Pedagoginiai santykiai
5 (100%) 1 vote

Pedagoginiai santykiai

ĮVADAS

Žmogaus prigimtis gali atsiskleisti tik tada, kai yra palankios tam sąlygos. Ta aplinka, kurioje žmogus veikia, turi atitikti jo prigimties polinkius ir poreikius. Labai svarbu toje aplinkoje jaustis dvasiškai laisvu. Norint būti geru pedagogu reikia ne tik gražių norų, bet ir turėti pašaukimą. Pedagoginis procesas – tai mokytojo ir mokinio sąveika. Jos sėkmes paslaptis yra bendravimas. Bendravimą lemia tarpasmeniniai mokytojų ir mokinių santykiai. Jie dar vadinami pedagoginiais santykiais. Pedagoginiame procese bendravimą valdo mokytojas, jis planuoja ir kuria pedagoginę sąveiką. Tarpasmeninius santykius taip pat sąlygoja ir individų įsisavintos objektyvios vertybės – dorovės normos, pasaulėžiūra, įsitikinimai ir pan. Šios vertybės perauga į etalonus, pagal kuriuos vertinamas žmogaus elgesys ir veikla. Labai svarbu, kad pedagogas bendrautų su mokiniais pagarbiai, nuoširdžiai ir atvirai. Ypač svarbu, kad pedagogo bendravimo stilius žadintų mokinių smalsumą, norą tobulėti, augti kaip asmenybei bei stiprintų teigiamas emocijas. Labai svarbu yra ir pedagoginė empatija. Tarp mokinių ir pedagogų šiltesni santykiai atsiranda tada, kai mokytojas domisi ugdytiniais ne tik pamokų metu, padeda jiems spręsti iškilusias problemas. Pedagogas yra nuoširdžiai gerbiamas tada, kai su juo mokinys gali laisvai ir atvirai pasikalbėti nebijodamas būti nesuprastu ir atstumtu. Mokėjimas pajusti kitą žmogų – didelis pasiekimas. Pedagogas yra gyvas pavyzdys mokiniams. Jis turi būti humaniškas, išprusęs, gražių manierų, turi priimti bendras mūsų šaliai dorovines nuostatas, visada būti pasirengęs padėti mažesniam, vesti mokinį gėrio, tobulumo, tiesos, išminties keliu.

3

Šiame darbe aptariami pedagoginiai santykiai, ugdymo tikslai ir uždaviniai XIX a. pr. – XX a. pb. Daug dėmesio skiriama pedagogo asmenybei, jo autoritetui, bendram ir pedagoginiam pasirengimui. Apie pedagoginį procesą, vaiko galių ugdymą ir puoselėjimą, pedagogo pašaukimą, profesinį pasirengimą daug rašė pedagogės, švietėjos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Taip pat J. Vabalas-Gudaitis, A. Šerkšnas, St. Šalkauskis, J. Vokietaitis, O. Tijūnėlienė. Remdamasi šių žmonių mintimis, nuomonėmis, iškeltomis pedagoginėmis idėjomis bei vykstančiomis permainomis keliaujant į XXI a. , bandysiu apžvelgti XIX-XX a. pedagoginius santykius, kintantį požiūrį į vaiko ugdymą, pedagogo ir ugdytinio tarpusavio santykius, naujas technologijas besiskverbiančias į ugdymą, teigiamą ir neigiamą viso to įtaką ugdymo procesui, pedagoginiams santykiams.

4

I. Pedagoginiai santykiai

1. XIX a. pedagogės, švietėjos, rašytojos (Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė), jų veikla ir mintys apie gero pedagogo savybes ir pedagoginį procesąPedagoginio bendravimo ir santykių problemą Lietuvoje iš dalies aptarė žymūs XIX a. pabaigos – XX a. pradžios švietėjai, kultūros veikėjai P. Višinskis, V. Kudirka, J. Šliūpas. Tačiau jų kūryboje tai aptariama tik epizodiškai. Ypač daug dėmesio pedagoginiam bendravimui skyrė Lietuvos moterys švietėjos, pedagogės, rašytojos M. Pečkauskaitė, G. Petkevičaitė – Bitė, S. Čiurlionienė – Kymantaitė. Onos Tijūnėlienės knygoje ”Pedagoginio bendravimo ir santykių problema Lietuvos pedagogų palikime”, atskleidžiama, kas lėmė, kad sunkiomis socialinės ir nacionalinės priespaudos sąlygomis svarbu buvo išvaduoti vaiką iš dvasinės prievartos, aiškinama pedagogų ir tėvų bendravimo kultūros reikšmė kuriant vaikui palankias ugdymo sąlygas.

