Pagrindinės piliečių teisės laisvės ir pareigos viešojo administravimo srityje
5 (100%) 1 vote

Pagrindinės piliečių teisės laisvės ir pareigos viešojo administravimo srityje

112131415161

TURINYS

ĮVADAS

1. LR viešojo administravimo įstatymas……………………………………………………………………………………….5

1.1 Pagrindinės piliečių teisės………………………………………………………………………………………………….5

1.2 Administracinės procedūros ir prievolės………………………………………………………………………………8

2. LR administracinių bylų įstatymas…………………………………………………………………………………………….13

2.1 Administracinės bylos ir piliečių teisė bei pareigos………………………………………………………………13

2.2 Piliečių teisė paduoti skundus dėl administravimo institucijų sprendimų, veiklos…………………..14

2.3 Asmens teisės administracinio teismo posėdžiuose………………………………………………………………17

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………………….18

PRIEDAS…………………………………………………………………………………………………………………………………….19

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………………………………21

ĮVADAS

Pagrindinės piliečių teisės, laisvės ir pareigos viešojo administravimo srityje svarbus visuomenei klausimas. Kaip turi elgtis piliečiai, kas leidžiama, kas privaloma, kokios piliečių teisės? Mano darbo tikslas aptarti šiuos klausimus ir pateikti svarbiausią informaciją. Iškėliau uždavinius : pirmiausia pasiaiškinti nagrinėjamos temos esmę ir prasmę, konkrečiai išvardinti ir panagrinėti pagrindines piliečių teises, laisves, pareigas viešojo administravimo srityje. Darbo atliktas aiškinimo metodu – remiantis literatūriniais šaltiniais pateikti, panagrinėti šį klausimą visuomenei svarbiu aspektu.

Pilietinės teisės – teisė į gyvybę, teisė į asmens neliečiamumą, saviraiškos laisvė, teisė į informaciją, lygiateisiškumas. Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. Viena pagrindinių asmens pareigų ne tik laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, bet ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Šiuolaikinių žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų – prigimtinės ir pozityviosios – raidos įtakoje. Žmogaus teisės gali būti suprantamos kaip asmens laisvės visuomenėje ir galimybė jas realizuoti. Žmogaus teise reglamentuoja teisės ir kitos socialinės normos (žmogaus teisių visuotinumas, universalumas, nedalumas.)

Pagrindinės žmogaus teisės turi ne tik vadinamąją negatyviąją dimensiją, t. y., kad valstybė neturi kištis į jų įgyvendinimą, bet ir vadinamąją pozityviąją dimensiją , t. y., valstybė turi garantuoti individui ir įgyvendinti tam tikras priemones, kad asmuo galėtų naudotis teisėmis.

Žmogaus teises galima įvairiai klasifikuoti: pagal galimybę riboti teises, tai galėtume išskirti absoliučias (gyvybė) ir teises, kurios tam tikromis sąlygomis gali būti ribojamos (laisvė, nuosavybė). Pagal teisių turinį žmogaus teises galima grupuoti į pilietines (asmenines), politines, ekonomines, socialines ir kultūrines. Socialinėms ir ekonominėms teisėms priklauso teisė į darbą, teisė laisvai pasirinkti darbą, teisė į saugias darbo sąlygas, į teisingą darbo užmokestį, į poilsį, į laisvalaikį, į apmokamas atostogas ir kt. Kultūrinės teisės – tai teisė į mokslą, teisė parinkti savo vaikams mokyklą ir religinį dorovinį auklėjimą, teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime, teisė naudotis mokslo pažangos laimėjimais, autorių teisių apsauga.

P. Sieghart‘o pateiktoje klasifikacijoje socialinės, ekonominės, kultūrinės, pilietinės, politinės teisės grupuojamos pagal šias sritis:

I. Fizinis integralumas (teisė į gyvybę, laisvės neliečiamumas, judėjimo laisvė ir kt.)

II. Gyvenimo lygio teisės (socialinė sauga, šeimos ir asmens gerovė, sveikatos priežiūra ir kt.)

III. Sveikata

IV. Šeimos gerovė

V. Darbas

VI. Socialinė sauga, parama ir gerovė

VII. Mokslas ir mokymas

VIII. Nuosavybė

IX. Teisinė apsauga

X. Asmens psichinis ir moralinis integralumas (asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, korespondencijos slaptumas ir kt.)

