Perkėlimo į kitą darbą esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimo sąvoka ir rūšys
5 (100%) 1 vote

Perkėlimo į kitą darbą esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimo sąvoka ir rūšys

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………3

1. DARBO SUTARTIES SĄVOKA………………………………………………………………………4

1.1 Darbo sutarties šalys…………………………………………………………………………………………5

2. DARBO SUTARTIES FORMA IR JOS SUDARYMO TVARKA………………………..5

3. DARBO SUTARTIES TURINYS……………………………………………………………………..6

4. DARBO SUTARTIES RŪŠYS………………………………………………………………………….7

5. DARBO SĄLYGŲ PAKEITIMAS IR PERKĖLIMAS Į KITĄ VIETĄ………………….7

6. DARBO SUTARTIES PASIBAIGIMAS……………………………………………………………8

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..10

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………………12

1. ĮVADAS

Kiekvienas žmogus savo gyvenime ieško darbo, o vėliau jį dirba. Todėl reikia tiksliai žinoti darbo sutarties sąvoką ir jos reikšmingumą. Baisu pagalvoti, kaip galima apgauti žmogų, kuris nėra saugomas Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisių. Todėl kalbėsiu apie darbo sutarties sąvoką ir turinį; darbo sutarties rūšis ir jų ypatumus; darbo sąlygų pakeitimą ir perkėlimą į kitą darbą, darbo sutarties pasibaigimo pagrindų klasifikaciją ir t.t.

Darbo santykius Lietuvoje reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 – 51 straipsniai, pagrindiniai darbo teisės įstatymai: Darbo įstatymų kodeksas, Darbo sutarties, Darbo apmokėjimo, Žmonių saugos darbe, Atostogų, Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių, Kolektyvinių ginčų sprendimo įstatymai, taip pat įstatymai, reglamentuojantys darbo rinką prižiūrinčių institucijų veiklą: Bedarbių rėmimo, Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, Vyriausybės nutarimai, Socialinės apsaugos ir Sveikatos apsaugos ministerijų įsakymai ir kiti teisės aktai.

Dauguma darbo teisės normų yra priimtos tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Daugelis jų yra sukurtos visuotinio užimtumo dvasia, atkartoja Darbo įstatymų kodekso nuostatas. Įteisintas didelis ir nepagrįstas darbo santykių reguliavimas stabdo rinkos santykių plėtrą ir mažina jų efektyvumą, neleidžia visuomenei pasinaudoti rinkos teikiamomis galimybėmis. Besikurianti nauja visuomenės santvarka reikalauja kito požiūrio į samdomą darbą.

Darbo santykių reguliavimu paprastai siekiama apsaugoti darbuotojo teises, kadangi dažnai manoma, jog darbdavio ir darbuotojo padėtis yra nevienoda – darbdavys turi tam tikrų pranašumų prieš darbuotoją. Ši taisyklė buvo teisinga, kai valstybė buvo vienintelis darbdavys. Tačiau plėtojantis rinkos santykiams vis didesnę reikšmę turi darbuotojo kvalifikacija, sugebėjimas dirbti, todėl darbdavys tampa vis labiau priklausomas nuo savo darbuotojų – reikalingas darbuotojas gali diktuoti savo sąlygas. Todėl detalus darbo santykių reglamentavimas sukuria nelanksčią sistemą, varžančią ne tiek darbdavį, kiek patį darbuotoją, nors kaip tik jį apsaugoti ir buvo siekiama.

Darbo įstatymai turėtų įteisinti pagrindinius principus, kuriais turi būti grindžiami darbo santykiai.

1. DARBO SUTARTIES SĄVOKA

Darbo sutartis – pagrindinis darbo teisės institutas. Sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustatytai vidaus darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje, kituose norminiuose aktuose ir šalių susitarimu. Visi įmonėje, įstaigoje, organizacijoje atliekami darbai, kuriuos fizinis asmuo dirba susitaręs su darbdaviu ar jo įgaliotu asmeniu, turi būti įforminami darbo sutartyje. Ši nuostata netaikoma darbams, atliekamiems pagal autorines sutartis ir fiziniams asmenims, turintiems patentą šiems darbams atlikti.

Pagrindiniai darbo sutarties požymiai, skiriantys ją nuo kitų civilinių sutarčių:

1) Specifiniai subjektai – darbdavys ir darbuotojas;

2) Specifinis objektas – susitarimas dėl darbo funkcijų atlikimo. Darbuotojas turi atlikti ne konkrečias užduotis, o darbo sutarties galiojimo laiku vykdyti tam tikrą darbo funkciją nesiejamą su darbo rezultatu. Tuo skiriasi nuo civilinių sutarčių (rangos, paslaugų teikimo, autorinių), kurių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį.

3) Specifinis šalių teisinis statusas – įsipareigojimas paklusti vidaus darbo tvarkai. Šalių pavaldumas yra būtina darbo organizavimo prielaida (darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams). Civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra. Nepaisant to, civilinė ir darbo sutartis turi daug panašumų (šalių lygybė ir laisvė prieš sudarant sutartį ir t.t.).

Darbo sutarties atribojimo nuo kitų sutarčių klausimas sukelia daug teisinių problemų teisinėje praktikoje, nes nuo to, kaip kvalifikuosime sutartį tarp dviejų
subjektų, priklausys ir tolesnis problemų sprendimas.

Nelegaliu laikomas dirbtas ar dirbamas darbas, kai numatytiems darbo sutarties požymiams, įstatymo nustatyta tvarka darbo sutartis neįforminta, taip pat darbas, dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės nesilaikant jiems teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos. Nelegaliu darbu nelaikomi: 1) pagalbos (talkos) darbai. Pagalbos (talkos) darbai yra fizinių asmenų telktinė tarpusavio pagalba žemės ar namų ūkio darbams dirbti. Šių darbų atlikimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė; 2) savanoriški darbai, organizuojami Vyriausybės nustatyta tvarka.

Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, taip pat nelegalų darbą dirbantys asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.

1.1 Darbo sutarties šalys

Darbo sutarčių šalys yra – darbuotojas ir darbdavys. Darbdaviai yra visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų (toliau – įmonės) savininkai, jų vadovai, paskirti, išrinkti ar kitokia tvarka įgiję įgalinimus pagal atitinkamų įmonių, tarp jų ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių) įmonių, įstatymus (įstatus, nuostatus, steigimo dokumentus) įmonės vardu sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartį, atlikti kitokius veiksmus vykdant darbo įstatymų nuostatas, taip pat ūkininkai, sudarę darbo sutartis su bent vienu fiziniu asmeniu.

Darbuotoju gali būti nuolatinis Lietuvos gyventojas, sulaukęs 16 metų (tik fizinis asmuo). Juo gali būti tik toks fizinis asmuo, kuris yra darbo teisės subjektas, t.y. turi darbinį veiksnumą ir teisnumą (kurio negalima riboti dėl lyties, rasės tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis). Reikalavimai: 1) min. Amžius; 2) psichinė būklė.

Darbams, kurių sąrašas tvirtinamas LR žmonių saugos darbe įstatymo nustatyta tvarka, atlikti gali būti priimami asmenys, sulaukę 14 metų ir pagal sveikatos būklę galintys atlikti darbą, numatytą šiame sąraše. Priimti į darbą nepilnamečius nuo 14 iki 16 metų galima, jeigu tai netrukdys jiems lankyti mokyklą ir tik esant mokyklos ir vieno iš tėvų arba kito juos faktiškai auginančio asmens raštiškam sutikimui.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 935 žodžiai iš 2937 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.