Moralinės brandos raida
5 (100%) 1 vote

Moralinės brandos raida

112131415161

Kontrolinis darbas

Dorovinės brandos raida

Kontrolinio darbo planas

Įvadas

1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė

2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos:

2.1.Psichoanalitinė teorija;

2.2.Kognityvinė teorija;

2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimas;

2.4.Socialinės kognicijos kryptis;

2.5. Humanistinė kryptis.

3. Auklėjimas kaip dorovingos asmenybės tapsmą laiduojantis veiksnys

4. Dorovinė pozicija kaip meilės žmogui išraiška; dorovinės pozicijos

reiškimasis mokykliniame amžiuje:

4.1.Jaunesnysis mokyklinis amžius;

4.2.Paauglystė;

4.3.Vyresnysis mokyklinis amžius;

4.4.Paauglių ir vyresniųjų mokinių dorovinės pozicijos brandumo

apibendrinimas.

5. Dorovinio brandumo interpretavimo galimybės

Išvados

Panaudotos literatūros sąrašas

Įvadas

Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žmogaus dorovinės

brandos raida. Nors ir nežinant tikslaus „dorovės“ sąvokos apibrėžimo,

manau daugeliui, pirmiausia, šis žodis asocijuojasi su gėriu, su noru

daryti kažkam gera, padėti, užjausti ir pan. Manau, kad nesuklysiu

sakydama, jog tik ne daugelis iš mūsų žino tikrąją dorovinės raidos reikšmę

bei svarbą asmenybei, kadangi kasdieniniame gyvenime žmonės tiesiog apie

dorovingumą nemąsto, o dažnas jų, apie tai net užmiršta…

Taigi, pagrindinis šio darbo tikslas: kuo išsamiau ir aiškiau

išnagrinėti dorovinės brandos raidą. Užsibrėžtam tikslui pasiekti, šiame

kontroliniame darbe keliami šie uždaviniai:

1. Susipažinti su „dorovės“ sąvoka, jos kilme bei svarba

senaisiais ir dabartiniais laikais;

2. Pateikti pagrindines psichologijos kryptis, nagrinėjančias

dorovinės (moralinės) raidos formavimąsi, bei jų sukurtas

teorijas;

3. Remiantis ugdymu, išanalizuoti dorovinės brandos raidą ir

išskirti, kaip ugdymas veikia augančio mokinio dorovinę

poziciją;

4. Remiantis, jau anksčiau pateiktų uždavinių atsakymais bei

įvairiais dorovinio brandumo interpretavimais, atsakyti į

klausimą, ar dorovinio brandumo raida turi „galutinį tašką“?

Rašydama šį darbą, rėmiausi įvairių autorių literatūra. Mūsų dienų filosofu

Č. Kalenda(1981), psichologiniais šaltiniais ( David G. Myers(2000), R.

Žukauskiene (2002)), Lietuvos pedagogų darbais (V. Aramavičiūtė (1998), V.

Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995), V. Kruteckis (1978), S. Dzenuškaitė

(1984, 1990), R. Bakutytė (2001)).

1. Dorovės sąvoka, jos kilmė bei prasmė

Nagrinėjant dorovinės brandos raidą, pirmiausia reiktų apžvelgti

„dorovę“ kaip sąvoką, jos kilmę, jos reikšmės, svarbumo supratimą

senaisiais bei dabartiniais laikais.

Apie dorovę. Prieš apibrėžiant, kas tai yra dorovė, vertėtų

apžvelgti, kaip senai buvo susidomėta žmogaus dorovingumu? Pasak Č.

Kalendos, žmogus kiekviename gyvenimo žingsnyje turi apsispręsti, rinktis

poelgius. Tas pasirinkimas dažnai būna susijęs su gėrio ir blogio, tiesos

ir melo, garbės ir gėdos, niekšybės ir kilnumo, žmoniškumo ir žiaurumo bei

kitomis kategorijomis. Sudėtingose, kraštutinėse situacijose poelgio

pasirinkimas kartais virsta sunkiu, kankinančiu klausimu: ką daryti? Kaip

pasielgti?.. Visais atvejais, kai poelgio rinkimosi pagrindas yra „amžinos“

kategorijos – pareiga, sąžinė, garbė, orumas, meilė, ištikimybė,

pasiaukojimas ir kitos, – ryškiai atsiskleidžia žmonių esmė: vienų – didybė

ir grožis, kitų – menkystė ir nepatrauklumas (Č. Kalenda, 1981, p. 3). Iš

šių pasakytų žodžių aišku, jog kalbama apie vieną iš pagrindinių žmogaus

saviraiškos formų- moralę, arba dorovę. Būtent su dorove yra susijusios

didžiausios žmogaus gyvenimo vertybės, giliausi dvasiniai išgyvenimai,

skausmingi savo vietos visuomenėje, savo veiklos prasmės ieškojimai. Dėl

šių priežasčių dorovės ir žmogaus dorovinio elgesio, jo raidos problema nuo

seniausių laikų kėlė žmonių susidomėjimą.

