Peticijos prieš lietuvą europos žmogaus teisių teisme
5 (100%) 1 vote

Peticijos prieš lietuvą europos žmogaus teisių teisme

11213141516171

TURINYS

I. Įvadas………………………………………………………………………………………………………3

II. Dėstymas:

1. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pasaugos konvencijos įgyvendinimo aktualijos……………………………………………………………………….4

2. Ką naujo žada Europos Žmogaus teisių teismo reforma………………………..5

3. Peticijų priimtinumo pagrindai…………………………………………………………….5

4. Priemonės siekiant užkirsti kelią pažeidimams……………………………………..7

5. Bylų prieš Lietuvą pagal atitinkamus straipsnius analizė………………………7

5.1. Kankinimo uždraudimas Konvencijos 3 str. prasme……………………….7

5.2. Teisės į laisvę ir saugumą Konvencijos 5 str. prasme pažeidimai……..8

5.2.1 Suėmimo trukmė……………………………………………………………….11

5.2.2. Efektyvi pareiškėjo suėmimo teisėtumo kontrolė……………………………………………………………………………..12

5.3. Teisės į teisingą bylos nagrinėjimą teisiniai aspektai………………………..14

5.3.1. Teisės į nepriklausomą ir bešališką teismą pažeidimas……….14

5.3.2. Įmanomai trumpiausias laikas bylai išnagrinėti………………….15

5.3.3. Nekaltumo prezumpcijos pažeidimas………………………………….16

5.4. Teisės į privatų gyvenimą pažeidimas Konvencijos 8 str. prasme……….17

III. Išvados………………………………………………………………………………………………………..19 IV. Naudotos literatūros sąrašas…………………………………………………………………………21

V. Priedai…………………………………………………………………………………………………………22

Įvadas

1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atstatymo aktu Lietuva užsibrėžė tikslą tapti demokratine ir teisine valstybe. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje taip pat suformuluotas “atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siekis. Matyt, nereikia įrodinėti, kad pagrindinis demokratinės ir teisinės valstybės sampratos komponentas – efektyvi Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Ši nuostata, kaip ir idėja, jog žmogaus teisės ir laisvės turi būti realiai garantuojamos per nacionalines institucijas, yra tapusios savotiškos aksiomos politologijoje ir teisėje. Lietuva, siekdama kuo greičiau įsilieti į Europos demokratinių valstybių politines, gynybines ir ekonomines struktūras, 1993 m. gegužės 14d. tapo Europos Tarybos nare, tą pačią diena pasirašė ir 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Šis veiksmas parodė ne tik rimtus valstybės ketinimus prisiimti tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje, tačiau ir siekius tapti teisine valstybe. Prisijungimas prie Konvencijos dažnai vadinamas vienu ryškiausių demokratijos laimėjimų per pastaruosius 50 metų Lietuvoje, kuris tapo ne tik žmogaus teisių ir laisvių garantu, tačiau ir rimtu teisiniu išbandymu šalies teisinei sistemai. Įsiliedama į Konvencijos sistemą, Lietuvos Respublika įsipareigojo besąlygiškai paklusti Europos žmogaus teisių teismo jurisdikcijai, kuris yra esminė šio mechanizmo grandis. Taigi ratifikuota Konvencija ir jos Protokolai ne tik tapo sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis, bet ir tiesioginio taikymo aktas, savo teisine galia prioritetą teikiantis Konstitucijai, tačiau lenkiantis kitus įstatymus. Deja, Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, labai nedrąsiai ryžtasi remtis šiais tarptautiniais (o kartu ir vidaus teisės) dokumentais. Matyt, šiuo etapu žmogaus teisių apsaugos srityje itin aktualus tebelieka edukacinis, švietėjiškas aspektas.

Bene svarbiausiu veiksniu, lėmusiu Europos žmogaus teisių konvencijos efektyvumą, galima laikyti 1 str. įtvirtintą susitariančių šalių pareigą garantuoti „kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas konvencijos pirmame skyriuje“. Ši nuostata pažymi, kad Konvenciją ratifikavusios valstybės – Europos Tarybos narės – šiame dokumente įtvirtintas teises užtikrina kiekvienam – ne tik piliečiui, bet ir asmeniui, neturinčiam pilietybės bei užsieniečiui; ne tik nuolat valstybės teritorijoje gyvenantiems asmenims, bet ir laikinai apsistojusiems ar vykstantiems tranzitu.

