Pajūrio regioninis parkas
Apie parką
Teritorijos pavadinimas:
Pajūrio regioninis parkas
Valdymas:
Valstybinė biudžetinė įstaiga – parko direkcija
Steigėjai:
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos
Teritorija yra:
Klaipėdos apskrityje – Klaipėdos rajono ir Palangos miesto savivaldybėse
Pagrindinės gyvenvietės:
Karklė, Kalotė, Nemirseta
Gyventojų skaičius:
750
Veikla:
Žemės ūkis, turizmas
Geografinė padėtis:
Pajūrio žemuma
Plotas:
5865 ha (2735 ha sausumoje, 3130 ha Baltijos jūroje).
Aukščiausia vieta:
37,8 m (prie Kalotės ežero, pietrytinėje dalyje).
Giliausia vieta:
23 m (Baltijos jūros dugnas)
Vidutinis kritulių kiekis:
696 mm.
Vidutinė metinė temperatūra:
+ 6,2 C.
Vidutinė vasaros temperatūra:
+ 16,4 C.
Pagrindiniai ežerai:
Kalotės, Plocio.
Didžiausi upeliai:
Rikinė, Cipa, Tydeka.
Miškingumas:
30%.
Koordinatės:
šiaurinė – 55o 53’;
pietinė – 55o 46’;
vakarinė – 21o 01’;
rytinė – 21o 08’.
Parkas ir jo apsaugos teritorijos ribojamas:
šiaurinė – senoji Palanga;
pietinė – Klaipėdos miesto riba;
vakarinė – Baltijos jūra;
rytinė – Plentu Klaipėda – Palanga.
Žemės naudmenų suvestinė
Parko plotas 5865 ha % (viso ploto) % (sausumos)
Iš jų:
Sausumoje 2725 46,5 100,0
miškai 951 16,2 34,9
vandens telkiniai 61 1,0 2,2
pelkės 75 1,3 2,8
natūralios pievos ir ganyklos 414 7,1 15,2
žemės ūkio naudmenos 503 8,6 18,5
gyvenvietės 122 2,1 4,5
kita (smėlynai ir pan. …) 599 10,2 22,0
Jūroje 3140 53,5 –
Pajūrio regioninis parkas
Tai valstybės saugoma Lietuvos pajūrio teritorija nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Parko plotas užima 5033ha sausumoje ir 30km jūros akvatorijoje. Lietuvos žemyninio pajūrio ruožas yra neilgas, bet čia gausu nuostabių vietų, kuriose žmonės, atitrūkę nuo miesto kasdienybės, mėgsta pailsėti, turiningai praleisti laisvalaikį. Siekdama išsaugoti puikius pajūrio kraštovaizdžius, gamtines bei kultūros paveldo vertybes, biologinę Baltijos jūros įvairovę, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros objektus, o kartu ir sudaryti sąlygas pažintinio turizmo ir poilsiavimo plėtojimui, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 rugsėjo 24 d. įsteigė Pajūrio (Karklės) regioninį parką.
Parke yra Placio gamtinis rezervatas, Olandų kepurės, Nemirsetos bei Šaipių kraštovaizdžio, Karklės botaninis, Kalotės botaninis-zoologinis, Karklės talasologinis (jūrinis) ir Karklės etnokultūrinis draustiniai, rekreacinės bei žemės ūkio teritorijos.
Gamta
Kraštovaizdis
Prieš 10 – 15 tūkstančių metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Jo auksčiausia viršūnė pajūryje vadinama “Olandų kepurė”. Tai 24 m virš jūros iškilęs kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos ir pastoviai formuojantis 20 – 22 m. pajūrio skardį. Nuo tokio aukščio atsiveria puiki panorama į jūrą.
Parke yra ir du ledyninės kilmės ežerai, tai Kalotė ir Plocis, pastarasis tyvuliuoja vos už poros šimtų metrų nuo jūros. Taip pat parke yra išlikę, prieš maždaug 8 tūkstačius metų tyvuliavusios, senovinės Litorinos jūros kranto fragmentai. Ypač gražus šio kranto fragmentas yra ties Nemirseta. Užlipus ant jo, atsiveria jūra su natūraliai susiformavusiomis kopomis.