Pirmasis iš graikų filosofų, intensyviai svarsčiusių dorovės ir

dorovinio auklėjimo klausimus, buvo Sokratas (470/ 469-399 m. pr. m. e.).

Jis visą gyvenimą įrodinėjo kiekvienam, jog reikia rūpintis ne kūnu ir ne

turtu, bet siela, kad ji taptų kuo geriausia. Jo požiūris pagrįstas teze

apie laimingo ir doro gyvenimo tapatumą: būti laimingam- tai visur ir

visada elgtis dorai.

Kaip matome, dorovės problema buvo keliama nuo seniausių laikų,

tačiau šiame darbe daugiau bus nagrinėjamos XIX- XX a. psichologų, filosofų

bei pedagogų darbai, apie dorovinę žmogaus raidą. Pateiksiu keletą

šiuolaikinių „dorovės“ apibrėžimų.

Anot V. Jakavičiaus, dorovė –
individualios sąmonės forma,

atspindinti visuomenės moralę, kuri reguliuoja konvencinius individo

santykius su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Tai visuma

pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgseną it tobulėjimą.

Filosofai pažymi, kad dorovingos asmenybės tapsmo atskaitos taškas –

savimonė (V. Jakavičius, 1998, p.21). Pasak L. Jovaišos verta skirti dvi

sąvokas: dorovę ir dorą. Yra du skirtingi reiškiniai: dorovė kaip visų

žmonių dvasinė lytis, apimanti vidinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio

elgesio pamatas. Dorovė- tai sąmonės ir pasąmonės parengtis elgtis ar

veikti pagal gėrio normas. Šia prasme dorovė atitiktų tarptautinį žodį

„moralė“. Dora- tai realizuota dorovė- doras elgesys. Todėl verta teigti,

kad dorovė yra neaktualizuota gamtinių, antgamtinių ir sutartinių normų

visuma žmonių sąmonėje, o dora- gyvenimas dorovės vertybėmis (L. Jovaiša,

1995, p. 64.).

Asmenybės brandos raida Asmenybės brendimo būdus bei jų vertinimo

kriterijus įvairūs autoriai apibūdina skirtingai. Kiekviena psichologijos

kryptis skirtingai interpretuoja asmenybės brandos raidą. Psichologai ne

tik aprašo žmogaus raidą, jo brendimą, bet ir siekia paaiškinti stebimus

pasikeitimus, ir tai daro, siūlydami savo teorijas, apie kurias bus kalbama

sekančioje darbo dalyje.

Kalbant apie brandos raidą bei jos kriterijus, verta pabrėžti, kad

Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose yra teigiama, kad

asmens brandą liudija:

❖ Savo vertės suvokimas;

❖ Tolerancija kitiems ir „kitokiems“;

❖ Atsakomybė už savo sprendimus ir veiksmus;

❖ Kritiškumas vertinant savo elgesį.

2. Asmenybės dorovinės raidos formavimosi teorijos

Kaip jau buvo minėta, žmogaus elgseną, elgesio motyvus, dorovinio

elgesio ypatumus nagrinėja įvairios istoriškai susiformavusios

psichologinės kryptys, kurios siūlo įvairias savo teorijas. Neįmanoma

pateikti visų teorijų, nagrinėjančių žmogaus raidą, todėl pateiksiu

vyraujančias, žymiausias raidos psichologijos teorijas, kurios nagrinėjo

žmogaus dorovinės brandos raidą.

2.1.Psichoanalitinė teorija. Šios teorijos pradininkas S. Freudas (1856-

1939) teigė, kad asmenybę sudaro trys teoriniai komponentai Id, Ego,

Superego.

Id- yra mūsų pasąmonės impulsų šaltinis, siekiantis patenkinti

mūsų poreikius, veikia pagal malonumo principą, kuris reiškia, kad asmuo

nori to, kas atrodo malonu ir žavu, ir nori to dabar.

