Paskirstomasis teisingumas
5 (100%) 1 vote

Paskirstomasis teisingumas

1

TURINYS

Įvadas …………………………………………………………………………… 2

Teisės įgijimo teorija ……………………………………………………. 3

Istorinis ir galutinio rezultato principas ……………………….. 5

Modeliavimas ………………………………………………………………. 6

Kaip laisvė griauna modelius ……………………………………….. 8

K. Seno argimentas ……………………………………………………… 9

Perskirstymas ir nuosavybės tesės ………………………………… 11

Locke’o įgojimo teorija ………………………………………………… 12

Išlyga …………………………………………………………………………… 14

Išvados ………………………………………………………………………… 16

Naudota literatūra ……………………………………………………….. 17

2

ĮVADAS

Minimali valstybė yra ekstensyviausia vlstybė, kurią galima pateisinti. Visos ekstensyvesnės valstybės pažeidinėja žmonių teises. Vis dėlto daug autorių stengėsi argumentuotai pateisinti tokias valstybes. Efektyvesnė valstybė pateisinama todėl, kad ji yra būtinas įrankis paskirstomajam teisingumui įgyvendinti.

Terminas “paskirstomasis teisingumas” nėra neutralus. Girdėdami terminą “paskirstymas”, dauguma žmonių mano, kad kažkas arba kažkoks mechanizmas, dalindamas daiktų atsargas, vadovaujasi tam tikru principu arba kriterijumi. Į šį dalių skirstymo procesą galėjo įsibrauti kokia nors klaida. Tad mažų mažiausiai lieka atviras klausimas, ar nereikėtų atlikti perskirstymo, ar neturėtume iš naujo atlikti tai, kas buvo jau padaryta nors ir prastai.

Nėra jokio centrinio skirstymo, nėra jokio asmens ar asmenų grupės, turinčių teisę kontroliuoti visus išteklius ir kartu spręsti, kaip juos reikėtų išdalyti. Tai, ją gauna kiekvienas asmuo, jis gauna iš kitų, kurie jam duoda tai mainais už ką nors arba kaip dovaną. Laisvoje visuomenėje skirtingi asmenys valdo įvairius išteklius, ir nauja nuosavybė atsiranda kaip asmenų savanoriškų mainų ir veiksmų rezultatas. Šioje visuomenėje nei skirstomos, nei dalijamos gėrybės – lygiai kaip nėra skirstomi sutuoktiniai visuomenėje, kurioje žmonės patys renkasi, ką vesti. Bendras rezultatas – tai daugelio individų sprendimų, kuriuos turi teisę daryti suinteresuoti individai, išvada,

Teisingumo principas nuosavybės srityje nurodo ką teisingumas mums reiškia šioje srityje.

3

TEISĖS ĮGIJIMO TEORIJA

Teisingumo klausimas nuosavybės srityje apima tris pagrindines temas. Pirmoji- tai pradinis nuosavybės įgijimas, anksčiau nevaldytų daiktų pasisavinimas. Čia iškyla daug klausimų: kaip galima įgyti savo nuosavybėn anksčiau niekam nepriklausiusius dalykus; kokiu būdu arba būdais galima pasisavinti šiuos dalykus; kokius dalykus ar daiktus galima šitaip pasisavinti, kokiu mastu kas nors pasisavinama konkrečiu atveju ir t.t. Reikia aptarti teisingo pasisavinimo principą.Antroji tema liečia vieno asmens nuosavybės perdavimą kitam asmeniui. Kokiu būdu asmuo gali perduoti nuosavybę kitam asmeniui? Kaip galima perimti nuosavybę iš kito asmens, kuris ją turi? Šiai temai priklauso bendras savanoriškų mainų apibūdinimas, dovanojimas ir (kita vertus) apgavystė, taip pat ji aprėpia konkrečias konvencines detales, būdingas tam tikrai visuomenei.Ši tiesa pavadinta teisingo perdavimo principu.

Jeigu visuomenė būtų visiškai teisinga, tai šis indukcinis apibrėžimas visiškai išspręstų teisingumo nuosavybės srityje klausimą.

Tobulas paskirstomojo teisingumo principas reikštų tiesiog tai, kad paskirstymas yra teisingas, jeigu kiekvienas turi teisę į nuosavybę, kurią įgijo per paskirstymą.

Paskirstymas yra teisingas, jeigu jis teisėtai randasi iš kito teisingo paskirstymo. Teisėtus būdus, kaip pereiti nuo vieno paskirstymo prie kito, apibrėžia teisingo perdavimo principu.

