Piniginė socialinė parama rūšys teikimo tvarka ir principai
5 (100%) 1 vote

Piniginė socialinė parama rūšys teikimo tvarka ir principai

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………….2

1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA……………………………………4

1.1. Socialinės paramos vieta bendroje socialinės apsaugos sistemoje………4

1.2. Piniginės socialinės paramos samprata………………………………………….10

1.3. Piniginės socialinės paramos poreikis……………………………………………11

2. DARBO METODAI IR PRIEMONĖS……………………………………………13

2.1 Universalios išmokos ir jų teikimo tvarka…………………………….13

2.2 Išmokos, testuojant pajamas ir turtą, jų teikimo tvarka…………….…21

2.3 Esminiai pokyčiai piniginės socialinės paramos sistemoje……….….26

3. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS………………………………..32

3.1 Piniginės socialinės paramos taiklumas, efektyvumas ir trūkumai…….32

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS……………………………………………………….34

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………36

Įvadas

Gyvename visuomenėje, materialiame pasaulyje, su tam tikromis taisyklėmis, kiekvienas turime savo teises, kurios iššaukia ir atitinkamas pareigas, atsakomybę. Todėl žmogus ne visada yra laisvas ir pajėgus save kurti, kaip asmenybę. Pirmiausia individas turi patenkinti savo žemesniuosius poreikius, fiziologinius, saugumo poreikius, kurių patenkinimas, tarsi atveria kelią į kitus, aukštesnius siekius: asmenybės vystimąsi ir tobulėjimą, siekiant saviraiškos, profesinio pripažinimo ir kt.

Čia ir yra svarbiausias socialinės politikos uždavinys: patenkinti pirminius žmogaus poreikius, jei jis pats to nepajėgia padaryti. Tai įrodo, kodėl šio darbo tema, kaip dalis socialinės paramos politikos, kurią vykdo valstybė, yra aktuali.

Valstybės socialinė politika- tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas, atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą, arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Žinoma, tai nėra vienintelė šio darbo temos aktualumo priežastis. Lietuvoje socialiniai reikalai yra gana problematiški. Nors valstybė ir stengiasi kovoti su skurdu, tačiau jo lygis yra vis dar gana aukštas, taip pat per pastarąjį dešimtmetį padaugėjo benamių skaičius, aukštas bedarbystės lygis, padaugėjo invalidų skaičius. Tokia padėtis skatina kalbėti ir spręsti šias problemas. Taigi krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai nulemia socialinės paramos poreikį.

Dar viena šios temos aktualumo priežasčių yra ta, kad socialinės paramos sistemos plėtojimas ir tobulinimas nėra sustojęs. Ypač dabar, Lietuvai esant Europos Sąjungoje turi būti siekiama tobulinti šią sistemą, norint priartėti prie ES socialinės paramos standartų.

Valstybė joje kylančias socialine problemas sprendžia įvairiai, priklausomai nuo konkrečios srities. Šiame darbe bus kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į piniginę socialinę paramą. Norint visapusiškai atsakyti į šio darbo klausimą, būtina aptarti ir kitus susijusius klausimus, kurių aiškinimasis ir atsakymas įveda į šią konkrečią socialinės paramos dalį.

Socialinė parama kartu su socialiniu draudimu sudaro socialinės apsaugos sistemą. Socialinė parama yra antroji sudėtinė socialinės apsaugos sistemos dalis. Jos paskirtis- užtikrinti būtiniausių poreikių patenkinimą asmenims, kurių pajamų iš darbo, socialinio draudimo ir kitų šaltinių neužtenka šiems poreikiams patenkinti (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999). Be to, ji turi teikti pagalbą tiems, kurių gebėjimas pasirūpinti savimi yra nepakankamas.