Ego raidai prasidėjus, vaikas pamažu sužino, kad egzistuoja ir

kiti žmonės ir kad kai kada reikia palaukti, kol jo norai bus įvykdyti. Ego

veikia, remdamasis realybe.

Superego raida prasideda 4-5 metų vaikui, jis pradeda tapatinti

save su tėvų moraliniais standartais. Freudas teigė, kad tai prasideda

tada, kai vaikas išsprendžia Edipo kompleksą. Šiuo laikotarpiu vaikai

perima tos pačios lyties tėvų elgesį ir moralines vertybes. Superego yra

tarsi nuolatinė, nepailstanti sąmonė, kuri skiria gera nuo blogo

nesvyruodama. Superego susideda iš dviejų dalių: iš sąžinės ir iš Ego

idealo. Sąžinę iš esmės sudaro tėvų draudimai. Kaip tėvai bausdavo vaiką,

taip sąžinė baudžia individą kaltės jausmu. Terminas Ego idealas atspindi

elgesio standartus, kurių vaikas siekia. Kaip anksčiau vaiką už kokį nors

elgesį teigiamai vertindavo tėvai, taip dabar jį teigiamai vertina Ego

idealas savo vertės ir išdidumo jausmu. Superego yra visuomenės būdas

tvarkai palaikyti.

Anot šios teorijos, žmogaus brandos raida suskirstyta į 5

esminius etapus, kurie buvo išskiriami atsižvelgiant į tai, kurios kūno

vietos tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis ir yra

stipriai sužadinamos. Trumpai jas paminėsiu.

1) Oralinė stadija ( nuo gimimo iki vienerių metų). Burna yra malonių

kūdikio kūno pojūčių šaltinis. Maitinimas yra labiausiai vaiką

stimuliuojanti veikla.

2) Analinė stadija ( 1 – 3 metų). Išangė yra malonių kūno pojūčių šaltinis,

ir mokymas naudotis tualetu yra svarbiausia veikla.

3) Falinė stadija ( 3 – 6 metų). Problemos šios stadijos metu kyla, kai

seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus. Ši

situacija yra vadinama Edipo kompleksu. Pasak Freudo teorijos, mažas

vaikas savo fantazijomis seksualinės meilės trokšta iš priešingos lyties

tėvų, nesąmoningai bijodamas, kad tos pačios lyties tėvai sužinos apie

tuos troškimus, supyks ir nubaus. Šis draudimų, vertinimų, reikalavimų

rinkinys individo gelmėse formuoja kažką panašaus į savarankišką tėvus

reprezentuojančią struktūrą, kurią Freudas pavadino Superego. Tai rodo

Superego ir sąmonės raidos pradžią, kurie atspindi tėvų „daryk taip“ arba

„nedaryk to“, taip pat visuomenės keliamus reikalavimus. Superego

visiškai susiformuoja išsprendus edipo kompleksą.

4) Latentinis periodas ( 7 – 11 metų).Edipo komplekso krizės simptomai

išnyksta.
periodo metu vaikas įsisąmonina naujus kognityvinius

sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai

išsiplečia. Vaikas jaučia malonumą, užsiiminėdamas nauja veikla ir

laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą. Taip vyksta tolesnė Ego ir Superego

raida.

5) Genitalinė stadija (paauglystė). Latentinio periodo rimtį sutrikdo

lytinis brendimas. Paauglio seksualiniai impulsai nukreipiami į

priešingos lyties atstovus. Jo tikslas yra subrendimas, suaugusiems

būdingas seksualumas, kurio biologinis tikslas yra pratęsti giminę.

Taigi pagal šią teoriją vaiko dorovinė raida pasibaigia ties 5-6

metus. Vėliau tik tam tikru būdu yra papildomai įtvirtinamas Superego.

Psichoanalitinės teorijos apibendrinimas dorovinės raidos aspektu.

Psichoanalitikų nuomone, vaikas, galintis pasakyti, kas yra teisinga, o kas

ne, jau turi internalizuotą (vidinę) dorovinių normų sistemą. Šios vidinės

normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį. Tėvai gali

naudoti fizines bausmes, grasinimus, kad vaikas bus fiziškai nubaustas,

atstumtas, nemylimas („ jei tu manęs neklausysi, aš tavęs nemylėsiu“). Taip

reguliuojant elgesį, vaikas ima suvokti, ko tėvai iš jo elgesio tikisi.

Vaikai, stengdamiesi įtikti tėvam, tampa vis panašesni į juos, todėl vaikų

dorovė priklauso nuo tėvų reikalavimų ir nuo visuomenės normų.

