Paukštis lietuvių mitologijoje
4.5 (90%) 2 votes

Paukštis lietuvių mitologijoje

Paukštis Ketsalis. Legendos apie jį.Jie susitiko lygumoje: actekų kariai, kuriuos vedė Tekumas Umanas, ir Pedro de Alvarado vadovaujami konkistadorai.

Tekumas Umanas surinko didžiulę kariuomenę, ir jo kariai būtų sutriuškinę negausius būrius atėjūnų, nors jų šonai ir buvo geležiniai, nors jie turėjo arklių ir ugnimi spjaudančių arkebuzų. Tekumas Umanas sumaniai išdėstė savo armiją, ir barzdotieji jau, atrodo, susvyravo, kai išdavikas indėnas palietė Alvarado balnakilpę ir, rodydamas pirštu į paukštį, kuris sklandė virš indėnų vado galvos, šūktelėjo: „Užmušk jį!“

Ir baisėdamasis nusisuko, ir rankomis užsidengė ausis, kad negirdėtų griausmo, ir neatmerkė akių, kol neišgirdo ispanų pergalės šūkio: „Santjagas ir Kastilija!“

Vis dėl to, nors ir pakrikštytas Tomazu, išdavikas taip ir liko indėnų stabmeldžiu, kuris šventai tikėjo, kad kiekvienas, pakėlęs ranką prieš šventą paukštį, mirs baisia mirtim.

Dvi gelsvai žalios plunksnos rėmino rudą Tekumo Umano veidą, dvi Ketsalio – dievo Ketsalkoatlio paukščio plunksnos. Ir laisvasis ketsalis, atskridęs nuo kalnų, mūšio metu sklandė virš jo galvos pranašaudamas pergalę. Ir kariai matė tai, ir jie ėjo pirmyn nesulaikomai. Bet kai ketsalis žuvo, indėnų gretos susvyravo. Ispanai negailestingai mindžiojo juos savo arklių kanopomis, kapojo iš kairės ir iš dešinės. Taip buvo sumuštas Tekumas Umanas, taip Gvatemala – actekų imperijos provincija – tapo ispanų kolonija.

Tokia yra legenda. Actekų kalba žodis „ketsalis“ (quetzal) reiškia „puikus“, „brangus“. Actekų merginos taip vadindavo savo mylimuosius Montesumos laikais.

Senovės majams ir actekams ketsalis(Pharomachrus mocinno) buvo bene labiausiai šventas simbolis – dangaus simbolis. Ne vien dėl grožio, bet ir dėl nepaprasto, legendinio būdo bruožo: nelaisvėje ketsalis miršta. Actekai ir majai tikėjo, kad kaip neuždarysi narve dangaus, taip nesulaikysi ir jo simbolio. Jie net nemėgino jo prisijaukinti, tik gaudydavo dėl plunksnų.

Šalia tų medžių, kur, vietos gyventojų manymu, gyveno ketsalis, specialūs žyniai statė painius raizgus, kuriuose ketsalis galėjo įsipainioti, bet neuždusti. Kiekvieną, kuris tyčia ar netyčia užmušdavo paukštį, baudė mirtim. Tinkluose įsipainiojusiam ketsaliui nupjaudavo dvi ilgiausias plunksnas, o paukštį būtinai paleisdavo, maldaudami jo atleidimo. Po kelių mėnesių ketsaliui puošni uodega vėl ataugdavo. O nupjautomis plunksnomis puošė vyriausiųjų žynių ir didikų galvos apdangalus. Imperatorius turėjo teisę nešioti diademą ir apsiaustą iš ketsalio plunksnų.

Kai 1821 metais Gvatemala nuvertė Ispanijos viešpatavimą, ketsalis pasirodė respublikos herbe, vėliavoje ir monetoje, kuri ir šiandien vadimama jo vardu.

XIX a. pabaigoje ketsalio plunksnų pateko į Europą. Jomis susižavėjo Madrido, o vėliau ir Paryžiaus dabitos. Dvidešimt penkerius metus truko „ketsalio bumas“, ir Gvatemaloje atsirado nauja profesija – ketsalerai, ketsalio medžiotojai. Šie paukščiai Gvatemaloje buvo beveik visiškai išnaikinti. Elegantiškoms damoms vienodai patiko ir reto grožio plunksnos, ir istorijos, kurias mandagūs madingų parduotuvių pardavėjai pasakodavo apie paukštį.