Nors lėšos, kuriomis disponuoja socialinė parama, daugiau nei dvigubai mažesnė už socialinio draudimo lėšas, tačiau jos veiklos pobūdis kur kas sudėtingesnis ir įvairesnis negu socialinio draudimo. Taigi, šio darbo tikslai yra:

1. Išsiaiškinti piniginės socialinės paramos, kaip vienos iš socialinės paramos sistemos dalių, sampratą.

2. Aiškintis, kodėl atsiranda piniginės socialinės paramos poreikis.

3. Aptarti socialiai remtinų žmonių teisę į pašalpas ir kompensacijas ir įrodyti šios teisės egzistavimą per teisinę bazę konkrečiais įstatymais.

4. Apibūdinti universalių ir testuojamų išmokų ypatumus.

5. Aprašyti skiriamų ir mokamų socialinės paramos sistemos išmokų teikimo tvarką ir principus.

Veiklos sritys Profesinės kompetencijos Puslapis

Teisinis konsultavimas 1. Gebėti suvokti teisinę aplinką ir mokėti konsultuoti.

2. Gebėti perteikti teisinę informaciją subjektams, kuriems reikalinga teisinė pagalba.

3. Mokėti dalykiškai bendrauti ir bendradarbiauti. 4, 10;

11, 12;

4- 9, 11- 12;

Teisinis auditas 1. Suvokti teisės raidos dėsningumus ir suvokti teisę kaip sistemą.

2. Mokėti naudotis teisės norminiais aktais.

3. Sugebėti įvertinti teisės aktų teisėtumą.

4. Žinoti teisės normų realizavimo formas.

5. Gebėti suvokti ir įvertinti teisinę situaciją.

6. Mokėti analizuoti, sisteminti ir vertinti esamą subjektų veiklos teisėtumo būklę. 4, 26- 31;

13- 25;

26- 31, 32- 33;

13- 25;

26- 31;

32- 35;

Teisės norminių aktų ir lokalinių
dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra 1. Žinoti privačių ir viešosios teisės subjektų veiklą reglamentuojančių dokumentų priėmimo tvarką.

2. Žinoti teisės aktų kodifikavimo ir sisteminimo principus. 4, 10, 13;

2- 4;

Teisės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas 1. Gebėti teisingai kvalifikuoti teisės pažeidimus.

2. Žinoti Lietuvos procesinės teisės normas ir mokėti kvalifikuoti jas taikyti praktikoje. 32- 33;

4, 13- 25;

6. Išanalizuoti piniginės socialinės paramos išmokų taiklumą ir efektyvumą.

Šie iškeltieji tikslai atsispindi darbo struktūroje, kuri susideda iš 3 pagrindinių dalių (1. Piniginės socialinės paramos samprata ir poreikis. 2. Piniginės socialinės paramos rūšys, teikimo tvarka, principai. 3. Piniginės socialinės paramos efektyvumas ir trūkumai) ir atsako į minėtus klausimus. Šiame darbe yra pademonstruotos sekančios profesinės kompetencijos.

1. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA

Norint kurti integruotą socialinės paramos sistemą, būtinas teisinis pagrindas (LR Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“).

Šiuo metu piniginę socialinę paramą reglamentuoja: LR piniginės socialinės paramos mažas pajamos gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas; LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas; LR išmokų vaikams įstatymas; LR invalidų socialinės integracijos įstatymas; LR įstatymas „Dėl paramos mirties atveju“; LR transporto lengvatų įstatymas; LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Šie įstatymai ir nutarimai reglamentuoja valstybinių pašalpų mokėjimą, nustato gyventojų pajamų rėmimo principus.

Kaip veikia priimti LR įstatymai ir LR Vyriausybės nutarimai yra apibrėžta kasmetiniuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Socialiniuose pranešimuose“, ataskaitoje „apie LR 2004- 2006m. nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano ir jo įgyvendinimo 2005- 2006m. priemonių vykdymą“, nacionaliniame pranešime „Apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėptiems strategijas 2008- 2010m.“ žiniasklaidoje ir pan.

