Naujos tendencijos pasaulio ekonomikoje
5 (100%) 1 vote

Naujos tendencijos pasaulio ekonomikoje

ĮVADAS

Pasaulio ekonomika – tai nacionalinių ekonomikų visuma, bei jų tarpusavio bendradarbiavimas. Norime ar nenorime, kasdien mes vis daugiau ir daugiau girdime apie pasaulio ekonomika, kuri yra mūsų gyvenimo dalis. Ji vis labiau mus veikia ir skverbiasi į mūsų kasdienybę, ir visai nesvarbu ar mes tai suprantame ar ne.

Šiame darbe nagrinėjami būtent nacionalinių ekonomikų bendradarbiavimo klausimai. Jie padės mums suprasti naujas tendencijas pasaulio ekonomikoje, atsižvelgti į jas ir pamatyti kai kurias problemas. Ši tema yra labai įdomi ir, mano manymu, aktuali šiandieniniame gyvenime. Nes labai svarbu yra suprasti, kaip funkcionuoja nacionalinės ekonomikos kartu ir atskirai, ir kokios yra ateities ekonomikos tendencijos, kaip jos vystomos. Apie pasaulio ekonomiką ir jos tendencijas paskutiniu laiku kalbama labai daug. Sprendžiami įvairūs klausimai, rengiamos konferencijos ir panašiai. Todėl ši tema yra gana svarbi ir teoriniu, ir praktiniu aspektu.

Pats darbas yra aktualus ir savo nagrinėjama tema ir tomis problemomis, kurias jis tiria arba aiškinasi. Jis yra naujas savo teorinių ir faktinių duomenų, pavyzdžių išdėstymu ir apibendrinimu. Rašant darbą pasirodė labai sudėtinga susisteminti visą informaciją ir žinias. Atrodo neįmanoma parašyti visa tai, kas šiuo metu yra svarbu. Todėl darbe pateikiami ir nauji, ir seni, jau gerai žinomi pavyzdžiai, skaičiai, teorinė medžiaga bei palyginimai. Galbūt ne viskas yra išdėstyta, tačiau svarbiausi aspektai pateikti gana plačiai ir nagrinėjami labai įdėmiai.

Darbo tikslas: išanalizuoti ir pateikti svarbiausias naujas pasaulio ekonomikos tendencijas, bei išnagrinėti jų padarinius ir keliamas problemas.

Darbo uždaviniai:

1. pateikti naujas pasaulio ekonomikos tendencijas;

2. apibūdinti ir išnagrinėti kiekviena iš jų, pateikiant pavyzdžius bei kitus reikalingus duomenis;

3. išskirti svarbiausius aspektus (ir svarbiausias tendencijas), bei įvertinti jų įtaka bei kitokį poveikį pasaulio (bei nacionalinei) ekonomikai.

Darbas sudarytas iš keturių dalių, kuriose aptariamos pagrindinės pasaulio ekonomikos tendencijos. Pradžioje aptariamas poindustrinio judėjimo etapas ir pateikiamos būsimosios ekonomikos ypatybės. Toliau tendencijos pateiktos, kaip nacionalinių ekonomikų bendradarbiavimo formų vystymasis, pradedant nuo internacionalizavimo baigiant svarbiausia tendencija – globalizacija.

Iš pradžių, bendradarbiavimas įgauna internacionalizavimo pobūdį. Toliau perauga į transnacionalizacija, kur susikuria daugelis ūkio kompleksų ir konglomeratų. Jų tautinis atitikmuo nesutampa su valstybių sienomis. Šios tendencijos vystymasis skatina transnacionalinių korporacijų kūrimasį ir spartų plėtojimasį.

Internacionalizavimas, anksčiau ar vėliau, įgija globalinį atspalvį. O nacionalinių valstybių siekimas prisitaikyti prie naujosios realybės skatina kurti regionines tarpvalstybines (nevalstybines) organizacijas.

