Šaukei vis tautą žemės pėdoj gyvą,
Mokei gyventi protėvių dvasia!
Kvietei numesti vergo naštą sunkią,
Veržtis į laisvę širdimi visa!
Tu laimės žiburį nešei iškėlęs, –
Eilių jis švietė nuostabia šviesa!
Dabar kovotoją žemė tėviškėlės priglaus –
Kelionė jo baigta…
Mums amžiams liks tavasis laisvės šauksmas
Ir tyras žvilgsnis, lydintis visus.
Neišmatuojamas širdžių mūs skausmas –
Ant kapo gėlės niekad nenudžius!
Šios eilės skirtos drąsiems, stipria valia bei meile Tėvynei pasižyminties žmonėms – partizanams. Ar nors vienas iš mūsų kada nors susimąstėme, kas būtume dabar, jeigu jie – laisvės, ateities kūrėjai, nebūtų stoję prieš žiaurias priešų rankas? Kas būtų Lietuva? Galbūt jos visai nebūtų šioje žemėje? Kiek daug klausimų… O kas į juos atsakys?.. Laimei, galime didžiuotis protėvių ryžtu kurti geresnį, teisingesnį rytojų, protėvių meile gimtajam kraštui, jų pastangomis dėl mūsų – ateities kūrėjų.
Daugelis partizanų – tai jauni, žvalūs vyrai, pasiruošę krauju apginti savąjį kampelį. Jų energingumas atsispindi žodžiuose: „Aš čia neverksiu dėl mūsų tautai praeity padarytų skriaudų ir net dėl begalinio sopulio, tik tegul leista mums bus prisiminti, kad 1918 metais, po ilgų okupacijos vargų, atgimus Lietuvai, tuoj pat prisistatė drakoniškas lenkų erelis draskyti ir plėšyti tai, kas mums brangiausia, – laisvę ir mūsų tautos nepriklausomybę“ – pasakytuose vieno partizanų vadų – Prano Daunio. Kitas partizanas J. Kasperavičius-Visvydas sakė taip: „Mes buvome priversti išeiti ginti savo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės; mes kaip žmonės pasipriešinome prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją; mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis.“ Ir iš tiesų: kokią teisę turi svetimtaučiai įsibrauti į šalį, išniekinti joje gyvenančius žmones? Kraupu skaityti šias eilutes, pasakojančias apie užkariautojų „žygdarbius“ kovoje su beginkliais žmonėmis:
„Duobė atidengta, smėlis nuo viršaus pašalintas. Prieš mūsų akis – didelė nužudytųjų žmonių masė. Vieni guli ant kitų, rankos, kojos, galvos, – viskas susipynę. Jie suspausti, supresuoti, prilipę vienas prie kito, tik su dideliu vargu gali juos vieną nuo kito atskirti. Vieni guli ant pilvo, kiti ant šono, ant nugaros, yra susirietusių, stovinčių, sulaužytų. Rankos dažniausiai surištos už nugaros. Kai kurių veidai uždengti. Dažnai laiko apsikabinę vyrai ir moterys, motinos ir vaikai. Kumščiai suspausti. Daug nuogų, ypač moterų. Rūbų spalva nublukusi, pilka. Tik odos dirbinių – batų, portfelių ir kt. – spalva ryški. Kūnai išmarginti spalvotomis dėmėmis – žaliomis, raudonomis, mėlynomis ir geltonomis.
Kai kurie kūnai yra visiškai ploni, kaip kartonas. Dalis dar nesupuvo ir pažinti galima. Tai daugiausia gulintieji viršuje. Apatinių sluoksnių lavonų nebepažinsi.
Daugelyje duobių surastos nuogos moterys ir vaikai. Smėlyje gulėjo įrodomieji daiktai, kad moterys buvo išprievartautos.
Vaikų galvos suskaldytos, be kulkų žymių. Tai patvirtina daugelio liudytojų pasakojimus, kad budeliai vaikus mesdavo gyvus i duobę arba pirma griebdavo juos už kojyčių ir trenkdavo galvomis į medį, o paskui mesdavo žemyn galva duobėn.“
Tačiau tokiems pažeminimams mūsų protėviai nenusileido. Apie vieno iš jų – Prano Daunio kovos kelią nepriklausomos šalies link, aš ir norėčiau papasakoti.
