VILNIAUS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS FAKULTETAS
EKONOMINĖS INFORMATIKOS KATEDRA
PAJAMŲ IR IŠLAIDŲ ANALIZĖS INFORMACIJA IR JOS APDOROJIMAS
Vilnius, 2004
Turinys
Įvadas…………………………………………………………….
……………………………………….3 pusl.
1. Išlaidos ir sąnaudos: pagrindinės sąvokos, klasifikavimo
ypatumai,panašumai ir
skirtumai,…………………………………………………………
…………………………………………4 pusl.
1. Išlaidų
klasifikavimas………………………………………………
……………………4 pusl.
2. Sąnaudų klasifikavimas……………………………………………….. 7 pusl.
3. Išlaidų ir sąnaudų panašumai ir
skirtumai………………………………………10 pusl.
2. Ekonominė ir buhalterinė kaštų samprata…………………………………..11 pusl.
3. Pinigų cirkuliacija ir išteklių judėjimas ekonomikoje………………………13 pusl.
4. Pajamų samprata pripažinimas bei apskaita……………………………… .13 pusl.
4.1 Pajamų samprata ir klasifikavimas……………………………… …13 pusl.
4.2 Pajamų pripažinimas… ……………………………………………14 pusl.
5. Įmonės UAB “Aipetra” pajamų ir sąnaudų
nustatymas………………………….16 pusl.
5.1 Įmonės pajamų
apskaita…………………………………………………………..
….16 pusl.
5.2 Sąnaudų apskaita
įmonėje……………………………………………………………
18 pusl.
5.3 Įmonės veiklos
pelningukas………………………………………………………..
.19 pusl.
6. Pajamų ir išlaidų informacijos analizė bei apdorojimas …………..
…………….20 pusl.
6.1 Imonės finansinės analizės
pagrindai……………………………………….. ….20 pusl.
6.2 Imonės informacinės
sistemos……………………………………………………..22
pusl.
6.3 Informacijos
srautai……………………………………………………………
………24 pusl.
Išvados……………………………………………………………
…………………………………….25 pusl.
Informacijos
šltiniai…………………………………………………………..
…………………..27 pusl.
Įvadas
Įmonės veikla yra tikslo nustatymo ir dinamiškas jo siekimo procesas,
todėl vertinant jos veiklą kaip naudos siekimą, svarbu yra apskaityti
ūkinius finansinius rodiklius ir įvertinti socialines ekonomines sąlygas.
Įvairiapusis veiklos ekonomiškumo ir naudingumo (sau, rinkai ir visai
visuomenei) vertinamas ir kryptingas valdymas organizacinėje sistemoje, kur
gamybinius, finansinius ir kitus procesus veikia vadovai, specialistai ir
aplinka. Darbo sėkmė priklauso nuo tinkamo, savalaikio ir kartu
nebrangaus informacinio aprūpinimo. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonės
veiklos procesai būtų fiksuojami ir įforminti dokumentuose, o gautoji
informacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus.
Šiame darbe analizuosiu pajamų ir išlaidų judėjimą apskaitoje bei
apdorojimą. Buhalterinės apskaitos duomenų judėjimo ciklas yra uždaras:
prasideda ūkinių operacijų identifikavimu, jų fiksavimu pirminiuose
dokumentuose, ūkinių operacijų grupavimu ir identifikavimu registruose-
žurnaluose ir sąskaituose, sąskaitų koregavimai ir sukireguotų sąskaitų
apyvarta bei likučių apskaičiavimas, finansinės atskaitomybės rengimas,
pajamų ir sąnaudų sąskaitų uždarymas.
Duomenų kaupimo principas teigia, kad pajamos registruojamos tada, kai
jos uždirbamos, o išlaidos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų
gavimą ir išmokėjimą. Visos pajamos ir sąnaudos pripažįstamos tik pagal
juridiškai galiojančius dokumentus. Taikydami duomenų kaupimo bei pajamų ir
sąnaudų palyginimo pricipus, ataskaitinio laikotarpio susiduriame su
būtinybe tiksliai įvertinti uždirbtas pajamas bei tam patirtas sąnaudas.
Šis lyginimas techniškai atliekamas koreguojančiais įrašais, užbaigiant
apskaitos ciklą.
Ūkinės operacijos tūri būti analizuojamos vadovaujantis pirminias
dokumentais, po to jos fiksuojamos fiksuojamos žurnaluose ir pasibaigius
mėnesiui ūkinių operacijų duomenys perkeliami į sąskaitas. Šios sąskaitybs
procedūros atliekamos per visą ataskaitinį laikotarpį.