Pasak psichoanalitikų, vaikas dorovines normas perima, norėdami

išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų dorovines normas, susiformuoja

jo Superego, kuris leidžia vaikui suprasti, koks jis turi būti ir atpažinti

tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išvengti kaltės jausmą rodo, kad

vaiko Superego jau yra gerai susiformavęs. Taigi, identifikacija su tėvais,

jų moralinių normų priėmimas ir sugebėjimas jausti kaltę yra vaiko

normalios psichologinės raidos požymiai. Pasak Freudo teorijos, vaikas

skatinamas elgtis pagal visuomenės reikalavimus, kad išvengtų bausmės.

Dabar yra manoma, kad Freudo teorija negali visiškai paaiškinti

dorovinės raidos. Anot Freudo, kaip jau minėjau anksčiau, ši raida iš esmės

pasibaigia 5-6 metų vaikams, tik viduriniosios vaikystės laikotarpiu tam

tikru būdu papildomai įtvirtinamas Superego. Freudas manė, kad dorovinei

raidai labai svarbi ikimokyklinio amžiaus vaiko socializacija, tačiau

dabartiniai tyrimai rodo, kad ši raida yra laipsniškas procesas, kuriam

svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Dorovinė raida prasideda

kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą.

2.2.Kognityvinė teorija. Šveicarų psichologas J. Piaget (1896-1980)

yra vienas žinomiausių kognityvinės teorijos atstovų. Jo idėjos turėjo

didelę įtaką ne tik šios teorijos krypčiai. Jis laikomas vienas žymiausių

dvidešimtojo amžiaus raidos psichologu. Piaget skyrė keturias pagrindines

pažintinės raidos stadijas:

1) Sensomotorinė ( nuo gimimo ik 2 metų). Vaikas įsisąmonina, kad

objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda

prisiminti ir įsivaizduoti.

2) Priešoperacinė ( 2 – 6 metų). Vaizduotė labai išlavėjusi. Vaiko

mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.

3) Konkrečių operacijų ( 7 – 11 metų). Naudodamasis loginiais

sugebėjimais, vaikas mokosi suprasti masės, svorio, skaičių tvermės ir

kitas konkrečias sąvokas.

4) Formalių operacijų ( nuo 12 metų).Vyrauja abstraktus mąstymas. Dėmesio

centre dažnai būna etiniai, politiniai, socialiniai klausimai.

Piaget teigė, kad galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška

loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo

stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas

aukščiausias mąstymo lygis.

Piaget teorija apie dorovinę raidą. Piaget sutiko su kitais to meto

psichologais, kad vaiko dorovė- tai daugiausia nekritiškai perimti

suaugusiųjų nurodymai, tačiau jis pirmasis iškėlė mintį, kad visa dorovė

nėra grupės primesta individui. Vaiko supratimas apie socialinius

susitarimus keičiasi, kartu keičiasi ir jo dorovė, dorovinis elgesys,

vertybės: neliečiamos, šventos, neginčytinos dorovinės taisyklės pradedamos

priimti kaip lanksčios, galimos keisti atsižvelgiant į žmonių poreikius.

Piaget rinko vaikų mintis apie moralę, naudodamas klinikinį

interviu. Remdamasis vaikų pasakojimais, Piaget nustatė dvi dorovinės

raidos stadijas:

1) Heteronominės moralės ( paklusimo kito autoritetui), arba moralinio

realizmo, stadija. Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Maždaug 5-6

metų vaikams prasideda moralinio realizmo stadija. Jie pradeda domėtis

taisyklėmis ir jas gerbti, bet priima jas kaip fiksuotas, pateiktas

suaugusiųjų. Tokį vaikų požiūrį į taisykles lemia du veiksniai,

ribojantys vaiko moralės supratimą: 1) prievarta palaikomas

suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į

taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas
įgyvendina; 2) kognityvinis

nesubrendimas bei vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad

kiekvienas kitas žmogus mąsto taip pat, kaip ir jis, todėl taisykles

supranta kaip nekintamą realybę.

2) Autonominės moralės stadija, arba bendradarbiavimo moralė ( būdinga 10

metų ir vyresniems vaikams). Pasak Pieget, šiam perėjimui ypač svarbu

vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais, kadangi

vaikas, bendraudamas su vienmečiais kaip lygus su lygiu, išmoksta

išspręsti konfliktus abipusiai naudinga linkme. Vaikas pradeda suvokti

abipusiškumą , kuris svarbus norint bendradarbiauti. Piaget

abipusiškumą vadino protingą dorumą, rūpinimąsi kito gerove taip pat,

kaip savo, t. y. „ elkis su kitais taip, kaip tu nori, kad jie elgtųsi

su kitais“. Suprastas abipusiškumas yra perėjimo iš heteronominio į

autonominį lygį pagrindas. Autonomiškas vaikas jau nemano, kad

taisyklės yra fiksuotos, jis jas priima kaip lanksčias, keičiamas, kad

atitiktų daugumos norus.

