Pereinamojo periodo psichologinė charakteristika pagal e eriksoną
5 (100%) 1 vote

Pereinamojo periodo psichologinė charakteristika pagal e eriksoną

112131

ĮžangaDaugelis Froido mokinių tapo žymiais teoretikais. Jie pripažino pasąmonės, seksualinių troškimų, ankstyvosios vaikystės svarbą. Kartu jie išplėtė ir modifikavo Freudo idėjas. Žymiausi Freudo pasekėjai yra K. Horney, O. Rankas, M.Mahler, A.Freud ir kt. Vienas iš jų, sukūręs savą raidos teoriją, yra E.Eriksonas. Jis gimė 1902m. Danijoje, vaikystę praleido Vokietijoje, paauglystė praėjo keliaujant po Europą. Jaunystėje jis buvo Freudo studentas ir pacientas Vienoje, o suaugęs apsigyveno JAV. Būdamas Amerikos pilietis, Eriksonas tyrinėjo Harvardo studentus,kareivius, dalyvavusius Antrajame pasauliniame kare, civilinės teisės darbuotojus ir kelių genčių indėnus. Dirbdamas su indėnais, Eriksonas pastebėjo kai kuriuos simptomus, kurių nebuvo galima paaiškinti tradicine psichoanalize. Pagrindine suaugusio indėno problema Eriksonas laikė jo “ išrovimą su šaknimis “ iš įprasto, istoriškai susiklosčiusio jo gyvenimo būdo. Indėnai ne tik nesuvokdavo to esminio lūžio tarp praeities ir dabarties, bet ir negalėdavo perimti baltųjų kultūros vertybių. Prie panašių išvadų Eriksonas priėjo, tirdamas kareivius, dalyvavusius Antrajame pasauliniame kare. Jis manė, kad kareiviai nebegalėjo suvokti, kas jie buvo iki karo, kokie yra dabar, todėl, kad sutriko jų tapatumas.

Eriksonui buvo priimtini pagrindiniai Froido teorijos teiginiai apie sąmonę ir pasąmonę, potraukius, teorinius asmenybės komponentus ( Id, Ego ir Superego ), psichoseksualines raidos stadijas ir apie psichoanalitinę metodologiją. Jis praplėtė Freudo teoriją, pasiūlęs naują psichosocialinės viso gyvenimo raidos sampratą vietoj Freudo teorijoje skiriamų penkių psichoseksualinės raidos stadijų, pasibaigiančių paauglyste. Tam įtakos turėjo platus Eriksono patyrimas ir darbas su įvairių kultūrų žmonėmis.

ERIKSONO KRITERIJAI

Erikas Eriksonas yra bene pirmasis psichologas, sujungęs visus gyvenimo tarpsnius nuo kūdikystės iki senatvės. Jo manymu,kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis įgyja pasitikėjimą ja, o kartu ir pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Šis pasitikėjimo jausmas tampa kertiniu akmeniu tolesnei asmenybės plėtotei. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais motina ( bei tėvas ) suteikia vaikui daug galimybių elgtis pagal savo norus ar motyvus, tuo padėdami įgyti autonomiją ir iniciatyvą saviraiškai. Taip jie užtikrina vaiko savarankiškumą ir drąsą būti tuo, kas jis yra. Tėvai skatina mokyklinio amžiaus vaiko darbštumą, kad jis įgytų mokslui siekti reikalingus pagrindus – išmoktų skaityti, skaičiuoti ir bendrauti su kitais asmenimis, ypač savo amžiaus.

Jaunuolio pagrindinis brendimo uždavinys yra atrasti ir apibrėžti save bei sukurti savo identitetą. Ilgainiui savęs pažinimas sustiprėja ir tokio asmens esminis siekis tampa intymus bendravimas su kitais, gebėjimas visa savo esybe susisieti su kitu asmeniu ar grupe. Sugebėjimas intymiai bedrauti su kitais asmenimis suteikia žmogui subrendimo pajutimą, nes jis jau žino,kas jis pats yra, ir todėl nepraranda savęs tegul ir painiuose santykiuose su kitų pažiūrų ar kitos lyties asmenimis ar grupėmis. Pagal Eriksoną, ego stiprumas ir sugebėjimas jausti pagarbą sau ir kitiems padeda sėkmingai įveikti aštuonias jo atskleistas krizes, paprastai ištinkančias kiekvieną žmogų per jo gyvenimą, ir laiduoja pasitikėjimą, autonomiją, iniciatyvą, veiksmingumą ( darbštumą ), identitetą, produktyvumą ir galop senatvėje – integralumo pajutimą.