XX – XXI a. rubežius pasižymi pasaulio ekonomikos globalizacija. Ekonomikos globalizacija – tai sudėtinga, turinčia daug įvairių aspektų problema. Ji pastoviai skatina daugybės naujų mokslinių diskusijų atsiradimą. Todėl šiandien yra labai daug nuomonių apie globalizaciją ir ją tiesiog neįmanoma paprastai, vienareikšmiškai apibūdinti. Ji sukuria daugybę vienu metu vykstančių procesų ir daugybę problemų, kurios liečia visuomenę ir kurias vadiname globalinėmis pasaulio problemomis.

Štai tokia yra darbo struktūra.

Darbas yra nemažas ir įdomus. Jis aptaria svarbias problemas ir išaiškina pasirinktos temos esmę. Darbe pateikiama daug įvairių sąvokų, terminių sampratų ir problemos analizė, teorinis klausimo nagrinėjimas (kuris apima informacinių, kai kurių mokslinių šaltinių analizę). Darbas buvo naudingas man ir tikiuosi bus įdomus kitiems.

PASAULIO EKONOMIKA

Visi mes vienaip ar kitaip susiję su pasaulio ekonomika. Tačiau su pasaulio ekonomika esame susiję ne vien kaip užsieninių prekių ir paslaugų vartotojai. Pasaulio ekonomika apima visus žmonių, verslo ir valstybių tarpusavio santykius, kurie peržengia valstybių sienas, kartais net ir neteisėtai. Pasaulio ekonomikos kriterijais vadovaudamiesi, siekiame tam tikrų politikos ar ekologijos tikslų. Apskritai visa, kas peržengia valstybių sienas – paslaugos, prekės arba pervesti pinigai – sudaro pasaulio ekonomikos dalį. Maisto produktų importas, automobilių eksportas, investicijos užsienyje, net paslaugos, kaip antai: kino filmai ar turizmas – tai kiekvienos šalies įnašas į pasaulio ekonomikos veiklą.

SVARBIAUSIOS PASAULIO EKONOMIKOS VYSTYMOSI TENDENCIJOS

Tendencijų analizė leidžia mums pažvelgti į ateitį ir pamatyti keletą galimų problemų ir perspektyvų XXI a. pasaulio ekonomikoje. Tačiau reikia turėti omeny, jog prognozavimas – tai ta sritis, kur daroma daugiausia klaidų. Naujos pasaulio ekonomikos vystymosi tendencijos pasireiškia globalizacija, poindustrializacija, transnacionalizacija, internacionalizavimu ir informacinių technologijų vystymusi bei naujos visuomenės ir naujų požiūrių formavimusi.

1. POINDUSTRINIO JUDĖJIMO ETAPAS

XX a. viduryje prasideda poindustrinio judėjimo etapas (jis mokslinėje literatūroje vadinamas įvairiai –
informaciniu, elektroniniu, programavimo, fizikos, postmodernizmo ir kt.). Poindustriniame visuomenės ir ūkio vystymosi laikotarpyje vyraujančiu ištekliumi tampa žmogaus verslumas, įsisavintos žinios ir informacija (t.y. „žmogiškasis kapitalas“). Šio ištekliaus savininkų pozicija ekonominiame gyvenime yra labai vertinama palyginti su materialinių objektų savininkų pozicija. Poindustrinės visuomenės funkcionavime ir vystymesi aktyvusis dalyvis yra žmogus – kūrėjas. Galima teigti, jog materialaus turto ekonomiką keičia žmogaus ekonomika.

Poindustrinėje visuomenėje sparčiais tempais vystosi gamybinių paslaugų (finansų, bankininkystės, draudimo, komunikacijų, marketingo ir kt.), taip pat negamybinių paslaugų (mokslo, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos, turizmo ir kt.) sferos. Taip pat sparčiai plėtojamos tos gamybinės veiklos ūkio sferos, kuriose naudojama mikroelektroninė, kompiuterinė ir intelektinė technologija. Ūkiniams ryšiams būdingas racionalumas, globališkumas, jungimasis į vieningus pasaulinius socialinius, politinius ir ekonominius darinius.

