Rašto kilmė ir raida.
Pasaulio rašto apžvalga.
Dabar susipažinkime su kitu galingu žmogaus įrankiu, kultūros ir apžvalgos laidu, glaudžiai susijusi su kalba,- su raštu.
Kalba yra dovana žmogui. Ji atsirado kartu su žmogumi.Raštą pats žmogus sukūrė. Buvo laikai, kai žmonės dar nemokėjo rašyti. Taip tobulai rašyti, kaip mes dabar rašome žmonės išmoko ne staiga, bet palenva, per ištisus tūkstantmečius.
Dabar sunku tiksliai nustatyti, kada žmonėms atsirado reikalas rašyti. Aišku tai turėjo atsitikti labai senai. Dabar pirmykščiai žmonės, susijungę į kolektyvus bendrai kovai priš gamtos jėgas, susidūrė su reikalu perduoti vieni kitiems, arti nesantiems. Pavizdžiui ,medžiotojas atradęs gerą vietą medžioklei, nužymėdavo šakelėmis, štaip padėdamas kitiems atrasti. Norėdami parodyti kuria kryptimi reikai iškoti, medžiotijas palikdavo strėlę, nukreipęs jos smaigalį į reikiamą pusę. Tokiame medžiotojo elgesyje jau galime įžiurėti tam tikras tiesas, labai primityvias, tačiau vis dėlto sąmoningas pastangas regimu būdų perduoti kitiems savo mintis. Ši labai sena priemonė reikiamai krypčiai parodyti ir dabar mūsų tebevartojama. Juk ir mes norėdami parodyti kryptį, piešiame strėlę.
Be čia paminėto strėlės pavizdžio, seniausiais laikais žmonės turėjo įvairių kitokių būdų tam takroms savo mintims išreikšti. Sakysime, norėdamas ranka ar suduodamas į būgną, jis galėjo prišaukti toliau esančius žmones. Kad ko nors svarbaus nepamirštų, jau nuo labai senų laikų žmonės užmegzdavo mazgus. Šis paprotys dar ir dabar yra išlikęs, ypač tarp neraštingų žmonių. Pietų Amerikos piemenys iki pastarųjų laikų plačiai nbaudijama virvės su mazais, kaip savo bandos sąrašą. Vienoje virvėje piemuo užmezdavo tiek mazų, kiek jis gavo karvių, kitoje- kiek avių, trečije- kiek ožkų ir t.t.Centrinbės Amerikos gentys turėjo paprotį:prieš išvykdami į kelione, palikti žmonai virvutę su mazais. Kazdien atrišdama po mazgą, žmona žino, kada vyras grįš iš kelionės.
Be mazgų, žmonės nuo labai senų laikų panašiems reikalams vartojo medžio gabalėlius su reikiamų skaičiumi skersai išbrėštų brūkšnelių ar kitokių ženklų. Tie mežio gabalėliai su išpjautais ženbklais, reikalui esant, būdavo perskeliami į dvi dalis ir vartojami kaip šių dienų kvitai. Norint patikrinti tapatybę, pakakdavo tik sudėti abi dalis. Iš tam tikros minties išreiškimo priemonė yra išlikusi iki mūsų laikų ir plačiai naudojama, kultūrinių požiuriu atsilikusiuose kraštuose.
Tačiau to kas buvo pasakyta, dar negalima vadint raštu. Tai yra tik ženklai, kuriais išreiškiama tam tikra viena mintis. Bet juk įvairių kitokių minčių jais išreikšti, kaip kad darome raštu negalima. Tai tėra tik pirminė, paruošemoji stadija į raštą.
Mokslininkų tvirtai nustatyta, kad tikrojo rašto pradžios, jo užuomazgų reikia iškoti piešiniuose.