Šiame darbe aš pabandysiu apžvelgti ne tik bendruosius Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo aspektus, tačiau ir pateikti konkrečių peticijų prieš Lietuva analizę. Nors teisėkūra nestovi vietoje ir žengia kartu su Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, vis tik klausimas išlieka aktualus, kodėl šią instituciją pasiekiamų skundų skaičius iš Lietuvos nemažėja, o kasmet tik didėja.

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pasaugos konvencijos įgyvendinimo aktualijos

Fizinių asmenų individualių peticijų teisė prieš Lietuvos Respubliką įsigaliojo 1995 m. birželio 20 dieną. Vėliau ši teisė buvo išplėsta asmenų grupėms ir nevyriausybinėms organizacijoms. Per 1995 metų
šešis mėnesius buvo pateikta 16 pranešimų. 1996 m. Europos žmogaus teisių komisija iš Lietuvos gavo jau 41 pranešimą, tačiau iš jų tik 16 buvo įregistruotos kaip peticijos, tačiau nei viena iš jų nebuvo paskelbta priimtina. Per 1997 m. iš Lietuvos buvo gautas 61 pranešimas, iš kurių 21 pranešimas Europos žmogaus teisių komisijos sekretoriate buvo įregistruotas kaip peticija. Ir tik viena buvo pripažinta priimtina. Kaip teigė Komisijos narys E. Bieliūnas, kai kurios peticijos iš Lietuvos buvo įregistruotos tik po peticijų autorių prašymų. Jo teigimu, iki 1997 m. gegužės Komisijai pateiktos peticijos iš Lietuvos turėjo šiuos esminius trūkumus:

– skųstasi pažeidimais, kurie įvyko iki Konvencijos įsigaliojimo Lietuvos Respublikai;

– trijose bylose buvo pažeista šešių mėnesių taisyklė;

– keliose bylose skundai buvo paduoti ne prieš Lietuvos valstybę, bet prieš privačius asmenis;

– trijose bylose buvo skundžiamasi teisių, nenumatytų Konvencijoje, pažeidimais;

– keturiose bylose nebuvo išsemtos vidaus gynybos priemonės;

– keturios bylos atitiko taip vadinamąjį ketvirtosios instancijos atvejį;

Šių peticijų priimtinumo trūkumų analizė rodo, kad peticijos surašomos nesivadovaujant jų pateikimo ir priimtinumo keliamais reikalavimais, taip pat, matyt surašomos be teisininkų pagalbos.

Anot Lietuvos atstovės EŽTT D.Jočienės, šiuo metu išrinktos Teismo teisėja, dažniausiai bylose prieš Lietuvą Teismas nustatydavo Konvencijos 5 bei 6 straipsnių pažeidimus. Tai pažeidimai, susiję su Konvencijos garantuojama teise į asmens laisvę ir saugumą bei garantijas sulaikymo atveju. Byla Šleževičius prieš Lietuvą iškėlė teisės į teismą per „įmanomai trumpiausią laiką“ įgyvendinimo problemą, byloje Daktaras prieš Lietuvą buvo konstatuotas „nepriklausomo ir nešališko“ teismo reikalavimo pažeidimas.

Valašino byla prieš Lietuvą bei Puzino byla prieš Lietuvą iškėlė problemas dėl korespondencijos slaptumo principo garantavimo laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų atžvilgiu. Taip pat šiose bylose buvo nagrinėjamas įkalinimo sąlygų tinkamumo klausimas.

Tačiau iki šių dienų, Europos žmogaus teisių teismas nenustatė vadinamųjų absoliučių (fundamentalių) žmogaus teisių pažeidimų bylose prieš Lietuvą. Tai reiškia, kol kas nebuvo nustatyti Konvencijos straipsnių pažeidimai, kuriuose įtvirtintos teisės gali būti laikomos absoliučiomis teisėmis ir kurių pažeidimai yra ypač neigiamai vertinami demokratinės valstybės vertybių bei teisės viešpatavimo principo požiūriu.

