Organizacijų valdymo principai
5 (100%) 1 vote

Organizacijų valdymo principai

Anotacija

Baigiamojo darbo pavadinimas : “Organizacijų valdymo principai”

Šis darbas susideda iš penkių pagrindinių dalių. Pirma dalis yra kaip įžanga į organizacijos valdymą, kur supažindinama su organizacijos samprata, valdymo charakteristikomis ir vadybos mokslo teorija. Antroje dalyje aprašoma planavimo funkcija: strateginis valdymas, sprendimų priėmimas ir strategijos įgyvendinimas. Trečioje, skirtoje organizavimo funkcijai dalyje, kalbama apie organizacinį projektavimą ir struktūrą, struktūrų tipus, galią ir valdžią bei žmonių išteklių valdymą. Sekančioje dalyje aprašyta kaip motyvuojami darbuotojai, lyderiavimas, komandos bei darbas komandose bei komunikacija ir darybos. Ir paskutinė dalis skirta kontrolei.

Valdymas – sąmoningas ir nuolatinis organizacijos “ formos palaikymas”. Valdymas – tai organizacijos narių pastangų, planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės procesas bei visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas siekiant organizacijos užsibrėžtų tikslų.

Abstrakt

The theme of final work: “Managerial principals of organization”

This work consists of five main parts. First part is introduction to governing of organization: organization conception, characteristic’s of governing and management science theory. The second part is about planning function: strategic governing, managerial decisions making and realization of strategy. In the next part we will found organizing function: designing the modern organization and organization structure, power and authority, human resources management. As we know, next managerial function is leading, so this part is about motivation, leadership, and management teams and work in teams, and communicating. The last part of my work is detached for control.

Management – conscious and constant organization “form supporting”. Management – process of organization member’s efforts, planning, organizing, leading and control and all other organization reserves use for trying to reach all purposes.

Turinys

Anotacija 1

Turinys 2

Įvadas 3

1. Įžanga į organizacijos valdymą. 4

1.1. Organizacijos samprata 5

1.2. Valdymo charakteristikos 7

1.3. Vadybos mokslo istorija 9

2. Planavimas 12

2.1. Planavimas ir strateginis valdymas 12

2.2. Sprendimų priėmimas 16

2.3. Strategijos įgyvendinimas 19

3. Organizavimas 22

3.1. Organizacinis projektavimas ir organizacinė struktūra 22

3.2. Organizacinių valdymo struktūrų tipai 23

3.3. Galia ir valdžios paskirstymas. 25

3.4. Žmonių išteklių valdymas 27

4. Vadovavimas 29

4.1. Motyvacija 29

4.2. Lyderiavimas 33

4.3. Komandos ir darbas komandose 35

4.4. Komunikacija ir derybos 37

5. Kontrolė 40

Bendros išvados 45

Literatūra 46

1 Priedas. Valdymo modelis.

2 Priedas. Planavimo procedūros.

3 Priedas. Sprendimo priėmimo sąlygų skalė.

4 Priedas. Strategijos ir struktūra.

5 Priedas. Organizacinių planų hierarchija.

6 Priedas. Konkrečių metinių tikslų pavyzdžiai.

7 Priedas. Maslow poreikių hierarchiją vaizduojanti piramidė.

8 Priedas. Kontrolės proceso etapai.

9 Priedas. Tradicinių ir verslių organizacijų kontrolės skirtumai.

1. Įžanga į organizacijų valdymą

Kadangi vadybos mokslas Lietuvoje yra gana nauja mokslo kryptis, neturinti nacionalinės istorinės patirties, o vadovaujamasi teorijomis ir praktika daugiau tų šalių, kurios yra labiausiai išvystę mokslą ir praktiką, tai nenuostabu, kad – kaip ir kiekvienam mokslui – kyla daug problemų, ginčų mokslinės terminologijos, metodų ir kitais klausimais. Net pačios mokslo krypties įvardijimui sugaišta septyneri metai. Jau pasiektas susitarimas dėl žodžių “vadyba”, “valdymas” ir “vadovavimas” vartojimo ir jų konkrečių sąvokų konkrečioje srityje įvardijimo.

