslaus „dorovės“ sąvokos apibrėžimo,
manau daugeliui, pirmiausia, šis žodis asocijuojasi su gėriu, su noru
daryti kažkam gera, padėti, užjausti ir pan. Manau, kad nesuklysiu
sakydama, jog tik ne daugelis iš mūsų žino tikrąją dorovinės raidos reikšmę
bei svarbą asmenybei, kadangi kasdieniniame gyvenime žmonės tiesiog apie
dorovingumą nemąsto, o dažnas jų, apie tai net užmiršta…
Taigi, pagrindinis šio darbo tikslas: kuo išsamiau ir aiškiau
išnagrinėti dorovinės brandos raidą. Užsibrėžtam tikslui pasiekti, šiame
kontroliniame darbe keliami šie uždaviniai:
1. Susipažinti su „dorovės“ sąvoka, jos kilme bei svarba
senaisiais ir dabartiniais laikais;
2. Pateikti pagrindines psichologijos kryptis, nagrinėjančias
dorovinės (moralinės) raidos formavimąsi, bei jų sukurtas
teorijas;
3. Remiantis ugdymu, išanalizuoti dorovinės brandos raidą ir
išskirti, kaip ugdymas veikia augančio mokinio dorovinę
poziciją;
4. Remiantis, jau anksčiau pateiktų uždavinių atsakymais bei
įvairiais dorovinio brandumo interpretavimais, atsakyti į
klausimą, ar dorovinio brandumo raida turi „galutinį tašką“?
Rašydama šį darbą, rėmiausi įvairių autorių literatūra. Mūsų dienų filosofu
Č. Kalenda(1981), psichologiniais šaltiniais ( David G. Myers(2000), R.
Žukauskiene (2002)), Lietuvos pedagogų darbais (V. Aramavičiūtė (1998), V.
Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995), V. Kruteckis (1978), S. Dzenuškaitė
(1984, 1990), R. Bakutytė (2001)).
1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė
Nagrinėjant dorovinės brandos raidą, pirmiausia reiktų apžvelgti
„dorovę“ kaip sąvoką, jos kilmę, jos reikšmės, svarbumo supratimą
senaisiais bei dabartiniais laikais.
Apie dorovę. Prieš apibrėžiant, kas tai yra dorovė, vertėtų
apžvelgti, kaip senai buvo susidomėta žmogaus dorovingumu? Pasak Č.
Kalendos, žmogus kiekviename gyvenimo žingsnyje turi apsispręsti, rinktis
poelgius. Tas pasirinkimas dažnai būna susijęs su gėrio ir blogio, tiesos
ir melo, garbės ir gėdos, niekšybės ir kilnumo, žmoniškumo ir žiaurumo bei
kitomis kategorijomis. Sudėtingose, kraštutinėse situacijose poelgio
pasirinkimas kartais virsta sunkiu, kankinančiu klausimu: ką daryti? Kaip
pasielgti?.. Visais atvejais, kai poelgio rinkimosi pagrindas yra „amžinos“
kategorijos – pareiga, sąžinė, garbė, orumas, meilė, ištikimybė,
pasiaukojimas ir kitos, – ryškiai atsiskleidžia žmonių esmė: vienų – didybė
ir grožis, kitų – menkystė ir nepatrauklumas (Č. Kalenda, 1981, p. 3). Iš
šių pasakytų žodžių aišku, jog kalbama apie vieną iš pagrindinių žmogaus
saviraiškos formų- moralę, arba dorovę. Būtent su dorove yra susijusios
didžiausios žmogaus gyvenimo vertybės, giliausi dvasiniai išgyvenimai,
skausmingi savo vietos visuomenėje, savo veiklos prasmės ieškojimai. Dėl
šių priežasčių dorovės ir žmogaus dorovinio elgesio, jo raidos problema nuo
seniausių laikų kėlė žmonių susidomėjimą.
Pirmasis iš graikų filosofų, intensyviai svarsčiusių dorovės ir
dorovinio auklėjimo klausimus, buvo Sokratas (470/ 469-399 m. pr. m. e.).
Jis visą gyvenimą įrodinėjo kiekvienam, jog reikia rūpintis ne kūnu ir ne
turtu, bet siela, kad ji taptų kuo geriausia. Jo požiūris pagrįstas teze
apie laimingo ir doro gyvenimo tapatumą: būti laimingam- tai visur ir
visada elgtis dorai.