Subrendimas intymumui sudaro bazę veiksmingumui, produktyvumui. Juk “ vidinio išdegimo jausmas “ pajuntamas, kai asmuo nepakankamai naudoja savo talentus : gyvena nesaistomas prasmingų santykių. Tuomet pajutimas “ jau per vėlu “ užvaldo asmenis, nesukūrusius pastovaus identiteto ir nesusijungusius su kitais asmenimis intymaus jausmo ryšiais. Kai gyvenimo krizės nėra pozityviai sprendžiamos, produktyvumo stoka ir desperacija pasiekia savo viršūnę.

PSICHOSOCIALINĖS RAIDOS STADIJOS

Eriksonas pasiūlė aštuonias raidos stadijas, pabrėždamas, kad kiekvienai iš jų būdingas tam tikras konfliktas, arba krizė, kuri turi būti įveikta. Kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize. Jis teigė, kad sėkmė arba nesėkmė tam tikroje stadijoje turi įtakos žmogaus raidai vėlesniais gyvenimo periodais. Eriksono nuomone, visuomenė savo įtaką besiformuojančiam organizmui išreiškia įvairiais lygiais, nuo labai abstrakčios idealogijos formų iki tėvų švelnaus elgesio su vaiku.

Pirmosios Eriksono aprašytos raidos stadijos yra susijusios su Freudo raidos stadijomis, bet visos turi vieną bendrą skirtumą, t.y. Eriksonas raidą i stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka. Pabrėždamas socialinių ir kultūrinių veiksnių poveikį žmogaus raidai, Eriksonas savo teoriją pavadino žmogaus raidos psichosocialine teorija. Jo nuomone, žmogaus raidoje ir jos tyrimuose reikia skirti tris pagrindinius aspektus : somatinį, asmeninį ir socialinį. Somatinį aspektą sudaro fizinės raidos stipriosios ir silpnosios pusės, asmeninį – žmogaus gyvenimo istorija ir tos stadijos, kurioje tuo metu žmogus yra,
analizė.

Lentelė. Raidos stadijos psichoanalitinėje teorijoje

Apytikris amžius Eriksono teorija

Nuo gimimo iki 1metų Saugumas –nesaugumasVaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarb. poreikiais,pvz.,maitinimu, čiulpimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu. VILTIS

1-3 metų Autonomiškumas – gėdaVaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: mokosi naudotis tualetu, vaikščioti ir kalbėtiarba abejoja savo sugebėjimais. VALIA

3-6 metų Iniciatyvumas – kaltėVaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką mokair atlieka suaugę, todėl jis kartais peržengiatėvų nustatytas ribas ir dėlto jaučiasi kaltas. TIKSLAS

7-11 metų Meistriškumas – menkavertiškumasVaikas intensyviai mokosi, siekdamas būtikompetetingas ir produktyvus, arba jaučiasinepilnavertis, nesugebantis ką nors geraipadaryti. KOMPETENCIJA

Paauglystė Identiškumas – vaidmenų neaiškumasPaauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį, profesinį identiš-kumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. IŠTIKIMYBĖ

Jaunystė Intymumas – izoliacijaJaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogausmeilės ir draugystės arba lieka izoliuotasnuo kitų, yra vienišas. MEILĖ

Vidutinis amžius Generatyvumas – stagnacijaSuaugęs yra produktyvus, dirba jam svarbųdarbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. RŪPESTIS

Senatvė Integracija – neviltisŽmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis arba mato savo gyve-nimo svarbą, arba supranta, jog nepasiekė savo gyvenimo tikslų. IŠMINTIS

TAPATYBĖ AR VAIDMENŲ MAIŠATIS?

12 – 19 m. amžiaus jaunystė

Vaikystei pasibaigus, per paauglystę žengiama į jaunystės amžių, kuris labiausiai pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusiojo gyvenimui, ypač pasirenkant ir rengiantis suaugusiojo užsiėmimams, darbams ir santuokai.

“ Ieškodami tapatiškumo ir tęstinumo naujo jausmo, jaunuoliai turi perkovoti ankstyvesniųjų metų kovas, net jei jie ir dirbtinai paskiria geranorius žmones imtis jų priešininkų vaidmens; ir jie pasiruošę statyti išliekančius stabus ir idealus ginti jų pačių galutinį identitetą “.

Paauglystės periodas apibūdinamas kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas. Ieškant naujos tapatybės “ viršidentifikuojamasi “ su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Eriksonas mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame. Todėl didelę reikšmę turi išsikalbėjimas. “ Jaunuolio meilė didele dalimi yra mėginimas siekti savo tapatybės definicijos savo paties “ aš “ atvaizdo projekcija i kitą, kad matytų jį taip reflektuojant ir šitaip išsiaiškintų “.