Dabartiniu metu daugelis šalių pereina į naują tipą – informacinę visuomenę. Joje žmogaus gamybinių-kūrybinių jėgų struktūra transformuojasi į žmogiškų informacinių išteklių struktūrą. Ribinis faktorius informacinėje visuomenėje – turimos žinios ir jų panaudojimas. Išvystimas informacinių technologijų, šiuolaikinių komunikacijos priemonių ir t.t. modifikuoja tradicinį industrinį gamybos būdą ir formuoja kokybiškai naują ekonominės sistemos funkcionavimo tipą. Informacinės visuomenės harmoningą vystymąsi lemia vidinis nacionalinis ir pasaulinis kultūrinis-ekonominis potencialas. Poindustriniame vystymesi vis reikšmingesnis tampa pažintinis-teorinis procesas ir pirmiausia – mokslas, kultūra bei žinios. Ekonomika ir kultūra suprantamos ne kaip uždara sistema ir išorinė aplinka. Jos yra persipinusios tarpusavyje: ekonomika virto kultūros gamintoja ir vartotoja, o kultūra – pelningu verslu.

Būsimos ekonomikos ypatybės

Svarbiausi poindustrinės ekonomikos bruožai yra:

· Vartojimo ir gamybos struktūros pasikeitimai (dėl paslaugų sferos svarbos augimo). Jau 90-ųjų m. pradžioje BVP gamybos struktūroje paslaugų sfera žymiai išaugo ir pralenkė prekių sferą. Paslaugų sferos svarba taip pat auga ir užsienio prekybos apyvartoje. Kitaip sakant, keičiasi ekonomikos struktūros sektoriai (dalys);

· Aukštas išsilavinimo (po mokyklinio) lygis. Mažiausiai išsivysčiusiose šalyse jaunų žmonių nuo 20 iki 24 metų, turinčių aukštą išsilavinimo lygį (aukštą ir vidurinį profesinį išsilavinimą), skaičius sudarė tik keleta procentų. O išsivysčiusiose šalyse – kelias dešimtis procentų (Japonijoje – 30%, Vokietijoje – 36%). Kai kuriose buvusiose sovietinėse respublikose šis rodiklis gana didelis – 42-46% (Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane). Tačiau pirmą vietą, be jokių abejonių, atitenka JAV (80%) ir Kanadai. Šis rodiklis visose šalyse sparčiai auga ir šiandien. Išsilavinimas aprūpina gerą kvalifikaciją ir padidina galimybes rasti darbą ir gerai uždirbti. Pagrinde vertinamas žmogiškasis kapitalas, t.y. išsilavinusiam darbininkui daugiau mokama. JAV darbininkas, turintis aukštą išsilavinimą, uždirba beveik trys kartus daugiau, nei darbininkas be aukšto išsilavinimo;

· Kitas požiūris į darbą. Naujajai ekonomikai reikia naujų darbo įgūdžių: neužtenka būti inteligentiškam, kūrybingam, išradingam, reikia turėti ir tarpusavio bendravimo įgūdžių, dirbti komandoje, t.y. su kitais žmonėmis, nes svarbiausia – patenkinti vartotojo, pirkėjo reikmes, jam įtikti. Paslaugų sferoje reikia kitokios kompetencijos negu senojoje pramonės ekonomikoje. Darbininkai siekia, kad darbas būtų ne tik gerai apmokamas, bet ir įdomus, o darbo aplinka – žmoniška ir demokratinė. Tai dažnai sutampa su darbdavių siekiais gauti gerus ir atsidavusius darbuotuojus, kurie būtų suinteresuoti įmonės / kompanijos gerove, kapitalu, valdymu ir didinti jos pelną;