„Žinote, ketsalis – tikras kabaljeras. Gresiant mažiausiam pavojui, jis kaip narsus riteris savo kūnuų uždengia įeigą į lizdą ąžuolo drevėje. O jeigu jo lizdą sunaikina žemės drebėjimas, taip dažnas Gvatemaloje, arba jeigu barbarai indėnai plėsdami laukus degina medžius – ketsalis žūsta kartu! Tikras riteris, jis ir savim labai rūpinasi: ne veltui visada lizde įrengia dvi angas, ir, įlindęs į lizdą pro vieną, kad nesuglamžytų plunksnų, išlenda pro kitą.“

Ketsalis iš tikrųjų žūsta kartu su savo lizdu. Žūsta todėl, kad negali skraidyti aukštai ir toli.

Indėnams ketsalis ir dabar – šventas paukštis. Ispanų į Ameriką atvežtus naujus šventuosius indėnai iki šiol puošia ketsalio plunksnų diadema. Tokia pačia, kokia kadais vainikavo Ketsalkoatlio galvą…

Tolimųjų Rytų mitas apie pasaulio sukūrimą

Antis Luvra

O juk kadaise viskas buvo kitaip. Dabar to net neįmanoma įsivaizduoti, to dabar niekas nežino, niekas netgi nesuvokia, kad jei toje žiloje senovėje nebūtų buvę anties Luvros, pasaulis galėjo būti visai kitaip sutvarkytas – sausuma nesipriešintų vandeniui, o vanduo nesipriešintų sausumai.

Juk pačioje pradžioje – pradžių pradžioje – gamtoje žemės visai nebuvo, nė dulkelės. Kur tik akis užmatė, buvo vanduo, vien vanduo. Vanduo atsirado pats iš savęs, savo gilversmėse – juodose bedugnėse, neišmatuojamose gelmėse. Ir ritosi bangos per bangas, sklido į visas tuometinio bekraščio pasaulio puses: iš niekur į niekur.

O antis Luvra – taip pat, ta pati, paprasta didžioji šaukštasnapė antis, kuri šiandien su pulku pralekia virš mūsų galvų, – tuomet skraidė viršum pasaulio vienui viena ir nebuvo kur jai padėti kiaušinio. Visame pasaulyje nieko nebuvo, be vandens, net nendrės stiebelio nebuvo, kur galėtų lizdą susisukti.

Ir tuomet antis Luvra nutūpė vandenyje, išsipešė plunksnų iš savo krūtinės ir susisuko lizdą. Štai iš šio plaukiojančio lizdo ir ėmė darytis žemė. Pamažėle plėtėsi žemė, pamažėle atsirado žemėje visokiausių gyvių. O žmogus visus juos pranoko – įgudo sniegu šliuožti
slidėmis, vandeniu plaukioti valtimi. Ėmė jis žvėris medžioti, ėmė jis žuvis gaudyti, taip maitinosi ir savo giminę didino.

Bet kad butų antis Luvra žinojusi, kaip sunku bus plačiajame pasaulyje, kai ištisinėje vandens karalystėje atsiras sausuma! Juk nuo to laiko, kai atsirado žemė, jūra negali nurimti; nuo to laiko jūra grumiasi su sausuma, sausuma – su jūra. Žmogui kartais būna labai sunku tarp jų – tarp sausumos ir jūros. Nemėgsta jo jūra dėl to, kad prie žemės jis labiau prisirišęs…

Lietuvių sakmė

Gegutė

Žmonės sako, kad gegutės esą negalima šaudyti nei medžioti. Gegutė senovėje buvusi seselė devynių brolelių Kukaičių. Kai viename kare žuvo visi devyni broleliai, jų sesuo Gegutė, jauna mergelė, gedėdama savo žuvusių brolelių, pavirtusi raiba gegužėle, išskrido jų ieškoti į žalias gireles. Ieškodama vis šaukė juos vardu. Taip nuo šio laiko šaukia ji kas mielas pavasarėlis, neturi net laiko savo vaikelius perėti, todėl už ją išperi kiti paukščiai.