Jaunystėje siekiama save integruoti “ aš “ identitetu, kuris yra “ sukaupta patirtis ‘aš’ sugebėjimo integruoti visus susitapatinimus su malonumo nepastovumu, su gabumais, išvystytais iš paveldėjimo, ir su socialinių vaidmenų siūlomomis galimybėmis “.

Šiame amžiuje pavojų sudaro vaidmenų maišatis. Jei tai susiję su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau, gali pasireikšti sutrikimai ir net psichotiniai epizodai, tačiau paprastai jie nėra tokie stiprūs kaip ankstyvosiose fazėse. Daug dažniau maišatis liečia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirinkti amato, užsiėmimo, profesijos.

Identiteto sudaryme kiekvienas periodas prieš jaunystę atlieka tam tikrą uždavinį, ant kurio pasekmių kuriamas identitetas. Krizę tinkamai įveikus, kiekvienas amžius parūpina charakteringą paruošiamąją savybę, kuri, jaunystę pasiekus, prisideda prie tapatybės sudarymo.

Taip pamatinis pasitikėjimas ( 0-1,5m. ) parūpina tarpusavį atpažinimą ( nepasitikėjimas veda į autistinę izoliaciją ). Autonomijos amžius ( 1,5-3m. ) duoda valią būti pačiu savimi ( gėda ir abejonė veda į abejonę savimi ). Iniciatyvos amžius ( 3-6m. ) parūpina vaidmenų numatymą ( o kaltė – vaidmenų inhibiciją ). Pagaliau darbštumo amžius ( 6-12m. ) išugdo darbo aptarimą ( tuo tarpu menkavertystė veda į negalios jausmą ).

Iš tų ankstyvesniųjų “ amžių “ išlaikytos savybės – tarpusavis atpažinimas ( padedantis sudaryti teigiamus ryšius su kitais ), valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas – padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę. Tuo tarpu autistinė izoliacija ( kliudanti ryšius su kitais), abejonė savimi, vaidmenų inhibicija ir negalios jausmas kliudo jaunuoliui atrasti save ir savo vietą suaugusiųjų pasaulyje.

Paauglystę Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis tapatumui. Paaugliui svarbu pasiekti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė asmens išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos ir visuomenės vertinimas. Kaip bus įveikta tapatumo krizė, priklauso nuo to, kaip asmeniui pavyko nugalėti ankstesnių stadijų krizes. Eriksonas paauglystei suteikė ypatingą reikšmę, o ir pati visuomenė pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ir leidžia pasirinkti ilgą psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę. Moratoriumo nėra nei vienoje kitoje
Eriksono žodžiais tariant, psichosocialinis moratoriumas yra atidėtas sprendimas laiko atžvilgiu. Tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu.

Eriksonas teigė,kad psichosocialinis moratoriumas leidžia paaugliui svarstyti šias problemas : 1. Laiko perspektyva arba laiko difuzija. Paauglys pradeda matyti praeities šaknis ir egzistavimą ateityje. Šios praeities ir ateities perspektyvos turi būti integruotos.

2. Pasitikėjimas savimi arba abejingumas. Paauglys turi pastebėti, kad jo veiksmai yra aplinkinių vertinami ir kad tai jam svarbu. Paauglys gali suabejoti savo sugebėjimais, tačiau niekam nepavyksta išvengti pasėkmių ką nors veikiant. Paties veiksmai ir kitų vertinimai yra pasitikėjimo savo tapatumu esmė, ir tai padeda suprasti, kas jis yra iš tikrųjų.

3. Eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas. Paauglys neturi bijoti eksperimentuoti su naujais ir skirtingais vaidmenimis. Paauglystė yra tas laikas, kai galima laisvai išmėginti suaugusiems būdingus vaidmenis neprisiimant asmeninių įsipareigojimų.

4. Sėkmės numatymas arba darbinis paralyžius. Paauglys turi pritaikyti savo darbštumą, atlikdamas kai kurias darbo užduotis. Tai padeda gauti atgalinį ryšį, kuris yra reikalingas pasirenkant tokius darbinius vaidmenius, kurie geriausiai atitnka jo unikalius sugebėjimus.

5. Seksualinis tapatumas arba biseksualinė difuzija. Paauglys turi išspręsti konfliktus, liečiančius jo seksualinių vaidmenų tapatumą. Preliminariai, bandomieji paauglio įsipareigojimai sukuria sąlygas heteroseksualiniams ryšiams, kuriems gali būti naudingas ir intymumas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1758 žodžiai iš 3475 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.