Įvadas
Su pranašo Jėzaus veiklos pradžia gimė nauja religija – krikščionybė. Šios religijos universalumas padėjo jai įsitvirtinti ir plisti net naujoves sunkiai priimančiuose kraštuose. IV-V a. krikščionybė įsigalėjo buvusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje. Karolingų dinastijos laikais christianizacija pradėta naudoti kaip įrankis nukariavimams. Artėjant tūkstantiesiems metams visa Vakarų Europa laukė pasaulio pabaigos. Krikščionys pradėjo daryti gerus darbus, kurių pagrindinis buvo – atversti kitatikius į katalikybę. Misijoms pradeda vadovauti vyskupų organizacija, o pagrindiniai misijų koordinatoriai buvo: Šv. Romos imperatorius ir popiežius.
997 metais į vakarų baltų kraštus atvykęs Adalbertas Vaitiekus (panašiomis aplinkybėmis kaip ir 1009 m. į, kaip manoma, jotvingių žemes atvykęs Brunonas Bonifacas), vietiniams valdovams neįtikus, buvo nužudytas. Tokie misijų rezultatai nekvietė jų pakartoti.
Kai XIII amžiaus pirmoje pusėje Mindaugas suvienijo Lietuvos valstybę, pritapimas prie Europos valstybių, įėjimas į politinį ir kultūrinį arealą buvo labai sudėtingas. Visa tai būtų palengvinęs krikštas, kuris kūrė prielaidas bendrauti su Europos šalimis ir pritapti prie jų. Atotrūkis tarp kelis šimtus metų trukusio feodalinės raidos kelią nuėjusių šalių ir naujai susikūrusių valstybių buvo labai didelis. Tai tapo konfrontacijos priežastimi, o ją ideologiškai įprasmino kryžiaus karų doktrina. Anksčiau susikūrusios valstybės (Lenkija, Vengrija), suprasdamos krikšto, santykių su krikščionimis reikšmę, dar turėjo galimybę rasti bendrą kalbą su galybę pasiekusiu popiežiumi, ar šv.Romos imperatoriumi. Lietuva tokios galimybės jau nebeturėjo, mat nors ir realiai ji egzistavo, katalikiškai Europai šis valstybinis darinys buvo, pasak Edvardo Gudavičiaus, „ „niekeno žemė“, kolonijinių interesų zona, kurioje neliko vietos vietinių žmonių interesams“. Su Europos viršūnėmis bendrą kalbą rasti buvo sunku dar ir dėl kitos priežašties. 962 metais Vokietijos karaliai, gavę šv. Romos imperatorių titulą, juo dangstė savo hegemonijos primetimą kitoms valstybėms. Į akiratį ypač pateko naujos valstybės, kurios priimdamos krikštą tapdavo imperatoriaus arba popiežiaus vasalėmis. Tai buvo kaina, kurią reikėjo mokėti už pripažinimą. Taip atsitiko Danijai, Lenkijai, Čekijai, Vengrijai. Lietuva šiuo požiūriu truputį išsiskyrė. Tai lėmė XIII a. viduryje imperatoriaus pretenzijų susilpnėjimas; jėgos, su kuriomis reikėjo skaitytis naujoms valstybėms, pasikeitė, nors politinio pripažinimo problema nesumažėjo.
Greitai tūkstanmetį švęsianti Lietuva po įvykio, kurio pasekoje buvo pirmą kartą paminėtas jos vardas, Vakarų Europos buvo primiršta beveik dviems šimtams metų. Ne tik lietuviai, bet ir visi baltai galėjo atsipūsti nuo pasiūlymų krikštytis. Tai lėmė europiečių „užimtumas“ – tuomet jie kariavo kryžiaus karus Palestinoje. Tik XII a. pabaigoje į kuršių, žiemgalių ir šiaurinių baltų žemes atvyko vienuoliai augustijonai. Pastarieji įkūrė Ikškėlės vyskupiją, Rygos miestą bei Kalavijuočių ordiną. Kitas, vienas iš „trijų didžiųjų“ ordinų įsikūrusių kryžiaus žygių metu, Palaimintosios mergelės Marijos vokiečių namų Jeruzalėje prieglaudos brolių ordinas (pilnas Vokiečių ordino pavadinimas), išvytas iš Burcos žemės Vengrijoje ir imperatoriui praradus įtaką Kipre, turėjo du veiklos regionus – Prūsiją ir Palestiną. Įtaka Šventojoje Žemėje kartu su visais europiečiais Ordinas prarado 1291 metais. Tuo tarpu Prūsijoje Ordinui įsikurti sąlygos buvo geresnės. Gavęs iš imperatoriaus aukso bulę, kuria jam amžinai padovanota ir Lietuva, pasimokęs Vengrijoje, ordinas čia veikė atsargiau, bet labiau užtikrintai. 1231 m. atvykėliai pradėjo valstybės nesukūrusių prūsų nukariavimą. Netrukus lietuvių žemių pakraštyje įsitvirtino galinga, tvirtą užnugarį turinti Kryžiuočių ordino valstybė. 1236 metais paskelbtas kryžiaus žygis prieš lietuvius tapo dar tik besikuriančios Lietuvos valstybės pagrindiniu kovos lauku beveik du šimtus metų.