Ką naujo žada Europos Žmogaus teisių teismo reforma

Jau artimiausiais metais Europos žmogaus teisių teismas bus reformuojamas. Reformų kryptys paaiškėjo patvirtinus Europos žmogaus teisių konvencijos naujojo 14-ojo Protokolo projektą. Tai turėtų padėti išlaikyti Europos žmogaus teisių sistemos efektyvų funkcionavimą ateityje, tuo pačiu garantuojant ir efektyvią teisę kreiptis į šį tarptautinį teismą. Prieš Lietuvą šiuo metu yra užregistruota apie 600 pareiškimų, kurių Teismas dar nepradėjo nagrinėti. 34 valstybės, taip pat ir Lietuvos Respublika, balsavo už naująjį Konvencijos 14 Protokolo tekstą, įskaitant ir naujojo priimtinumo kriterijaus įvedimą. Naujasis kriterijus numato, kad Strasbūro teismas galės atmesti bet kurią peticiją, „jeigu pareiškėjas nepatyrė žymios žalos […]“. Kritikai teigia, kad „žymi žala“ yra neapibrėžta kategorija, kuri vieno pareiškėjo atžvilgiu gali būti vertinama 100 EUR, o kito pareiškėjo atžvilgiu ji gali siekti 10 000 EUR. Vis tik reikia pripažinti, jog žymios žalos kriterijus ne tik gerokai sutrumpins peticijų sąrašą, tačiau, mano manymu, privers žmones labiau pasitikėti nacionaliniais teismai. Reformos pagrindu šalims bus suteikiama galimybė sudarinėti taikius susitarimus bet kurioje proceso stadijoje. Šiuo metu tai yra įmanoma tik tada, kai Teismas priima sprendimą dėl pareiškimo priimtinumo. Ši procedūra turėtų taipogi palengvinti teismo dalią, tik šiuo atveju, skiriant kompensacijas.

Peticijų priimtinumo pagrindai

Prieš pateikiant atskirų peticijų prieš Lietuvos Respubliką analizę bei konkrečių sprendimų turinį, tikslinga būtų trupai apžvelgti peticijų priimtinumo pagrindus.

Daug Strasbūrą pasiekusių peticijų iš Lietuvos yra paskelbiamos nepriimtinomis. Dažniausiai tokios atmetamos peticijos priklauso vadinamajai „Komiteto formato“ bylų grupei, kuriose trijų teisėjų komitetas vienbalsiai priima sprendimą dėl peticijų nepriimtinumo, kitaip tariant jos nepraeina net pirmosios stadijos. Šiose bylose dažniausiai yra praleidžiamas griežtai tikrinamas šešių mėnesių nuo galutinio sprendimo, remiantis vidaus teise priėmimo terminas, taip pat paduodami skundai dėl valstybės vidaus administracinių, kvotos ir tardymo, teismo ar kitų institucijų ir pareigūnų veiksmų, kurie pažeidžia vidaus įstatymų nuostatas, bet ne Konvencijoje numatytas teises ir laisves (vadinamosios ketvirtosios instancijos bylos) ir panašiai.

Buvusio Vyriausybės atstovo Europos žmogaus teisių teisme Gintaro Švedo duomenimis, 2002 m. balandžio pradžioje Europos žmogaus teisių teisme buvo daugiau kaip 100 įregistruotų ir apie 300 preliminarių pareiškimų prieš Lietuvą. Šios dienos skaičiavimais tokių yra per 600. Nuo
Konvencijos įsigaliojimo iki Lietuvoje dienos Teismas pripažino nepriimtinais ir nenagrinėtais apie 300 pareiškimų. G. Švedo teigimu, pagal Teisme registruotų pareiškimų skaičių, tenkantį vienam milijonui valstybės gyventojų, Lietuvą lenkia tik Slovakija. 2000 metų duomenimis, milijonui Slovakijos gyventojų teko 52,6 įregistruoto pareiškimo, milijonui Lietuvos gyventojų – 50,8 pareiškimo. Statistika rodo, kad iš įregistruotų pareiškimų apie 90% Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta nepriimtinais ir išbraukia iš sąrašų.

Taigi, apibendrinant galima iškirti tokias individualių peticijų priimtinumo sąlygas:

1. Priimamos kiekvieno fizinio asmens, nevyriausybinės organizacijos ar grupės fizinių asmenų, teigiančių, kad yra pažeistos numatytos jų teisės, peticijos.

2. Priimamos tik tokios peticijos, kurios paduodamos prieš konvenciją (ir/ar atitinkamą protokolą) pasirašiusią ir ratifikavusią valstybę, ir tik dėl faktų, kurie įvyko ratifikavus Konvenciją (Protokolą). Taigi peticijas galima pateikti tik dėl vėliau padarytų žmogaus teisių pažeidimų (ratione temporis principas).

3. Nagrinėjamos tik peticijos dėl teisių ir laisvių, kurias garantuoja Konvencija ir jos Protokolai, pažeidimo (ratione materiae principas); reikia pabrėžti, kad daugelis socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių Konvencijoje nėra numatyta.