Taip pat parodysiu informacinių sistemų naudojimą apskaitoje. Norint
kompiuterizuoti apskaitą reikia pakankamai žinoti kompiuterius bei
buhalterinę apskaitą. Siūloma daug įvairių programų, automatizuojančių
atskiras apskaitos srytis. Geriausiai , kai pati įmonė automatizuoja
apskaitą, kadangi automatizuota
apskaitos sistema sukurta konkrečiai įmonei
atitinka jos poreikius bei specifiką.
1. Išlaidos ir sąnaudos: pagrindinės sąvokos, klasifikavimo ypatumai,
panašumai ir skirtumai
1.1. Išlaidų klasifikavimas
Išlaidų rūšimi suprantamas verte išreikštas naudingas tam tikros vertybių
rūšies suvartojimas siekiant komercinės veiklos rezultato. Išlaidų pagal
rūšis apskaitomi specialiose išlaidų klasės apskaitos sąskaitose.
Visos išlaidos klasifikuojamos pagal tokius tris pagrindinius požymius:
rūšis (grupes, straipsnius), išlaidas sąlygojančius rodiklius, išlaidų
susidarymo vietą.
Išlaidų skirstymas į rūšis (straipsnius) yra svarbus jų klasifikavimo
požymis. Be to, visos ūkinės veiklos išlaidos sudaro dvi pagrindines
išlaidų grupes:
pirmines arba paprastąsias,
antrines arba kompleksines.
Įmonės pirmines išlaidas galima sugrupuoti į šių straipsnių grupes:
prekių ir paslaugų,
personalo išlaidų (darbo užmokesčio, tvirtų algų, komiso pinigų,
socialinių priemokų),
materialinių sąnaudų (pakavimo, fasavimo medžiagų, kuro, reklamos ir
dekoratyvinių priemonių, šildymo, dujų, vandens, elektros energijos),
kitų įmonių teikiamų paslaugų (nuomos, transporto išlaidų, išlaidų
pagrindinėms ir konsultacinėms tarnyboms, pašto, ryšių, inkasavimo,
paslaugų, apsaugos, draudimo),
amortizacijos ir nurašymų,
komercinės rizikos (prekių nuostolių dėl sugedimo, sunykimo, vagysčių
ir kita),
atskaitymų (įvairių rūšių ir paskirties mokesčių),
palūkanų.
Visas įmonės išlaidas sąlygiškai galima suskirstyti į dvi dalis: į
produkcijos ir veiklos išlaidas.
Į produkcijos išlaidas įeina pačių prekių ir paslaugų vertė (produkcijos
savikaina) ir kitos tiesiogiai su preke susijusios išlaidos:
prekių, medžiagų ir žaliavų pirkimo kaina pagal dokumentus,
pristatymo išlaidos.
Produkcijos išlaidos koreguojamos kiekio ir kainos kompensacijomis,
paruošimo parduoti bei finansinėmis išlaidomis (nuolaidomis, skontais ir
t. t.).
Veiklos išlaidos apima visus likusius įmonės, įskaitant prekių
apdorojimo, realizavimo ir valdymo išlaidas.
Be įmonės pirminių (paprastųjų) išlaidų, kai kurios įmonės (paslaugų,
masinio maitinimo ir pan.) turi nemažų antrinių (kompleksinių) išlaidų.
Šiomis išlaidomis laikomos visos įkainotos vertybės, kurias gamina pati
įmonė. Įmonės vidinė produkcija (savos gamybos produkcija, gamybinio
pobūdžio paslaugos) yra skirta savo komerciniams tikslams siekti. Prie
antrinių išlaidų gali būti priskirtos produkcijos apsaugos, tvarkos
palaikymo, raštvedybos ir kitos išlaidos. Prekybos įmonės, neturinčios
dirbtuvių ir cechų, skirtų savo produkcijai gaminti ir paslaugoms teikti,
atskirai antrinių išlaidų neišskiria ir neapskaito.
Atskirų rūšių išlaidų apskaita vyksta trim pakopom:
nustatomi sąnaudoms prilygintos išlaidos (tikslinės paskirties
sąnaudos arba pagrindinės išlaidos),
nustatomos papildomos išlaidos,
atimamos neutralios sąnaudos, kurių negalima laikyti realiomis
išlaidomis
Kitas išlaidų klasifikavimo kriterijus yra priklausomybė nuo veikiančio
faktoriaus:
pajėgumo išnaudojimo (apyvartumo),
prekybos salės (prekybos ploto) m2,
darbo vietų skaičiaus,
prekių atsargų vertine išraiška,
atlyginimo ir algos,
nuvažiuotų kilometrų, valandų, tonkilometrių ir t. t. skaičiaus.
Pagrindinė išlaidų dalis susijusi su galutiniais ūkinės komercinės
veiklos rezultatais:
pagamintų ir parduotų prekių kiekiu (arba suma),
suteiktų paslaugų apimtimi.