Kaip matome, dorovės problema buvo keliama nuo seniausių laikų,
tačiau šiame darbe daugiau bus nagrinėjamos XIX- XX a. psichologų, filosofų
bei pedagogų darbai, apie dorovinę žmogaus raidą. Pateiksiu keletą
šiuolaikinių „dorovės“ apibrėžimų.
Anot V. Jakavičiaus, dorovė –
individualios sąmonės forma,
atspindinti visuomenės moralę, kuri reguliuoja konvencinius individo
santykius su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Tai visuma
pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgseną it tobulėjimą.
Filosofai pažymi, kad dorovingos asmenybės tapsmo atskaitos taškas –
savimonė (V. Jakavičius, 1998, p.21). Pasak L. Jovaišos verta skirti dvi
sąvokas: dorovę ir dorą. Yra du skirtingi reiškiniai: dorovė kaip visų
žmonių dvasinė lytis, apimanti vidinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio
elgesio pamatas. Dorovė- tai sąmonės ir pasąmonės parengtis elgtis ar
veikti pagal gėrio normas. Šia prasme dorovė atitiktų tarptautinį žodį
„moralė“. Dora- tai realizuota dorovė- doras elgesys. Todėl verta teigti,
kad dorovė yra neaktualizuota gamtinių, antgamtinių ir sutartinių normų
visuma žmonių sąmonėje, o dora- gyvenimas dorovės vertybėmis (L. Jovaiša,
1995, p. 64.).
Asmenybės brandos raida Asmenybės brendimo būdus bei jų vertinimo
kriterijus įvairūs autoriai apibūdina skirtingai. Kiekviena psichologijos
kryptis skirtingai interpretuoja asmenybės brandos raidą. Psichologai ne
tik aprašo žmogaus raidą, jo brendimą, bet ir siekia paaiškinti stebimus
pasikeitimus, ir tai daro, siūlydami savo teorijas, apie kurias bus kalbama
sekančioje darbo dalyje.
Kalbant apie brandos raidą bei jos kriterijus, verta pabrėžti, kad
Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose yra teigiama, kad
asmens brandą liudija:
❖ Savo vertės suvokimas;
❖ Tolerancija kitiems ir „kitokiems“;
❖ Atsakomybė už savo sprendimus ir veiksmus;
❖ Kritiškumas vertinant savo elgesį.
2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos
Kaip jau buvo minėta, žmogaus elgseną, elgesio motyvus, dorovinio
elgesio ypatumus nagrinėja įvairios istoriškai susiformavusios
psichologinės kryptys, kurios siūlo įvairias savo teorijas. Neįmanoma
pateikti visų teorijų, nagrinėjančių žmogaus raidą, todėl pateiksiu
vyraujančias, žymiausias raidos psichologijos teorijas, kurios nagrinėjo
žmogaus dorovinės brandos raidą.
2.1.Psichoanalitinė teorija. Šios teorijos pradininkas S. Freudas (1856-
1939) teigė, kad asmenybę sudaro trys teoriniai komponentai Id, Ego,
Superego.
Id- yra mūsų pasąmonės impulsų šaltinis, siekiantis patenkinti
mūsų poreikius, veikia pagal malonumo principą, kuris reiškia, kad asmuo
nori to, kas atrodo malonu ir žavu, ir nori to dabar.
Ego raidai prasidėjus, vaikas pamažu sužino, kad egzistuoja ir
kiti žmonės ir kad kai kada reikia palaukti, kol jo norai bus įvykdyti. Ego
veikia, remdamasis realybe.
Superego raida prasideda 4-5 metų vaikui, jis pradeda tapatinti
save su tėvų moraliniais standartais. Freudas teigė, kad tai prasideda
tada, kai vaikas išsprendžia Edipo kompleksą. Šiuo laikotarpiu vaikai
perima tos pačios lyties tėvų elgesį ir moralines vertybes. Superego yra
tarsi nuolatinė, nepailstanti sąmonė, kuri skiria gera nuo blogo
nesvyruodama. Superego susideda iš dviejų dalių: iš sąžinės ir iš Ego
idealo. Sąžinę iš esmės sudaro tėvų draudimai. Kaip tėvai bausdavo vaiką,
taip sąžinė baudžia individą kaltės jausmu. Terminas Ego idealas atspindi
elgesio standartus, kurių vaikas siekia. Kaip anksčiau vaiką už kokį nors
elgesį teigiamai vertindavo tėvai, taip dabar jį teigiamai vertina Ego
idealas savo vertės ir išdidumo jausmu. Superego yra visuomenės būdas
tvarkai palaikyti.
