Neoromantiko b sruogos kūryba
5 (100%) 1 vote

Neoromantiko b sruogos kūryba

Neoromantiko B.Sruogos kūryba

Proza ir dramaturgija

Nuolatinis dėmesys teatro veiklai , spektaklių recenzavimas , teatrinių seminarų ir studijų organizavimas , ilgainiui išaugę į ištisą lietuvių teatro atnaujinimo programą ,- savaime didelis ir svarbus kultūrinis žygis. Kita vertus , visa tai gakima traktuoti ir kaip savotišką pasiruošimą dra- maturgo darbui, – pastarojo rašytojas ėmėsi jau turėdamas savąją teatro viziją, teatro meno principus, simpatijas ir antipatijas. B. Sruogos dramaturgija tarsi pratęsia jo, teatralo, veiklą, ją galutinai įprasmina ir tuo pat metu iškyla kaip savitas, didžiai reikšmingas lietuvių literatūros reiškinys. Dramaturgija B. Sruogą viliojo nuo pat jo literatūrinio darbo pradžios.

B. Sruogos dramos bandymai, išskyrus 1922m. S. Šimkui kurtą libretą pagal j. Žiliaus-Jani-nos„Vestuves“,susiję su ,,Vilkolakio‘‘satyros teatru. Tiesa,1920-21 ir 1924-25m. jo vaidinimams rašytus satyrinius tekstus vargu ar galima laikyti dramaturgija,tačiau šio teatro iniciatyva B.Sruo-ga , 1924 m.gryžęs į auną, pabandė ir didesnių tos pat stilistikos kūrinėlių.Tai dvi vienaveiksmės pjėsės ,,Vilkolakio‘‘ vaidinimams-,,Tėvynė‘‘ ir ,,Anapus įstatymų‘‘. Abiejų premjera įvyko 1925 m.kovo 12 d.;statomi veikalai, ypač ,,Tėvynė‘‘.Buvo koreguoti,tačiau pagrindinė mintis ir siužet-inės gairės išliko B. Sruogos. ,,Tėvynė‘‘- alegorinis vaizdelis: nuskarusi, į vargą įpuolusi Tėvynė tarsi elgeta meldžia puotaujančių valdininkų, klebonų, bankininkų, įvairių partijų atstovų pagal-bos, betvisi veja šalin, vienas tik elgeta pasidalija su ja abišale duonos. Tuometinių realijų yra ir vienveiksmėje pjesėje ,,Anapus įstatimų‘‘, tačiau komizmas čia remiasi ,,anapus įstatymų‘‘ paskelbto herojaus, ,,gatvės didvyrio‘‘ Raulo Pusberniausko ,,filosofija‘‘, kad tokioje padėty atsidūrusiam žmogui primalu viską daryti atvirkščiai, negu kad elgiasi likę įstatymų globoje.

Buitinės komedijos elementai ir stilistika įsiterpia į dar kelis vėliasnius mažai žinomus

B. Sruogos dramos bandymus, sietinus su trečiojo dešimtmečio antrąja puse ar ketvirtojo dešimtmečio pradžia.

Tikroji B. Sruogos dramaturgijos pradžia – istorinė kronika ,,Milžino paunksmė‘‘, parašyta specialiai 1930 m. paskelbtam literatūriniam konkursui Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 mirties metinių proga. Ką tik skolon įsigijus automobilį, viliojo taip pat ir didelė, neįprasta tiems laikams premija. Apsisprendęs sėsti prie dramos, B. Sruoga kibo į istorinę literatūrą, o paties teksto ėmėsi tik 1931 m. vasarą, pabaigęs alinantį darbą prie „Rusų literatūros istorijos“ pirmojo tomo, kurį parašė ir išleido per 1930-31 m. žiemą ir pavasarį. Rašymas buvo labai įtemptas, tačiau rugpjūčio viduryje B. Sruoga jau turėjo visą dramos tekstą ir, savaitę praleidęs Palangoje, vėl tęsė darbą Būgiuose: taisė, perdirbinėjo, šlifavo. Uošvijoje pirmąsyk atidavė dramą ,,publikos‘‘ teismui: perskaitė netoliese atostogavusiam Viktorui Biržiškai ir su nerimu išklausė jo nuomonę, kuri, laimė, buvo palanki. Ypač B. Sruogą nudžiugino, kad pirmasis klausytojas suvokė jo sumanymą parodyti Vytautą ne scenoje, bet per kitų personažų kalbas, reakciją, poelgius.