MARIJA PEČKAUSKAITĖ – ŠATRIJOS RAGANA (1877-1930). Marija Pečkauskaitė – rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja. Jos visuomeninės ir pedagoginės pažiūros formavosi sudėtingomis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nacionalinės išsivaduojamosios kovos sąlygomis. M. Pečkauskaitei buvo artimos ”naujojo auklėjimo” idėjos, iškilusios Vakarų Europos pedagoginėje mintyje XIX-XX a. sandūroje. Su šiomis idėjomis ji susipažino studijuodama Ciuricho ir Fribūro universitetuose. Ją sudomino vokiečių F. V. Fersterio pedagoginės idėjos, kad auklėjimą reikia grįsti įtikinėjimu, o ne aklu paklusnumu, bausmės baime ir kad svarbiausias auklėjimo tikslas – dorovinio

5

charakterio formavimas. Ji nerimavo, kad mokytojai dirba formaliai, nenuoširdžiai nesirūpina parengti vaikus gyvenimui, nenori nuoširdžiai bendrauti su jais ir nesidomi jų bendravimu ir tarpusavio santykiais mokykloje. M. Pečkauskaitę piktino ir tėvų bendravimas su vaikais: vaikas girdi iš mažens visokius piktžodžiavimus, melus, mato neapykantą, piktumą. M. Pečkauskaitė teigė, kad tokio bendravimo priežastys yra mažas dėmesys vaikų mokymui ir auklėjimui. Nedaugelis mūsų krašto žmonių įsitikinę, kad vaikus reikia mokėti auklėti remiantis pedagogikos mokslo žiniomis. Vaiko poreikis veikti yra prigimtinis poreikis ir jį reikia patenkinti. Pripažindama įgimtus žmogaus pradus, pedagogė pastebėjo, kad juos galima išlavinti arba visiškai užslopinti. Vaiko ugdymo sėkmę lemia sumanus vadovavimas jo veiklai. Rašytoja pedagogiką laikė vienu iš svarbiausių ir reikalingiausių mokslų. M. Pečkauskaitei vaikas – žmogus su
individualiomis savybėmis ir savita psichine struktūra. Todėl jie atkreipė į tai auklėtojų dėmesį, kad šie būtų pasirengę derintis prie jos. Derinimasis prie vaiko psichologijos buvo vienas iš pagrindinių M. Pečkauskaitės auklėjimo sistemos principų. Vienas iš tinkamiausių vaiko pažinimo būdų buvo laisvieji rašiniai, kuriuos ji pati praktikavo. Laisvame rašinyje atsiskleidžia vaiko individualybė. Šio tipo rašiniai leidžia mokytojui pažvelgti į mokinių sielą ir pažinti ją, nes mokiniai nesivaržydami, laisvai papasakoja apie savo išgyvenimus, norus, apie kurios neišdrįstų pasakyti žodžiu. M. Pečkauskaitė auklėjimo tikslą suprato kaip bendrą auklėtojo ir auklėtinio tikslą. Auklėjimo procesui taip pat reikia teigiamų pedagoginių santykių. Ji pasmerkė autoritarinė muštro pedagogiką, jos žalą dorovinei vaiko brandai, nes auklėtojas autokratas atimą iš vaiko teisę atsiskleisti. Asmenybės dvasinės