Teikiant piniginę socialinę paramą svarbiausia ją nukreipti kuo tiksliau tokioms gyventojų grupėms, kurioms tokios paramos labiausiai reikia ir teikti ją tokiu būdu, kuris labiausiai reikalingas (paramos taiklumas). (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999m.).

1.1. Socialinės paramos vieta bendroje socialinės apsaugos sistemoje

Pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis- seni žmonės, invalidai, ligoniai- negali dalyvauti darbo rinkoje. Kad galima būtų užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė- lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų bei gaunančių mažas pajamas asmenų. Socialinės apsaugos sistema- tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojam, kurie dėl įstatymų nustatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

Organizuotas valstybinio masto socialinės apsaugos darbas Lietuvoje pradėtas nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės atkūrimo dienų.

Jau 1918m. Vilniuje, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, buvo įsteigta Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentu. Vėliau, 1919m. pradžioje, vyriausybės buveinę perkėlus į laikinąją sostinę Kauną, Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija buvo pertvarkyta į dvi ministerijas: Darbo ir Socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija tegyvavusi, 1919m. spalio 29d. įstatymu (VŽ. Nr. 16) buvo likviduotas, o jos darbas pavestas Vidaus reikalų ministerijai, įsteigiant naują Darbo ir socialinės apsaugos departamentą su trim skyriais: Darbo, Socialinės apsaugos ir Tremtinių grąžinimo.

Nuo 1924m. pradžios Darbo ir socialinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Vyriausiąją darbo ir socialinės apsaugos inspekciją, kuri 1937m. vėl pavadinta Darbo ir socialinės apsaugos departamentu. Apie dvidešimt metų čia buvo koncentruojamas valstybinio socialinės apsaugos darbo vykdymas ir tvarkymas. Socialine apsauga vadinta valstybės globa tų gyventojų, kurie dėl savo socialinės būklės negali savęs iki galo, kaip reikiant aprūpinti ar sudaryti tinkamas sau gyvenimo sąlygas greta kitų, šiuo požiūriu pajėgių gyventojų. Tuomet socialinė apsauga skirstyta į šias pagrindines sritis: darbo apsaugą, socialinį draudimą ir socialinę globą.

1990m. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos socialinė politika buvo vykdoma formuojant ir įgyvendinant socialinę apsaugą ir darbo politiką. Socialinės apsaugos sistemą sudarė socialinis draudimas, finansuojamas specialiomis įmokomis ir mokant išmokas, susijusias su tomis įmokomis, bei socialinė parama, teikianti šalies gyventojams piniginę ar nepiniginę paramą taip pat socialines paslaugas. Šiuolaikinėje rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje socialinės apsaugos vaidmuo yra itin svarbus. Lietuvos Respublikoje už socialinės apsaugos ir darbo politiką atsakinga LR Socialinės apsaugos ir
ministerija.

Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro dvi posistemės: 1) socialinio draudimo posistemė- tai garantijos, kurias turi tik mokantys socialinio draudimo įnašus asmenys; 2) socialinės paramos posistemė- garantijos, kurias turi visi gyventojai priklausomai ne nuo įmokų mokėjimo, bet nuo realaus pagalbos poreikio. Lentelė Nr. 1.

Kaip nurodoma LR socialinės paramos koncepcijoje (1994),-

1. Socialinė parama kartu su socialiniu draudimu sudaro socialinės paramos sistemą.

2. Socialinė parama- tai socialinės ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie (jos) galėtų pasirūpinti savimi,

Socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Socialinė parama turi būti tokia, kad asmuo (šeima) norėtų dirbti bei taupyti.

Socialinės paramos sistemą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės paslaugos. Abi sistemos dalys papildo viena kitą ir turi veikti koordinuotai, nepaisant dažnai skirtingų finansavimo ir administravimo metodų (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1999).