Paskirstymas yra teisingas, jeigu jis teisėtai randasi iš kito teisingo paskirstymo.Teisėtus būdus, kaip pereiti nuo vieno paskirstymo prie kito, apibrėžia teisingo perdavimo principas. Pirmuosius teisėtus” žingsnius” apibrėžia teisingo įsigijimo principas.Tai, kas atsiranda iš teisingos situacijos darant teisingus žingsnius, yra savaime teisinga. Mainų būdai, kuriuos apibrėžia teisingo perdavimo principas, išlaiko teisingumą. Kaip tinkamos įrodinėjimo taisyklės padeda išlaikyti tiesą ir kiekviena išvada, kuri dedukciškai gaunama tik iš teisingų prielaidų, nuolatos taikant tokias taisykles, yra pati savaime teisinga, taip perėjimo iš vienos situacijos į kitą būdai, kuriuos apibrėžia teisingo perdavimo principas, išlaiko teisingumą, ir kiekviena situacija, realiai susiklostanti iš pakartotinių perėjimų iš teisingos situacijos pagal teisingumo principą, yra pati savaime teisinga. Analogija tarp išlaikančių teisingumą ir išlaikančių tiesą transformacijų būna pamokoma ir ten, kur ji netinka, ir ten, kur ji tinka. Norint įrodyti, kad išvada teisinga, pakanka parodyti, jog ji galėjo būti dedukuota iš teisingų prielaidų tiesą išlaikančiais būdais. Norint įrodyti, kad iš teisingos situacijos galėjo rastis
teisinga situacija,

4

nepakanka nurodyti, jog ji atsirado teisingu būdu. Nuosavybės teisingumas yra istorinis; jis priklauso nuo to, kas tikrovėje vyko.

Ne visos realios situacijos susiklosto pagal du nuosavybės teisingumo principus: teisingo įsigijimo ir teisingo perdavimo. Kai kurie asmenys įgyja nuosavybę tokiais būdais, kurių nesankcionuoja teisingo įgijimo principas.Kadangi egzistuoja praeities neteisingumas(ankstesnieji dviejų pirmųjų teisingos nuosavybės principų pažeidimai), atsiranda trečioji svarbi tema, liečianti teisingą nuosavybę,- tai nuosavybės teisingumo pažeidimų ištaisymas. Jeigu praeities neteisingumas įvairiais būdais- išaiškinamas arba neišaiškinamas- suformavo dabartinę nuosavybę, tai ką dabar reikėtų (jeigu iš viso ką nors daryti) norint ištaisyti tuos pažeidimus? Kokios yra

pažeidimus dariusių asmenų pareigos tiems, kurių padėtis yra blogesnė, negu ji būtų buvusi tuo atveju, jeigu nebūtų padaryta pažeidimų? O jeigu jiems būtų buvę už tai greitai atlyginta? Ir kaip viskas keičiasi (jeigu apskritai keičiasi) tada, kai tie asmenys, kurie gauna naudos iš neteisingumo, ir jų nuskriausti asmenys nėra tiesiogiai susiję su neteisingumo aktu? Ar patiria neteisingumą tas, kurio paties nuosavybės pagrindas- pažeistas teisingumas? Kiek toli reikia grįžti į praeitį, norint visiškai nuplauti istorinę neteisybių gėdą? Kas leistina daryti neteisingumo aukoms, kad jos galėtų ištaisyti joms padarytas skriaudas, taip pat ir neteisybes, kurias padarė asmenys, pasinaudoję savo valdžia? Manykime, kad teoriniai tyrinėjimai leis sukurti ištaisymo principą. Taikant šį principą, remiamasi istorine informacija apie ankstesnes situacijas ir padarytas neteisybes bei informacija apie realią įvykių eigą, kurią nulėmė šios neteisybės, iki dabar, taip pat yra atsižvelgiama į tai, kaip visuomenė supranta nuosavybę. Taikant ištaisymo principą, bus stengiamasi kuo geriau įvertinti hipotetinio pobūdžio informaciją apie tai, kas būtų įvykę, jeigu būtų buvę išvengta neteisingumo.

Bendrosios nuosavybės teisingumo teorijos nuostatos skelbia, kad asmens nuosavybė yra teisėta, jeigu jis turi į ją teisę, pagrįstą teisingo įsigijimo ir perdavimo principais, arba pagrįstą neteisingumo ištaisymo principu. Jeigu visų asmenų nuosavybė įgyta teisingai, tai ir nuosavybės visuma (nuosavybės pasiskirstymas) yra teisingas. Norėdami paversti šias bendrąsias nuostatas konkrečia teorija, mes turėtume patikslinti visų trijų nuosavybės teisingumo principų detales. Tai būtų nuosavybės įgijimo principas, nuosavybės perdavimo principas ir ir pirmųjų dviejų principų pažeidimų ištaisymo principas.

