Papildomasis technologinis ugdymas
5 (100%) 1 vote

Papildomasis technologinis ugdymas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

UGDYMO METODIKŲ KATEDRA

III k. 3 gr. studentė

Papildomasis technologinis ugdymas

Kursinis darbas

Darbo vadovė:

Dr. I. Pašilytė

Klaipėda, 2006

Turinys

Įvadas 3

1. Papildomasis ugdymas 4

1.1. Neformalaus ugdymo samprata 4

1. 2. Neformaliojo ugdymo tikslas ir uždaviniai 5

1.3. Neformalaus ugdymo metodiniai principai 5

1. 4. Neformaliojo ugdymo rezultatai 8

1.5. Neformalaus ugdymo prasmė 8

2. Technologinis ugdymas 11

2 .1. Technologinio ugdymo tikslai, uždaviniai, vertybinės nuostatos 13

2.2. Technologinio ugdymo principai: 14

2.3. Technologijų pamokose ugdomos šios vertybinės nuostatos: 14

2.4. Technologijų mokymo procese siekiama ugdyti moksleivių gebėjimus: 14

2.5. Technologijų kaita ir technologinį ugdymą įtakojantys veiksniai 15

3. Papildomo technologinio ugdymo pasirinkimo galimybės Klaipėdos mieste tyrimas 18

Išvados 22

Literatūros sąrašas 23

Įvadas

Papildomas technologijų ugdymas aktuali tema šiandien, ne tik dėl technologijų pažangos, bet ir dėl egzistuojančių spragų teisiniuose dokumentuose bei realybėje bei aibes kitų dalykų. Su kiekviena diena keičiasi technologijų suvokimas ir papildomojo ugdymo reikšmė. Ši problema po truputį sprendžiama, tačiau vis dar egzistuoja dėl įvairiausių problemų: lėšų, specialistų trūkumo ir t.t.

Tyrimo objektas – papildomojo technologinio ugdymo ypatumai ir pasirinkimo galimybės Klaipėdos mieste.

Tikslas – paanalizuoti papildomąjį technologinį ugdymą

Uždaviniai:

1. Atskleisti neformaliojo ugdymo sampratą.

2. Patyrinėti papildomąjį technologinį ugdymą.

3. Apžvelgti technologinių būrelių pasiūlą ir pasirinkimo galimybes Klaipėdos mieste.

Metodai:

1. Teoriniai: pedagoginės, psichologinės, socialinės, sociologinės, teisinės, techninės literatūros studijavimas;

2. Empiriniai: antrinių duomenų analizė, statistinė duomenų analizė, pasirinkimo galimybės analizė.

1. Papildomasis ugdymas

Šiandien ugdymas Lietuvos Respublikos įstatymuose skiriamas į: formalų, neformalų ir informalų. 2003 m. priėmus naująjį Švietimo įstatymą, papildomąjo ugdymo sąvoką pakeista į neformalųjį ugdymą (švietimą). Neformaliojo vaikų švietimo sąvoka įtvirtinta įteisinta Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, jaunimo neformaliojo ugdymo sąvoka – Jaunimo politikos pagrindų įstatyme (2003-12-04). 2005-12-30 Švietimo ir mokslo ministerija priėmė neformaliojo vaikų švietimo koncepciją.

Formalus ugdymas apibūdina hierarchiškai struktūruotą, ir chronologiškai organizuotą švietimo sistemą, kurią sudaro ugdymas pradinėse ir vidurinėse mokyklose, universitetuose bei kitose švietimo institucijose su specializuotomis programomis. (11)

Informalusis ugdymas – tai nesąmoningas, dažniausiai neorganizuotas mokymasis (23)

Šiame XXI a. akcentuojamas laisvas ir kūrybiškas mąstymas, veiklumas bei savarankiškumą puoselėjančių kompetencijų ugdymo svarba. Pripažįstama, kad šios ir kitos neformalaus ugdymo metodais sėkmingai ugdomos kompetencijos padeda jaunam žmogui kūrybingai panaudoti turimas žinias ir gebėjimus bei rasti savo vietą gyvenime.

Kyla nesusipratimų dėl skirtinguose įstatymuose naudojamų neformalaus ugdymo skirtingų apibrėžimų. Neformalus ugdymas, skirtingai nei Europoje daugeliu atvejų vis dar suprantamas kaip papildoma užklasinė veikla, atliekanti užimtumo funkciją, o rezultatus matuojanti užimtų vaikų skaičiumi.

1.1. Neformalaus ugdymo samprata

Vertybinės ugdymo nuostatos neatsiejamos nuo bendrųjų žmogaus vertybių, kurių ugdymas sudaro neformalaus ugdymo srities esmę. Todėl neformalaus ugdymo paskirtis yra padėti ugdytiniui per veiklą atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti asmeninį bei visuomeninį gyvenimą. Neformalaus vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais.