Socialinės paramos finansavimo šaltiniai yra šie:

1. Savivaldybių biudžetų lėšos;

2. Lietuvos valstybės biudžeto tikslinės lėšos;

3. Įmonių, organizacijų ir asmenų aukojamos lėšos;

4. Mokesčiai už socialines paslaugas;

5. Kitos lėšos.

Socialinės paramos organizavimo principai yra šie:

1. Parama teikiama vadovaujantis socialiniais ir ekonominiais normatyvais (standartais), užtikrinančiais kiekvieno asmens socialinę saugą;

2. Teikiama parama turi kuo tiksliau atitikti remiamo asmens poreikius nepriklausomai nuo jo politinių, religinių pažiūrų, tautybės ir socialinės padėties;

3. Remiamiems asmenims turi būti sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad jie taptų visiškai arba iš dalies savarankiški;

4. Parama gyvenamojoje vietoje pranašesnė už centralizuotą, pirmenybė teikiama šeimos globai, o ne institucijų paramai;

5. Asmeniui užtikrinama teisė pasirinkti socialinės paramos būdą atsižvelgiant į esamas galimybes (LR Vyriausybės nutarimas „Dėl socialinės paramos koncepcijos“ valstybės žinios. 1994, Nr. 36).

Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą. Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas. Kai kuria socialine parama, būtent socialinėmis išmokomis, yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui, pašalpas ir kompensacijas šeimoms gaunančioms mažas pajamas, norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį. Koordinuojant socialinės paramos ir draudimų sistemų sąveiką pagrindinis dalykas yra išvengti tokios situacijos, kad asmenys, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas, nepakliūtų į socialinės paramos sistemą. Tačiau dėl gana mažų socialinio draudimo išmokų tokio dubliavimosi visiškai išvengti negalima.

Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Vienas iš jų teigia, kad socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė. Nevalstybinė socialinė parama yra teikiama savanoriškai, todėl yra pranašesnė už valstybinę socialinę paramą. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tik nuo jos organizatorių iniciatyvos, nuo veiklos sąlygų, todėl valstybės uždavinys yra rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės. Taip valstybė sau pasilengvina socialinės paramos problemų sprendimą. Nevalstybine parama užsiima nevyriausybinės organizacijos, kurios yra laisva piliečių valia įkurtos demokratinės organizacijos, tarnaujančios visuomenės ir jos grupių labui, nesiekiančio pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.

Nors nevalstybinių organizacijų veikla yra labai svarbi, tačiau šiame darbe yra aktualu daugiau dėmesio skirti valstybinei paramai, į kurios reguliavimo sferą patenka ir pašalpų bei kompensacijų šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimas. Taip pat čia bus aptariami jos teikimo būdai, iš kurių daugiausiai kalbama apie pašalpas, pinigines išmokas ir kompensacijas.

Valstybinė socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga- globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo. Pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti. Valstybė įgyvendindama socialinę politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu, o jei šis užmokestis yra mažas, tai pajamas, gautas per socialinės paramos sistemą. Kas yra mažas darbo užmokestis? Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, taip pat ir socialinio draudimo išmokų
bedarbio pašalpa) dydį, jų apskaičiavimo tvarką. Šios pajamos, žinoma, neturėtų būti mažesnės už minimalias, gyvenimui reikalingas išlaidas. Tačiau ne visada taip būna, ne visada asmens, šeimos pajamos būna pakankamos, norint patenkinti būtiniausius gyvybinius poreikius. Todėl socialinė parama ir turėtų būti tokia, kad remiamieji galėtų tenkinti maisto, asmeninės higienos, drabužių, būsto poreikius. Remiamiems asmenims teikiama socialinė parama turėtų papildyti jų pajamas, kad jos nebūtų mažesnės už minimalias gyvenimo išlaidas.

Socialinė parama yra teikiama trimis būdais:

1. Socialinėmis paslaugomis ir socialine globa;

2. Pašalpomis ir piniginėmis išmokomis;

3. Šalpa daiktais.