6

laisvės varžymas, svetimos valios primetimas skatina vaiką elgtis priešingai. Nuo to silpnėja auklėtojų ir auklėtinių tarpusavio ryšiai, blogėja psichologinė atmosfera. Prievartą ir fizines bausmes M. Pečkauskaitė laikė silpniausiais autoritarinės pedagogikos elementais, nesuderinamais su pedagogine etika. Pedagogė rekomendavo, kaip palaikyti gerus santykius su vaikais, sukurti teigiamą psichologinę atmosferą. Pirmiausia ji reikalavo gerbti vaiką kaip žmogų, tikėti jo gerosiomis savybėmis, diegti norą būti geresniam, skatinti jo savigarbą. Bausmės paskirtis, pasak pedagogės,- ne žeminti nusikaltusįjį , bet paraginti jį apmąstyti savo elgesį, išaiškinti vaikui jo nusikaltimo esmę, kad jis tikrai suprastų, jog pažeidė bendro gyvenimo normas. M. Pečkauskaitė teigė, kad mokykloje tvarka, drausmė reikalinga kaip sąlygą, kad mokinei galėtų savo dorovingumą tobulinti. Tačiau pedagogė pritarė tik demokratiškam pedagoginio proceso valdymui, nes patį mokinį laikė auklėjimo subjektu ir jo dorovinį elgesį teisingu tik tuo atveju, kai jis elgiasi apsisprendęs, giliai įsitikinęs, kad taip turi elgtis, o ne tuo atveju, kai mokinys vienaip ar kitaip elgiasi verčiamas. Visapusiškam dvasiškai laisvos asmenybės ugdymui, M. Pečkauskaitė svarbia laikė savivaldą. Ji gali padėti išspręsti konkrečius uždavinius: rengti mokinius gyvenimui, visuomeniniai veiklai, bendravimui su žmonėmis. Būdama veiklios prigimties ir giliai tikėdama idėjomis, M. Pečkauskaitė, 1909 m. Atvykusi į Marijampolės progimnaziją, į mergaičių gyvenimą įdiegė kai kuriuos savivaldos elementus.

Formuojant teisingus santykius, ypatingą vaidmenį M. Pečkauskaitė skyrė mokytojo asmenybei, jo pasirengimui dirbti su vaiku.Ji nurodė, kad ugdant mokinio dorovines savybes, stiprėja tarpusavio ryšiai, abipusis supratimas, vaikas labiau pasitiki mokytoju,

7

jo geranoriškumu. Neigiamas mokytojo požiūris į vaiką, neigiamai veikia ir mokinį, jo vystymąsi. M. Pečkauskaitė viena iš pirmųjų Lietuvos pedagoginės minties istorijoje pabrėžė savianalizės reikšmę mokytojo tobulėjimui. Mokytojas turi į save kritiškai žiūrėti, rimtai save ištirti. Tik gerai save pažindamas ir tobulindamas mokytojas išvengs savo darbe vienpusiškumo, sumaniau parinks auklėjimo metodus.

Tėvų ir vaikų santykių pobūdis M. Pečkauskaitės palikime siejamas su šeimos auklėjimo tikslais ir uždaviniais. Anot pedagogės, pirmieji vaiko auklėtojai – tėvai.

Pagrindinės žmogaus dvasios galios, pasak M. Pečkauskaitės, – protas, jausmai, valia. Pedagogė su dideliu susižavėjimu kalba apie žmogaus protą, jo kūrybinę galią, skvarbumą, todėl pageidauja, kad jis būtų lavinamas. Žmogus tampa žmogumi tik ištobulinęs savo geruosius jausmus. Būtent todėl vaiko širdyje juos reikia ugdyti. Suvešėjus geriesiems, neliks vietos piktiesiems. Svarbiausias esąs meilės jausmas. Pedagogė primena keletą sąlygų, kurių būtina laikytis, ugdant vaiko dorovinę savimonę. Pirmoji ir pagrindinė – pažinti vaiką ir sužinoti, kokių jis turi polinkių, nuostatų, nusiteikimų. Pedagogė didžiai tikėjo, kad išugdyti dorą vaiką galima tik puoselėjant geriausius pradus. Todėl pabrėžė, kad tėvai pirmiausia turi gerbti ir mylėti vaiką, nes tik gerumu visa, ką jis savyje turi gera galima pažadinti. M. Pečkauskaitė priminė, kad motinos meilė turi būti derinama su jos reiklumu vaikui. Tai labai svarbu, nes motinos pasirinktas auklėjimo būdas – pagrindų pagrindas. Pedagogė pastebi, kad tėvai neturėtų priminti vaikams apie jo prasižengimus ar kitus nemalonius dalykus girdint aplinkiniams žmonėms.

Taigi matome, kad M.Pečkauskaitė propagavo humaniškus pedagoginius santykius, grindžiamus auklėtojo meile, pagarba,

8

tolerancija ir reiklumu vaikui, reikalavo derintis prie jo individualumo ir žmogiškosios prigimties. Teigiamų tarpusavio santykių prielaidomis laikė mokyklos gyvenimo demokratėjimą, kuris įmanomas įdiegiant savivaldą, mokytojo elgesio pavyzdį, paties mokinio dvasinį tobulėjimą ir jo dorovės stiprinimą, mokant pažinti save, analizuoti savo elgesį, stiprinant žmogiškąją savigarbą.