Dar neišėjusi drama sukėlė literatūrinį skandalą. Triukšmas kilo, kai 1932 m. pavasarį buvo paskelbti konkurso rezultatai. Dramos kūrinių žiūri dviem balsais prieš vieną nuterė, kad iš šešiū konkursui pristatytų dramų nė viena neverta Vytauto Didžiojo komiteto premijos. Geriausiomis pripažinusi V. Bičiūno „Žalgirį“ ir B. Sruogos ,,Milžino paunksmę‘‘ , pirmąjį pasiūlė išleisti komiteto lėšomis. Sprendimas, kurį lėmė ne literatūriniai, o politiniai ir asmeniški motyvai, B. Sruogą labai įžeidė; drama tučtuojau buvo išleista privačiai ir demonstratyviai reklamuojama kaip nespausdintinas, žiuri nuomone, kūrinys. Sujudus literatūriniams sluoksniams ir visuom-enei, kuri darar akivaizdžiai galėjo palyginti abu kūrinius ir, žinoma, toli gražu ne ,,Žalgirio‘‘ naudai, žiuri poziciją paaiškinti ėmėsi Vytauto Didžiojo komiteto vicepirmininkas J. Tumas-Vaižgantas. Oficialiame jo pareiškime spaudai, be priekaištū B. Sruogai, kad jis rašęs kroniką ,,norėdamas laimėti dešimt tūkstančių litų‘‘, kad buvęs giliai įsitikinęs ,,premiją laimėsiąs‘‘ ir ,,su tuo nesislėpęs‘‘, kaip pagrindinės sprendimą nulėmusios kūrinio savybės faktiškai nurodytos antiklerikalinės ,,Milžino paunksmės‘‘ vietos: neigiamas autoriaus požiūris į vyskupus Zbignievą ir Cioleką bei II veiksmo III paveikslo pirmasis variantas, kurio finale, krintant uždangai, Zbignievas daro judesy, leidžiantį spėti, kad smaugs Jogailai jį paskundusią Liuciją.

Šis pareiškimas pakartotas ir F. Kiršos, paaiškino premijos neskyrimo motyvus, tačiau aistrų nenuramino. Žiuri sprendimas dar ilgai buvo diskutuojamas, dažniausiai smerkiamas. Atsiliepė ir pažangioja kritika, šiaip palyginti mažiau domėjusis dramos ir teatro, kaip grynai valstybinės įstaigos, problemomis. Plačiame K. Korsako straipsnyje ,,Milžino ir konkurso
paunksmė“ iškeliami ,,Milžino paunksmės“ meniniai privalumai, tačiau tuo pat metu akcentuojamas jos ,,socialinis užsakymas“-saitai su buržuazinės vyriausybės organizuojamu ir plečiamu Lietuvoje kunigaikščių kultu. Premijos neskyrimas akivaizdžiai įrodąs oficialiojo skonio sumenkėjimą, valdžios estetinį trumparegiškumą, jos orientavimąsi vien į primityvų, meniškai atgyvenusį, tačiau atvirai agitacinį, ,,ryškia patriotine politūra“ padengtą meną.

Klerikalinių sluoksnių požiūris į ,,Milžino paunksmę“ nepasikeitė ir vėliau; tai rodo ne tik kūrinio recenzijos, bet ir Valstybės teatrui daromas spaudimas, kad pjesė nebūtų įtraukta į repertuarą, taip pat premjeros Jaunųjų teatre metu F. Kiršos paleistas gandas, jog kūrinyje vaizduojami tuometinio Lietuvos prezidento šeimos santykiai.

B. Sruogos požiūris į ,,vytautinį“ konkursą išriškėja iš straipsnio ,,Ką Vytautas Didysis pasakytų apie savo komitetą“. Šiame straipsnyje, pasirašytame J. Pronskaus pavarde, B. Sruoga įrodinėjo, kad, priimdami sprendimą, žiurisavavališkai keitė konkurso sąlygas, po laiko įsivedė papildomų reikalavimų dėl veikalų idealogijos, meninio lygio, taikė besivaržantiems dėl premijos nevienodus kriterijus (pvz., dėl autorystės slaptumo). Iš konkurse dalyvavusių veikalų geriausiai vertinamos A. Vienuolio ,,Kryžkelės“,-kiti apibūdinami kaip nenusisekę tiek istoriškai, tiek ir meniškai. Konkurso nuotaikų padiktuota ir ,,Milžino paunksmės“ autorecenzija. ,,Veikalo menišką įvertinimą paliekant specialistams“, čia vis dėlto užsimenama apie savitą dramos konstrukciją (Vytauto pristatymas), istorinių personažų (ypač Jogailos) traktuotės naujumą, garbų autoriaus santykį su istorija, tačiau daugiausiai vietos skiriama polemikai su veikalo oponentais, bandoma atremti priekaištus dėl Zbignievo ir Cioleno negatyvumo (jie esą tiksliai istoriškai atkurti), dėl drastiškų posakių (,,penkiolikto šimtmečio pradžioje Rytų Europoje salioninė dabartinių lenkų kalba nebuvo vartojama“).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1071 žodžiai iš 3251 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.