Pilietybės institutas lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Pilietybės institutas lietuvoje

112131415161

Įvadas

Pilietybės institutas yra neatsiejama kiekvienos suverenios valstybės dalis. Be piliečiu nebūtų ir pačios valstybės. Piliečius su valstybe jungia tam tikras, ypatingas ryšys, piliečiai savo valstybėje turi tam tikras, tik piliečiams suteikiamas, teises ir pareigas. Iš daugybės pilietybės apibūdinimų, man priimtiniausias štai toks: pilietybė yra asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis, pastovus laike ir erdvėje. Reikia pabrėžti, jog pilietybė yra teisinis ryšys, tai reiškia, jog pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos ir tik remiantis teisės aktais. Lietuvos Respublikos pilietybę reglamentuoja:

1. Konstitucija – Pilietybės santykiams reguliuoti yra skirtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis. Be to kaip ir visi kiti teisės aktai, teisės aktai reglamentuojantys Lietuvos Respublikos pilietybę privalo neprieštarauti Lietuvos Respblikos Konstitucijai (netik 12 straipsniui).

2. Įstatymai – visų pirma Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.

3. Poįstatyminiai aktai – jie detalizuoja įstatyme numatytus procedūrinius bei kitus klausimus.

4. Tarptautinės sutartys

Aš savo darbe didžiausią dėmesį skirsiu Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo klausimui, nagrinėsiu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nuostastas reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, bei Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme (Žin., 2002, Nr. 95 – 4087) įtvirtintas nuostatas, o taip pat kitus Lietuvos Respblikos pilietybės institutą reglamentuojančius teisės aktus.

Reikia pažymėti, jog šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas susilaukė nemažai kritikos ir dėl kai kurių šiame įstatyme įtvirtintų nuostatų buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Savo darbe aš trumpai apžvelgsiu ir kai kurias šios įstatymo problemas.

Savo darbe aš visų pirma apžvelgsiu kokie asmenys pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, tuomet nagrinėsiu pilietybės įgijimo būdus, bei trumpai apžvelgsiu dvigubos pilietybės klausimą, nes jis yra glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo problema.

Asmenys laikomi LR piliečiais

Prieš kalbant apie Lietuvos Respublikos piilietybės įgijimo būdus, manau verta panagrinėti, kokie asmenys yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Pagal dabar galiojantį, 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą Lietuvos Respublikos piliečiais yra laikomi :

“1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);

2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai;

3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu;

4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės įstatymą;

5) kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą.”

Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, jog Lietuvos Respublikos piliečiais yra asmenys turėję Lietuvos pilietybę iki 1940m. birželio 15d., taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie nerepatrijavo, įtvirtina Lietuvos Respublikos tęstinumo, bei Lietuvos Respublikos pilietybės instituto tęstinumo principą. Šis principas remiasi tuo, jog 1940m. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos aneksija, yra laikoma tarptautiniu nusikaltimu, pati Sovietų Sąjunga 1989m. paskelbė, jog Ribentropo-Molotovo pakto slaptieji protokolai, kuiriais remiantis buvo aneksuota Lietuva, yra niekiniai, tai reiškia laikytini negaliojančiais nuo pasirašymo dienos. Taigi šiuo atveju yra taikomas principas “ex injuria non oritur jus” – neteisėtas aktas nesuteikia teisių teisės pažeidėjui. Tai reiškia, jog Sovietų Sąjunga neįgijo jokių teisių į Lietuvos Respublika ar jos piliečius. Iš to išplaukia, jog Lietuvos piliečiai nors ir buvo paskelbti Sovietų Sąjungos piliečiais, ištiesų liko Lietuvos Respublikos piliečiais. Dar esant Lietuvai okupuotai diplomatinės ir konsulinės misijos tęsė savo darbą užsienyje, užsienio valstybės pripažino Lietuvos Respublikos pasus, kuriuos išduodavo diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos.

Šiame straipsnyje nurodoma sąlyga jog, Lietuvos Respublikos piliečiais yra laikomi tik asmenys iki 1940 birželio 15d. turėję Lietuvos pilietybę,jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai, jeigu jie nerepatrijavo. Ši paskutinė sąlyga, susilaukė nemažai kritikos. Pabandysiu panagrinėti, ką ši sąlyga reiškia, ir kodėl ji susilaukė tiek kritikos. Visų pirma, ką reiškia sąvoka repatrijavo?

Tarptautinių žodžių žodyne repatriacijos sąvoka apibrėžta
taip: “repatriacija – tarptautiniai teisei neprieštaraujantis užsienio valstybėje esančių kitos valstybės piliečių grąžinimas į jų valstybę…” Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 95 – 4088) 2 straipsnio 2 punkte repatriacijos sąvoka aiškinama kaip: “išvykimas į etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje.” Šie repatriacijos sąvokos aiškinimai, kuriuos randame Tarptautinių žodžių žodyne ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme, stipriai skiriasi.