Socialinės paslaugos- tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Taigi socialinių paslaugų tikslas ir yra patenkinti gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti (LR „Socialinių paslaugų įstatymas“ 2 str. 2d.)

Apibrėžiama Lietuvoje galiojančiais įstatymais, visų pirma Konstitucija ir kitais teisės aktais. Išnagrinėjus tokios teisės į socialinę paramą, atsiradimo pagrindus ir sąlygas, svarbu pereiti prie konkretaus įstatymo, kuris nustatydamas ribas, apibrėžiamas sąlygas, atveria kelią į šios teisės įgyvendinimą konkrečiais atvejais ir konkrečiomis priemonėmis, t.y., teikiant socialinę pašalpą ir kompensacijas.

Pirmiausiai, norint pradėti kalbėti apie šios teisės įgyvendinimą, teikiant socialines pašalpas ir kompensacijas, svarbi išsiaiškinti svarbiausias sąvokas ir pagrindinę sąlygą, be kurios egzistavimo, nėra įmanomas tolesnis šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisės aiškinimasis.

Šiame darbe kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę. Taigi šeima, pagal nagrinėjamą įstatymą yra- sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys asmenys (neįregistravę santuokos vyresni kaip 18 metų asmenys), taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų vaikai ir įvaikiai iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys, nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys asmenys nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimosi mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, taip pat asmenys nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1d. Į globėjų (rūpintojų) šeimų sudėtį vaikai, kuriems įstatymo tvarka yra nustatyta globa ar rūpyba, neįskaitomi.

Vienas gyvenantis asmuo- vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų nesusituokęs asmuo, taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium ir neturintis vaikų asmuo arba susituokęs turintis vaikų asmuo, su kurio sutuoktiniu teismo sprendimu yra likę gyventi jų vaikai.

Mažomis pajamomis yra laikomos pajamos, mažesnės už įstatymo nustatyta tvarka tvirtinamų valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus.

Pagrindinė sąlyga, kuriai esant šis įstatymas gali būti taikomas, ir gali atsirasti teisė į piniginę socialinę paramą, yra ta, kad šeimos nariai (vienas gyvenantis asmuo) turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (t.y., Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos- apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą , ir nuolat Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai).

Taigi esant šiai sąlygai, dėl įstatymo taikymo, galima kalbėti apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas.

1.2. Piniginės socialinės paramos samprata

Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) rūšys yra šios:

1. Socialinė pašalpa;

2. Būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui bei nuotėkoms ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos.

Piniginė socialinė parama daugiausia teikiama pašalpomis arba kompensuojant tam tikras išlaidas (šildymo, transporto ir kt.). Dalis piniginės socialinės paramos teikiama įvertinant pajamas, kita dalis- tam tikroms gyventojų kategorijoms be pajamų patikrinimo. Remiamų asmenų pajamų ir turto testavimas reikalingas tam, kad socialinę paramą gautų tie asmenys ir šeimos, kuriems jos labiausiai reikia.

Teisę gauti piniginę socialinę paramą turi šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, negalintys savarankiškai apsirūpinti pakankamomis gyvenimui lėšomis. Iš besikreipiančių socialinės paramos reikalaujama, kad jie pirmiausia pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis, t.y. gautų priklausančias išmokas; darbingi šeimos nariai aktyviai ieškotų darbo teritorinėse darbo biržose; auginant vaiką, nesusituokusių asmenų vaikams būtų pripažinta ar nustatyta tėvystė; šiems, taip pat išsiskyrusių tėvų vaikams būtų teismo patvirtinta sutartimi arba teismo sprendimu nustatytas išlaikymas ir pan. Piniginė socialinė parama teikiama įvertinus ne tik gaunamų pajamų, bet ir turimo turto dydį. Socialinė pašalpa ir kompensacijos skiriamos šeimoms ar vieniems gyvenantiems asmenims,
kurių turimo turto vertė neviršija jų gyvenamajai vietovei nustatyto vidutinio turto lygio.