Egiptiečių simbolis

BENU

BENU (Benu) buvo išgalvotas paukštis, panašus į gervę. Ant pakaušio šis paukštis turėjo dvi ilgas plunksnas, kartais buvo karūnuojamas Ozyrio karūna (Baltoji karūna su dviem stručio plunksnomis iš abiejų pusių) arba su baltuoju saulės disku. Benu buvo šventasis Heliopolio paukštis. Benu pavadinimas tikriausiai kilo iš žodžio weben, reiškiančio “kilti” arba “šviesti”. Benu buvo siejamas su saule ir vaizdavo saulės dievo Ra sielą. Vėlyvaisiais laikais, šis paukščio hieroglifas buvo naudojamas įvardinti šią konkrečią dievybę. Kaip kylančios ir besileidžiančios saulės simbolis. Benu taip pat buvo siejamas su Nilo potvyniais ir kuriančiosiomis jėgomis. Stovintis vienas ant uolų per potvynius, Benu simbolizavo pirmąją gyvybę, atsiradusią ant pirmųjų kalvų, kurios iškilo iš vandens chaoso, pirmojo kūrimo metu.

Paukščiai medinių kryžių dekore:

FORMA IR REIKŠMĖS INTERPRETACIJOS

Dalis tyrinėtojų, rašiusių liaudies paminklų ornamentikos klausimais (J.Perkovskis, J.Baltrušaitis, M.Gimbutienė), vieningai pabrėžia paukščių vaizdavimo tradicijos lokalinį pobūdį, nurodydami, kad tai iš archainių laikų paveldėti elementai, tačiau plačiau šio klausimo neanalizuoja. Iki šiol liko neaptarti kryžių puošyboje sutinkamų paukščių komponavimo principų, stilistikos bei jų semantikos klausimai. Kadangi neišliko senesnių nei XIX a. paminklų pavyzdžių bei jų aprašymų, sunku nustatyti šių dekoro motyvų atsiradimo ir paplitimo laikotarpius, todėl raidos klausimai nebus sprendžiami, o daugiausia dėmesio skiriama šio reiškinio priežastingumo sklaidai.

Medinių kryžių ir ankstesniųjų stogastulpių puošyboje paukščių motyvai nėra labai dažni ir neužima dominuojančio vaidmens, – dažniausiai tai nedideli du, rečiau keturi paukšteliai, papildantys geometrinius ir augalinius kryžmų dekoro ornamentus. Formos atžvilgiu išryškėja visų liaudies meno objektų puošybai būdinga stilistika. Analogiškos formos sutinkamos architektūros bei ritualinę paskirtį turinčių namų apyvokos daiktų – baldų (kraitinių skrynių), prieverpsčių, dalinai tekstilės ornamentikoje. Tai ne realistiniai ir ne fantastiniai pasakų paukščiai, o profiliu vienas priešais kitą stovinčių paukščių siluetai, kurių plastikai būdingas schematizavimas ir apibendrinimas, natūralistinių detalių atsisakymas. Kai kuriais atvejais kūno proporcijos bei atskiri elementai – snapo forma, kūno apimtis, uodegos forma ar charakteringos detalės (pvz. skiauterė) nusako galimus ar konkrečius rūšinius bruožus. Galima pritarti verpsčių dekoro paukščius analizavusiai A.Čepaitienei, jog atlikėjui tikriausiai nebuvo labai svarbus natūralizmo siekis, kadangi tiek jis, tiek aplinkiniai labai gerai žinojo kas ir kodėl vaizduojama. Taigi mediniuose paminkluose, kaip ir visoje liaudies meno puošyboje, dominuoja esminė paukščio idėjos raiška ir tik išskirtinais atvejais konkretizuojamas, dažniausiai krikščioniškai ikonografijai priklausantis, sparnuotis.

Formos analizės klausimai verčia išskirti pagrindines vaizdavimo tendencijas, kai: 1) paukščių siluetai abstrahuojami iki idėjos; 2) turi tik asociatyvų ryšį su tam tikra rūšimi; 3) pagal specifinius rūšinius atributus atpažįstami paukščiai (gaidys); 4) krikščioniškos ikonografijos simboliai (pelikanas, balandis). Buitinių daiktų, o ypač kraitinių skrynių tapyboje populiarių gandrų, vištų bei vandens paukščių – ančių, žąsų kryžių puošyboje nesutinkama, kadangi šių paukščių semantika susijusi su šeimos vaisingumo bei moters – namų šeimininkės simbolika. Iškyla natūralus klausimas, – ką galėjo reikšti paukščiai kryžių puošyboje? Kadangi kryžiuose jie sudaro ornamentikos visumos dalį, norint atsekti galimas reikšmes labai svarbu aptarti ne tik komponavimo būdus, ryšį su kitais puošybiniais elementais, bet atkreipti dėmesį į paminklų turinį bei funkcijas.