· Padidintas dėmėsys aplinkai. Poindustrinė visuomenė pereina prie tokios ekonomikos, kuri remtųsi ne tik gamtosauga, bet žiniomis ir darbu. Gamtos ištekliai turi būti naudojami teisingai, atsargiai ir tiktai ten, kur to tikrai reikia. Išsivysčiusiose šalyse tai yra vienas iš svarbiausių rodyklių poindustrinėje ekonomikoje;

· Ekonomikos (humanizmas) socializavimas. Naujoje pasaulinėje ekonomikoje turto didinimas (ir žmonių gerovė) vis labiau priklauso nuo žmogiškojo kapitalo. O šis kaupiamas šeimose. Daug jo sukaupia ir visuomeninės institucijos. Šiuolaikinė visuomenė visas savo lėšas ir pastangas teikia pagrinidiniam ekonomikos veiksniui – žmogui, bei svarbiausia – jo žinioms. O socialinės-kultūrinės sritys tampa svarbiausiu investicijų objektu. Kitaip sakant, pagrindiniais tampa indėliai į žmogaus kapitalą;

· Informacinė visuomenė. Investicijos į žinias ir informaciją tampa vis didesnės ir efektyvesnės (pelningos). Daugėja žmonių, užimtų mokslo sferoje, mokslo įstaigų, inovacinių įmonių ir informacinių tinklų bei platėja informacijos vartotojų bendruomenė. Dėl informacinių ir komunikacijos technologijų vystymosi informacija tampa lengvai pasiekiama kiekvienam vartotojui. Visuomenė tampa informacine bei
verslo renesansas. Paslaugų ir materialinių gėrybių gamybos sferoje vis geriau vystosi smulkusis verslas. Dabartinėje visuomenėje kvalifikuoti ir ryžtingi verslininkai turi labai geras galimybes vystyti savo verslą. Išsivysčiusiose šalyse smulkusis ir vidutinis verslas BVP sudaro daugiau nei 50%. Tarptautiniuose ekonomikos santykiuose smulkusis verslas užima svarbią vietą. Tarptautinė prekyba taip pat organizuojama individualiais ir smulkiais verslininkais;

· Globalizacija (plačiau žiūr. 18 psl.) Šiuolaikinis transportas ir ryšio priemonės bet kokios šalies rinką daro atvirą įvairioms prekėms, paslaugoms bei kitiems ekonominiams ištekliams. Beveik visų šalių išvežamos ir įvežamos produkcijos (prekių ir paslaugų) poreikį didina tarptautinis darbo pasidalijimas. Dideliam įvairių kompanijų skaičiui pasaulis tapo vieninga rinka, o prekių eksportas ir importas tapo sistematine operacija. Nacionalinės ekonomikos vis labiau persipina tarpusavyje (visu pirma regioniniame lygyje) ir tarptautinis ūkis tampa dar vieningesniu kompleksu.

Didėjanti bedarbystė, dėl mažėjančio nepakankamai kvalifikuotų darbuotojų poreikio – tai gana didžiausia poindustrinio vystymosi problema. Didėja konfliktai tarp tos poindustrinės visuomenės dalies, kuri turtinga žiniomis ir išsilavinimu, ir tos dalies, kuri nepakankamai kvalifikuota.

Nustatyta, kad poindustrinis vystymasis pasauliniam ūkiui daro didelį poveikį:

· Keičiasi BVP gamybos ir vartojimo struktūra, kurioje vis didesnę vietą užima paslaugų sferą. Ji 80-aisiais išaugo 3,4% per metus, o 90-aisiais metais – 2,6% (visas BVP sudarė atitinkamai 3,1 ir 2,0%). Paslaugų sferos dalis per visą šį laikotarpį išaugo nuo 53 iki 63% pasauliniame BVP;

· Daugiau dėmėsio išsivysčiusios šalys skiria mokslo, darbo, o ne gamtos ištekliams bei jų panaudojimui. Tai žymiai sumažina gamtos išteklių panaudojimo poreikį. Šiandien ūkio ir pramonės produkcijos dalis pasaulinėje prekyboje žymiai mažėja;

· Sparčiai auga tarptautinių technologijų mainai (prekyba būtent naujomis technologijomis ir žiniomis);

· Didelis ekonominės informacijos kiekis ir jos lengvas pasiekiamumas kartu su vis pigesniomis transporto ir ryšio priemonėmis tapo galingu tarptautinio kapitalo judėjimo varikliumi. Taip transnacionalinės kompanijos, turėdamos naujos informacijos visose pasaulio šalyse, turi galimybę steigti savo kompanijos filialus bei įmones, sekmingai dirbti, ir keistis informacija.