Anot šios teorijos, žmogaus brandos raida suskirstyta į 5
esminius etapus, kurie buvo išskiriami atsižvelgiant į tai, kurios kūno
vietos tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yra
stipriai sužadinamos. Trumpai jas paminėsiu.
1) Oralinė stadija ( nuo gimimo iki vienerių metų). Burna yra malonių
kūdikio kūno pojūčių šaltinis. Maitinimas yra labiausiai vaiką
stimuliuojanti veikla.
2) Analinė stadija ( 1 – 3 metų). Išangė yra malonių kūno pojūčių šaltinis,
ir mokymas naudotis tualetu yra svarbiausia veikla.
3) Falinė stadija ( 3 – 6 metų). Problemos šios stadijos metu kyla, kai
seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus. Ši
situacija yra vadinama Edipo kompleksu. Pasak Freudo teorijos, mažas
vaikas savo fantazijomis seksualinės meilės trokšta iš priešingos lyties
tėvų, nesąmoningai bijodamas, kad tos pačios lyties tėvai sužinos apie
tuos troškimus, supyks ir nubaus. Šis draudimų, vertinimų, reikalavimų
rinkinys individo gelmėse formuoja kažką panašaus į savarankišką tėvus
reprezentuojančią struktūrą, kurią Freudas pavadino Superego. Tai rodo
Superego ir sąmonės raidos pradžią, kurie atspindi tėvų „daryk taip“ arba
„nedaryk to“, taip pat visuomenės keliamus reikalavimus. Superego
visiškai susiformuoja išsprendus edipo kompleksą.
4) Latentinis periodas ( 7 – 11 metų).Edipo komplekso krizės simptomai
išnyksta.
periodo metu vaikas įsisąmonina naujus kognityvinius
sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai
išsiplečia. Vaikas jaučia malonumą, užsiiminėdamas nauja veikla ir
laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą. Taip vyksta tolesnė Ego ir Superego
raida.
5) Genitalinė stadija (paauglystė). Latentinio periodo rimtį sutrikdo
lytinis brendimas. Paauglio seksualiniai impulsai nukreipiami į
priešingos lyties atstovus. Jo tikslas yra subrendimas, suaugusiems
būdingas seksualumas, kurio biologinis tikslas yra pratęsti giminę.
Taigi pagal šią teoriją vaiko dorovinė raida pasibaigia ties 5-6
metus. Vėliau tik tam tikru būdu yra papildomai įtvirtinamas Superego.
Psichoanalitinės teorijos apibendrinimas dorovinės raidos aspektu.
Psichoanalitikų nuomone, vaikas, galintis pasakyti, kas yra teisinga, o kas
ne, jau turi internalizuotą (vidinę) dorovinių normų sistemą. Šios vidinės
normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį. Tėvai gali
naudoti fizines bausmes, grasinimus, kad vaikas bus fiziškai nubaustas,
atstumtas, nemylimas („ jei tu manęs neklausysi, aš tavęs nemylėsiu“). Taip
reguliuojant elgesį, vaikas ima suvokti, ko tėvai iš jo elgesio tikisi.
Vaikai, stengdamiesi įtikti tėvam, tampa vis panašesni į juos, todėl vaikų
dorovė priklauso nuo tėvų reikalavimų ir nuo visuomenės normų.
Pasak psichoanalitikų, vaikas dorovines normas perima, norėdami
išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų dorovines normas, susiformuoja
jo Superego, kuris leidžia vaikui suprasti, koks jis turi būti ir atpažinti
tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išvengti kaltės jausmą rodo, kad
vaiko Superego jau yra gerai susiformavęs. Taigi, identifikacija su tėvais,
jų moralinių normų priėmimas ir sugebėjimas jausti kaltę yra vaiko
normalios psichologinės raidos požymiai. Pasak Freudo teorijos, vaikas
skatinamas elgtis pagal visuomenės reikalavimus, kad išvengtų bausmės.