Pirmasis aiškinimas kalba apie piliečių grąžinimą į valstybę, kurios piliečiais tie asmenys yra, tuo tarpu antrasis aiškinimas, kuris yra nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme, kalba apie asmenų etninę tautybę, tai reiškia yra atsižvelgiama ne į asmens teisinį ryšį su valstybe, bet į jo tautybę.

Repatrijacijos sąvokos vartojimas padalina asmenis iki 1940m. birželio 15d. buvusius Lietuvos piliečiais, taip pat jų vaikus, vaikaičius ir provaikaičius į tam tikras grupes:

1. Lietuvių tautybės asmenys nesvarbu kokioje valstybėje gyvenantys,jie yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, kadangi Lietuvių tautybės asmenys negali repatrjuoti,nes jų etnine tėvyne yra laikoma Lietuva.

2. Ne lietuvių tautybės asmenys, kurie gyvena užsienio valstybėje, tačiau ne savo etninėje tėvynėje. Šie asmenys taip pat yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais.(jei neišvyksta į etninę tėvynę)

3. Ne lietuvių tautybės asmenys, kurie išvyko į savo etninę tėvynę ir gyvena savo etninėje tėvynėje.Šie asmenys yra nelaikomi Lietuvos Respublikos piliečiais.

Taigi pagal šią nuostatą yra daromas aiškus skirtumas tarp Lietuvos Respublikos piliečio lietuvio ir nelietuvio. Tai reiškia, jog tai ar asmuo yra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu visų pirma lemia jo tautybė. Toks teisinins reguliavimas kelia daug abejonių dėl savo pagrįstumo ir atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuris skelbia: ”Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.” Nemanau, kad šią Konstitusijos nuostatą atitinka, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas, kuris kaip minėjau anksčiau, įvedęs nerepatrijavimo sąlygą, kuri aiškinama kaip asmens išvykimas ar apsigyvenimas savo etninėje tėvynėje, skirsto asmenis tautybės pagrindu. Pagal Konstituciją negalima varžyti žmogaus teisių ar teikti jam privilegijų dėl jo tautybės ar kilmės. Beje dėl šio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo straipsnio 2004 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Taip pat klausimų kelia ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuris iš kitų asmenų išskiria lietuvių kilmės asmenis, juk Konstitucijoje parašyta jog kilmė taip pat negali būti diskriminacijos ar privilegijų pagrindu. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme išskirti “lietuvių kilmės asmenys” sukelia abejonių ir dėl sąvokos apibrėžimo tikslumo, bei prasmės. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą lietuvių kilmės asmeniu asmuo yra laikomas tuomet, jei jo “tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu”. Taigi yra dvi sąlygos:

1. asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai;

2. pats asmuo pripažįsta save lietuviu.

Antroji sąlyga yra gan aiški, asmuo turi raštiškai pripažinti save lietuviu. Tuo tarpu pirmoji sąlyga, mano manymu sukelia nemažai problemų ir painiavos. Pagal šią sąlygą asmuo turi įrodyti, jog jo tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis. Kaip tai jis gali padaryti nustato pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 punktas, kuris skelbia: “…Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, tiesiogiai ar netiesiogiai rodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai arba turėjo Lietuvos pilietybę…” Taigi tam, kad asmuo būtų laikomas lietuvių kilmės užtenka, kad jo tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių būtų buvęs ar yra dabar Lietuvos piliečiu. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas sumaišo dvi tautybės nustatymo kategorijas: etninę ir pilietinę. Taigi, pavyzdžiui žydų tautybės asmuo, kurio tėvai ir seneliai buvo žydai, tačiau vienas senelis buvo Lietuvos pilietis, pateikęs raštišką pareiškimą, jog laiko save lietuviu, bei pateikęs dokumentą liudijantį, jog jo senelis buvo Lietuvos pilietis, yra pripažįstamas lietuvių kilmės asmeniu.Tokiu būdu atsiranda labai dviprasmiška situacija, jeigu, sakykim, lenkų etninės tautybės asmuo yra vaikas ar vaikaitis asmens, kuris iki 1940m. birželio 15d. buvo Lietuvos pilietis, tai, pagal pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą, jam išvykus į Lenkiją jis laikomas repatrijavusiu ir dėl to netenka Lietuvos pilietybės, tačiau jeigu jis raštiskai pareiškia, jog laiko save lietuviu, ir pateikia atitinkamus dokumentus, jog jo senelis, ar tėvas buvo
Lietuvos piliečiu, jis yra pripažįstamas lietuvių kilmės, ir apsigyvenęs Lenkijoje pilietybės nepraranda.