4. Peticija gali laikytina tinkamai paduota, jeigu prieš paduodant ją buvo panaudotos visos valstybės nacionaliniuose teisės aktuose numatytos vidaus teisinės gynybos priemonės.

5. Peticija gali būti paduota tik per 6 mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis nacionalinės institucijos sprendimas, netenkinantis asmens, kurio teisės, jo paties teigimu yra pažeistos.

6. Peticija pripažįstama nepriimtina, jeigu ji yra anonimiška arba pagal savo esmę yra tapati Teismo jau anksčiau nagrinėtai peticijai, arba ji jau buvo pateikta nagrinėti kitai tarptautinei ginčų sprendimo institucijai, jei peticijoje nėra jokių naujų svarbių bylos duomenų.

7. Nepriimtina pripažįstama ir aiškiai nepagrįsta peticija arba pateikta piktnaudžiaujant peticijos teise.

Priemonės, siekiant užkirsti kelią pažeidimams

Pasak D.Jočienės, viena pagrindinių priemonių užkertant kelią galimiems Konvencijos pažeidimams – tai efektyvesnis Konvencijos nuostatų taikymas valstybės viduje. Ypač – nacionaliniuose teismuose. Tai, pasak D.Jočienės, akcentuoja ir naujai planuojama Teismo reforma. „Reikia siekti, kad Konvenciją taikytų ne tik Lietuvos Konstitucinis bei Lietuvos Aukščiausiasis teismai, bet ir žemesnės pakopos, ypač pirmosios instancijos teismai,“ – pabrėžia Lietuvos atstovė Europos žmogaus teisių teisme.

Todėl, anot D.Jočienės, būtina toliau kelti teisėjų kvalifikaciją, versti į lietuvių kalbą Europos žmogaus teisių teismo sprendimus ir pan. Beje, Vyriausybės atstovė Europos žmogaus teisių teisme parengė specialią mokymo programą ir valstybės tarnautojams. Pagal ją paskaitos tarnautojams bus skaitomos jau nuo šių metų rudens.

Taip pat būtinas ir pačios visuomenės švietimas, kad Europos žmogaus teisių teismą pasiektų tik pagrįstos ir profesionaliai parengtos individualios peticijos. Kita vertus, didele problema Lietuvoje tampa ir tai, kad skundą Teismui pateikę asmenys ir kurį laiką negaudami atsakymo kreipiasi į Vyriausybės atstovę su įvairiais nepagrįstais prašymais. Pvz., prašydami ar net reikalaudami paspartinti jų bylos nagrinėjimo procesą Teisme, įpareigoti Teismą pateikti jiems atsakymą ar priimti pakartotinai nagrinėti jų skundą ir pan. Tokie atvejai aiškiai įrodo, kad visuomenės švietimas šioje srityje yra būtinas, kaip ir advokatų kvalifikacijos šioje srityje kėlimas.

Bylų prieš Lietuvą pagal atitinkamus straipsnius analizė

Kankinimo uždraudimas Konvencijos 3 str. prasme

Tikimybė, kad žmonės bus kankinami, patirs žeminantį elgesį ir baudimą, yra žymiai didesnė ten, kur jiems atimta laisvė. Būtent dėl šios priežasties 1987 m. buvo priimta Europos konvencija prieš kankinimus ar kitokį žiaurų žeminantį elgesį ir baudimą. Šios konvencijos pagrindu buvo įsteigtas Europos kankinimų prevencijos komitetas, kurio I-oje Generalinėje ataskaitoje buvo išsakyta mintis, jog blogas elgesys su sulaikytaisiais „ne tik kenkia aukai, bet žemina ir pareigūną, kuris taip elgiasi arba įpareigoja taip elgtis kitus“ (Žmogaus teisės, kuriomis naudojamės kasdien, padėjo rengti J.R. Jamieson. Vilnius: Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras. 1998. P. 29) Tačiau ne visi tarptautiniai standartai yra įtraukti į Europos žmogaus teisių konvenciją. Pastaroji nustato tik bazinius kriterijus, kuriais gali naudotis valstybės, siekiančios aukštesnių normų bei propaguojančios šiuolaikinį požiūrį į bausmę.