Dabar yra manoma, kad Freudo teorija negali visiškai paaiškinti
dorovinės raidos. Anot Freudo, kaip jau minėjau anksčiau, ši raida iš esmės
pasibaigia 5-6 metų vaikams, tik viduriniosios vaikystės laikotarpiu tam
tikru būdu papildomai įtvirtinamas Superego. Freudas manė, kad dorovinei
raidai labai svarbi ikimokyklinio amžiaus vaiko socializacija, tačiau
dabartiniai tyrimai rodo, kad ši raida yra laipsniškas procesas, kuriam
svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Dorovinė raida prasideda
kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą.
2.2.Kognityvinė teorija. Šveicarų psichologas J. Piaget (1896-1980)
yra vienas žinomiausių kognityvinės teorijos atstovų. Jo idėjos turėjo
didelę įtaką ne tik šios teorijos krypčiai. Jis laikomas vienas žymiausių
dvidešimtojo amžiaus raidos psichologu. Piaget skyrė keturias pagrindines
pažintinės raidos stadijas:
1) Sensomotorinė ( nuo gimimo ik 2 metų). Vaikas įsisąmonina, kad
objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda
prisiminti ir įsivaizduoti.
2) Priešoperacinė ( 2 – 6 metų). Vaizduotė labai išlavėjusi. Vaiko
mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
3) Konkrečių operacijų ( 7 – 11 metų). Naudodamasis loginiais
sugebėjimais, vaikas mokosi suprasti masės, svorio, skaičių tvermės ir
kitas konkrečias sąvokas.
4) Formalių operacijų ( nuo 12 metų).Vyrauja abstraktus mąstymas. Dėmesio
centre dažnai būna etiniai, politiniai, socialiniai klausimai.
Piaget teigė, kad galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška
loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo
stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas
aukščiausias mąstymo lygis.
Piaget teorija apie dorovinę raidą. Piaget sutiko su kitais to meto
psichologais, kad vaiko dorovė- tai daugiausia nekritiškai perimti
suaugusiųjų nurodymai, tačiau jis pirmasis iškėlė mintį, kad visa dorovė
nėra grupės primesta individui. Vaiko supratimas apie socialinius
susitarimus keičiasi, kartu keičiasi ir jo dorovė, dorovinis elgesys,
vertybės: neliečiamos, šventos, neginčytinos dorovinės taisyklės pradedamos
priimti kaip lanksčios, galimos keisti atsižvelgiant į žmonių poreikius.
Piaget rinko vaikų mintis apie moralę, naudodamas klinikinį
interviu. Remdamasis vaikų pasakojimais, Piaget nustatė dvi dorovinės
raidos stadijas:
1) Heteronominės moralės ( paklusimo kito autoritetui), arba moralinio
realizmo, stadija. Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Maždaug 5-6
metų vaikams prasideda moralinio realizmo stadija. Jie pradeda domėtis
taisyklėmis ir jas gerbti, bet priima jas kaip fiksuotas, pateiktas
suaugusiųjų. Tokį vaikų požiūrį į taisykles lemia du veiksniai,
ribojantys vaiko moralės supratimą: 1) prievarta palaikomas
suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į
taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas
įgyvendina; 2) kognityvinis
nesubrendimas bei vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad
kiekvienas kitas žmogus mąsto taip pat, kaip ir jis, todėl taisykles
supranta kaip nekintamą realybę.
2) Autonominės moralės stadija, arba bendradarbiavimo moralė ( būdinga 10
metų ir vyresniems vaikams). Pasak Pieget, šiam perėjimui ypač svarbu
vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais, kadangi
vaikas, bendraudamas su vienmečiais kaip lygus su lygiu, išmoksta
išspręsti konfliktus abipusiai naudinga linkme. Vaikas pradeda suvokti
abipusiškumą , kuris svarbus norint bendradarbiauti. Piaget
abipusiškumą vadino protingą dorumą, rūpinimąsi kito gerove taip pat,
kaip savo, t. y. „ elkis su kitais taip, kaip tu nori, kad jie elgtųsi
su kitais“. Suprastas abipusiškumas yra perėjimo iš heteronominio į
autonominį lygį pagrindas. Autonomiškas vaikas jau nemano, kad
taisyklės yra fiksuotos, jis jas priima kaip lanksčias, keičiamas, kad
atitiktų daugumos norus.