Neformalusis vaikų švietimas – kryptinga veikla, padedanti vaikui įgyti kompetencijos, tapti sąmoninga asmenybe, sugebančia atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai veikti visuomenėje bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos. (24) Neformalaus ugdymo padėtis yra tarp formalaus ir informalaus ugdymo sektorių. Nėra jokio prieštaravimo tarp formalaus ir neformalaus ugdymo. Jie abu vienas kitą papildo. Formalus ugdymas suteikia jauniems žmonėms akredituotą kompetencijų paketą, labai reikalingą tolimesnei karjerai, tuo tarpu neformalus ugdymas dėl savo patyriminio ir socialinio pobūdžio suteikia kompetencijas, kurios įgalina jaunus žmones aktyviau įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, sėkmingiau įsitvirtinti studijose ir darbo rinkoje. Neformalus ugdymas apibrėžiamas kaip struktūrizuotas mokymasis, turintis aiškius ugdomuosius tikslus. Be to, visada yra pabrėžiami išskirtiniai bruožai – metodiniai principai. (15)

1. 2. Neformaliojo ugdymo tikslas ir uždaviniai

Neformaliojo vaikų švietimo tikslas yra per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, sugebantį tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius.

Neformaliojo vaikų ugdymo uždaviniai:

1. ugdyti ir plėtoti vaikų kompetencijas per saviraiškos
poreikio tenkinimą;

2. ugdyti pilietiškumą, tautiškumą, demokratišką požiūrį į pasaulėžiūrų, įsitikinimų ir gyvenimo būdų įvairovę;

3. lavinti gebėjimą kritiškai mąstyti, rinktis ir orientuotis dinamiškoje visuomenėje;

4. spręsti socialinės integracijos problemas: mažiau galimybių turinčių (esančių iš kultūriškai, geografiškai, socialiai – ekonomiškai nepalankios aplinkos ar turinčių specialiųjų poreikių), ypatingų poreikių (itin gabių ir talentingų) vaikų, iškritusių iš švietimo sistemos integravimas į visuomeninį gyvenimą, socialinių problemų sprendimas;

5. padėti spręsti integravimosi į darbo rinką problemas. (24)

1.3. Neformalaus ugdymo metodiniai principai

Specifinės aplinkos principas

Neformalus ugdymas vyksta tam tikroje specifinėje aplinkoje. Jai turi būti būdinga tam tikra autonomija (atskirumas), kad jauni asmenys galėtų pakankamai saugiai eksperimentuoti be didesnės rizikos pakenkti sau ir/ar aplinkiniams. Kartu, tai turi būti aplinka, kurioje jauni asmenys galėtų imtis pilnos atsakomybės už savo veiksmus ir net nesėkmė ar neteisingas sprendimas neturėtų neigiamų pasekmių, įtakojančių visą jaunuolio gyvenimą. Tai yra, jaunuoliai turi turėti galimybę išbandyti save. Savęs išbandymas leidžia sukaupti daugiau autentiškos patirties, kuri ypatingai reikalinga šiame amžiaus tarpsnyje.

Aktyvaus dalyvavimo ugdymo procese principas

Neformaliojo švietimo veiklų pasiūla skirta socialinėms, kultūrinėms, edukacinėms, profesinėms ir kitoms kompetencijoms ugdyti. Tai reiškia, kad ugdymo procese dalyvaujantys vaikai ir jaunuoliai ugdymo rezultatų pasiekia, visų pirma, savo aktyvumo dėka. Jų aktyvumo pasireiškimui galimybės sudaromos šiais būdais:

skiriamas laikas savo patyrimo įvardinimui ir suvokimui; t.y. kiekvienas jaunas asmuo turi daugiau ar mažiau patirties, kuri jau yra pagrindas savęs ir aplinkos pažinimui;

kadangi jaunuolių patirtis ribota, tai gali būti sukuriamos dirbtinės situacijos; dalyvavimas užtikrinamas tuo, kad patys dalyviai daro išvadas iš dirbtinai sukurto patyrimo;

kartais lengviau perteikti žinią ne per patyrimą, o žinią tiesiog pasakant; tokiu atveju dalyvavimas užtikrinamas jaunuoliams suteikiant galimybę aktyviai padirbėti su medžiaga: aptarti ją, analizuoti, pagalvoti apie pritaikymo galimybes.

Visumos principas

Šis principas reiškia visuminį požiūrį į jauną asmenį, ugdymo tikslus ir darbo metodus. Visumos principas išreiškia požiūrį, kad ugdymo procese neignoruojami nei jausmai, nei protas, nei fiziologija ir pan. Taip pat parodoma, kad kreipiamas dėmesys tiek į asmenį („Aš“ požiūris) su jo norais, tikslais, savijauta, nuomone bei požiūriais, tiek į grupę – dalyvių tarpusavio santykius, bendradarbiavimo stilių („Mes“ požiūris), tiek į ugdymo procese įgyjamas žinias ar svarstomą temą („Tema“ požiūris). Atitinkamai siekiama taikyti kuo įvairesnius metodus, kurie leistų atskleisti įvairiapusišką žmogaus prigimtį. Ugdymo procesas nevyksta vakuume. Jis vyksta realiame gyvenime (aplinkoje), todėl siekiama ugdymo metu įgytą patirtį ir žinias susieti su kasdienybe.