Ta dalis išlaidų, kuri kinta kintant realizavimo apimčiai, vadinama
sąlygiškai kintama: visa ar pagrindinė darbo užmokesčio dalis, reklamos,
prekių įsigijimo, sandėliavimo, transportavimo ir dalis kitų išlaidų.
Likusi išlaidų dalis yra fiksuoto dydžio ir vadinama sąlygiškai pastovia
(nepriklausoma nuo ūkinės veiklos rezultatų). Prie šių išlaidų priskiriamos
išlaidos, susijusios su įmonės pagrindinių priemonių priežiūra ir
eksploatacija nepriklausomai nuo to, ar šios priemonės naudojamos, ar
nenaudojamos.
Nustatant išlaidas pagal jų susidarymo vietą, bendros išlaidos skaidomos
į individualius ir bendruosius (netiesioginius) kaštus.
Individualios išlaidos nustatomos tiesiogiai, be papildomų
perskaičiavimų.
Bendrosios (netiesioginės) išlaidos susidaro iš formavimosi vietų bei
kitų išlaidų, apskaičiuotų pagal įvairius koeficientus, rodiklius bei
veiksnius. Kiekvienai vietai priskiriamos tos išlaidos arba įkainotų
vertybių sunaudojimas, kurių priežastis yra ši vieta. Atitinkamai pagal
išlaidų susidarymo vietų reikšmę ūkiniame procese jos visos skirstomos į:
pagrindines, pagalbines ir bendrųjų išlaidų susidarymo vietas.
Pagrindinės išlaidų susidarymo vietos dažniausiai duoda ūkinius darbo
rezultatus, todėl jos sutampa su pagrindinėmis veiklos
sritimis: savos
produkcijos gamyba, aptarnavimu, realizavimu, tarpininkavimu, paruošomis ir
t. t. Jei ūkinės veiklos rezultatus galima suskirstyti pagal skyrius,
sekcijas, filialus, sandėlius, cechus, dirbtuves, tarnybas, aptarnavimo ir
realizavimo zonas, tai tokios gali būti ir pagrindinės išlaidų susidarymo
vietos.
Pateikiame fiksuotų, kintamųjų ir bendrųjų išlaidų grafiką:
1.1-1 pav. Fiksuotosios, kintamosios ir bendrosios išlaidos
Šaltinis: Skominas V. Mikroekonomika, Vilnius : Enciklopedija, 2000
(Kaunas : Spindulys). Apimtis 415 p.
Bendrosios išlaidos apima visas išlaidas, susijusias su sąnaudomis produkto
gamybai. Jos gali būti padalinti į fiksuotas ir kintamas.
Bendrosios išlaidos (BK)=bendrosios fiksuotos išlaidos (BFK)+ bendrosios
kintamosios išlaidos (BKK).
Bendrosios fiksuotos išlaidos nepriklauso nuo gamybos rezultatų dydžio.
Nesvarbu, kiek gaminama produktų vienetų, trumpame laikotarpyje dalis
išlaidų, susijusių su pastoviomis kapitalo sąnaudomis, nekinta.
Bendrosios kintamosios išlaidos .Paprasčiausia savo forma bendrosios
kintamosios išlaidos – tai išlaidos, susijusios su kintamojo veiksnio
sąnaudomis gamybos procese. Kintamosios išlaidos apskaičiuojamos padauginus
kintamojo veiksnio sąnaudų kiekį iš jų kainos. Kadangi kintamojo veiksnio
sąnaudų ribinis produktas nuo atitinkamos ribos mažėja, kintamosios
išlaidos auga didėjančiu laipsniu, didinant gamybos apimtį.”[ Dažniausiai
vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 64]
1.2. Sąnaudų klasifikavimas
Sąnaudos buhalterinės paskaitos įstatyme apibūdinamos kaip ūkio subjekto
ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto
netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per
ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėjo nuosavas kapitalas, išskyrus
tiesioginį jo mažinimą.
Sąnaudų pripažinimo samprata. „Nuo 1994 m. sausio 1 d. Įvedus naująjį
sąskaitų planą ir patvirtinus naujas finansinės atskaitomybės formas (pelno
(nuostolio) ataskaitą, pelno paskirstymo ataskaitą, finansinės būklės
pakitimų (pinigų srautų) ataskaitą bei paaiškinamojo rašto nuostatas ir
t.t.) atsirado būtinybė aiškiai skirti pajamų ir sąnaudų apskaitoje
pripažinimo kategorijas ir tvarką. Metinės finansinės atskaitomybės
sudarymo tvarka bei pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka buvo
patvirtinta Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. Nutarimu Nr. 804.
