PINIGAI IR BANKAI
Pinigų prigimtis ir jų funkcijos
Pinigai iš kitų pasaulio daiktų išsiskiria savo funkcija: jie yra mainų priemonė, tarpininkai. Pinigai atsirado, kai konkreti prekė pradėjo atlikti ekvivalento vaidmenį. Jų atsiradimas – pažanga.
Pradžioje pinigų funkcijas atliko brangieji metalai. Popierinių pinigų pirmtakas – auksakalių kvitai priėmus saugoti auksą. Atsirado bankai, imta naudotis popieriuje surašytais skolų pasižadėjimais – banknotais, kuriuos jie paleido į apyvartą vietoje aukso monetų, ir kurių pateikėjas galėjo juos iškeisti į tikrus pinigus.
Kai banknotų leidimą savo rankose sutelkė centrinis šalies bankas, o jo veikla – kontroliuojama valstybės, banknotų keitimas į auksą buvo vis labiau varžomas. Šiuo metu banknotai į auksą nebekeičiami.
Vieną svarbų pinigų naudojimo dėsningumą rodo Grešmeno dėsnis: “blogi” pinigai iš rinkos išstumia “gerus” (XIX amžiuje Kinijoje cirkuliavo auksas ir sidabras, o tuo pačiu jie buvo kaip ir prekė. Santykis: viena auksinė moneta lygi trims sidabrinėms monetoms, o viena uncija nepiniginio aukso lygi keturioms uncijoms nemonetarinio sidabro. To pasėkoje auksinės monetos kaip pinigai iš apyvartos dingo).
Pinigų esmė pasireiškia jų funkcijomis:
1. mainų (cirkuliavimo) priemonė –
funkcionuojant pinigams, prekių mainų aktas skyla į du aktus – pirkimą ir pardavimą;
2. vertės matas –
pinigais išreikštą prekės vertę vadiname kaina;
3. apskaitos vieneto funkcija –
įvairių prekių ir paslaugų vertė bet kuriuo momentu gali būti tiksliai kiekybiškai nustatyta kaip jų kainų suma;
4. kaupimo priemonė (turto) –
pinigus galima taupyti, kaupti, normaliomis sąlygomis jie nepraranda savo perkamosios galios.
Šiuolaikiniai pinigai patys savo vertės neturi. Jų vertingumas atsiranda prekių pasaulyje. Pinigai vertingi todėl, kad už juos galima nusipirkti prekes. Jų vertingumas, perkamoji galia priklauso nuo prekių kainų. Pinigų perkamoji galia atvirkščiai proporcinga kainų lygiui.
Yra tokios aktyvų rūšys, kurios gerai atlieka turto kaupimo funkciją, bet pačios tiesiogiai negali būti naudojamos kaip mainų tarpininkai, tik gali būti nesunkiai tokiu tarpininku paverčiamos. Tokie aktyvai kartais vadinami pusiaupinigiais. Tai įvairūs vertybiniai popieriai, vyriausybinės trumpalaikės obligacijos, piniginiai indėliai (be teisės išrašyti jiems čekius), terminuoti indėliai.
Pinigų pakaitalais vadinamos įvairios kredito kortelės. Jų dėka už prekes atsiskaitoma be pinigų ir be čekių. Vadinasi, kredito kortelė nėra pinigai tiesiogine prasme, bet yra jų pakaitalas.
Kaip matome, dalį pinigų funkcijų gali vykdyti ne vien grynieji pinigai, bet ir kitos aktyvų rūšys, pasižyminčios dideliu likvidumu.
Apibrėžimas: Likvidumas – tai turto (aktyvo) savybė įgyti grynų pinigų formą.
Likvidumas priklauso nuo:
· kaip greitai turimo turto aktyvus galima parduoti ar pirkti;
· pirkimo (pardavimo) operacijų išlaidų dydžio;
· aktyvų kainos stabilumo.