Nuo seniausių laikų žmonės mėgdavo įvairiausias įrankiais ant uolų ir šeipjau daiktų piešti juos supančius objiektus. Buvo piešiama įvairiais tikslais: ir pagražinimui ir todėl, kad nepažindami gamtos jėgų, pirmykščiai žmonės tikėjo, jog tam tikras piešinys ar ženklas gali juos apsaugoti nuo nelaimių ar nesekmių. Ilgainiui piešinėliai imti vartoti ir kiap tam tikros mintis išreiškimo priemonė. Prisiminkie jau minėtos strėlės pavizdį, kur šalia strėlės nupieštas meškos paveikslėlis medžiotojui rodė, kad stėlės nurodyta kryptimi yra meškų. Taigi, pasakytume, pirmykštis žmogus, norėdamas parašyti žodį meška senų senovėje ir piešė mešką, norėdamas parašyti žodį liūtas, piešė liūtą. Šitokiame pirmykšio žmogaus elgesyje jau galima įžiūrėti rašto,tiesa, dar labai tolimo nuo mūsų dabartinio, tačiau vis dėlto rašto, užuomazgų.
Paties primityviausių paveikslėlio rašto pavyzdžių galime rasti ir naujųjų laikų atsilikusiose tautelėse. Tokių pavyzdžių gali būti prekybos sutartis tarp dviejų Amerikos indėnų žr. 15 pav. Joje ant žievės antroje pusėje nupieštas bebras ir į jį atkreiptas šautuvas. Šalia bebro nubrėžta trisdešimt brūkšnelių. Kitoje žievės pusėje nupiešti ūdros, bizono ir avies paveikslėliai. Viduryje žievės pažymėtas kryžminis ženklas. Kryžminis ženklas viduryje žymi mainus. Trisdešimt brūkšnelių prie bebro reiškia trisdešimt bebro kailių. Šautuvas, nukreiptas į bebrą, rodo, kad tie bebrai buvo nušauti medžioklėje. Kitoje kryžminio ženklo pusėje ūdros, bizono ir avies atvaizdai rodo, kad medžiotojas juos išmainė į ūdrą, bizoną ir avį.
Paveikslėliais rašyti žmonėms buvo nepatogu pirmiausia todėl, kad piešdami juos žmonės sugaišdavo daug laiko. Tada jie ėmė tuos paveikslėlius prastinti ir per ištisus šimtmečius tiek suprastino, kad daugelis jų nebebuvo panašūs į tuos daiktus, kuriuos iš pradžių vaizdavo. Taigi žmonės palengva ėmė piešti jau nebe paveikslėlius, bet ženklus, išsirutuliojusius iš paveikslėlių.
Žiūrėdami, pavyzdžiui, į egiptieių herogifus, matome, kad šale dar aiškių paveikslėlių yra ir šeip įairių ženklų, nebeprimenančų arba mažai primenančių daiktus, iš kuruių atvaizdų jie yra
atsiradę. Tačiau dabar aiškiai jaučiame, kad Eipto hiroglifai yra kilę iš piktogramų, tai yra atskirų paveikslėlių. Senovės egiptiečiai rašydavo, tai yra atskirų paveikslėlių. Mat senovės eiptiečiai rašydavo, teisingiau, paskui piešdavo, papiruso laišuose arba ant pastatų sienų, tai yra ant tokių objiektų, ant kurių nesunku piešti. Tuo tarpu bobiloniečiai, ir kiti senovės Mezopotamijos gyventojai rašimui naudojo molio plyteles. Specialiu pagaliuku jie minkšto molio plytelėse išspausdavo rašto ženklus, o vėliau plyteles išdegindavo. Žinoma, piešti minkštame molyje buvo daug sunkiau negu ant papiruso lakšto. Todėl mezopotamiečiams pišemus vaizdus teko dar labiau pratinti, ir ilgainiui jų rašto ženklai tiek nutolo nuo vaizduojamų daiktų bei padarų, kad tapo visai nebepanašūs į pastaruosius…