GABRIELĖ PETKEVIČAITĖ – BITĖ (1861 – 1943). Tai žymi Lietuvos visuomenės veikėja, švietėja, pedagogė humanistė. Ji teisingais pripažino tik tokius santykius, kurie grindžiami tarpusavio pažinimu, artimo meile, tolerancija, noru
patarti. G.Petkevičaitė – Bitė daug dėmesio tam skyrė neatsitiktinai. Pagarba žmogui, atsakomybė už tautos likimą būsimai rašytojai pedagogei buvo diegiama vaikystėje. Petkevičių namuose tėvas, šviesus žmogus, ugdė savo vaikų palankumą žmonėms, visiems tautiečiams, skatino su jais suartėti.

G. Petkevičaitės – Bitės įsitikinimu, tautos egzistencijos pagrindas, aukštos dorovės asmenybės ugdymas. Tik būdamas aukštos vidinė kultūros, žmogus elgiasi dorai, sugeba bendrauti su kitais, tarnauti tautai, gerbia tradicijas ir kultūrą. Mokyklos uždavinys – ugdyti dorą žmogų, mokyti bendrauti su kitais ir su juo tinkamai bendrauti. Lietuvoje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios mokykloje nesiskaitoma su vaiko prigimtimi – mokymas vyksta ne gimtąja kalba. Mokytojo, norinčio padėti vaikui, pastangos, nei paties vaiko darbas nedavė rezultatų, nes pirmasis nežino ko nori kitas, o antrasis nežino ko iš jo reikalaujama. Tokia mokymo sistema žalinga ir mokytojui, ir vaikui. Būtent todėl pedagogė kvietė visą Lietuvos visuomenę kurti tokias mokyklas, kuriose būtų palankios sąlygos vaiko ugdymui. Pirmiausia vaikai turi būti lavinami gimtąja kalba. Vienas iš svarbiausių

9

uždavinių – psichologinės atmosferos sukūrimas. Švietėja nuoseklia gynė idėją, kad gerą, dorą vaiką galima išugdyti tik puoselėjant geruosius jo pradus. Šį uždavinį laikė ne tik mokytojų, bet ir svarbiausiu šeimos uždaviniu. G. Petkevičaitė – Bitė buvo įsitikinusi, kad pagrindinis auklėtojo tikslas – aukštos dorovės asmenybės ugdymas. Žmogaus humaniškumo ugdymo priemone pedagogė laikė mokslą, nes jis žmones padaro gražius, dorus, didžius, sveikus. Mokslas padeda įveikti egoizmą, susieti žmogų su jį supančiu pasauliu. Trokšdama prisidėti prie šviesios ir dorovingos asmenybės ugdymo, pedagogė ypač daug dėmesio skyrė mokinių supažindinimui su tautos dvasiniais turtai, šviesiausias krašto žmonėmis, jų gyvenimu ir likimu.

G. Petkevičaitė – Bitė netroško pripažinimo ir garbės. Pedagogė kukliai vertino savo veiklą ir tarnavimą žmonėms, daug dėmesio skyrė pedagoginiam bendravimui. Savo labdaringoje veikloje, globodama tiek suaugusius, tiek vaikus, praktiškai parodė kaip reikia elgtis su žmogumi, kaip reikia elgtis su žmogumi, kaip ugdyti jo vidinę kultūrą ir bendravimo įgūdžius.

SOFIJA KYMANTAITĖ – ČIURLIONIENĖ (1886 – 1958). XX a. pradžioje pedagoginio bendravimo ir santykių problemą nagrinėjo žymi lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, pedagogė S. Čiurlionienė. Problemos aktualumą ji siejo su konkrečia mokyklos ir krašto socialine politine situacija. S.Čiurlionienei ypač rūpėjo tautos likimas, jos egzistencija. Kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmę ji suprato kaip darbą visų tautos narių labui, kovą už gimtosios kalbos teises, kultūrinę krašto veiklą. Pedagogė su nerimu kritikavo netinkamą mokyklos darbo atmosferą, mokiniams nepakeliamą mokyklos režimą, jų pažiūrų persekiojimą, mokyklos gyvenime įsigalėjusį neteisingumą.