2. Pinigų pasiūla plačiąja ir siaurąja prasme
Nuo pinigų kiekio šiuolaikinėje ekonomikoje priklauso ir nacionalinio produkto apimtis, ir kainų dydis. Norint kontroliuoti ir reguliuoti pinigų kiekį rinkoje, reikia mokėti tą kiekį apskaičiuoti. Šiandien tradiciniai banknotai nėra vieninteliai pinigų funkcijų atlikėjai, be to nėra ir pagrindinė atsiskaitymo priemonė (pagrindinė – čekiai). Čekiai atsiranda atidarant banke individualiąją einamąją sąskaitą. Čekis – raštiškas nurodymas bankui, kuriame čekį išrašantis asmuo turi savo einamąją sąskaitą, pervesti nurodytą pinigų sumą nurodytam asmeniui į jo sąskaitą, kuri gali būti bet kur. Vadinasi, kaip cirkuliacijos priemonė čekiai iš dalies pakeičia pinigus. Iš čia pinigų pasiūlos kiekis – tai grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose suma. Ši suma – pinigai siaurąją prasme, žymimi simboliu M1.
MI = gryni pinigai + čekių depozitai + kelionės čekiai
Pinigai siaurąja prasme apima tokius mainų tarpininkus, kuriais galima pasinaudoti nedelsiant: grynus pinigus, kelioninius čekius ir tuos indėlius komerciniuose bankuose, taupymo ir paskolų asociacijose, kuriems be apribojimų gali būti išrašomi čekiai.
Per pastaruosius du dešimtmečius labai padidėjo pusiaupinigių mobilumas ir greitai virsti realiais pinigais. Pavyzdžiui, nedidelius terminuotus indėlius, prarandant labai nedaug palūkanų galima praktiškai atsiimti bet kuriuo metu. Kai kurie bankai taupomųjų sąskaitų pagrindu išduoda indėlių sertifikatus, kuriuos terminuotųjų indėlių savininkas gali perleisti kitam, atsiskaitydamas už prekę. Indėliai tapo didelio likvidumo.
Pinigų pasiūla, apskaičiuota kaip grynųjų pinigų, pinigų čekiniuose depozituose bei greitai ir praktiškai nenuostolingo pinigų taupomosiose sąskaitose suma, vadinasi pinigų pasiūlos kiekiu plačiąja prasme ir žymima M2.
M2 = M1 + nečekinės taupomosios sąskaitos + smulkūs (iki 10.000$) terminuoti indėliai.
Didelių terminuotų indėlių paprastai negalima paimti prieš laiką, todėl jie priskiriami pinigų kiekio elementui M3:
M3 = M2 + stambūs terminuoti indėliai
3. Pinigų paklausa
Pinigų paklausa – turto kiekis, kurį visi šalies ūkio subjektai nori turėti piniginėje formoje.
Pinigų paklausą
sudaro:
· pinigų paklausa sandoriams vykdyti;
· pinigų paklausa turtui saugoti ir kaupti.
Pinigų paklausa sandoriams aptarnauti priklauso nuo:
· nominalios BNP apimties – kuo daugiau gaminama prekių ir paslaugų ir kuo didesnės jų kainos, tuo daugiau reikia pinigų sandoriams aptarnauti. Vadinasi, čia pinigų paklausa yra tiesiogiai proporcinga nominaliam BNP: pastarajam didėjant, pinigų paklausa didėja;
· nuo pinigų apyvartos greičio: kuo apyvarta greitesnė, tuo mažiau reikia pinigų sandoriams aptarnauti.
Tarkime, kad pinigų paklausa nepriklauso nuo palūkanų normos: ją lemia tik nominalus BNP ir pinigų apyvartos greitis. Tada pinigų paklausos kreivė bus vertikali:
Jei pinigų paklausa sandoriams vykdyti pagrįsta pinigų kaip mainų priemonės funkcija, tai antroji pinigų paklausos sudedamoji dalis turtui saugoti ir kaupti pagrįsta pinigų kaupimo funkcija.
Ši pinigų paklausa sąlygota tuo, kad dalį savo pajamų gyventojai sutaupo. Yra trys taupymo variantai (formos):
· pinigais;
· vertybiniais popieriais;
· nekilnojamu turtu ir kitomis materialinėmis vertybėmis.
Trečioji forma dažniau naudojama infliacinėje ekonomikoje. Normalioje – pirmosios dvi.
Gryni pinigai neatneša pelno, bet jei yra absoliučiai likvidūs, t.y. pirkiniams gali būti panaudoti iš karto be jokių nuostolių.