XI. Bendra veikla (susirinkimų laisvė, teisė jungtis į asociacijas ir kt.)

XII. Politika ir demokratija

XIII. Kolektyvinės teisės (tautų apsisprendimo teisė, teisė į taiką, saugumą…)

P. Sieghart‘o pateiktos klasifikacijos privalumas – ji atspindi žmogaus teisių nedalomumo principą.

Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuotos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnį formuluojamą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas žmogus turi pareigas
visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. O valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams tenka pareiga gerbti ir saugoti žmogaus teises, suteikti garantijas, kad teisės nebus pažeistos ir pan. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra sistema teisės normų, principų ir priemonių, kurių pagalba yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus teisių garantijos – teisinės (tai TN ir institucijų sistema) – neteisinės ( valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindai, valstybės forma, jos politinis režimas, valdžių padalijimo principas, visuomenės kultūros lygis). Prie konstitucinių žmogaus teisių garantijas formuojančių principų priskiriamas ir konstitucijos 5 straipsnio nuostata – valdžios įstaigos turi tarnauti žmonėms. Konstitucinėms garantijoms skirtas 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų ( išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ir biurokratizmo tiria seimo kontrolieriai, prie teisinių institucijų garantijų galima priskirti ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiklą, kuri įsteigta vykdant LR administracinių bylų teisenos ir administracinių ginčų komisijos įstatymus (įsigaliojusius nuo 1999 m.) (Institucinės garantijos pirmiausia teismai.)

Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti. Administravimo subjektai – subjektai, atliekantys viešojo arba vidaus administravimo funkcijas.

1. LR viešojo administravimo įstatymas. Pagrindinės piliečių teisės.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus, nustato administracinio reglamentavimo, viešųjų paslaugų teikimo administravimo bei institucijų vidaus administravimo pagrindus, taip pat administracines procedūras ir prievoles nagrinėjant bei sprendžiant asmenų prašymus ir skundus (toliau – prašymus). Šis įstatymas garantuoja piliečių ir kitų asmenų teisę į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose bei pagrįstą prašymų sprendimą, taip pat teisę apskųsti šį sprendimą ir gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos.

Ketvirtame šio įstatymo straipsnyje aprašyti viešojo administravimo principai:

1. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais demokratinio valstybės administravimo principais:

1) įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;

2) objektyvumo, reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs;

3) proporcionalumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui;

4) nepiktnaudžiavimo valdžia, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų;

5) tarnybinio bendradarbiavimo, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, prireikus teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą.2. Viešojo administravimo sistema reformuojama vadovaujantis subsidiarumo principu, t. y. reikalavimu, kad aukštesnėms institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos ar kiti asmenys.

Penktajame straipsnyje nurodomos pagrindinės viešojo administravimo sritys: 1) administracinis reglamentavimas; 2) vidaus administravimas; 3) viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

1.Tik viešojo administravimo subjektai turi teisę priimti administracinio reglamentavimo teisės aktus, reikalingus šio įstatymo ar jo pagrindu priimtiems teisės aktams įgyvendinti, vidaus administravimui ar viešųjų paslaugų teikimui administruoti.

2.Norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją.

3. Individualius administracinius aktus turi teisę priimti ne tik viešojo administravimo subjektai, bet ir jų įgalioti asmenys, remdamiesi įstatymų apibrėžtais įgaliojimais.

Septintas įstatymo straipsnis įpareigoja tartis dėl administracinio reglamentavimo:

1. Viešojo administravimo institucijos dėl administracinio reglamentavimo sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais ir turinčių svarbią reikšmę didelei gyventojų bendruomenės daliai, turi konsultuotis su visuomenės interesams atitinkamoje srityje atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų,profsąjungų, visuomeninių organizacijų, kitų ne vyriausybinių organizacijų atstovais), o įstatymų
numatytais atvejais – ir sugyventojais.