Šiuolaikinės vadybos teorijos teigia, kad organizacijos veiklos reguliavimo pagrindinis elementas yra sprendimas. Visuminis organizacijos valdymas – tai informacinis procesas, kurio metu vyksta sprendimų parengimas, priėmimas ir jų įgyvendinimo organizavimas. Įgyvendinant sprendimus, reguliuojami organizacijos funkcijas realizuojantys procesai. Šio sudėtingo informacinio proceso metu organizacijos vadovams tenka priimti įvairaus turinio sprendimus – gamybinius, finansinius, komercinius, socialinius ir kt. Taigi valdymo veikla yra dualistinė: ją vykdant tenka reguliuoti tiek ekonominius, gamybinius, komercinius, finansinius, tiek socialinius procesus.

Formuojasi loginė išvada: vadybinė veikla – tai visuminė organizacijos valdymo veikla, o ne tik žmonių, dirbančių šioje organizacijoje, veiklos ir santykių reguliavimas. Vadinasi, praktine prasme, vadyba yra specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi, išskyrus technologinius, organizacijoje vykstantys procesai.

Svarbiausias darbuotojas, atliekantis visuminės valdymo veiklos ( vadybos ) darbus yra vadovas. Vadovas yra darbuotojas, kuris tarp kitų darbuotojų turi išskirtinę privilegiją – priimti sprendimus. Be to, jis vadovauja rengiant sprendimus ir juos įgyvendinant ( Seilius, 1998 ).

Visuminės vadybinės veiklos turinys yra ne tik vadovo veikla. Kita šios veiklos dalis – rinkti informaciją, ją kaupti, sisteminti, analizuoti, rengti sprendimų projektus,
įgyvendinti sprendimus, padėti vadovui kontroliuoti ir kt. šiuos darbus atlieka vadybinio personalo dalis, kurią priimta vadinti “specialistai” ( Zakarevičius, 1996 ).

Nors vadovavimas, kaip jau apibrėžėme, yra specifinė veikla, tačiau jis vykdomas pagal tą pačią procedūrą, t.y. per valdymo funkcijas ir nei vienos neaplenkiant.

Valdymo mokslas ir praktika suformulavo valdymo funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą, kontrolę, kurios pavaizduotos 1.1 pav.

1.1 pav. Valdymo funkcijos.

Šaltinis: Seilius, A. 1998. Organizacijų tobulinimo vadyba. Klaipėda.

Funkcijų technologinė seka ( procesas ) neišvengiamai turi būti griežtai išlaikyta. Kai tariame žodį valdymas ( vadyba, vadovavimas ), visada suprantame, kad tai yra pirmiausia veiksmų planavimas, po to mūsų parengto plano įgyvendinimo organizavimas, t.y. organizacinės valdymo struktūros sukūrimas. Valdymo struktūra turi atitikti pagrindines teorines nuostatas:

 atitikti darbo pasidalijimo pozicijas ( vertikaliai dalinti organizacijos uždavinius pagal tikslus, pagal funkcijas, pagal uždavinius ir kt. );

 turi turėti hierarchiją ( valdymo lygius );

 struktūra turi atitikti organizacijos tikslus;

 neturi būti nereikalingų padalinių;

 turi būti apibrėžti reikalavimai padalinių vadovams;

 numatytas darbuotojų skaičius ir kt.

Organizacinė valdymo struktūra tampa pagrindiniu organizacijos valdymo mechanizmu, nes tada jau galima parinkti žmones atitinkamoms pareigoms pagal nustatytus reikalavimus. Priimant darbuotojus, automatiškai suteikiama pareigoms neįvardinta valdžia, o vadovai, prisiimdami tam tikras kurio nors hierarchinio lygio pareigas, įsipareigoja vykdyti trečią valdymo funkciją – vadovavimą žmonėmis, kurių pareigos numatytos valdymo struktūroje, kartu pradeda vykdyti visas teorines valdymo funkcijas: padalinio ir kiekvieno darbuotojo atskirai darbo planavimo, organizavimo, motyvavimo ar kontrolės. Tai neatsiejamas bet kurio vadovo darbas ( Seilius, 1998 ).