Konvencijos 3 str. palieka daugiau laisvės Teismui, vertinančiam vieno ar kito atvejo priskyrimą kankinimams: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.“

Remdamasis šiuo straipsnio pažeidimu peticiją prieš Lietuvą pateikė J. Valašinas , kuris buvo nuteistas 9m. laisvės atėmimu ir bausmę atliko Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Daugiausia priekaištų pareiškėjo peticijoje sulaukė
minėtoji Pravieniškių sustiprintojo režimo ir pataisos darbų kolonija, kur kaip pažeidžiančios Konvencijos 3 str. buvo įvardintos kalinių gyvenimo sąlygos – perpildytos kameros, antisanitarinės sąlygos, prastas maistas ir pan. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kadangi ši institucija dėjo visas pastangas minėtoms sąlygoms pagerinti, buvo vykdomas kapitalinis remontas bei reformos, Teismas konstatavo, kad ši skundo dalis neturėtų būti vertinama kaip pažeidžiantį Konvencijos 3-ąjį straipsnį. Tačiau peticijoje Valašinas skundėsi ne tik blogomis kalinimo sąlygomis, tačiau ir asmens apžiūra, žeminusia jo orumą, kurie ir buvo pripažinti nesuderinamais minėto Konvencijos straipsnio nuostatomis.

J. Valašinas nurodė, jog gegužės 7d. atliktos jo asmens apžiūros metu jam buvo liepta nusirengti kolonijos darbuotojos akivaizdoje. Pareigūnas apžiūrą atliko be pirštinių, vėliau nenusiplovęs rankų tyrinėjo pareiškėjo maistą. Nors Vyriausybė nurodė abejojanti įvykio tikrumu, Teismo atstovai, lankydamiesi Lietuvoje, nustatė, jog pareiškėjo nurodyta moteris dirba kolonijoje ir jos dalyvavimas pažiūroje įmanomas tiek teorine, tiek praktine prasme. Taip pat išsiaiškinta, jog apžiūros po asmeninių susitikimų metu nuteistasis gali būti apžiūrimas nuogas. Savo sprendime Teismas sutiko, kad tokia apžiūra gali būti atliekama, tačiau faktas, kad proceso metu patalpoje buvo kitos lyties asmuo, pareiškėjo lytiniai organai ir maistas buvo liečiami nuogomis rankomis, demonstravo visišką nepagarbą ir žemino jo orumą, kuris galėjo jam sukelti dvasinių kančių. Tokiu atveju, Teismas Konvencijos 3 str. aiškino plačiąja prasme.

Teisės į laisvę ir saugumą Konvencijos 5 str. prasme pažeidimai

Konvencijos 5 str. įtvirtina žmogaus teisę ir laisvę į saugumą. Jau du kartus Teismas konstatavo, kad Lietuva pažeidė šio straipsnio 1 dalį. Tiek Jėčiaus , tiek Grauslio bylose reikšminga teisės į laisvę ir saugumą, jo sulaikymo ar suėmimo aspektu: „kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka:<…> kai asmuo sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, kad būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, kad jis padaręs tokį nusikaltimą gali pabėgti…“

Analizuojant minėtas bylas, pastebėtina, jog abiem atvejais pareiškėjai skundėsi neteisėtu kardomuoju kalinimu (suėmimu). Be to, J. Jėčius laikėsi nuomonės, kad jo prevenciniam sulaikymui nuo 1996 m. vasario 8d. iki tų pačių metų kovo 14d. nebuvo pagrindo, nes tuo metu jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla ir nebuvo nusikaltimų, nuo kurių padarymo jis turėjo būti sulaikytas. Vyriausybė pareiškėjo prevencinį sulaikymą grindė tuo metu galiojusia Baudžiamojo proceso nuostata (50 (1)str.), reglamentavusia sulaikymą siekiant užkardyti banditizmo ir pan. Veikų padarymą. Tačiau Konvencijos 5str. 1d. tikslas – asmens pristatymas kompetentingai teismo institucijai, įtariant jį padarius nusikaltimą (baudžiamosios bylos kontekste). Teismas nurodė, jog Konvencijos 5 str. 1d. įvardintos nuostatos „teisėtas pagrindas“ ir „įstatymo nustatyta tvarka“ iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialinių ir procesinių normų. Tačiau pažymėtina, jog pastarasis turi įsitikinti, ar vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, joje išreikštus bei implikuotus bendruosius principus. Šiuo atveju ypač svarbu laikytis bendrojo teisinio aiškumo principo, kuris reikalauja, kad pagal nacionalinę teisę laisvės atėmimo sąlygos būtų aiškiai apibrėžtos, o teisės taikymo pasekmės, kiek tai yra įmanoma – numatomos.