Vienas iš turinio sklaidos motyvacijos elementų – paminklų formos analizė, bendrais bruožais aptarta ankstesniuose skyriuose. Paukščių motyvų naudojimo atžvilgiu išsiskiria vienas dažniausių variantų, kai kryžmų centre dominuoja išdidintų proporcijų koplytėlė ar stogastulpio formos ,,namelis“. Nukryžiuotajam ir ant stogelio
ant horizontaliosios kryžmos, šalia arba ant žydinčio augalo abipus stulpo tupi du stilizuoti paukščiai. Šie komponavimo principai turi analogijų įvairių kultūrų mene, tačiau aptariamojo objekto specifika nukreipia žvilgsnį į religinės paskirties sritį: tai ir priešistorinių laikų uolų piešiniuose vaizduojamas stulpas su viršūnėje tupinčiu paukščiu, simbolizuojančiu sielos ar transcendentinės dieviškosios būtybės (dvasios) nusileidimo vietą; tai ir krikščionybės romėniškojo laikotarpio (IV a.) sarkofaguose sutinkamas Anastazo kryžius, kuriame ant kryžmos tupi du vienas į kitą atsisukę paukščiai, Egipto pasaulėžiūros įtakoje galėję reikšti nemirtingas atpirktąsias sielas ar Kristaus prisikėlimo nuojautą; ankstyvųjų viduramžių kultūrai (X a.) priklausančių Meno salos keltiškųjų akmeninių stelų – kryžių kryžmų viršuje tupintys gaidys ir balandis(?), kuriuos vėlyvųjų viduramžių tapyboje (XIV – XV a. pab.) pakeičia kitos sparnuotos būtybės – angelai. Šie pavyzdžiai savo ruožtu rodo archainės tradicijos gyvastingumą jaunos krikščionybės religinių įvaizdžių sistemoje, – nuo seno pažįstamas archetipinis sielos įvaizdis – paukštis čia siejamas su Kristaus Prisikėlimu, kurį vėliau pakeičia pažodinę reikšmę turintys angelai, simbolizuojantys pomirtinį dangiškąjį Rojų, laukiantį teisuolių po mirties. Beje, dviejų angelų, o ne paukščių figūros sutinkamos ir bažnytinių altorių dekoro bruožus turinčiuose mediniuose lietuvių kryžiuose, kur dažnai vyrauja religinė simbolika bei altorių dekorui būdingos istorinių stilių detalės – barokinės ar neogotikinės kolonėlės, ,,baldakimai“, įvairios vingrios riestinės formos – voliutos, akanto lapai ir kt.

Kiti kryžiai ,,spinduliuoja“ kaip saulės, tačiau, dėl išcentrinės kompozicijos specifikos bei galimo paminklų turinio skirtumo (kryžius – augalas, medis), paukščių motyvai juose nenaudojami (arba nepavyko rasti tokių pavyzdžių).

Dviejų paukščių (ar dviejų angelų) pomėgis gali būti tik išorinė, t.y. simetrijos siekimo padiktuota forma, tačiau archainės šio komponavimo principo ištakos bei populiarumas kitų liaudies meno objektų dekore verčia galvoti ir kitaip. Dalinį paaiškinimą pateikia kryžių statymo tradicijos, t.y. jų funkcionalioji reikšmė (žr. skyriuje KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJA: FUNKCIJOS ASPEKTAS; KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJOS TURINYS IR PAGRINDINĖS FORMOS).

Kiek leidžia spręsi vizualinė medžiaga, dviejų stilizuotų paukščių motyvai (retais atvejais – angelai) dažniausiai sutinkami žmogaus gyvenimo centro – jo kultūrinės erdvės žymenų erdvėje, t.y. sodybų, kartais kaimų, miestelių teritorijų kryžiuose ir retesni kapinių paminkluose. Neaišku, ar tokie motyvai buvo naudojami pakelių, piliakalnių ir kt. lokalinės reikšmės vietas žyminčiuose paminkluose, kadangi dauguma pavyzdžių tiesiog neišliko. Kita vertus, P.Dundulienė nurodo, kad dar 1938 m. netoli Šiaulėnų (Radviliškio raj.) pakelėje stovėjo koplytėlė, kurioje buvo atvaizduotas keleivis, lesinantis paukščiukus – mirusiųjų sielas. Kadangi Žemaitijoje mediniai kryžiai nebuvo itin populiarūs, tokio puošybinio motyvo analogija įgalina spėti, kad buvo bendros tradicinės sampratos sąsajos visuose Lietuvos regionuose.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2179 žodžiai iš 7176 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.