1.1. Organizacijos samprata

Prieš pradedant aiškintis vadybos mokslo pagrindus, pirmiausia išsiaiškinkime kas yra organizacija ir kodėl ją reikia valdyti.

Bet kuri grupė turi atitikti būtinus reikalavimus, kad galėtų vadintis organizacija. Tai būtų:

 Turi būti ne mažiau kaip du žmonės, kurie save laiko tos grupės dalimi.

 Tikslo būtinumas ( norimo galutinio tikslo ar rezultato ), kurį priima kaip bendrą visi grupės nariai.

 Turi būti grupės nariai, kurie tikslingai dirba kartu, siekdami bendro tikslo ( Мескон, Albert, Chedouri, 1992, ).

Taigi apibendrinus minėtas tris charakteristikas galime daryti išvadą, kad:

Organizacija tai žmonių grupė, kurių veikla sąmoningai koordinuojama bendrų tikslų įgyvendinimui.

R.Bleik ir Dž.Mounton ( Seilius, 1994 ) pateikia apibendrintas universalias organizacijos charakteristikas. Jie mano, kad vadovų darbo efektyvumas priklauso nuo to, kaip jie sugeba paveikti šias charakteristikas:

 Veiklos tikslai. Tai pirmoji universali organizacijos charakteristika. Sunku įsivaizduoti organizaciją, kuri neturėtų savo tikslų. Tačiau didelė mūsų įmonių dalis neturi savo tikslų, nes jos inertiškai tęsia, anksčiau kažkieno sumanytų joms tikslų siekimo darbus, nebandydami nieko keisti ir paimti savo įmonės likimą į savo rankas. Labai paprasta nustatyti gamybinių organizacijų tikslus: gaminti produktus, juos realizuoti ir gauti pelną. Tačiau dalis organizacijų negali savo tikslų taip paprastai ir visiems suprantamai suformuluoti ir todėl būtinas gilesnis, teorinis šios prasmės suvokimas ( Seilius, 1998 ). Kaip teigia T.Piters ir R.Waterman: “Tikslo iškėlimas – tai kūrybingumo išbandymas, nes reikia pakeisti žmones ir jų grupes iš natūralios, techninių vienetų būsenos į savo braižą, jausmus ir atsakomybę turinčius dalyvius. Galiausiai tai auklėjimo procesas” ( Piters, Waterman, 1991 ).

 Personalas. Organizacija be jo egzistuoti negali. Didėjant gamybos procesų automatizacijos laipsniui, kartais manoma, kad galima būtų jo atsisakyti, o tuomet ir “personalo” charakteristika netinka. Tačiau čia pamirštama, kad bet kokia sudėtingiausia technika niekada negalės pakeisti žmogaus, kuris ją kuria, duoda jai užduotis, planuoja darbą, remontuoja, prižiūri ir leidžia jai dirbti arba priverčia sustoti. Tokiu būdu veiklos tikslus niekada nebus galima įvykdyti be žmonių. Ir kuo sudėtingesni darbo procesai, būtinas daugelio žmonių sutelktas darbas.

 Valdžia. Vieni organizacijos nariai atlieka kontrolės funkcijas, kiti būna kontroliuojami. Asmenys, turintys kontrolės teisę, turi daugiau įgaliojimų, t.y. jie užima tam tikrą laiptą hierarchiniame valdžios lygyje. Organizacijos tikslų įgyvendinimo procesas personalo pastangomis apibrėžiamos tuo, kad vieni organizacijos nariai gauna teisę koordinuoti ir nukreipti kitų darbą, atsakyti už jį.