Teismas šiose bylose konstatavo, kad Baudžiamojo Proceso kodekso norma nebuvo pakankamai apibrėžta, kadangi atsiliepimuose buvo gauti skirtingos teisėsaugos institucijų nuomonės šiuo klausimu. Todėl buvo konstatuota, kad ji nesuderinama ir su „teisėtumo reikalavimais“ pagal Konvencijos 5 str. 1 dalį. Teismas taipogi pabrėžė, kad praktika laikyti asmenį suimtą be konkretaus teisinio pagrindo, bet dėl aiškių normų, reglamentuojančių suimtojo padėtį, stokos, kai asmeniui gali būti atimta laisvė neribotam laikotarpiui be teisminės sankcijos, yra nesuderinama su teisinio aiškumo ir apsaugos nuo savavališkumo principais, kurie yra bendras Konvencijos ir teisės viršenybės koncepcijos bruožas. Taigi įstatymų spragos nacionalinėje teisėje tapo Konvencijos pažeidimo priežastimi, tad buvo konstatuota, jog šių asmenų kardomajam kalinimui nebuvo pateisinamų priežasčių, taigi buvo pažeista pareiškėjų teisė į laisvę ir saugumą, įtvirtintą Konvencijos 5 str. 1 dalyje.

Byloje Raišelis prieš Lietuvą , kaip ir Jėčius prieš Lietuvą byloje, buvo analizuojama prevencinio sulaikymo problema. Įdomu tai, kad būtent šioje byloje pirmą kartą Lietuvos Respublika pasiekė taikų susitarimą su peticijos pateikėju, pagal kurią Vyriausybė įsipareigojo sumokėti 12 000 litų kompensaciją. Europos žmogaus teisių konvencijos 39 str. yra numatyta, kad jeigu pavyksta pasiekti taikų susitarimą, Teismas išbraukia peticiją iš bylų sąrašo priėmęs sprendimą, kuriame glaustai išdėstomi faktai ir pasiektas
Dėl sudaryto taikaus susitarimo Europos žmogaus teisių teismas išbraukė šią bylą iš savo sąrašų 2000 m. vasario 29 dieną.

Stašaičio peticijoje prieš Lietuvą pastarasis skundėsi Konvencijos 5 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių pažeidimais (suėmimo neteisėtumas ir neturėjimas galimybės kreiptis į teismą dėl suėmimo teisėtumo patikrinimo). Europos žmogaus teisių teismas sprendimą šioje byloje priėmė 2002 m. kovo 21 d., nustatydamas Konvencijos 5 str. 1 d. pažeidimą (dėl peticijos pateikėjo suėmimo 1996 m. rugsėjo 21 d. – 1997 m. sausio 3 d., 1997 m. rugsėjo 23 d. – 1998 m. spalio 15 d. bei 1999 m. rugsėjo 30 d. – 2000 m. vasario 8 d. laikotarpiais), taip pat Konvencijos 5 str. 3 d. pažeidimą dėl pareiškėjo kardomojo kalinimo termino bei Konvencijos 4 str. pažeidimą.

Dėl Konvencijos 5 str. (teisė į laisvę ir saugumą) 1 dalies pažeidimo, Europos žmogaus teisių teismas pabrėžė, kad peticijos pateikėjo laikymas suimtu be teismo sankcijos 1996 m. rugsėjo mėn. – 1997 m. sausio mėn. laikotarpiu pažeidžia Konvencijos 5 str. 1 d. Pasiremdamas byla Jėčius prieš Lietuvą, Teismas pabrėžė, kad analizuojant suėmimo “teisėtumo” klausimą, būtina nustatyti, ar toks suėmimas atitiko Konvencijos 5 str. 1 d. tikslą, kad niekam nebūtų apribota laisvė savavališkai. Teismo nuomone, pareiškėjo suėmimas 1996 m. rugsėjo mėn. – 1997 m. sausio mėn. laikotarpiu neturėjo teisinio pagrindo, todėl buvo neteisėtas Konvencijos 5 str. 1 d. požiūriu. Kitas asmens suėmimo laikotarpis – 1997 m. rugsėjo 23 d. – 1998 m. spalio 15 d. vėl iškėlė tą patį – suėmimo teisėtumo klausimą Konvencijos 5 str. 1 d. prasme. Teismo nuomone, suėmimas šiuo laikotarpiu, nesant teisėjo sankcijos, neatitinka “teisėtumo” principo, įtvirtinto Konvencijos 5 str. 1 d., todėl Stašaičio suėmimas šiuo laikotarpiu taip pat pažeidžia Konvencijos 5 str. 1 dalį. Ta pati Teismo išvada buvo padaryta ir dėl asmens suėmimo 1999 m. rugsėjo 30 d. – 2000 m. vasario 8 d. laikotarpiu, nes suėmimo nesankcionavo teismas, taip pat nebuvo kitų pagrindų suėmimui pateisinti. Todėl suėmimo šiuo laikotarpiu atžvilgiu taip pat buvo konstatuotas Konvencijos 5 str. 1 d. pažeidimas.