Taigi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme išskirta asmenų grupė – “lietuvių kilmės piliečiai” yra problemiška ne tik atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai atžvilgiu, bet ir teisinių pasekmių atžvilgiu.

Lietuvos Respblikos pilietybės įgijimo būdai

Lietuvos Respublioks Konstitucijos 12 straipsnis skelbia: “Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais”. Taigi Konstitucija įtvirtina nuostatą, jog pilietybė yra įgijama gimstant (filiacija), o taip pat nurodoma, jog kitus Lietuvos Respublikos pilietybės įgyjimo pagrindus nustato įstatymai. Visų pirma savo darbe aš nagrinėsiu pilietybės įgyjimo gimstant principą, tuomet nagrinėsiu kitus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme numatytus pilietybės įgyjimo pagrindus.

Pilietybės įgyjimo gimstant būdą, kaip ir kitus, reguliuoja Lietuvo Respublikos pilietybės įstatymas. Pilietybės įgijimas filiacijos būdu tiek tarptautinėje teisėje, tiek Lietuvoje remiasi dviem principais:

1. jus solis – saulės teisės principas.

2. jus sanguinis – kraujo teisės principas.

Vadovaujantis “jus solis” principu asmeniui pilietybė gimstant yra suteikiama remiantis vieta kurioje jis gimė. Šis principas yra plačiai naudojamas JAV. Asmuo gimęs JAV teritorijoje automatiškai tampa jos piliečiu neatsižvelgiant į tėvų pilietybę.

Lietuvoje “jus solis” principas yra įtvirtinas pilietybės įstatyme. Štai Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 punktas skelbia: “Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje”, pilietybės įstatymo 10 straipsnis teigia:” Asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos numato, kad “Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą.”

“Jus sanguinis” principas nustato, jog asmeniui gimus, jo pilietybę apsprendžia, tėvų turima pilietybė, nekreipiant dėmesio į gimimo vietą. Šį principą įtvirtina pilietybės įstatymo 8 straipsnis skelbiantis: “Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų”, taip pat 9 straipsnio 3 punktas teigiantis : “Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis neatsižvelgiant į vaiko gimimo vietą”. Šie straipsniai įtvirtina grynai “jus sanguinis” principą, t.y asmens pilietybė priklauso tik nuo jo tėvų pilietybės.

Yra tam tikrų atvejų, kuomet pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, pilietybę apsprendžia abu šie principai: ir “jus solis” ir “jus sanguinis”. Tokį reguliavimą galime įžvelgti mano jau minėtame 9 straipsnio 1 punkte jame rašoma, jog “jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje”. Čia nurodoma, jog vaiko gimimo Lietuvoje sąlyga yra nepakankama jo vienas iš tėvų taip pat privalo būti Lietuvos pilietis, taigi iš principo turi būti patenkinta ir “jus solis” ir iš dalies “jus sanguinis” principo sąlygos.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad “Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tai vaiko, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, gali būti nustatoma pagal tėvų susitarimą”. Taigi pagal šiuos du punktus matome, jog asmens kurio tėvų pilietybės jo gimimo momentu skyrėsi ir vienas iš jų buvo Lietuvos pilietis, pilietybę lemia jo gimimo vieta ir vieno iš tėvų turima Lietuvos pilietybė, t.y “jus solis” ir “jus sanguinis” principai.

Iš visų minėtų straipsniu galima daryti išvadą, jog Lietuvoje vis dėlto prioritetas yra teikiamas “ jus sanguinis” principui, t.y jei asmuo gimsta Lietuvos teritorijoje, vien to fakto neužtenka, tam kad suteikti jam Lietuvos pilietybę, dar kreipiamas dėmesys į jo tėvų pilietybę išskyrus atvejį kai asmens tėvai nežinomi.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatytas pilietybės įgijimo filiacijos būdu teisinis reguliavimas, remiantis Lietuvos Respulikos pilietybės įstatymu bent vienu atveju atrodo truputi problemiškas. O būtent, pagal pilietybės įstatymo 8 straipsnį Lietuvos piliečiu yra laikomas toks asmuo, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nekreipiant dėmesio į tai ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Taigi, jeigu asmuo, kurio abu tėvai yra Lietuvos piliečiai, gimsta pavyzdžiui Jungtinėse Amerikos valstijose, jis pagal jau minėtą Lietuvos Respublikos pilietybės
8 straipsnį yra laikomas Lietuvos piliečiu, tačiau pagal JAV galiojantį “jus solis” principą šis asmuo yra laikomas ir JAV piliečiu. Taigi gimęs vaikas tampa bipatridu. Čia iškyla dar viena problema, kadangi pagal Lietuvos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: “įgijus kitos valstybės pilietybę”. Ši nuostata išsamiau įtvirtinta pilietybės įstatymo 21 straipsnyje, kuriame rašoma: “Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą…netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos”. Taigi mano minėtas asmuo savo gimimo dieną įgija ir Lietuvos ir JAV pilietybę, tačiau pagal Lietuvos pilietybės įstatymo 18 ir 21 straipsnius, jis Lietuvos pilietybės netenka nuo “kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos”, tai yra tą pačią dieną.