Valstybės sukūrimas
XII amžiaus pabaigoje nemažai smulkių teritorinių darinių jau turėjo būti apjungti į stambesnę, vieno žmogaus valdomą, valdą. Tas vienas žmogus galėjo būti Mindaugo tėvu, apie kūrį Eiliuota Livonijos kronika kalba, kaip apie galingą vadą, kuriam nebuvo lygių. Įvairūs Lietuvos Metraščio sąvadai jį vadina Ringaudu. Tuomet, plėšikaujančioj visuomenėj, tokie vadai iškyla pirmiausiai kaip sėkmingi karo vadai. Tokiais tapę jie primeta savo hegemoniją kitiems kunigaikščiams, iškilusiems tokiu pat būdu. Taip 1219 metų sutartyje su Haliču-Voluine tarp minimų dvidešimt vieno Lietuvos kunigaikščių (viena jų – kunigaikštienė) iškyla penki vyresnieji: Živinbudas, Dausprungas, Daujotas, Vilikaila ir Mindaugas. Pastarasis, galbūt savo tiesę į valdžią grindęs tėvo padėtim, buvo sėkmingiausias – jis iškilo tarp vyresniųjų ir galiausiai tapo karaliumi. Kiti vyresnieji daugiau niekur nebeminimi.
Zenonas Ivinskis, kaip ir Hartmut Boockmann („Vokiečių ordinas“), Mindaugo kilimo metodus lygina su Merovingais, t.y. Chlodvigo įsigalėjimu. Klasta ir gudrumu, pasitelkdamas jėgą, vienintelis Lietuvos karalius
savo priešininkus šalino išvarydamas, nužudydamas ar kitais būdais priversdamas juos paklusti pastarojo valdžiai. Galiausiai jo valdžią pripažino Aukštaitijos kunigaikščiai (Žemaitijoje būta savų, tačiau ji liko labai savarankiška) ir 1235 metais Hipatijaus metraštis mini „Mindaugo Lietuvą“ (kas, tiesa, parodo, jog Lietuva dar ne visa buvo valdoma Mindaugo), o 1246-1248 m. Eiliuota Livonijos kronika pavadina Mindaugą karaliumi. Maždaug tuo metu būsimasis karalius išsiunčia Tautvilą ir Gedvydą, Mindaugo brolio Dausprungo sūnus, į plėšiamuosius žygius Rusioje, o pats 1249 metais užima jų žemes. Taip sudaromas politinis darinys, apimantis daugelį teritorijų. Su tokiu dariniu susiduria Ordinas ir anksčiau didesnių problemų neturėjęs, jis susiduria su didžiausiu „galvos skausmu“ savo istorijoje. Tokio politinio darinio nepavyko sukurti nei prūsams, nei latviams, nei estams, nei kuršiams. Taip Lietuvoje, galima sakyti, paskutinę minutę atsirado jėga, kuri buvo pakankamai didelė, kad pasipriešintų Ordinui.1
Tačiau iškart valdžioje įsitvirtinti Mindaugui nepavyko. Brolėnų žemių užgrobimas iššaukė antimindauginės koalicijos sudarymą. Tautvilą ir Gedvydą kovoje
1 Hartmut Boockmann, Vokiečių ordinas, Aidai 2003, p.125
parėmė jų svainis Danielius (Haličo kunigaikštis), bei dėdė – žemaičių kunigaikštis Vykintas. Danielius palaikė gerus santykius ir ryšius su Rygos vyskupu Mikalojumi, kuris savo ruožtu gavęs Livonijos Ordino paramą, tapo gera atrama koalicijai. Pirmasis lietuvių kunigaikštis priėmęs krikštą buvo Vykintas. Taip jis tapo Mikalojaus įrankiu, o koalicija tikėjosi Lietuvos pajungimo. Tuo metu Rygos vyskupas ir Livonijos ordinas konfliktavo. Tuo pasinaudodamas Mindaugas, prieš kurį susitelkusios buvo didelės pajėgos, Livonijos Ordino magistrui Andriui Štirlandui už dovanas pasiūlė nužudyti Tautvilą. Pastarasis atsisakė, bet, suprasdamas nelengvą Mindaugo padėtį, pasiūlė jam krikštą ir tarpininkavimą dėl jo, tikėdamasis mainais gauti daugiau nei remiant bejėgį kandidatą į sostą. Sandėryje Mindaugas pasižadėjo perleisti Žemaitiją Ordinui. Tai taip pat buvo politinis manevras, nes realiai Mindaugas valdžios Žemaitijoje neturėjo. Krikštui, įvykusiam 1251 metais, popiežius Inocentas IV paskyrė Kuršo ir Saremos salos vyskupus. Popiežius taip pat patenkino Mindaugo prašymą paskelbti Lietuvą Apaštalų sosto lenu. Inocentas IV liepė Kulmo vyskupui Heidenreikui karūnuoti Mindaugą. 1253 liepos 06 dieną Mindaugas tapo karaliumi (o jo žmona karaliene). Popiežiaus siuzereniteto pripažinimas mažai varžė, o teikė tam tikras tarptautinio saugumo garantijas.