Kaip minėta, toks Teismo sprendimas dėl asmens suėmimo neteisėtumo minėtais laikotarpiais, atsižvelgiant į Konvencijos 5 str. 1 d. praktikoje išvystytus principus, buvo visiškai tikėtinas. Savavališką asmens laisvės apribojimą ar laisvės apribojimą kitais pagrindais, nei numatyta Konvencijos 5 str., valstybės Konvencijos dalyvės negali pateisinti savo vidaus teisės nuostatomis. Aišku, šis principas siejasi ir su 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 27 str. nuostatomis, kurios draudžia remtis valstybės vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisinti pagal tarptautines sutartis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Pažymėtina ir tai, kad Konvencijos 5 str. 1 d. išvardintas asmens laisvės teisėtų apribojimų pagrindų sąrašas yra išsamus ir valstybės neturi teisės jo plėsti.

Butkevičius prieš Lietuvą byloje, pareiškėjas savo peticiją grindė suėmimo neteisėtumu ir neturėjimu galimybės skųstis teismui dėl suėmimo teisėtumo patikrinimo (Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalys), taip nekaltumo prezumpcijos jo atžvilgiu pažeidimu (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Europos žmogaus teisių teismas 2002 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą šioje byloje, kuriame nustatė Konvencijos 5 str. 1 ir 4 dalių bei 6 str. 2 dalies pažeidimus.

Kas liečia Konvencijos 5 str. 1 d. pažeidimą šioje byloje, vėl buvo analizuojamos suėmimo “teisėtumo” ir “numatyta įstatyme” sąlygos. Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 5 str. 1 d. nukreipia į vidaus teisę, kur valstybė turi pareigą nustatyti atitinkamas materialines ir procesines taisykles bei garantuoti, kad asmens laisvė nebūtų savavališkai varžoma (žr. byloje Stašaitis prieš Lietuvą aukščiau pateiktą analizę). Kadangi asmuo buvo suimtas be teisėjo sankcijos, taip pat nebuvo kitų “teisėtų” asmens suėmimo pagrindų, Teismas nustatė 5 str. 1 d. pažeidimą (1997 m. lapkričio 30 d. – 1997 m. gruodžio 8 d. suėmimo bei 1997 m. gruodžio 31 d. – 1998 m. sausio 8 d. suėmimo laikotarpių atžvilgiu). Suėmimo trukmė

Konvencijos 5 str. 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.“ Teisių pažeidimais pagal minėto straipsnio dalį, analizuojant skubaus pristatymo teisėjui ar kitam pareigūnui prasme, skundėsi J. Jėčius, A. Grauslys ir A. Graužinis. Tačiau visose trijose bylose Teismas pažeidimų nenustatė.

Tuo tarpu vertinant šio straipsnio pažeidimą suėmimo trukmės atžvilgiu reikšmingiausia byla yra Jėčius prieš Lietuvą, kurioje buvo vertinamas pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 1996 m. kovo 14d. iki 1997 m. birželio 9d. (iš viso 14 mėnesių ir 26 dienų) laikotarpis Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies prasme. Pasak Teismo besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pratęstas tik esant
aiškioms tikro viešo intereso apraiškoms, kuris įvertinus nekaltumo prezumpciją, nusveria teisę į laisvę. Tokiais atvejais buvo pažeidimas ar ne sprendžiama atsižvelgiant į nacionalinių teisminių institucijų sprendimuose dėl prašymų paleisti iš suėmimo pateiktų motyvų. Tolesnio laisvės atėmimo pateisinimui nepakanka vien pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Byloje Jėčius prieš Lietuvą vienintelės prokuratūros nurodytos kardomojo kalinimo priežastys buvo nusikaltimo sunkumas ir surinktų prieš pareiškėją įrodymų svarumas. Nusikaltimo sunkumo (nužudymas) motyvacija gali pateisinti pareiškėjo suėmimą tik iš pradžių, bet ne laikant jį suimtą beveik 15 mėnesių. Dėl šių priežasčių Teismas konstatavo Konvencijos 5 str. 3d. pažeidimą.

