1922 08 01 Steigiamasis Seimas galutinai priėmė jo ilgai ruoštą pirmąją nuolatinę, ne laikinąją, konstituciją, pavadintą “Lietuvos Valstybės Konstitucija”, kurią 1922 07 06 einąs Respublikos Prezidento pareigas Steigiamojo Seimo Pirminikas(p. Aleksandras Stulginskis) promulgavo su viso Ministrų Kabineto sąstato kontrasignacija. Šis pastovios nuolatinės valstybės konstitucijos aktas uždaro visą beveik ketverių metų(1918-1922) konstitucinio provizoriumo – “laikinosios valdžios” ir “laikinosios” santvarkos laikotarpį. Konstitucinis pirmosios nuolatinės 1922m. kontsitucijos viešpatavimo laikotarpis(1922 rugpjūčio mėn. – 1926 12 17) vadinamas “Seimų gadynė”, nes šiame laikotarpyje svarbiausiąjį politinės galios veiksnį Lietuvos valstybėje sudarė Seimas, o Seime – jo partinė struktūra ir ypatingai dauguma.
Iš perversmų kilusi ir poperversminei diktatūrai likviduoti skiriama naujoji 1928 05 15 Lietuvos Valstybės Konstitucija, paskelbta “Vyriausybės Žiniose” 1928 05 25. Ją išleido faktinė valstybės valdžia, kurios galia, sugriovus steigiamojo Seimo nustatytą 1922m. konstituciją, buvo teisiškai neapibrėžta. Tą valdžią tuo laiku sudarė Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir prof. Augustino Voldemaro vadovaujamas Ministrų Kabinetas. Ši konstitucija buvo viena pirmųjų Europoje, pasukusių iš demokratijos į autoritarizmą(iš esmės čia jau buvo aiškiai ruošiama pakeisti demokratiją – prezidentokratija, kas galutinai buvo įvykdyta antrojoje tautininkų konstitucije 1938m.).
Lyginant 1922m. ir 1928m. konstitucijų II skirsnį , galima pastebėti, kad 1928m. konstitucijos likę šio skirsnio skyriai(11 – 23), išskyrus tiktai vieną 19 straipsnį, kuris 1928m. konstitucijoje yra viviškai naujas, yra ne tiktai paskolinti, bet ir žodis į žodį parrašyti iš 1922m. konstitucijos to paties skirsnio, tiktai tų pačių nuostatų numeracija abiejose konstitucijose yra skirtinga dėl kai kurių naujų straipsnių įterpimo 1928m. konstitucijoje.Tokiu būdu:
1928m. konstitucijos 1922m. konstitucijos
11straipsnis = 10straipsnis
12straipsnis = 11straipsnis
13straipsnis = 12straipsnis
14straipsnis = 13straipsnis
15straipsnis = 14straipsnis
16straipsnis = 15straipsnis
17straipsnis = 16straipsnis
18straipsnis = 17straipsnis
20straipsnis = 18straipsnis
21straipsnis = 19straipsnis
22straipsnis = 20straipsnis
23straipsnis = 21straipsnis
Tad visa tai, ką dėl šių(pastarajame sakinyje sulygintų) straipsnių pareikšiu tinka ir 1922m. konstitucijai ir 1928m. konstitucijai(tik nurodydama kiekvieno straipsnio esmę sekančiame paragrafe atitinkamai pažymėsiu 1922m. straipsnius, kadangi jie yra lygūs 1928m. konstitucijos atitinkamiems straipsniams, sulygintiems anksčiau).
Taigi šiuose straipsniuose ikūnijama: piliečių lygybės teisė(neteikiant privilegijų ir nemažinant teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės)(10strp.), teisė į piliečio asmens neliečiamybę(atsižvelgiant į tai, jog pilietį galima traukti baudžiamojon atsakomybėn įstatymuose numatyta tvarka)(11strp.), teisė į piliečio buto neliečiamybę(tik įstatymuose numatytais atvejais galima įeiti į piliečio butą ir daryti jame kratą)(12strp.), piliečio tikėjimo ir sąžinės laisvė(nusikaltimas negali būti pateisinamas, taip pat negalima atsisakyti viešųjų darbų, remiantis tikėjimo išpažinimu )(13strp.), teisė į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą(išimtis gali būti daroma įstatyme numatytais atvejais)(14strp.), žodžio ir spaudos laisvė(ją galima suvaržyti įstatymuose numatyta tvarka)(15strp.), laisvė daryti įstatyme numatyta tvarka susirinkimus be ginklo(16strp.), draugijų ir sąjungų laisvė(jei jų veikla nėra priešinga baudžiamiesiems įstatymams)(17strp.), teisė įstatyme nurodyta tvarka traukti savo pareigas einantį valdininką, kuris nuskriaudė pilietį, “teisman be jo vyresnybės leidimo ar sutikimo ir ieškoti nuostolių atlyginimo”.(18strp.), peticijos į Seimą teisė(19strp.), įstatymų iniciatyvos teisė(20strp.), nuosavybės teisė(21strp.).