Kohlbergo dorovinės raidos samprata. Pastaraisiais dešimtmečiais Piaget

teoriją apie dorovės raidą pakeitė Kohlbergo sukurta visapusiškesnė šešių

dorovinės raidos stadijų sistema, kuri yra tiesioginis Piaget pradėtų

tyrimų tęsinys, kadangi jis pradėjo ieškoti universalių dorovinės raidos

stadijų ir tyrinėjo, kaip vaikų moralės supratimas yra susijęs su

kognityvinės raidos eiga.

Kohlbergas, sudarydamas stadijų seką, siekė tiksliai apibūdinti

kokybinius moralės sampratos pokyčius, kurie vyksta nuo vaikystės iki

suaugusio žmogaus gyvenimo pabaigos. Kohlbergas šešias stadijas suskirstė į

tris dorovinės raidos lygius.

I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra

reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar

klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius

padarinius. Prekonvencinis lygmuo skirstomas į dvi stadijas:

Pirmoji stadija- bausmės ir paklusnumo orientacija.

Nežinodami, kad gali skirtis žmonių interesai ir dalyko supratimas, vaikai

ignoruoja kitų asmenų ketinimus ir motyvus, spręsdami, ar jų veiksmai geri

ar blogi. Jie neginčijamai priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia

dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės.

Antroji stadija- naivus hedonizmas, arba instrumentinė

orientacija. Vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į

dorovinę dilemą, tačiau šis supratimas labai konkretus. Teisingu laikomas

toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat

žiūrima kaip į veikiančius savo interesams. Vaikas ima suprasti

abipusiškumo principą, o jo supratimu garbingumas reiškia abipusį

pasikeitimą įvairiomis gėrybėmis.

II. Konvencinis moralės lygmuo. Individai su pagarba žiūri į socialines

normas kaip į moralės pagrindą. Aktyviai keisti socialinę tvarką yra

pačių individų teisė. Tokie vaikai palaiko ir remia esamos socialinės

sistemos įstatymus ir taisykles.

Trečioji stadija: „ gero berniuko–geros mergaitės

orientacija“, arba tarpasmeninio atitikimo, santarvės moralė. Būdami

„geri“( teisingi, ištikimi, padedantys kitiems ir gražiai besielgiantys),

vaikai stengiasi, kad juos mylėtų ir jiems pritartų giminės ir draugai.

Ketvirtoji stadija: socialinės tvarkos palaikymo orientacija.

Individai, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų

tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą-

visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Taisyklės turi būti vienodai

taikomos bei galiojančios kiekvienam ir kiekvieno pareiga jų laikytis.

III. Pokonvencinis moralės lygmuo. Individas moralę stengiasi apibrėžti

abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos

visomis situacijomis ir bet kurioje visuomenėje.

Penktoji stadija: socialinės sutarties, teisėtumo

orientacija. Individas nebežiūri į taisykles kaip nustatytas visam laikui.

Asmuo turi laikytis įstatymų, kurie atitinka jo teises ir daugumos

interesus, jis turi orientuotis į socialinius susitarimus, nes jie suteikia

jam ir kitiems daugiau gero, negu jei tokių susitarimų nebūtų.

Šeštoji stadija: orientavimasis į universalius etinius

principus. Tipiški principai, būdingi šiai stadijai, yra pripažinti

visuotinę žmonių lygybę ir gerbti kiekvieno asmens kaip individualybės

vertę ir orumą. Pasak Kohlbergo, individas, priimdamas moralinius

sprendimus, atsižvelgia į visas moralinės dilemos perspektyvas ir po to

pasirenka vieną iš jų.

Kognityvinės teorijos apibendrinimas dorovinės raidos aspektu. Ši teorija

taip pat, kaip ir kitos teorijos, negali būti laikoma visiškai

atskleidžianti moralę. Kognityvinės raidos teorijos atstovai tiki, kad

vaikas, pradėjęs suprasti socialinių normų tikslus ir funkcijas, vis

daugiau gerbia save ir tuos žmones,
palaiko ir saugo tas normas.