5

ISTORINIS IR GALUTINIO REZULTATO PRINCIPAI

Teisės į ką nors teorijos bendrosios nuostatos atskleidžia kitų paskirstomojo teisingumo sampratų prigimtį ir trūkumus. Teisingo paskirstymo, grindžiamo teisės į ką nors turėjimu, teorija yra istorinė;tai, ar paskirstymas yra teisingas, priklauso nuo to, kaip jis vyko. Priešingai, esamojo laikotarpio teisingumo principai numato, kad paskirstymo teisingumą lemia tai, kaip yra skirstomi daiktai vertinant šį skirstymą tam tikrais struktūriniais teisingo paskirstymo principais(ar principu). Utilitaristas, kuris vertina du paskirstymus atsižvelgdamas į tai, kuris iš jų yra naudingesnis, o kai toji nauda būna vienoda, taiko kokį nors pastovų lygybės kriterijų, stengdamasis pasirinkti lygesnį paskirstymą, remiasi esamojo laikotarpio teisingumo principu. Taip elgsis ir tas, kuris tiksliai žino, kaip atlikti mainus tarp laimės ir lygybės sumų. Vadovaujantis esamojo laikotarpio principu, visa, į ką reikia atsižvelgti vertinant paskirstymo teisingumą, yra tai, kas galų gale gauna; lyginant bet kuriuos du paskirstymus, reikia žiūrėti tik į paskirstymų schemą. Teisingumo principo nereikia papildyti jokia kita informacija. Tokių teisingumo principų išvada yra ta,, kad du struktūriškai tapatūs paskirstymai yra vienodai teisingi.

Velfaristinė politinė ekonomija yra esamojo laikotarpio teisingumo principų teorija. Subjektas čia suvokiamas kaip veikėjas, besivadovaujantis schemomis, atspindinčiomis tik dabar turimą informaciją apie pasiskirstymą. Tiek šitai, tiek ir tam tikros įprastinės sąlygos(pvz.,kaitaliojant paskirstymo matricos stulpelių žymėjimus, pasirinktas paskirstymas lieka tas pats) garantuoja, kad velfaristinė politinė ekonomija nepaisant visų jos trūkumų, visada būna esamojo laikotarpio teorija.

Dauguma žmonių nesutinka, kad esamojo laikotarpio principai viską pasako apie paskirstomas dalis. Jų manymu, vertinant tai, kiek situacija yra teisinga, svarbu atsižvelgti ne tik į jos įkūnijamą paskirstymą, bet ir į tai, kaip tas paskirstymas vyko.

Kalbėdami apie esamojo laikotarpio principus, mes pernelyg siaurai interpretuojame savo dėstomą požiūrį. Niekas nesikeičia, jeigu struktūriniai principai funkcionuoja keičiantis laike esamojo laikotarpio profiliams. Nuo šiol tokius neistorinio paskirstomojo teisingumo principus, taip pat ir esamojo laikotarpio principą, mes vadinsime galutinio rezultato arba galutinės būklės principais.

6

Priešingai negu galutinio rezultato teisingumo principai, istoriniai teisingumo principai teigia, jog
žmonių veiksmų aplinkybės gali lemti tai, kad teisė į daiktus yra nevienoda arba nevienodai jų nusipelnoma. Neteisingumą galima sukurti pereinant nuo vieno prie kito struktūriškai tapataus paskirstymo, mat antrasis, nors iš pažiūros toks pat, gali pažeisti žmonių teises ar nepaisyti jų nuopelnų; jis gali neatitikti tikrosios istorijos.

MODELIAVIMAS

Mūsų aptarti nuosavybės teisingumo principai, grindžiami teisės į ką nors turėjimu, yra istoriniai teisingumo principai. Norėdami geriau suprasti, koks jų tikrasis pobūdis, turėtume išskirti juos iš kitų istorinių principų. Išnagrinėkime kaip pavyzdį skirstymo pagal moralinius nuopelnus principą. Šis principas įpareigoja skirstyti tiesiogiai atsižvelgiant į žmonių moralinius nuopelnus;niekas neturėtų gauti didesnės dalies už tą, kurio moraliniai nuopelnai didesni. Arba išnagrinėkime principą, kuris gaunamas ankstesniojo principo “moralinius nuopelnus” pakeičiant “naudingumu visuomenei”. Arba, užuot nagrinėję “paskirstymą pagal moralinius nuopelnus” ar “paskirstymą pagal naudingumą visuomenei”, mes galėtume nagrinėti “paskirstymą pagal moralinių nuopelnų, naudingumo visuomenei ir poreikio sumą”, kai skirtingos šios visumos dimensijos yra lygios. Vadinkime skirstymo principą modeliuojamu, jeigu jis reiškia tai, kad paskirstymas turi priklausyti nuo tam tikros natūralios dimensijos, bendros natūralių dimensijų visumos arba leksikografinio natūralių dimensijų surikiavimo. Taip pat sakykime, kad paskirstymas yra sumodeliuotas, jeigu jis atitinka kokį nors sumodeliuotą principą. Paskirstymą visuomenėje gali sudaryti tokie paprasti sumodeliuoti paskirstymai, o pats paskirstymas tiesiog nebūna modeliuojamas. Skirtingi sektoriai gali daryti įtaką skirtingiems modeliams arba tam tikri modelių deriniai gali daryti nevienodą įtaką visuomenei.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1654 žodžiai iš 5254 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.