Visumos principą padeda įgyvendinti ugdymo metodų visapusiškumas. Veikloje nuolat kaitaliojami intelektiniai, fiziniai ir emocinio išgyvenimo metodai. Po emocinio išgyvenimo intelektu suvokiama kažkas naujo apie save, o vėliau įsisąmoninama. Ugdymo metodų įvairovė popamokinėje veikloje leidžia visapusiškai ugdyti asmenybę. Tik suvokęs savo asmenybės vientisumą žmogus tampa nepriklausomas nuo išorinių aplinkybių, viduje stiprus, pasitikintis savimi, priklausomas tik nuo savęs paties, savo norų, gabumų, (“savo valios viešpats ir savo sąžinės vergas”).

Mokymosi iš patirties principas

Šis principas išreiškiamas šia schema.



Siekiama, kad ugdymo procesas būtų grindžiamas patirtimi, o ne tik teorinėmis pratybomis. Tačiau pripažįstama, kad patirtis įgauna prasmę tik tada, kai ji suvokta. Dėl to patirtis aptariama (schemoje „Refleksija“) ar kitokiais būdais siekiama suvokti patirtį. Suvokta patirtis susiejama su konkrečiu gyvenimu ir daromos išvados apie patirties svarbą gyvenimui (generalizaciją). Išvados įgauna prasmę tik tada, jeigu jos pritaikomos gyvenime.

Atvira ir neformali komunikacija

Tai autentiškas savęs pateikimas, dalinimasis savo asmeninio gyvenimo patirtimi, atveriant savo silpnąsias puses, neatsakytus klausimus. Tokį bendravimą jaunuoliai įvertins. Tai gali suteikti jiems noro ir jėgų gyventi.

Konkurencijos slopinimas

Atsisakymas kontroliuoti ir vertinti rezultatus. Visuomenė tarsi kvėpuoja konkurencija ir nuolat reikalauja rezultatų (įvykdyti užduotą planą). Tokio spaudimo veikiami dauguma žmonių išmoksta prisitaikyti ir išgyventi, tačiau tuo pat metu jie neapkenčia tokios visuomenės ir, kas blogiausia, neturi nei jėgų, nei noro ją keisti. Todėl svarbu – kiek kiekvienas pažengė savo paties užsibrėžtu keliu. Tokio vidinės brandos proceso neįmanoma formaliai įvertinti, nes rezultatai matosi ne iš karto, o tik po tam tikro laiko. Svarbus išgyvenimas, nauja patirtis ar atradimas kartais labai ilgai glūdi žmoguje, kol asmuo jį įsisąmonina. Tik tada rezultatas tampa akivaizdus.

Į grupės procesą ir patyrimo reflektavimą orientuotas lavinimas

Grupės proceso metu
nebūtinai įsisąmoninamos žinios. Tačiau jauniems žmonėms jų pačių problemos tampa aiškesnės, labiau suvokiami asmenys ir jų tarpusavio ryšiai. Reflektavimas – tai galimybė pažvelgti į save iš šalies, lyg į veidrodį. Tai padeda jaunuoliams geriau suprasti save pačius ir kitus grupės narius. Ypač svarbu reflektuoti patį procesą, kai jaunuoliai nepasiekia jiems patiems norimo rezultato. (15)

1. 4. Neformaliojo ugdymo rezultatai

Neformaliojo vaikų švietimo būdu kompetencijos įgyjamos per pasirinktos krypties veiklą. Kompetencijos suprantamos kaip mokėjimai atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, įgūdžių, gebėjimų, vertybinių nuostatų visuma. Neformaliojo švietimo būdu ugdomos šios kompetencijos:

1. Asmeninės – savęs pažinimas, savistaba, pasitikėjimas savimi, savęs vertinimas, savianalizė, saviraiška, sveika gyvensena, atsakomybė už savo veiksmus;

2. Edukacinės (mokymosi) – savarankiškas mokymasis bei informacijos valdymas, mokymasis visą gyvenimą, informacijos gavimas, jos analizavimas bei panaudojimas, mąstymo lankstumas (loginis, kritinis-probleminis, kūrybinis);

3. Socialinės – bendravimas ir bendradarbiavimas, darbas komandoje, dalijimosi atsakomybe įgūdžiai, demokratinių struktūrų ir procedūrų išmanymas, sprendimų priėmimas, konfliktų sprendimas lygių galimybių įsisąmoninimas, ekologinė savimonė;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1627 žodžiai iš 5400 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.