Jeigu, lygindami atitinkamus 1928m. konstitucijos straipnsius su jiems tolygiais 1922m. konstitucijos straipsniais(žr.auksčiau pateiktą jų atitikimo lentelę), mes randame dviejuose lyginamuosiuose tekstuose kokį nors jų nesutapimą, tai tatai liečia tiktai kalbos redakcijos pataisas, padarytas 1928m. konstitucijojs redaktorių; pavyzdžiui, 1922m. konstitucijos 11 straipsnio trečios dalies sakinys “tik užtikus jį nusikalstąmąjį darbą bedarant” – 1928m. konstitucijos 12 straipsnio trečiojoje dalyje perredaguotas skamba: “tik užtiktas nusikalstamą darbą bedarąs”. Aišku, kad iš esmės nieko čia nepakeista. Ši yra stambiausia redakcinė pataisa. Keliuose kituose srtaipsniuose pataisos dar menkesnės – tiktai perstatyti žodžiai:šitaip 1922m. konstitucijos 12, 14, 15, 16, 18 ir 20 straipsniai buvo: arba “įstatyme nurodytais atsitikimais”, arba “įtatyme nurodyta tvarka”, o atitinkamuose 1928m. konstitucijos 13, 15, 16, 17, 20, ir 22 strp. atitinkamose vietose pasakyta: arba “nurodytais įstatyme atsitikimais”, arba “nurodyta įstatyme tvarka”; taip pat buvo: “negali būti pagrindu”(1922m. konstitucijos 13 strp.), o dabar yra: “negali būti pagrindas”(1928m. konstitucijos 14 strp.); buvo: “susižinojimo paštu, telefonu, telegrafu
paslaptis”; pakeista: “susižinojimo paslaptis paštu, telefonu it telegrafu”.
1928m. konstitucijos 9 straipsnio trečia dalis ir 10 straipsnio 2 dalis yra visiškai naujos;joms nieko analoginio 1922m. konstitucijoje nerandama.1928m. konstitucijos 9 ir 10 straipsniai skamba šitaip:
9 straipsnis:
“Pilietybės teisė įgyjama ir ji nustojama einant atitinkamu pilietybės įstatymu.
Svetimos valstybės pilietis gali įgyti Lietuvos pilietybę, jeigu jis išgyvenęs Lietuvoje ne mažiau kaip dešimtį metų.
Visos politinės teisės suteikiamos tik natūralizuotųjų vaikams, gimusiems Lietuvos pilietybėje, o patys natūralizuotieji įgyja tik aktyvias politines teises”.
10 straipsnis:
“Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis.
Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas”.
9 straipnsio trečia dalis natūralizuotųjų piliečių atžvilgiu nustato konstitucinę išimtį iš bendrosios piliečių lygybės, konstitucionalizuojamos tos pačios konstitucijos 11 strp. Toji išimtis liečia tiktai vieną viešųjų subjektyvinių teisių sritį, būtent politines teises. Šių politinių teisių taip vadinamas “aktyvias teises” konstitucija natūralizuotiems piliečiams pripažįsta, tačiau tiktai jas vienas(ši dalis neleidžia natūralizuotiems piliečiams ne tiktai būti renkamiems į Seimą arba Respublikos Prezidentu, bet ir būti paskirtiems ministrais).
Kaip minėjau, 1928m. konstitucijoje nauja yra ir 10 straipsnio antra dalis, liečianti pilietybę; 1922m. konstitucijoje buvo tiktai bendras nuostatas, griežtai draudžiąs Lietuvos pilietybės kumuliavimą su kurios kitos valstybės pilietybe; jokių išimčių iš šio kategoriško draudimo nebuvo. 1928m. konstitucija 10 strp. Pirmojoje dalyje šį draudimą pakartoja, perrašydama jį tais pačiais žodžiais iš 1922m. konstitucijos 9 straipsnio. Tačiau antrojoje dalyje nustato išimtį: pilietis, tapęs kurios nors Amerikos valstybės piliečiu, jeigu jis atlieka tam tikras pareigas, nurodytas Lietuvos įstatymo, nepraranda Lietuvos pileitybės. Iš šio straipsnio teksto seka, kad dvejopa pilietybė yra toleruojama tiktai tada, kai Lietuvos pilietybė yra pamatinė, o kurios nors Amerikos valstybės pilietybė yra įgytoji.
Ši išimtis yra , be abejo, grynai politinio pobūdžio, pagrįsta lietuvių, emigravusių į Ameriką, vaidmeniu, Lietuvos atžvilgiu pasireiškusiu patriotizmu, kuris gali būti paskatintas pilietybės ryšiais su Lietuva, nekliudančiais jiems įsigyti vietos pilietybę.