 Organizacijos kultūra. Organizacija – nepaprastas individų apjungimas. Bet kurioje organizacijoje žmonės dirba grupėmis ir jaučia tai organizacijai priklausomybę. Kiekvienoje organizacijoje būna savitos normos, taisyklės, vertybių skalė, kuri apsprendžia žmonių elgseną. Tai skatina darbuotojus aktyviam organizacijos tikslų įgyvendinimui, arba, priešingai, trukdyti. Vadovybei dažnai tenka ieškoti būdų, kaip apjungti žmonių
intelektualines ir fizines pastangas vienam bendram tikslui siekti ir bendrai atsakyti už jos ateitį ir darbo rezultatus ( Seilius, 1994 ). Organizacijos kultūra suprantama kaip visuma vertybių, įsitikinimų ir metodų, kuriais lemiantis yra realizuojamos valdymo funkcijos ir aptarnaujami organizacijos klientai. Kiekvienai organizacijai yra būdingas tam tikras kultūros lygis. Kiekvienos organizacijos kultūra yra unikali. Kultūra turi įtakos organizacijos kasdienei veiklai, jos strategijos kūrimui ir įgyvendinimui. Kultūra paveldima iš praeities, ją plėtoja dabarties žmonės, jų tikslai, vertybės, siekiai ir pan. ( Vasiliauskas, 2002 ). Organizacinė kultūra formuojama specifinių, reikalingų tik tai konkrečiai organizacijai, vertybių pagrindu. Siekiant sukurti organizacinę kultūrą, būtina diagnozuoti organizacijoje dominuojančias vertybes, sukurti norimą vertybių skalę, esamų vertybių pagrindu ir palaipsniui ugdyti, mokyti darbuotojus priimti reikalingas vertybes, kurios padėtų organizacijai ir jos nariams išlikti rinkoje ( L.Šimanskienė, 2001 ).

Įrodyta, kad žmonių bendradarbiavimas kyla iš individo poreikio įgyvendinti tikslus, kurių pasiekti jis vienas biologiškai nepajėgus. Valdymo teorijoje prieita nuomonės, kad racionalumas turi savo ribas ir kad naujos teorijos remiasi pagrindiniais žmonių poreikiais organizacijose:

 žmonių poreikiu suprasti egzistavimo prasmę,

 poreikiu kontroliuoti įvykius,

 teigiamo pastiprinimo poreikiu, kad žmogus tam tikra prasme jaustųsi nugalėtoju,

 kad veiksmai ir elgesys dažniau formuotų nuostatas ir nuomones, o ne atvirkščiai.

Dabartinėje valdymo teorijoje labai svarbi idėja – firmų kaip savarankiškų kultūrų supratimas. Taigi būtina teisingai suprasti firmos kultūros reikšmę. Tyrimais nustatyta, kad kompanijos, kurių vien tik finansiniai tikslai buvo suformuluoti, niekada net nepriartėjo prie tokių gerų finansinių rezultatų, kokių pasiekė kompanijos, turinčios platesnes vertybines nuostatas. Būtina suprasti, kad vertybių jėga yra tai, kad ji skatina plačiausią praktinių naujovių pasireiškimą. Reikia sukurti sistemą susidedančią iš idėjų ir valdyti jų prasmę ( Seilius, 1994 ).

Organizacijos gali būti formalios ir neformalios.

Galima teigti, kad organizacijos apibūdinimas pritaikytas formaliai organizacijai. Tačiau kiekvienoje organizacijoje, išskyrus gal labai mažas, būna neformalios organizacijos. Egzistuoja jos ir šiaip, nebūtinai tik formaliose organizacijose, – tai grupės, kurios atsiranda spontaniškai, bet kuriose žmonės reguliariai sąveikauja. Neformaliose organizacijose paprastai nebūna vadovų, tačiau jos daro tokią stiprią įtaką, kad jų ignoruoti negalima.