Vaikai pamažu pradeda suprasti, kad elgesys, apie kurį mąstoma, yra svarbi

teisingo socialinio pasaulio kūrimo ir palaikymo dalis. Tuo remdamiesi,

kognityvinės raidos teoretikai teigia, kad yra labai specifinis tarpusavio

ryšys tarp moralaus mąstymo ir elgesio: jie abu turi artėti vienas prie

kito individui siekiant aukštesnio moralinio samprotavimo lygio. Remiantis

įvairių tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad moralinis samprotavimas ir

moralus elgesys vidutiniškai atitinka vienas kitą. Tai ir padeda

paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip.

2.3.Bihevioristinis moralės raidos aiškinimas

Apie kryptį. Skirtingai nuo psichoanalitinės ir kognityvinės

teorijų atstovų, bihevioristai nekūrė žmogaus raidos sampratos. Visą dėmesį

šios srities atstovai skyrė individo elgesiui. Jie stengėsi rasti tam tikro

elgesio priežastis bei pasekmes ir kaip pakeisti aplinkos sąlygas, kad

elgesys pasikeistų norima linkme. Kitaip sakant, jie tyrinėjo stebimo

įvykio (reakcijos) ir jį sukėlusių sąlygų (stimulo) tarpusavio

priklausomybę. Pagrindiniai atstovai: J. B. Watsonas, B. F. Skinneris, A.

Bandura.

Apie moralės raidą. Pasak A. Bandūros ir kitų šios srities teoretikų,

moralės raidą galima paaiškinti išmokimu. Tėvai sąmoningai formuoja vaikų

požiūrį paskatindami, bausdami. Moralinis elgesys įgyjamas taip pat kaip ir

bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą.

Vaikai socialines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami savo tėvų

elgesį. Bandūra teigė, kad didžiausią įtaką vaikui daro tėvai, kurie

skatina vaiką, yra jam šilti ir kompetetingi. Biheviorizmas, kitaip dar

vadinamas socialinio išmokimo teorija, daugiausia dėmesio skyrė vaiko

savikontrolės tyrimui, pavyzdžiui, kaip vaikas sugebės atsispirti pagundai

pameluoti ar pavokti, paliktas vienas kambaryje. Šios pakraipos atstovus

domina realūs, atviri vaiko moraliniai atsakymai (reakcijos) arba jų

nebuvimas.

2.4.Socialinės kognicijos kryptis

Apie kryptį. Tai dar viena psichologijos kryptis, kurią norėčiau

paminėti, nagrinėjant dorovinę raidą. Šios krypties atstovai socialinę ir

pažintinę žmogaus raidą nagrinėjo kartu, neatskiriant, kaip tai darė

anksčiau minėtos teorijos. Šios krypties atstovai domėjosi, kaip vaikas

mąsto ir samprotauja apie save ir apie jį supantį socialinį pasaulį, kaip

šie procesai rutuliojasi ir kaip jie susiję su socialiniu elgesiu.

Apie moralinę raidą. Viena iš šios krypties atstovų N. Eisenberg sukūrė

keletą moralės dilemų, kuriose svarbiausias dalykas yra padėti kitam

asmeniui atsisakant savo norų, o išorinių draudimų reikšmė yra sumažinama.

Remiantis tyrimais, N. Eisenberg išskyrė 5 elgesio orientacijų lygius,

kurie atsispindi štai šioje lentelėje.

|Lygiai |Apytikris amžius |Apibūdinimas |

|Hedonistinė, |Ikimokyklinis, pradinės |Elgesys patenkina paties |

|pragmatinė orietacija |mokyklos pradžia |žmogaus poreikius. |

| | |Galėdamas padėti ar |

| | |nepadėti, žiūri, kokia |

| | |nauda iš to bus pačiam: |

| | |„Aš nepadėsiu, nes pats |

| | |liksiu alkanas“. |

|Orientavimasis į kitų |Ikimokyklinis, pradinės |Rūpinimasis fiziniais, |

|žmonių poreikius |mokyklos |materialiais ir |

| | |psichologiniais |

| | |poreikiais išreiškiamas |

| | |paprastai terminais, |

| | |nelabai aiškiai |

| | |atsižvelgiama į kito |

| | |žmogaus požiūrį, |

| | |neišreikši empatiniai |

| | |jausmai: „Jam to reikia“.|

|Stereotipinė, |Pradinės ir vidurinės |Stereotipiniai gero bei |

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3330 žodžiai iš 6650 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.