Gyvūnija
Regioniniame parke gyvūnijos ypatybės sąlygotos šalia esančios jūros. Įvairovę padidina jūros dugno fauna, žiemojantys jūroje paukščiai. Rudens ir pavasario migracijos metu parke galima stebėti daugumą Lietuvoje apsilankančių paukščių rūšių, nes pajūriu driekiasi Šiaurės – Pietų didysis migracijos takas.
Bestuburiai:
Entomofaunos tyrimų regioninio parko teritorijoje metu konstatuota 123 dieninių bei naktinių drugių (macrolepidoptera) rūšys bei 36 rūšys vabalų (Coleoptera). Nepaisant trumpo tyrimų periodo, šioje teritorijoje buvo užregistruota nemažai šiam regionui būdingų, tačiau kitur retų rūšių. Kai kurios jų įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.
Didelė paluginus su kitomis Lietuvos pajūrio zonomis
čia jūros bestuburių įvairovė, nes parko akvatorijoje esantis jūros dugnas yra akmenuotas, kas sudaro sąlygas įsikurti įvairių bstuburių kolonijoms. Akmenys gausiai apauga valgomųjų midijų kolonijomis, kurios sudaro savitą prieglobstį kitiems jūros dugno bestuburiams.
akmenynas
Stuburiniai
Pajūrio regioniniame parke aptinkamos šios Roplių ir amfibijų rūšys:
Ropliai: Gyvavedis driežas, vikrusis driežas, paprastasis žaltys.
Amfibijos:Nendrinė, paprastoji rupūžės, česnakė, pievinė, smailiasnukė, kūdrinė, ežerinė varlės, paprastasis tritonas.
Regioninio parko teritorijoje ornitologinių tyrimų metu buvo aptiktos 138 paukščių rūšys, iš jų 65-ios perinčios. Tačiau manoma, kad dar 16 rūšių galėtų čia perėti. Parke stebėta 21 paukščių rūšis yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Įtariama, kad peri pilkoji gervė, kukutis. Stebėti perintys raudonkojai tulikai, mažosios žuvėdros, kukučiai. Kas met peri pelėsakaliai. Pilkųjų kopų zonoje peri apie 20 porų dirvoninių kalviukų. Svarbiausia paukščiams teritorija – europinės svarbos paukščių žiemavietė jūroje tarp Karklės ir Palangos. Žiemos metu jūroje, 1 – 2 km.
atstumu nuo kranto susirenka tūkstantiniai vandens paukščių būriai. Tai juodosios, žilosios, ledinės antys, klykuolės, sibirinės gagos, didieji, vidutinieji, mažieji dančiasnapiai, juodakakliai, rudakakliai narai. Ypač pažymėtina sibirinė gaga – globaliai nykstanti rūšis.
Paukščių stebėjimas
Nutirpus ledui, pavasarį, galima pamatyti daug vandens paukščių migracijos metu trumpam apsistojusių parko ežerėliuose. Tai ir gulbių giesmininkių, ir kuoduotųjų ančių būriai, cyplės, kryklės, ir kiti sparnuočiai, kuriuos kitu metų laiku pamatyti yra gana sunku. Tam tikslui, paukščių mylėtojai, prie Plocio ežerėlio yra pastatytas stebėjimo namelis.
Žinduoliai
Iš stambesnių žinduolių Parko pievose galima sutikti stirnaičių, rečiau briedžių. Kiekvienais metais prie kranto atplaukia ruoniai. Prie parkų ežerėlių ir upelių gyvena ūdros, ondatros, bebrai. Parke bebrai saugomi ir vertinami kaip kraštovaizdžio architektai, sugražinantys melioracijos ištiesintus upelius į jų pirmykštę išvaizdą.
Klimatas
Klimatines sąlygas formuoja vyraujančios pietvakarių ir pietryčių oro masės. Pati priekrantės pajūrio zona, išsiskirdama specifiniu hidroklimatiniu režimu – metų laikų vėlavimas, švelnios žiemos, vyraujantys pietvakarių, vakarų, šiaurės vakarų stiprūs vėjai, daugiau giedrų dienų, dažnesnė perkūnija. Krituliai. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 696 mm, iš kurių 63% iškrenta šiltuoju (balandžio – spalio mėn.) metų laiku.