Pranas Daunys gimė 1900 metais rugsėjo 16 dieną netoli Širvintų esančiame Paneveržio kaimelyje, mažažemių valstiečių šeimoje. Apie jį jau sklinda legendos. Tai Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininkas, kompozitorius, rašytojas, Vyčio ordino kavalierius.
Grįžęs iš kariuomenės nuėjo į Širvintų partizanų grupę, kuri buvo nuo jo tėviškės per 10 kilometrų. Ten surado dar apie 40 – 50 tokių pat kaip jis jaunų vyrų, pasiryžusių kovoti su nebaigtais išnaikinti priešais. Prie grupės greitai priprato: juos suartino begalinė meilė savam kraštui, savai Tėvynei, savam gimtajam sodžiui. Tada Širvintų miestelis, kuris nusitiesęs per tris kilometrus nuo Širvintos upelio, buvo ramus, kaip ir kiti Lietuvos kaimai. Jų partizanų grupės vadovybė pasirūpino ginklais: 1889 metų šautuvais, kulkosvaidžiais, rankinėmis granatomis bei Hos-Enfeldo 16 šūvių šautuvais su optiniais taikikliais. 1921 metais grupė gavo žinią, kad į Avižienių kaimą atvyko lenkų juodųjų galvariezių šimtinė, lydima 13–ojo ulonų pulko eskadrono. Apie tai buvo pranešta Avižienių ir Niečienių kaimo žmonėms, kad visi vaikai, moterys ir vyrai paliktų savus kaimus ir pasitrauktų Širvintų miestelio pusėn. Širvintų partizanai (apie 20 žmonių grupė), apsiginklavę šautuvais, kulkosvaidžiais, granatomis bei Hos-Enfeldo optiniais šautuvais, brėkštant ankstyvai ryto aušrai atsidūrė prie Avižienių kaimo sodybų. Priešai kaime jau siautė. Kai tik pasirodydavo judanti figūra – tuoj pat pasigirsdavo ir šūviai. Kai po kelių minučių atsirado negyvų, banditai ėmė trauktis į pietuose esančius raistus, o Lietuvos partizanai juos „lydėjo“. Susirėmime žuvo 67 juodi lenkų partizanai ir šeši 13–ojo ulonų pulko raiteliai.
Apie tai buvo pranešta lenkų pasienio garnizonui, kad atvyktų ir pasiimtų žuvusiuosius bei sužeistuosius. Šitą jie padarė ir pagrasino, kad tai yra skola.
Skolos išpirkimo ilgai laukti nereikėjo. Jie atgabeno kelis artilerijos pabūklus ir pradėjo pliekti kaimą ir viską, kas buvo aplink. Žmonės į kaimą dar nebuvo sugrįžę, o partizanai, prasidėjus artilerijos kanonadai, išbėgiojo į aplinkui esančius miškelius. Tik staiga, o nelaime! Sprogus vienam dideliam sviediniui, gulėję dirvoje savanoriai partizanai Pranas Daunys ir Martynas Jonytis buvo apipilti žemėmis. Nežuvo, tačiau abiems į akis sviedinio sprogimo srovė pribėrė žemių. Netoli jų gulėjęs Kazimieras Skebėra nenukentėjo. Jis, pamatęs ginklo draugus nelaimėje, čiupo arčiau gulėjusį Martyną Jonytį ir vilko iki vieškelio apie kilometrą. Ten jau laukė vežimas. Paguldęs į jį draugą, nubėgo pasiimti Prano Daunio, kurį nešte atnešė iki pat vieškelio ir paguldė į kitą vežimą.
Tuo metu jokios technikos nei partizanai, nei aplinkiniai gyventojai neturėjo, todėl sužeistieji arkliais iš Širvintų į Ukmergę (apie 30 kilometrų) buvo gabenami vėžlio greičiu. Iš Ukmergės karo ligoninės mašina juos nuvežė į profesoriaus Petro Avižienio globą Kaune. Martynui Jonyčiui medikai vieną akį išgelbėjo, o Pranui Dauniui ši nelaimė buvo itin skausminga – jis neteko abiejų akių, nes, pasak medikų, praėjo pernelyg ilgas laiko tarpas, kol buvo išplautas purvas. Net ir tokia netektis partizano nepalaužė. Daugelis ir dabar jį prisimena kaip nuoširdžią, sąžiningą, budrią ir tvirtą valią turinčią asmenybę.