Kai šeima ar vienas gyventis asmuo kreipiasi piniginės socialinės paramos, sumuojama visų šeimos narių turimo turto (įregistruotų gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų, sodo namelių, žemės sklypų) vertė, kuri nustatoma naudojantis VĮ Registrų centro duomenimis. Nustatant viso šeimos ar asmens turimo turto dydį neatsižvelgiama į turimą nedidelės vertės turtą, kai jis neviršija įstatyme nustatytų dydžių.

Socialinę pašalpą turi teisę gauti šeimos bei vieni gyvenantys nuolatiniai LR gyventojai, kurių pajamos vienam asmeniui yra ne didesnės už Vyriausybės nustatytą valstybės remiamų pajamų lygį. Jos lygis lygus 90 proc. skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį.

Šeimai ar vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojama už būsto, kuriame yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, šildymą. Vienam iš šeimos narių arba vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojamos 38m2 , kiekvienam kitam šeimos nariui- 12m2 būsto ploto šildymo išlaidos. Šie nustatyti būsto plotų kompensuojami dydžiai garantuoja paramą nepasiturintiems gyventojams, gyvenantiems vidutinio dydžio būstuose.

Šeima ar vienas gyvenantis asmuo už būsto šildymą moka ne daugiau kaip 20 proc. skirtumo tarp gaunamų pajamų ir valstybės remiamų pajamų šeimai (asmeniui). Likusi mokesčio už būsto šildymą dalis kompensuojama iš valstybės biudžeto lėšų. Toks kompensacijų apskaičiavimo principas apsaugo gyventojus nuo mokesčio padidėjimo augant energetinėms ir komunalinių paslaugų kainoms.

Kiekvienam nepasiturinčiam gyventojui garantuojama parama už suvartotus 1,5m3 karšto vandens ir 2m3 šalto vandens per mėnesį. Kompensuojama išlaidų už šaltą vandenį dalis, viršijanti 2 proc. ir išlaidų už karštą vandenį dalis, viršijanti 5 proc. šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų.

Savivaldybės turi teisę įsipareigojimų nevykdančioms, socialinės rizikos šeimoms ar asmenims piniginę socialinę paramą teikti nepinigine forma (perkant maisto produktus, organizuojant maitinimą, aprūpinant drabužiais ir prekėmis, kortelėmis, skirtomis pirkti maisto produktus ir kitais būdais), tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities tyrimo aktą ir jo pagrindu priimti sprendimą dėl teisės į piniginę socialinę paramą.

Be to, savivaldybės savo nustatyta tvarka iš savo biudžeto lėšų gali skirti piniginę socialinę paramą ir kitais įstatymo nenustatytais atvejais (skirti vienkartinę pašalpą, socialinę pašalpą, kompensuoti įstatyme nenurodytas būsto išlaikymo išlaidas, kompensuoti didesnio, negu šio įstatymo nustatytas normatyvas, būsto naudingojo ploto šildymo išlaidas, padengti įsiskolinimą už būstą bei paremti kitais atvejais).

Taip pat įstatyme suteikta teisė savivaldybėms jų sprendimu naudoti valstybės biudžeto lėšas, panaudojant iki 2 proc. socialinei paramai skirtų lėšų, gyventojams, esantiems sunkioje materialinėje padėtyje, paremti.

Piniginę socialinę paramą turi teisę gauti šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, jeigu viso jų turimo turto vertė neviršija tam Lietuvos miestui ir savivaldybių centrui ar rajonui, kuriame jie gyvena, apskaičiuotos normatyvinės turto vertės. Socialinės pašalpos ir kompensacijų dydį ir teikimo sąlygas reglamentuoja LR piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyventiems asmenims įstatymas (toliau- Įstatymas)// Valstybės žinios. 2006, Nr. 130- 4889.