Organizacijos dažnai turi keletą tikslų. Tokioje organizacijoje atskiri tikslai deleguoti atskiriems tos organizacijos padaliniams, kurie turi savo realizacijos ir pelno planus. Tačiau kiekvienas iš jų gali įgyvendinti savo tikslus tik tada, jei juos įgyvendins kiti.

Visos sudėtingos organizacijos – tai ne tik grupės, tikslingai organizuojančios savo darbą ir turinčios tarpusavyje susijusių tikslų, bet jos turi visoms būdingas charakteristikas. Šie bendri tikslai ir padeda suprasti, kodėl būtina organizaciją valdyti.

Svarbiausi bendri tikslai:

 Ištekliai. Apskritai bet kurios organizacijos tikslai – išteklių perdirbimas rezultatams gauti. Pagrindiniai ištekliai yra žmonės, kapitalas, medžiagos ir informacija.

 Priklausomybė nuo išorinių sąlygų. Viena iš reikšmingiausių organizacijos charakteristikų yra jos tarpusavio ryšys su išorine aplinka, nes ji visiškai priklauso nuo supančio pasaulio, kaip antai, išteklių gavimo, vartotojų, produkcijos realizavimo. Išorės aplinką sudaro geopolitinis ( valstybės reguliavimas ), ekonominis, socialinis ( visuomenės socialinė vertybių skalė, visuomenės nuomonė ), profsąjungos, vartotojai, konkurentai, technika ir technologija. Minėti veiksniai nuolat kinta, o vadovai privalo tai įvertinti ( Seilius, 1998 ).

1.2. Valdymo charakteristikos

Valdymo proceso esmė. Kad bet kuri sistema normaliai funkcionuotų, būtinas valdymas. Procesai gali vykti reikiama linkme tik veikiant jį iš valdančiojo organo.

Ūkinės veiklos valdymą galima išreikšti kaip tikslingą poveikį žmonių kolektyvui, organizuojant ir koordinuojant jo veiklą. Veiklos tikslas pasiekiamas valdomojo objekto funkcionavimu. Tam būtina, kad valdomasis objektas būtų tam tikros būsenos, kuri pasiekiama su informacinio poveikio pagalba.

Duomenys apie valdomojo objekto būseną, poveikio subjektą ir aplinką vadinami padėties informacija. Valdantysis poveikis, turintis informaciją, kaip ir ką privalo daryti valdomasis objektas, vadinamas komandine ( valdomąja ) informacija.

Valdymo kontūrą sudaro uždara grandinė, susidedanti iš valdančiojo organo ir valdomojo objekto, tarpusavyje sujungtų tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais, kuriais cikliškai cirkuliuoja atitinkama komandinė ir padėties informacijos ( 1 priedas, Valdymo modelis ).

Komandinė informacija priklauso nuo padėties informacijos. Ši priklausomybė gali būti išreikšta taip:

u (t + r) = φ [x (t )], [ 1 ]

kur t – laikas ( momentas ), kurį atitinka padėties

informacija;

x (t) – padėties informacija laiko t momentu;

r – valdančiojo organo darbo laikas;

φ – padėties informacijos transformavimo į komandinę informaciją funkcija;

u (t + r ) – komandinė informacija (t + r) laiko momentu ir paruošta x (t) padėties informacijos pagrindu.

Suprantama, kad valdymas negali būti savaiminis tikslas, būtina, kad žmonių interesai ir tikslai būtų iškelti aukščiausiai. Todėl pradedant galvoti apie valdančiojo organo būtinumą, reikia išsiaiškinti, kokie socialiniai, ekonominiai ar kitokie visuomeniniai procesai bus valdomi, nes nuo to priklausys valdymo proceso turinys. Apie valdymo sistemos efektyvumą ir net jos reikalingumą reikia spręsti pagal galimybę keisti valdomus procesus norima kryptimi ( Seilius, 1994 ).

Valdymo mokslinis metodas. Šiuolaikinis valdymo mokslas turi savo išskirtinių bruožų:

 Mokslinio metodo taikymas;

 Sisteminė orientacija;

 Modelių taikymas.