2. Konsultavimosi būdus (suinteresuotų asmenų sueiga, apklausos, viešai skelbti susirinkimai, atstovų kvietimai, kiti nuomonių išaiškinimo būdai) pasirenka pati viešojo administravimo institucija, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

Viešojo administravimo institucija, vykdydama administravimo funkcijas taiko teisės aktus konkretiems asmenims arba jų grupėms, ir nustatant elgesio taisyklę individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Sukuriami individualūs ir norminiai administraciniai aktai. Viešojo administravimo institucijos išreiškia administraciniame akte savo valią – nusprendžia:

1.Individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

2. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka.

3. Sprendimas turi būti pasirašytas jį priėmusios institucijos vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas institucijos antspaudu.LR viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnis numato administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę. Administracinių sprendimų įgyvendinimas turi būti prižiūrimas ar kontroliuojamas. Kontrolės subjektą nustato sprendimą priėmusi institucija. Juo gali būti: sprendimą priėmusi institucija; pavaldumo tvarka įgaliota institucija, prižiūrima įpareigojusios institucijos. Jei priimti sprendimai blogai įgyvendinami arba nekontroliuojami, piliečiai gali skųstis, kai tam turi pagrindo.

Lietuvoje veikia teisės aktais nustatyta viešojo administravimo sistemos funkcionavimo stebėjimo sistema, kuria siekiama laiku pastebėti pokyčius, juos įvertinti, numatyti priemones, kurios neleistų susiformuoti neigiamai praktikai – viešojo administravimo monitoringas. (Viešojo administravimo monitoringas vykdomas visose viešojo administravimo institucijose, neatsižvelgiant į jų pavaldumą bei juridinį statusą.Viešojo administravimo sistemos monitoringą organizuoja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.)

Lietuvos piliečių teisės bus ginamos, laisvės užtikrinamos, o pareigos vykdomos tik tuo atveju, kai administravimo institucijos veikia tvarkingai, tai numato LR viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnis vidaus administravimas:

1. Vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad institucijoje būtų laiku parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai.

2. Vidaus administravimo turinį sudaro administravimo institucijos veiklos ir jai skirtų asignavimų (lėšų skyrimas tam tikriems tikslams) administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais.

Pagal 12 straipsnį institucijų vidaus administravimą reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos reglamentai, pareiginės instrukcijos, vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus administravimo kontrolė išdėstyta 13 straipsnyje :

Vidaus administravimo kontrolės formą ir tvarką pasirenka pati administravimo institucija, jei kitaip nenustato šis įstatymas ar jo pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Tai gali būti:

1) vidaus administravimo kontrolė, vykdoma pagal administracines pareigas ir vidaus reglamentavimo dokumentus;

2) vidaus auditas, atliekamas administravimo institucijos auditoriaus ar audito įmonės jų nuostatuose nustatyta tvarka, turint tikslą patikrinti, ar viskas institucijoje vyksta taip, kaip buvo numatyta; ar yra pakankamai garantijų, kad turtas yra saugomas ir kontroliuojamas; ar sandorius vykdo atitinkamus įgaliojimus turintys asmenys; ar ištekliai tvarkomi ekonomiškai, o atliekamos finansinės ir organizacinės operacijos yra efektyvios; taip pat teikti vadovybei rekomendacijas administravimo kontrolei gerinti;

3) išorės auditas, atliekamas nepriklausomų auditorių arba audito įmonių, siekiant įvertinti administracinės veiklos kokybę bei efektyvumą, taip pat vidaus audito sistemos patikimumą ir teikti rekomendacijas jai gerinti.

Valstybė prisiima atsakomybę už administravimo institucijų veiklą, tam ji sukuria atitinkamus įstatymus, kuriais reglamentuoja institucijos veiklą. Vidaus reikalus tvarkosi pačios institucijos, valstybė teikia joms dalinį savarankiškumą, bet pasilieka teisę kontroliuoti jų veiklą. Juk piliečiai turi teisę, kad jais rūpintųsi tinkamos kompetencijos institucijos.

Lietuvos piliečiams administravimo institucijos teikia viešąsias paslaugas, kitaip tariant piliečiai turi teisę į šias paslaugas. Viešųjų paslaugų teikimo administravimo reikalavimai nurodomi 14 straipsnyje :

1.Viešojo administravimo subjektai atsako už jų administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą (veikla turi būti reglamentuota teisės aktų, nustatyta tvarka įregistruota, turėti reikalingus leidimus, licencijas ir kt.)