Nagrinėjau Lietuvos pilietybės įgijimą gimstant, dabar panagrinėsiu kitus pilietybės įgijimo būdus, kurie yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnis numato šiuos pilietybės įgijimo būdus:

1) gimus;

2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę;

3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija);

4) optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais;

5) kitais šio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo numatytais pagrindais.

Pilietybės įgijimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę

Taigi kas tai yra pilietybės įgijimas įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir kokie asmenys turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę? Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalis skelbia, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:

1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse;

2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.

Taigi čia paminėti asmenys gali gauti pilietybę įgyvendinę teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai reiškia, jog jie nėra laikomi Lietuvos piliečiais, o tik išsaugoję teisę į Lietuvos pilietybę. Lietuvių kilmės asmenys tuo būdu yra suskirstomi į 2 kategorijas :

1. asmenys kurie yra kitos valstybės piliečiai, jie yra laikomi, ne piliečiais, o išsaugojusiais teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Jie gali tapti piliečiais atsisakę kitos valstybės pilietybės.(Čia aš remiuosi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu)

2. asmenys tik gyvenantys kitoje valstybėje, tačiau neturintys kitos valstybės pilietybės. Šie asmenys pagal pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra laikomi Lietuvos piliečiais, o pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą jie yra laikomi ne piliečiais, o tik išsaugojiusiais teisę į Lietuvos pilietybę.

Panaši situacija yra ir su pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte apibūdintais žmonėmis, šie įvardinti asmenys atitinka ir šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte iškeltas sąlygas (tiksliau sąlygos yra vienodas, tik 17 straipsnyje yra patikslinta, asmenys “gyvenantys užsienyje”, tuo tarpu 1 straipsnis apima tiek asmenys gyvenančius užsienyje, tiek ir Lietuvoje). Tokiu būdu asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo) taip pat yra padalijami į 2 grupes:

1. Asmenys atitinkantys visas 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas ir gyvenantys Lietuvoje, jie yra laikomi Lietuvos piliečiais.

2. Asmenys atitinkantys visas 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas ir gyvenantys kitose valstybėse, jie yra pagal pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą laikomi Lietuvos piliečiais, o pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą jie yra laikomi ne piliečiais, o tik išsaugojusiais teisę į Lietuvos pilietybę.

Tokiu būdu to pačio asmens teisinė padėtis, pagal to pačio įstatymo skirtingus straipsnius yra nusakoma skirtingai. Įstatymo leidėjai, matyt, tokią padėtį pateisina nenoru prarasti teisinio ryšio su asmenimis, kurie pagal pilietybės įstatymo 1 straipsnį yra laikytini Lietuvos piliečiais, tačiau patys yra tokios šalies piliečiais, kurios įstatymuose numatyta, jog “bet koks veiksmas, kuriuo jis siekia įgyti kitos valstybės pilietybę, gali būti pagrindu netekti turimos pilietybės” Todėl tokiems asmenims yra suteikiama proga neprarasti turimos pilietybės, o atėjus laikui ir asmeniui apsisprendus, jog jis nori būti Lietuvos Respublikos piliečiu, jam yra belieka įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau vadovaujantis tokiomis įstatymo nuostatomis pilietybė yra praktiškai sulyginama su pasu: jei turi pasą,tu esi pilietis, jeigu paso neturi, tu nesi pilietis, o tik išsaugojęs teisę į pilietybę. Tačiau pilietybės įstatyme yra pasakyta: “Lietuvos Respublikos
pilietybę patvirtinantys dokumentai yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas…”. Taigi pasas yra Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis, o ne lemiantis dokumentas. Jeigu asmuo atitinka įstatymo nustatytas sąlygas jis yra laikytinas Lietuvos piliečiu nepaisant to ar jis turi pasą ar ne. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 balandžio 13 dienos nutarime taip pat konstatavo: “Pilietybė yra nuolatinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.” Taigi pilietybė yra abipusis ryšys, o ne paso turėjimas arba ne, todėl manau, pilietybės įstatymas neturėtų leisti tokių atvejų kuomet asmens buvimas arba nebuvimas Lietuvos piliečiu priklausytų nuo to kokį jis dokumentą turi.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 3268 žodžiai iš 6206 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.