Efektyvi pareiškėjo suėmimo teisėtumo kontrolė

Nagrinėjant efektyvios pažeidimo teisėtumo kontrolės klausimą esminis yra Konvencijos 5 str. 4 dalis, nurodanti, kad „kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti. Taigi šis straipsnis suteikia sulaikytiems ar suimtiems asmenims teisę į procesinių ar materialinių sąlygų, kurios yra esminės jų laisvės atėmimo „teisėtumui“ Konvencijos prasme, peržiūrėjimą. Tai reiškia, kad teismas turi ne tik išnagrinėti, ar buvo laikomasi vidaus teisės procesinių normų, bet ir spręsti įtarimo, kuriuo grindžiamas sulaikymas, pagrįstumą bei tikslo, kurio siekiama atimant asmeniui laisvę, teisėtumą. Aptariama Konvencijos nuostata neužtikrina teisės skųsti sprendimus, kuriais skiriamas ar pratęsiamas suėmimas, bet teisminio organo įsikišimas bent vienoje instancijoje turi atitikti 5 str. 4 dalies garantijas.

Byloje Jėčius prieš Lietuvą, apygardos teismas savo sprendimuose, sankcionuojančiuose pareiškėjo kardomąjį kalinimą, nedarė nuorodos į jo nusiskundimus dėl suėmimo neteisėtumo. Šio klausimo nenagrinėjo ir Apeliacinis teismas bei Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, remdamiesi iki 1999 m. sausio 1d. galiojusia Baudžiamojo proceso 372 str. 4 dalimi (negali būti skundžiamos teismų priimtos <…> nutartys dėl <…> kardomosios priemonės paskyrimo, pakeitimo ir panaikinimo…) Dėl šių priežasčių Teismas nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė ginčyti procesines ir materialines sąlygas, esmines jo kardomojo suėmimo teisėtumui.

Kitoje byloje Graužinis prieš Lietuvą taip pat konstatuotas Konvencijos 5str. 4 dalies pažeidimas, tačiau jis šiek tie kitokio pobūdžio negu aptartasis atvejis. Šioje byloje Teismas pabrėžė, kad sprendžiant laisvės atėmimo „teisėtumo“ klausimą nacionaliniuose teismuose, procesas turi būti rungtyniškas ir visada užtikrinti šalių – prokuroro ir suimtojo – lygybę. Atsižvelgiant į aplinkybes, jog buvo sprendžiamas pareiškėjo laisvės klausimas, taip pat į laiko tarpą tarp įvairių sprendimų bei į kardomojo kalinimo pakeitimą, pareiškėjo dalyvavimas dėl ikiteisminio suėmimo buvo būtinas (tam, kad būtų sudaryta galimybė pareiškėjui suteikti advokatui pakankamą informaciją). Kadangi tokios garantijos jam nebuvo suteiktos, buvo konstatuotas Konvencijos 5 str. 4 dalies pažeidimas.

Stašaičio bylos prieš Lietuvą atžvilgiu pažymėtina tai, kad toks Europos žmogaus teisių teismo sprendimas šioje byloje tikrai nebuvo netikėtas ar buvo staigmena Lietuvai ar bent jau valstybės teisėsaugos pareigūnams. Žmogui, bent kiek išmanančiam Europos žmogaus teisių teismo praktiką, buvo gana suprantama, kad šios bylos baigtis yra aiški ir kad sprendimas gali būti tik toks, koks jis ir yra. Ypač tai ryšku Konvencijos 5 str. 4 d. požiūriu dėl teisės kreiptis į teismą, kad šis priimtų sprendimą dėl asmens sulaikymo ar suėmimo teisėtumo, o neteisėto sulaikymo atveju – dėl asmens paleidimo, taip pat ir dėl asmens laisvės apribojimo tik teisėjo sankcijos pagrindu (Konvencijos 5 str. 1 d.). Asmens laikymas suimtu be teisėjo sankcijos byloje numatytą laiką yra nepateisinamas pagal Konvencijos 5 str. taikymo praktiką ir negali būti aiškinamas kaip “skubus pristatymas teisėjui” šio straipsnio 3 d. prasme. Dėl šių dviejų aspektų Europos žmogaus teisių teismas yra išvystęs aiškias taisykles, kurių valstybei Konvencijos dalyvei privalu laikytis.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4414 žodžiai iš 8479 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.