2. Viešojo administravimo institucija, kuri pagal šio įstatymo nustatytą valdymo sritį administruoja tam tikros viešosios paslaugos teikimą, negali pati teikti šios paslaugos.

Viešųjų paslaugų teikimas reglamentuotas 15 straipsniu.

1. Įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikimą valstybiniu lygiu reguliuoja centrinės valstybinio administravimo institucijos kiekviena pagal įstatymų ar nuostatų priskirtą viešojo administravimo (valdymo) sritį.

2. Įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikimą teritoriniu lygiu reguliuoja pagal kompetenciją savivaldybės
teritorinės valstybinio administravimo institucijos.

3. Teritorinės valstybinio administravimo institucijos negali dubliuoti ar keisti centrinių institucijų viešųjų paslaugų teikimo reglamentavimo, tačiau turi teisę joms teikti siūlymus dėl viešųjų paslaugų teikimo tvarkos tobulinimo, taip pat organizuoti papildomų paslaugų teikimą.

4. Centrinės viešojo administravimo institucijos negali reikalauti iš teritorinių institucijų ir savivaldybių steigti viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų, jei to nenumato įstatymai.

Viešųjų paslaugų teikimas reglamentuojamas, sudaroma sistema. Administravimo institucijos privalo laikytis joms skirtų numatymų, kad viskas būtų teisėta, tokiu būdu apsaugomos piliečių teisės.

1.2 Administracinės procedūros ir prievolės.

Piliečiai turi teisę kreiptis į administravimo institucijas, kaip vyksta ši administracinė procedūra ir kas yra jos šalys nurodo 16 straipsnis :

1. Administracinė procedūra – pagal šį ir kitus įstatymus viešojo administravimo subjektų atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmenų prašymą (pareiškimą, visuomenės informavimo priemonėse pateiktą informaciją ar tarnybinį valstybės ar savivaldybės tarnautojo pranešimą) bei priimant dėl jo sprendimą.

2. Administracinės procedūros šalys – viešojo administravimo procedūroje dalyvaujantys subjektai: asmuo (pareiškėjas) ir (arba) jo atstovas, besikreipiantys į viešojo administravimo instituciją, arba asmuo, dėl kurio pažeistų teisių yra inicijuota procedūra, atstovaujantys vienai šaliai, ir viešojo administravimo institucija, atstovaujanti kitai šaliai. Viešojo administravimo procedūroje pareiškėjui arba jo atstovui turi būti laiduojama galimybė nevaržomai naudotis savo teisėmis.Piliečiai turi žinoti, kad be pagrindo administracinės procedūros nepradėsi. LR viešojo administravimo įstatymo 17 straipsnis tai aiškiai nustato. Pagrindas administracinei procedūrai pradėti:

1) asmens (pareiškėjo) rašytinis prašymas;

2) valstybės, savivaldybės tarnautojo tarnybiniame pranešime pateikti faktai;

3) visuomenės informavimo priemonėse pateikta informacija apie valstybės ar savivaldybės institucijoje pažeistas piliečių ar kitų asmenų teises;

4) kiti paaiškėję piliečių ir kitų asmenų teisių pažeidimo atvejai.

18 straipsnis. Administracinių procedūrų inicijavimas – piliečiai turi būti užtikrinti, kad jų prašymas bus pradėtas nagrinėti, prasidės administracinė procedūra.

1. Administracinę procedūrą, kai yra 17 straipsnyje nustatytas pagrindas ir kai neužtenka vidinio administravimo dokumentuose nustatytos tvarkos, kad būtų tenkinamas pareiškėjo prašymas, ir kai informacijoje pateikti faktai apie institucijoje pažeistas piliečių ar kitų asmenų teises pakankamai pagrįsti, inicijuoja viešojo administravimo institucijos vadovas, jo pavaduotojas ar tam jų įgaliotas valstybės ar savivaldybės tarnautojas.

2. Administracinei procedūrai inicijuoti reikalingą informaciją, esančią viešojo administravimo institucijose, valstybės registruose ar kitose valstybinėse informacinėse sistemose, surenka pati institucija.