Įstatymo tikslas- paremti asmenis tuo atveju, kai jiems parama reikalinga labiausiai.

1.3 Piniginės socialinės paramos poreikis

Mūsų šalyje poreikis socialinei paramai yra akivaizdus dėl daugelio priežasčių. Šį poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Paklausa socialinei apsaugai formuojasi tokių demografinių veiksnių, kaip pagyvenusių asmenų ir vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, gimstamumo lygis, šeimų struktūra (ypač vienišų motinų dalis), gyventojų sveikata (ypač invalidumo plitimas) pagrindu. Jie lemia senatvės, našlystės, invalidumo, ligos, motinystės, šeimos naštos socialinių rizikų mastus ir poreikį atitinkamų socialinės apsaugos šakų plėtrai.

Svarbus ir gyventojų teritorinis pasiskirstymas, ypač miestas- kaimas aspektu. Šiuo metu šeimų struktūra pasikeitusi, todėl kaimo gyventojų socialinė apsauga mažiau skiriasi nuo miesto gyventojų apsaugos. Tačiau teritorinis aspektas svarbus dėl ekonominių veiksnių, nes nuo gyvenamosios vietos priklauso žmonių užimtumo pobūdis, pajamos bei gyvenimo lygis.

Kiti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi- užimtumas ir pajamų nelygybė. Nuo jų priklauso nedarbo, socialinės atskirties bei skurdo paplitimas.

Kadangi šiame darbe kalbama, apie valstybės taikomas priemones, mažas pajamas gaunančių šeimų paramai vykdyti (jau turimo rezultato taisymui), tai nedarbo problema yra tiesioginė priežastis, dėl kurios egzistavimo, atsiranda paramos šeimoms poreikis.

Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia gan aukštą lygį. Iš kitos pusės, krašto ekonominis pajėgumas lemia socialinės apsaugos plėtros galimybes. Svarbu ne tik pasiektas ekonominės plėtros lygis, bet ir šalies
ekonominis augimas, nes didėjantį BVP lengviau perskirstyti naudai tų, kurie paveikti socialinių rizikų.

Nors poreikis socialinei paramai yra, nors ji šalyje yra vykdoma ir valstybės, ir nevyriausybinių organizacijų, tačiau, kaip ir daugelis dalykų, ji turi ir trūkumų, kuriuos būtina pašalinti ir toliau tobulinti šią sistemą.

2. DARBO METODAI IR PRIEMONĖS

Šio kursinio darbo rezultatai buvo gauti panaudojus analizės, lyginimo, vertinimo, skaitymo ir studijavimo metodus:

– Lietuvos įstatyminės bazės, reglamentuojančios įvairių formų ir įvairių žinybų socialinę paramą asmenims analizė ir vertinimas;

– Lietuvos Respublikos patirties, teikiant socialinę piniginę paramą asmenims, lyginimas ir analizė;

– Literatūros socialinės paramos tema skaitymas ir studijavimas.

2.1. Universalios išmokos ir jų teikimo tvarka

Kaip nurodoma LR Socialinės paramos koncepcijoje (1994), kad socialinę paramą gautų tie asmenys ir šeimos, kuriems jos labiausiai reikia, būtina įvesti remiamų asmenų (šeimų) pajamų ir turto įvertinimą- testavimą.

Socialinė parama be testavimo gali būti teikiama tam tikriems asmenims (invalidams, seneliams, daugiavaikėms šeimoms ir pan.), taip pat tuo atveju, kai nėra sąlygų testuoti pajamų ir turto (neįvesta turto ir pajamų apskaita, deklaravimas, stinga kvalifikuotų darbuotojų).

Taigi, piniginės socialinės paramos išmokos yra 2 kategorijų: universalios išmokos- tai išmokos, kurios mokamos tam tikroms gyventojų kategorijoms, nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų; testuojamo išmokos- išmokos, kurios mokamos įvertinus asmens pajamas ir turtą.

Universalios išmokos (netikrinant pajamų).