Vidutinė oro temperatūra pajūryje paprastai svyruoja:
pavasarį nuo +5° iki +12° C
vasarą nuo + 14° iki + 17° C
rudenį nuo +12,5° iki +5° C
žiemą nuo -4° iki -1°C
Šioje teritorijoje yra 142 dienos kai oro temperatūra įšyla daugiau nei 10° C, o dienų kai oro temperatūra yra didesnė nei 15° C – 58 dienas. Metinis apsiniaukusių dienų skaičius: 98 -111 dienos per metus. Daugiausia saulėtų dienų šiltuoju metu laikotarpiu t.y. gegužės – rugsėjo mėn. – apie 100 dienų.
Augalija
Pajūrio regioniniame parke augalijos unikalumas sąlygotas šalia esančios jūros, kurio veikla suformavo gan plačioje zonoje smėlynus su būdingomis smėlynams augalų bendrijomis. Paplūdimio zonoje būdingiausi augalai – Baltijinė stoklė, sultingoji jūrasmiltė, druskė, kai kur pradeda augti smiltyninė rugiaveidė, smiltendrė.
Kopose būdingiausios bendrijos su smiltynine rugiaveide, smiltlendre, kopiniu eraičinu, muiline guboja. Čia išsiskiria šešios rūšys Rytų Baltijos endemikų, (t.y. augalai, kurie niekur kitur pasaulyje neaptinkami, tik Rytų Baltijos pakrantėje) tai Baltijinis pūtelis, Baltijinė stoklė, Pajūrinė linažolė, Pajūrinis pelėžirnis, smiltyninis laibenis, pajūrinė našlaitė. Toliau, pilkosiose kopose, palvėjė, dominuoja smiltyninė viksva, smiltyninis šepetukas. Gausiai auga užkopėje orchidinių šeimos augalas tamsialapis skiautalūpis, LRK rūšis.
Visiems gerai pažįstamos muilinės gubojos bei smiltynines rugiaveides tai ne natūraliai išplitę, o žmogaus įveisti augalai. Mat, jų ilgos ir išsišakojusios šaknys labai tinka biraus smėlio judėjimui stabdyti, jų dėka ir susiformuoja žaviosios kopos.
Unikalios savo Nemirsetos kraštovaizdžio smiltpievės su unikaliomis augalų bendrijomis. Gausiai šiose bendrijose tarpsta ankstyvoji smilgenė, lininė žarotūnė. Kartu su jomis gausiai aptinkama pajūrinė širdažolė. Vien šio šiose bendrijose aptinkamos 8 orchidinių augalų rūšys.
Toliau nuo pajūrio augalija tipiška Vakarų Lietuvos biotopams. O šių įvairovė gana didelė, šlapi juodalksnynai, šienaujamos mezofilinės pievos, žemapelkės, mišrūs lapuočių miškai, monodominantiniai pajūrio pušynai, besiformuojanti Šaipių žemapelkė.
Pajūrio regioniniame parke šalia įprastų pajūrio pušynų išliko ir mišrių lapuočių miško. Ypač įdomus pajūrio miškas tarp irulių ir Karklės, kur nuo 1923m. Klaipėdos pirklių gildija prisodino dvarams būdingų medžių – Europinių kėnių, Sibirinių maumedžių, Platanalapių klevų, bukų.
Miškai
Parko miškai yra labai vertingi savo estetiniais rodikliais ir geografine padėtimi, bet labai jautrus antropogeninei veiklai, kadangi auga smėlio dirvožemiuose. Čia vyrauja pušynai su beržo ir juodalksnio priemaiša. Be jų čia dar sutinkami juodalksnynai ir beržynai su krūmynų priemaiša. Karklės kaimo pušynų su beržo ir juodalksnio priemaišomis miškai yra priskiriami parkiniams miškams, kurie yra tinkami intensyviai rekreacinei veiklai. Kukuliškių girioje vyrauja pušynai, beržynai, juodalksniai, eglynai ir ąžuolai, uosiai, klevai, drebulės, kalninės pušis. Ypač vertingi Girulių girios miškai, kur auga brandūs pajūrio pušynai.