Mūsų valstybės tautiečiai turi teisę į prašymų priėmimą ir nagrinėjimą, kurį nustato to paties įstatymo 19 straipsnis.

1. Kiekviena viešojo administravimo institucija privalo priimti asmenų prašymus ir juos nagrinėti pagal savo kompetenciją. Prašymo priėmimo faktas patvirtinamas atitinkamu dokumentu, kuriame nurodoma prašymo priėmimo data, valstybės tarnautojo, kuriam pavesta nagrinėti prašymą, vardas, pavardė, telefono numeris, prašymo registracijos numeris. Patvirtinimo dokumentas įteikiamas arba siunčiamas paštu prašymo pateikėjui.

2. Jeigu institucija neįgaliota priimti sprendimo prašomu klausimu, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda prašymą kompetentingai institucijai, apie tai pranešdama pareiškėjui. Kai prašymą nagrinėja teismas, prašymas grąžinamas pareiškėjui pateikiant reikalingą informaciją.

3. Prašymų nagrinėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kompetentinga institucija gauna prašymą.

4. Žodiniai prašymai priimami tik tais atvejais, kai juos galima išnagrinėti tuoj pat, nefiksuojant jų rašytiniuose dokumentuose, ir dėl jų nenukenčia nei pareiškėjo, nei valstybės ar

savivaldybės interesai.

20 straipsnis. Prašymų priėmimo laikas

1. Kiekviena vieš. administravimo institucija privalo organizuoti savo darbą taip, kad asmenys, norintys,privalantys pateikti prašymą asmeniškai, galėtų tai padaryti per visą darbo dienos laiką.

2. Tiems prašymams, kurie pagal teisės aktus turi būti pateikti asmeniškai, institucija privalo numatyti ne mažiau kaip 4 papildomas priėmimo valandas per savaitę pasibaigus nustatytam darbo laikui.

Taigi 19 ir 20 straipsniai parodo, kad piliečiai turi teisę prašyti, teisę į jų prašymų kompetentingą nagrinėjimą. Įstaigos privalo atsižvelgti ir į žmonių gyvenimo aplinkybes, taigi veikti jiems patogiu metu. Beje, kad administracinė procedūra būtų objektyvi sutvarko 21 straipsnis. Valstybės ar savivaldybės tarnautojo nušalinimas : 1. Valstybės ar savivaldybės tarnautojas nusišalina pats arba turi būti nušalintas nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, jeigu:

1) administracinės procedūros dalyvis yra jo artimas
šeimos narys (pagal baudžiamuosiuose ir civiliniuose įstatymuose apibrėžtas sąvokas)ar svainis (sutuoktinio giminaitis), gali tikėtis gauti asmeninės naudos arba kai svarstomu klausimu veikia kaip šalies atstovas;

2) tarp jo ir administracinėje procedūroje dalyvaujančios šalies yra tarnybiniai santykiai;

3) tarnautojo bešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių, galinčių sukelti interesų konfliktą.

2. Sutuoktiniui prilyginamas ir asmuo, su kuriuo valstybės ar savivaldybės tarnautojas kartu gyvena neįregistravęs santuokos arba su kuriuo yra susižadėjęs (padavęs pareiškimą santuokai įregistruoti), taip pat buvęs sutuoktinis. Vaikams ir tėvams prilyginami įvaikiai ir įtėviai, taip pat buvę įvaikiai bei įtėviai.

3. Sprendimą dėl valstybės ar savivaldybės tarnautojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima institucijos vadovas. Sprendimą dėl institucijos vadovo nusišalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba nušalina aukštesnioji viešojo administravimo institucija Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka.

Kiekvieno piliečio pareiga bendradarbiauti su administracinėmis institucijomis, pvz.22 straipsnis. Papildomos informacijos sprendimui priimti reikalavimas 1. Papildomos informacijos ar komentarų reikalavimas iš pareiškėjo turi būti pagrįstas ir motyvuotas.

2. Papildomai informacijai pateikti turi būti nustatytas realus terminas. Pakartotinis papildomos informacijos reikalavimas galimas tik išimtiniais atvejais, atitinkamai motyvuojant, kodėl šios informacijos nebuvo pareikalauta iš karto. Viešojo administravimo institucija gali reikalauti tik tos papildomos informacijos, kurios nėra kitose viešojo administravimo institucijose, valstybės registruose ar kitose valstybinėse informacijos sistemose.