Išmokos vaikui:

Vienkartinė išmoka gimus vaikui;

Išmoka vaikui;

Išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui;

Globos (rūpybos) išmoka;

Vienkartinė išmoka būstui įsigyti ar įsikurti;

Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai;

Šalpos išmokos:

Šalpos pensija;

Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija;

Slaugos išlaidų tikslinė kompensacija;

Šalpos našlaičių pensija;

Šalpos kompensacija;

Kompensacijos neįgaliesiems, turintiems sutrikusio judėjimo funkciją:

Transporto išlaidų kompensacija;

Specialiųjų lengvųjų automobilio įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacija.

Parama mirties atveju:

Laidojimo pašalpa.

Universalios išmokos

Išmokos vaikui.

Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo sąlygas nustato LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496. Šio įstatymo nustatytų išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatai//Valstybės žinios, 2004, Nr. 100- 3724. Išmokas moka savivaldybių administracijos vadovaudamosi LR išmokų vaikams įstatymu. Išmokos mokamos iš LR valstybės biudžeto lėšų.

Vienkartinė išmoka vaikui.

Kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 8 MGL dydžio vienkartinė išmoka (1 MGL šiuo metu yra 130 Lt.)

Vienkartinė išmoka vaikui mokama vienam iš vaiką auginančių tėvų (ar turimam vieninteliam iš tėvų), įtėvių ar vaiko globėjui.

Išmoka gimusiam vaikui neskiriama, jei vaikas gimė negyvas, arba kreipimosi metu yra išlaikomas valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje.

Įvaikintam vaikui, neatsižvelgiant į tai, kad jau buvo išmokėta išmoka gimusiam vaikui, skiriama 8 MGL dydžio vienkartinė išmoka.

Išmoka įvaikintam vaikui neskiriama sutuoktinio (sugyventinio) vaikui, kurį įvaikino kitas sutuoktinis (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).

Išmoka vaikui.

Šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui skiriama 0,75 MGL dydžio išmoka per mėnesį nuo jo gimimo dienos, iki sukaks 3 metai.

Šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, kiekvienam vaikui skiriama 1,1 MGL dydžio išmoka per mėnesį nuo jo gimimo dienos, iki sukaks 3 metai.

Šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 9 metų skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį.

Šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, jei jis mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje, profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje (įskaitant ir akademinių atostogų laikotarpį), bet ne ilgiau kaip iki jam sukanka 24 metai, skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį.

Baigusiam dieninę bendrojo lavinimo mokyklą vyresniam kaip 18 metų asmeniui išmoka vaikui mokama iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Išmoka vaikui mokama vienam iš vaiką (vaikus) auginančių tėvų (ar turimam vieninteliam iš tėvų) (įtėvių).

Išmoka vaikui neskiriama, jei jis:

1. Yra pilnametis ir turi savo vaikų;

2. Yra globojamas, išskyrus atvejus, kai vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatyta tėvų prašymu dėl jų laikino išvykimo iš LR;

3. Susituokia;

4. Yra emancipuotas (išskyrus tuos atvejus, kai teismas nusprendžia emancipaciją panaikinti) (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).

Išmokos privalomosios tarnybos kario vaikui.

Kiekvienam privalomosios tarnybos kario vaikui jo tėvo tarnybos laikotarpiu skiriama 1,5 MGL dydžio išmoka per mėnesį.

Išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui mokama vaiko motinai. Jei vaiką auginanti motina
nuolatinė LR gyventoja, išmoka mokama vaiko tėvui.

Vaikui, kuris nuolat, arba darbo dienomis išlaikomas (nakvynė ir maistas) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje, ir globojamam vaikui ši išmoka neskiriama (LR išmokų vaikams įstatymas//Valstybės žinios. 2004, Nr. 88- 3208; 2006, Nr. 68- 2496).

Globos (rūpybos) išmoka.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4566 žodžiai iš 9128 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.