10

S. Čiurlionienė kritikavo to meto mokyklą už silpną auklėjamąjį poveikį augančiam jaunimui. JI buvo įsitikinusi, kad mokykla demoralizuoja sielą, gimdo nepasitikėjimą savimi ir kitais. Pedagogė ugdymo procesą suprato kaip mokytojo ir mokinių tarpusavio sąveiką, t.y. bendrą gyvenimą ir bendrą dvasinį augimą. Rašytoja buvo visapusiškai pasiruošusi analizuoti pedagoginio bendravimo ir santykių problemą. Kultūringai bendrauti S. Čiurlionienė mokėsi nuo vaikystės dienų. Ji ypač jaudindavosi dėl neteisingumo, skriaudos, žavėjosi pasakomis, kuriose laimi teisingasis, o kaltas visada nubaudžiamas. Gyvenimo džiaugsmo ir meilės žmonėms jausmą padėjo ugdyti jos motina, buvusio baudžiauninko duktė, dainininkė, pilna gyvenimo entuziazmo, mokanti kuklų gyvenimą pagražinti. Vaikystėje reiškėsi stiprus būsimosios rašytojos ir pedagogės poreikis tirti žmonių dvasinę būseną, elgesį ir dvasios saviraišką. Šis vienas žavingiausių jos asmenybės bruožų – suartėti su žmonėmis, sustiprėjo tolesnėje jos veikloje. Pedagogė visą gyvenimą ypač brangino žmones ir puoselėjo gerus santykius su jais, sugebėjo suburti aplink save daug draugų. Rašytoja visada spinduliavo palankumu, pagarba žmogui, šviesino artimųjų ir draugų gyvenimą.

Nagrinėdama pedagoginio bendravimo ir santykių klausimus, ji pirmiausia akcentavo kiekvieną vaiko individualumą ir individualų jo ugdymą. Labai gerbdama kiekvieno mokinio asmenybę S. Čiurlionienė troško, kad besikuriančioje Lietuvos mokykloje būtų puoselėjamos sąlygos vaiko prigimčiai atsiskleisti. Ji tvirtino, kad pirmutinis mokytojo uždavinys – sukurti pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu palankią mokymuisi ir auklėjimui atmosferą, t.y., kad mokiniams būtų gera ir malonu, nebūtų varžoma jų dvasinė laisvė ir kad baigę mokyklą mokiniai nežiūrėtų į ją kaip į buvusius pančius ir nesibjaurėtų joje

11

organizuojamu gyvenimu. S. Čiurlionienė labai norėjo, kad humaniško bendravimo su vaikais idėjas gerai suprastų mokytojai ir tėvai, visa visuomenė. Stipriai pasireiškiant žmoniškumui, atsiranda gailestingumas ne tik žmogui, bet ir viskam kas gyva. Žmoniškumas teikia žmogui palaimos. Pedagogė įvairiomis formomis stengėsi propaguoti Vakarų Europos naujosios pedagogikos
principus, akcentavo humaniškų santykių su vaiku formavimo svarbą. Šias mintis plėtojo ir grožinės literatūros kūriniuose. Pabendravusi su tėvais ir vaikais, rašytoja pamatė, kad šeimose vyrauja grubumas, despotizmas. Vaikai yra niekinami ir žeminami, jiems taikomos sunkios fizinės bausmės. Tėvai nemoka mylėti vaikų. Tokie santykiai su vaikais žaloja ir slegia jų sielą, ugdo nepasitikėjimą kitais, daro didžiulę žalą jų dvasinei brandai, ateičiai. S. Čiurlionienė įsitikinusi, kad vaikų dorovinio auklėjimo pagrindai turi būti dedami šeimoje, o pagrindinė auklėtoja joje – motina. Šeima ir mokykla turi glaudžiai bendradarbiauti ugdant vaiką. Pedagogė ne tik akcentavo pedagoginių santykių svarbą, patarė, kaip tokius santykius užmegzti. Teigiamų pedagoginių santykių pagrindu pedagogė laikė aukštą vidinę kultūrą, žmoniškumą. Rašytojai svarbiausia – pati tauta, jos žmonės, jų darbai, pagarba jiems už atliktus darbus, už visa, ką jie yra sukūrę. Be patriotinio aklėjimo tikslų, t.y. padėti mokiniui suvokti save kaip tautos dalį ir dirbti jai, S. Čiurlionienė akcentuoja, kad svarbu parodyti mokiniams, jog paprastame žmoguje slypi kūrybinės galios ir labai svarbu išmokyti gerbti jį ir žadinti jo žmogiškąjį orumą, pratinti mokinį iš mažens suvokti, jog jis – didelė jėga tautos gyvenime.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2610 žodžiai iš 8444 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.