Procedūros gali būti sustabdomos (23str.)

1. Jeigu administracinis sprendimas nagrinėjamu klausimu gali pakeisti administracinėje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą, administracinė procedūra sustabdoma pranešant šiems asmenims apie jų teisę dalyvauti šioje procedūroje.

2. Procedūra tęsiama nurodytiems asmenims pareiškus norą dalyvauti procedūroje arba raštu atsisakius dalyvauti joje, arba per 10 kalendorinių dienų negavus iš jų jokio pranešimo dėl pasiūlymo dalyvauti procedūroje.

24 straipsnis numato pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų apklausą, jų pareiga dalyvauti.

1. Prieš priimant sprendimą, pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys turi būti apklausiami, siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes.

2. Sprendimas neapklausus gali būti priimtas, jeigu:

1) prašymas patenkinamas iš karto ir sprendimas nepažeidžia kitų asmenų teisėtų interesų;

2) kai pagal susidariusias aplinkybes sprendimas turi būti priimtas nedelsiant.

Kuriant mūsų valstybės teisės sistemą pagalvota ir apie nevisiškai veiksnius piliečius. Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis. Pripažinto ribotai veiksniu asmens teisės.

1. Pripažintas ribotai veiksniu asmuo paties ar jo rūpintojo prašymu turi teisę būti išklausytas. Siekiant apsaugoti ribotai veiksnaus asmens interesus, turi būti išklausomas ir jo rūpintojas.

2. Ribotai veiksnus asmuo turi būti išklausytas dėl klausimų, susijusių su pajamomis ar turtu, kuriais jis turi teisę naudotis arba valdyti.

Mūsų piliečiai informuojami, kad prireikus faktiniai duomenys bus tikrinami, piliečių teisė būti informuotiems, jei nori gali dalyvauti patikrinime, jų pareiga neklaidinti institucijų.(26 str.) Čia glaudžiai susijęs 27 straipsnis. Teisė susipažinti su administravimo procedūros metu surinktais dokumentais

Prašymą padavęs asmuo arba jo atstovas turi teisę susipažinti su turimais dokumentais ir kita surinkta informacija, pareikšti savo nuomonę bei pateikti papildomus dokumentus, jeigu įstatymai nenumato kitaip. Piliečiai turi teisę, kad jų prašymas būtų išnagrinėtas ne ilgiau kaip per 30 dienų, arba jei šalys susitaria- galima ir ilgiau: 28 straipsnis. Nagrinėjimo terminas

1. Prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, jei įstatymų nenumatyta kitaip.

2. Šalių susitarimu terminas gali būti pratęstas. Nesutarimo atveju ginčas sprendžiamas Administracinių ginčų komisijoje. Ginčo nagrinėjimą inicijuoja suinteresuota šalis. (Plačiau apie tai 2 skyriuje)

Atsižvelgiama į tai, kokios tautybės yra pilietis, jam suteikiama teisė į vertimą(29 str.)

Piliečiai turi teisę dėl prašymo priimtą sprendimą apskųsti Administracinių ginčų komisijai (31 str. 2) Administracinė procedūra baigiama priėmus sprendimą dėl prašymo patenkinimo ar dėl jo atmetimo ir informavus apie tai pareiškėją ar kitą suinteresuotą asmenį.(31str. 3)

Sprendimus priėmusi institucija nėra 100 procentų apsaugota nuo klaidų. Taigi jų ištaisymas ir su tuo susiję piliečio teisės nustatytos 32 straipsnyje. Klaidų ištaisymo procedūra

1. Sprendimą priėmusi institucija, gavusi pareiškėjo ar kito suinteresuoto asmens pagrįstą prašymą arba pranešimą apie neteisingą faktinių duomenų administraciniame sprendime įvertinimą ar teisinių klaidų jame buvimą, sustabdo sprendimo galiojimą ir pradeda klaidų ištaisymo procedūrą. Prieš priimant sprendimą dėl
klaidų ištaisymo, turi būti išklausyti pareiškėjai ar kiti suinteresuoti asmenys ir įvertinti jų argumentai klaidų ištaisymo klausimu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3497 žodžiai iš 6870 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.