2. INTERNACIONALIZAVIMAS IR TRANSNACIONALIZACIJA

Nacionalinių ūkių bendradarbiavimo klausimai yra labai idomūs ir svarbūs dabartinėje ekonomikoje. Šis bendradarbiavimas pasireiškia internacionalizavimu arba transnacionalizacija, įvairių konglomeratų ir ūkinių kompleksų sudarymu ir panašiai.

2.1 Ūkinės veiklos internacionalizavimas

Ūkinės veiklos internacionalizavimas tapo pasaulinio ūkio charakterizuojančia dalimi. Ūkinės veiklos internacionalizavimas – tai nacionalinių ekonomikų sąvytas suartėjimas ir bendradarbiavimas. Jis pasireiškia bendra gamybine priklausomybe, tarptautinės prekybos, gamybos, kapitalo „judėjimo“ bei darbo jėgos migracijos augimo etapuose, bendra įtaka svarbiausiems ekonomikos procesams įvairiose šalyse.

Gamybos internacionalizavimas ir tarptautinė gamybos specializacija, kapitalo transnacionalizacija bei tarptautinių korporacijų įkūrimas tampa ūkinės veiklos internacionalizavimo pagrindu. Ūkinės veiklos internacionalizavimas pasireiškia kaip materialinių vertybių gamyboje, naudojime, bei paskirstyme ir mainuose, taip ir tarptautinių ekonominių santykių įvairiose vystymosi formose bei skatina šių santykių vystymąsi. Šiandien tokius procesus mes vadiname ekonomikos globalizavimu (globalizacija). Jai būdingas daugėlio šalių įtraukimas į ūkinio gyvenimo internacionalizavimo procesą. Tai reiškia tarptautinių (technologinių, ekologinių, statistikos, buhalterinių, finansinių ir kitų) standartų įdiegimą, vienodų kriterijų naudojimas makroekonomikoje ir t.t.

Svarbiausia globalizacijos ypatybė yra dviejų tendencijų pasireiškimas: JAV stiprejimas beveik visose srityse (pradedant nuo pagrindinių mokslų sričių, ekonomikos struktūros, amerikietiškų standartų prioriteto visur iki paprasčiausių paslaugų, pavyzdžiui, kinobiznio ir išsilavinimo), iš vienos pusės, ir naujų ekonominių centrų formavimasis, iš kitos pusės. Bet realiai apie paskutiniuosius bus galima kalbėti tik tada, kai naujieji ekonomikos centrai Europoje, Pietvakarių Azijoje ir Lotynų Amerikoje galės stabiliai konkuruoti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ekonomine ir politine prasme.

Gamybos internacionalizavimas – daugmaž tvirtų gamybinių santykių tarptautinėse įmonėse nustatymas. Gamybinis vidaus šalies procesas tampa tarptautinio ar net pasaulinio proceso dalimi. Šiuolaikiniame gyvenime gamybos internacionalizavimas stiprėja įvairių faktorių dėka. Šiuolaikinė automatizuota ir aukštos mechanizacijos gamyba reikalauja didelių išlaidų moksliniams tyrimams, o taip pat nemažų pradinių kapitalų. Naujų bei naujausių gamybinių sričių atsiradimas bei vystymasis (atominė pramonė, elektronika, sintetinių medžiagų gamyba ir t.t.) skatina pramoninės produkcijos nomenklatūros spartų augimą. Naujų gaminių efektyvus panaudojimas ir jų įsisavinimas gali būti tik tuo
jei tų gaminių gaminama dideliais kiekiais.