Bet kurio mokslinio tyrimo pamatine procedūra laikomas mokslinio metodo valdymo praktikoje taikymas. Jis susideda iš trijų etapų ( 1.2 pav. ).

Stebėjimas – tai objektyvios informacijos rinkimas ir analizė.

Hipotezės formulavimas. Formuluojant hipotezę tyrėjas išryškina galimas alternatyvas, veiklos variantus, jų padarinius prognozuojamai situacijai. Tikslas – išryškinti tarpusavio ryšius tarp problemos komponentų.

Verifikacija ( hipotezės patvirtinimas ). Trečioje fazėje tyrėjas patikrina hipotezę, stebėdamas priimto sprendimo vykdymo rezultatus. Jei hipotezė nepasitvirtina, reikia grįžti prie pirminės informacijos papildomo rinkimo arba iš naujo kartoti ciklą.

Būtina atsiminti, kad organizacija – tai atvira sistema, susidedanti iš tarpusavyje sąveikaujančių dalių, todėl antra svarbi mokslinio metodo savybė yra sisteminė orientacija.

Trečia mokslinio metodo savybė – modelių taikymas. Modeliavimas būtinas todėl, kad valdymo problemos yra labai sudėtingos, ir realioje aplinkoje nėra galimybės atlikti eksperimentų. Dažnai patys modeliai būna taip pat labai sudėtingi, tačiau vis tiek pigesni ir patikimesni negu bandymų ir klaidų metodai.

1.2 pav. Mokslinis valdymo metodas

Šaltinis: Seilius, A. 1998. Organizacijų tobulinimo vadyba. Klaipėda.

Sistemų valdymas. Daugelį sistemos elementų sieja priežastiniai reakciniai ryšiai: pakitus vieno elemento arba elementų grupės kintamajam, pakinta kitų sistemos elementų ar jų grupės kintamieji. Sistemos valdymą galima apibūdinti kaip priežastinių reakcinių ryšių tikslingą panaudojimą siekiant, kad kai kurių elementų arba jų grupių tam tikri kintamieji įgytų iš anksto nustatytas reikšmes arba būtų iš anksto numatytose ribose. Tuos kintamuosius priimta vadinti sistemos būsenos kintamaisiais, o kintamuosius, per kuriuos kiti elementai arba jų grupės paveikia būsenos kintamuosius, valdančiaisiais poveikiais.

Visus sistemos elementus suskirstysime į 2 grupes. Pirmajai grupei priskirsime tuos elementus, kurių savybes apibūdina būsenos kintamieji x(t), o antrajai – elementus, kurie užduoda valdančiuosius poveikius u(t). Valdymo schemoje ( 1.3 pav. ) pirmoji elementų grupė pavadinta valdomąją, o antroji – valdančiąja sistema.

1.3 pav. Valdymo sistemos struktūra

Šaltinis: Seilius, A. 1998. Organizacijų tobulinimo vadyba. Klaipėda.

Organizacijos valdomąją sistemą sudaro ūkinės veiklos procesas ( plačiąja prasme ): gamybos objektai, technologija, dirbantieji ir t.t. Valdančiosios sistemos elementai – valdymo personalas, skaičiavimo technika. Žmogus yra tiek valdomosios, tiek valdančiosios sistemos dalis.

Valdomąja sistemą reglamentuoja technologiniai apribojimai G¹(t), be to, organizacija gali būti apribota aukštesnės valdomosios sistemos G²(t). abi sistemas gali veikti atsitiktiniai trukdžiai F¹(t) ir F²(t). valdančioji sistema turi taip parinkti valdančiuosius poreikius u(t) ir juos koreguoti, įvertindami apribojimus G¹(t) ir G²(t) bei matuodama būsenos kintamuosius, kad trukdžių F¹(t) ir F²(t) veikiama sistema funkcionuotų efektyviai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2626 žodžiai iš 8581 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.