Yra tam tikros sąnaudų apskaitoje pripažinimo sąlygos:
1. sąnaudomis gali būti pripažinta išlaidų dalis, susijusi su parduotų
prekių (produkcijos) pagaminimu ar paslaugų atlikimu, kadangi sąnaudų
pripažinimo kriterijus – ataskaitinio laikotarpio pajamos, kurias uždirbant
buvo patirtos šios sąnaudos;
2. sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitų įmonių
bei asmenų jai teikiamų paslaugų naudojimu arba įmonės įsiskolinimų ar
įsipareigojimų kitoms įmonėms bei asmenims didėjimu, be to, visi šie
ūkiniai faktai turi būti patikimai įvertinti;
3. jeigu pajamos, susijusios su tam tikrų išteklių naudojimu, bus
uždirbamos per keletą ateinančiųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl to
pajamų bei sąnaudų tarpusavio ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai,
apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai sąnaudų pripažinimo bei jų
registravimo būdai (susidėvėjimas ir amortizacija);
4. per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytos išlaidos gali būti
nedelsiant pripažintos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, jeigu jų
neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir nenumatoma, kad per
ateinančiuosius ataskaitinius laikotarpius iš šių išlaidų bus galima gauti
pajamų.
Išlaidos, kurių neįmanoma aiškiai susieti su ateinančiųjų laikotarpių
pajamų uždirbimu, negali būti laikomos turtu, todėl šios išlaidos
nedelsiant (tą patį ataskaitinį laikotarpį, kurį buvo padarytos)
priskiriamos prie sąnaudų. Jos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos
sąnaudomis. Prie jų paprastai priskiriamos pardavimų ir bendrosios bei
administracinės sąnaudos.
Į parduotos produkcijos savikainą taip pat įskaitomos kitos
paskirstomosios sąnaudos, kurių ryšys su pajamomis negali būti tiesiogiai
nustatytas, todėl apskaitoje jos pripažįstamos pagal paskirstymo būdus. Šie
būdai naudojami, kai pajamas dėl resursų naudojimo numatoma gauti per
keletą ataskaitinių laikotarpių (pripažįstant sąnaudas, susijusias su
ilgalaikio materialiojo turto – pastatų, įrengimų ir pan., taip pat
nematerialiojo turto – formavimo sąnaudų, patentų, licencijų, programinės
įrangos ir pan. naudojimu).
Išlaidos, susijusios su visa tipine įmonės veikla per ataskaitinį
laikotarpį nepriklausomai nuo parduotų prekių kiekio ir nepriskiriamos prie
finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų ar netekimų, turi būti
traktuojamos kaip veiklos sąnaudos ir nurodytos pelno (nuostolio)
straipsnyje. Į pagamintos ir parduotos per ataskaitinį laikotarpį
produkcijos savikainos rodiklį neįskaitomos produkcijos pardavimo,
bendrosios ir administracinės išlaidos, patirtos per ataskaitinį
laikotarpį.
Visos šios išlaidos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis
ir yra nurodomos to paties laikotarpio pelno ataskaitos atitinkamuose
straipsniuose.
Prie kitos veiklos sąnaudų priskirtinos visos tretiesiems asmenims
sumokėtos arba sumokėtinos sumos, nesusijusios su pagrindine įmonės veikla,
finansinės ir investicinės veiklos sąnaudomis ir netekimais, taip pat savos
statybos sąnaudos.
Prie finansinės veiklos sąnaudų priskiriama valiutų kurso kitimo ir
valiutų konversijos neigiama įtaka, sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos)
palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurašyta
(amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios sąnaudos (baudos
ir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu ar
sumažėjimu.
Prie investicinės veiklos sąnaudų priskiriama kitose įmonėse esančių
investicijų vertės sumažėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumažėjimu arba
įmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklės
pasikeitimu.
Prie netekimų (ypatingųjų praradimų) priskiriami nepriklausomai nuo
valdytojų valios patirti praradimai, susiję su neįprastine įmonės veikla:
pagreitintai nurašoma formavimo savikainos dalis, ilgalaikio ir
trumpalaikio turto ypatingai nurašomos sumos, atidėjimai ypatingiesiems
reikalavimams bei įsipareigojimams padengti, netekimai dėl ilgalaikio turto
perleidimo, nurašytos finansinių investicijų sumos (išskyrus trumpalaikio
finansinio turto sąnaudas), anksčiau kapitalizuotų reorganizavimo išlaidų
(reorganizavimo savikainos) nurašoma metinė dalis ir kiti.
Netekimai nurodomi to ataskaitinio laikotarpio atskaitomybėje, kurį jie
buvo patirti. Netekimai neturi būti siejami nei su pajamomis, uždirbtomis
iš tikslinės įmonės veiklos, nei su pagaute.
Prie pelno mokesčio sąnaudų priskiriamos sumokėtos arba mokėtinos
(sukauptos) pelno mokesčio sumos. Į šį rodiklį įeina ir iš anksto sumokėta