Tačiau net ir didelės šalies rinka bus per maža naujiems gaminių kiekiams. Todėl iš pat pradžių naujų prekių / gaminių gamyba orientuota ne tik į vidaus rinką, bet ir į tarptautinę. Vienos šalies ribose tiesiog neįmanoma aprūpinti įvairių prekių gamybą aukštų technologijų lygyje. Todėl dažniausiai šalys specializuojasi atskiros produkcijos gamyboje ir derina tarpusavyje prekybinius santykius. Tai ir yra gamybos internacionalizavimas.

Svarbus vaidmuo gamybos internacionalizavime tenka tarptautiniam transportui, kuris užtikrina patikimą, daugmaž greitą ir ekonomišką gaminių pervežimą iš vienos šalies į kitą. Šiuo metu, automobilių transporto (atitinkamai tarptautinės reikšmės susisiekimo kelių) ir aviacijos svarba išaugo. Nuo 1980 iki 1995 m. jūrų laivyno ir oro pervažų kainos sumažėjo 70%. Techninė transporto pažanga ir progresas susisiekimo srityje, naujų transporto ir ryšių priemonių, o taip pat informacinių sistemų kūrimas – svarbūs gamybos internacionalizavimo faktoriai.

Gamybos internacionalizavimo pagrinde gludi tarptautinės gamybos specializacija. Atskiros pramonės sritys vyraudamos tarp kitų pramonės sričių atskiroje šalyje sudaro tarpšakinę specializaciją. Pavyzdžiui, daugelis Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių specializuojasi mineralinių, ūkinių ir kitų maisto produktų gamyboje. Tokios specializacijos vystymasis priklauso nuo nepakankamo gamybinių jėgų vystymosi bei jų panaudojimo. Tarpšakinė specializacija yra nedidelėse (pagal teritoriją ir gyventojų skaičių) išsivysčiusiose šalyse, kuriose ji priklauso dar ir nuo geografinės padėties ir gamtos sąlygų. Pavyzdžiui, prieškarinį laikotarpį Norvegija specializavosi aliuminio gamyboje, Belgija – plieno ir ketaus, Suomija – medienos ir medienos gaminių produkcijoje, Olandija ir Danija – žemės ūkio produktų (pagrinde – pieno ir mėsos produktų) gamyboje. JAV taip pat dalyvauja tarpšakinėje specializacijoje. Jungtinės Valstijos eksportuoja žemės ūkio produktus, visu pirma grūdus ir, aišku, kitos veiklos produkciją.

Kitas specializacijos tipas – tai vidaus šakos specializacija. Jis grindžiamas ne tik paprastais ištekliais, bet pagrinde mokslo ir technikos pažangos rezultatais. Šis specializacijos tipas jungia (daugiausia) išsivysčiusias ir kai kurias besivystančias šalis.

Siauro profilio (vieno daikto / prekės) specializacija vadinama atskiros šakos kokio nors konkretaus daikto / prekės gamyba atskiroje šalyje. Įvairios JAV, Vokietijos, Japonijos įmonės, o tai reiškia, jog ir visos tos šalys, atskirai specializuojasi kokių nors konkrečių įrengimų, sintetinių medžiagų gamyboje. Išnagrinėkime traktorių gamybą įvairiose šalyse: JAV gamina galingiausius traktorius, Anglija specializuojasi vidutinio galingumo traktorių gamyboje, o Vokietija – mažo galingumo.

Pasaulio rinkoje didžiausią dalį buitinės elektrotechnikos eksportuoja, aišku, Japonija. Savo produkciją ji sugeba parduoti netgi tose šalyse, kurios pačios turi gerai išvystytą radiotechnikos pramonę. Daugiau nei 70% Japonijos elektroninės produkcijos eksporto atitenka JAV rinkai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2567 žodžiai iš 8518 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.