Kohlbergo dorovinės raidos samprata. Pastaraisiais dešimtmečiais Piaget
teoriją apie dorovės raidą pakeitė Kohlbergo sukurta visapusiškesnė šešių
dorovinės raidos stadijų sistema, kuri yra tiesioginis Piaget pradėtų
tyrimų tęsinys, kadangi jis pradėjo ieškoti universalių dorovinės raidos
stadijų ir tyrinėjo, kaip vaikų moralės supratimas yra susijęs su
kognityvinės raidos eiga.
Kohlbergas, sudarydamas stadijų seką, siekė tiksliai apibūdinti
kokybinius moralės sampratos pokyčius, kurie vyksta nuo vaikystės iki
suaugusio žmogaus gyvenimo pabaigos. Kohlbergas šešias stadijas suskirstė į
tris dorovinės raidos lygius.
I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra
reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar
klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius
padarinius. Prekonvencinis lygmuo skirstomas į dvi stadijas:
Pirmoji stadija- bausmės ir paklusnumo orientacija.
Nežinodami, kad gali skirtis žmonių interesai ir dalyko supratimas, vaikai
ignoruoja kitų asmenų ketinimus ir motyvus, spręsdami, ar jų veiksmai geri
ar blogi. Jie neginčijamai priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia
dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės.
Antroji stadija- naivus hedonizmas, arba instrumentinė
orientacija. Vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į
dorovinę dilemą, tačiau šis supratimas labai konkretus. Teisingu laikomas
toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat
žiūrima kaip į veikiančius savo interesams. Vaikas ima suprasti
abipusiškumo principą, o jo supratimu garbingumas reiškia abipusį
pasikeitimą įvairiomis gėrybėmis.
II. Konvencinis moralės lygmuo. Individai su pagarba žiūri į socialines
normas kaip į moralės pagrindą. Aktyviai keisti socialinę tvarką yra
pačių individų teisė. Tokie vaikai palaiko ir remia esamos socialinės
sistemos įstatymus ir taisykles.
Trečioji stadija: „ gero berniuko–geros mergaitės
orientacija“, arba tarpasmeninio atitikimo, santarvės moralė. Būdami
„geri“( teisingi, ištikimi, padedantys kitiems ir gražiai besielgiantys),
vaikai stengiasi, kad juos mylėtų ir jiems pritartų giminės ir draugai.
Ketvirtoji stadija: socialinės tvarkos palaikymo orientacija.
Individai, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų
tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą-
visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Taisyklės turi būti vienodai
taikomos bei galiojančios kiekvienam ir kiekvieno pareiga jų laikytis.
III. Pokonvencinis moralės lygmuo. Individas moralę stengiasi apibrėžti
abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos
visomis situacijomis ir bet kurioje visuomenėje.
Penktoji stadija: socialinės sutarties, teisėtumo
orientacija. Individas nebežiūri į taisykles kaip nustatytas visam laikui.
Asmuo turi laikytis įstatymų, kurie atitinka jo teises ir daugumos
interesus, jis turi orientuotis į socialinius susitarimus, nes jie suteikia
jam ir kitiems daugiau gero, negu jei tokių susitarimų nebūtų.
Šeštoji stadija: orientavimasis į universalius etinius
principus. Tipiški principai, būdingi šiai stadijai, yra pripažinti
visuotinę žmonių lygybę ir gerbti kiekvieno asmens kaip individualybės
vertę ir orumą. Pasak Kohlbergo, individas, priimdamas moralinius
sprendimus, atsižvelgia į visas moralinės dilemos perspektyvas ir po to
pasirenka vieną iš jų.
Kognityvinės teorijos apibendrinimas dorovinės raidos aspektu. Ši teorija
taip pat, kaip ir kitos teorijos, negali būti laikoma visiškai
atskleidžianti moralę. Kognityvinės raidos teorijos atstovai tiki, kad
vaikas, pradėjęs suprasti socialinių normų tikslus ir funkcijas, vis
daugiau gerbia save ir tuos žmones,
palaiko ir saugo tas normas.
Vaikai pamažu pradeda suprasti, kad elgesys, apie kurį mąstoma, yra svarbi
teisingo socialinio pasaulio kūrimo ir palaikymo dalis. Tuo remdamiesi,
kognityvinės raidos teoretikai teigia, kad yra labai specifinis tarpusavio
ryšys tarp moralaus mąstymo ir elgesio: jie abu turi artėti vienas prie
kito individui siekiant aukštesnio moralinio samprotavimo lygio. Remiantis
įvairių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad moralinis samprotavimas ir
moralus elgesys vidutiniškai atitinka vienas kitą. Tai ir padeda
paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip.
2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimas
Apie kryptį. Skirtingai nuo psichoanalitinės ir kognityvinės
teorijų atstovų, bihevioristai nekūrė žmogaus raidos sampratos. Visą dėmesį
šios srities atstovai skyrė individo elgesiui. Jie stengėsi rasti tam tikro
elgesio priežastis bei pasekmes ir kaip pakeisti aplinkos sąlygas, kad
elgesys pasikeistų norima linkme. Kitaip sakant, jie tyrinėjo stebimo
įvykio (reakcijos) ir jį sukėlusių sąlygų (stimulo) tarpusavio
priklausomybę. Pagrindiniai atstovai: J. B. Watsonas, B. F. Skinneris, A.
Bandura.
Apie moralės raidą. Pasak A. Bandūros ir kitų šios srities teoretikų,
moralės raidą galima paaiškinti išmokimu. Tėvai sąmoningai formuoja vaikų
požiūrį paskatindami, bausdami. Moralinis elgesys įgyjamas taip pat kaip ir
bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą.
Vaikai socialines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami savo tėvų
elgesį. Bandūra teigė, kad didžiausią įtaką vaikui daro tėvai, kurie
skatina vaiką, yra jam šilti ir kompetetingi. Biheviorizmas, kitaip dar
vadinamas socialinio išmokimo teorija, daugiausia dėmesio skyrė vaiko
savikontrolės tyrimui, pavyzdžiui, kaip vaikas sugebės atsispirti pagundai
pameluoti ar pavokti, paliktas vienas kambaryje. Šios pakraipos atstovus
domina realūs, atviri vaiko moraliniai atsakymai (reakcijos) arba jų
nebuvimas.
2.4.Socialinės kognicijos kryptis
Apie kryptį. Tai dar viena psichologijos kryptis, kurią norėčiau
paminėti, nagrinėjant dorovinę raidą. Šios krypties atstovai socialinę ir
pažintinę žmogaus raidą nagrinėjo kartu, neatskiriant, kaip tai darė
anksčiau minėtos teorijos. Šios krypties atstovai domėjosi, kaip vaikas
mąsto ir samprotauja apie save ir apie jį supantį socialinį pasaulį, kaip
šie procesai rutuliojasi ir kaip jie susiję su socialiniu elgesiu.
Apie moralinę raidą. Viena iš šios krypties atstovų N. Eisenberg sukūrė
keletą moralės dilemų, kuriose svarbiausias dalykas yra padėti kitam
asmeniui atsisakant savo norų, o išorinių draudimų reikšmė yra sumažinama.
Remiantis tyrimais, N. Eisenberg išskyrė 5 elgesio orientacijų lygius,
kurie atsispindi štai šioje lentelėje.
|Lygiai |Apytikris amžius |Apibūdinimas |
|Hedonistinė, |Ikimokyklinis, pradinės |Elgesys patenkina paties |
|pragmatinė orietacija |mokyklos pradžia |žmogaus poreikius. |
| | |Galėdamas padėti ar |
| | |nepadėti, žiūri, kokia |
| | |nauda iš to bus pačiam: |
| | |„Aš nepadėsiu, nes pats |
| | |liksiu alkanas“. |
|Orientavimasis į kitų |Ikimokyklinis, pradinės |Rūpinimasis fiziniais, |
|žmonių poreikius |mokyklos |materialiais ir |
| | |psichologiniais |
| | |poreikiais išreiškiamas |
| | |paprastai terminais, |
| | |nelabai aiškiai |
| | |atsižvelgiama į kito |
| | |žmogaus požiūrį, |
| | |neišreikši empatiniai |
| | |jausmai: „Jam to reikia“.|
|Stereotipinė, |Pradinės ir vidurinės |Stereotipiniai gero bei |