Garsūs ankstyvosios Graikijos filosofai reiškėsi visosje šalyje. Dalis jų buvo ir vakarinėse jonėnų kolonijose – Italijoje. Iškiliausia tų „italų“ filosofų grupė buvo pitagorininkai. Maždaug VI a. viduryje Pitagoras įkūrė etine-religine sąjungą, kuri tapo mokslinių tyrinėjimų centru; nuo tada keletą amžių pitagorininkai buvo mokslinių tyrinėjimų, ypač matematikos ir gamtotyros, pradininkai. Religinės mistikos ir tikslių mokslinių tyrinėjimų derinimas buvo tos sąjungos savitumas. O orientavimasis ir į religiją, ir į matematiką suteikė savotišką atspalvį pitagorininkų filosofijai.
Pitagoras
Pitagoras gyveno VI a. pr.m.Kr. Gimė rytinėse jonėnų kolonijose, Samo saloje. Bet būdamas apie keturiasdešimties metų amžiaus jis paliko Joniją, kuri tuo metu pradėjo kariauti su persais, ir apsistojo vakarinėse kolonijose, Didžiojoje Graikijoje, kur rado tinkamas sąlygas intelektualiniam gyvenimui. Ten ėmėsi reformatoriaus veiklos ir tuo tikslu Krotono mieste įkūrė sąjungą, žinomą pitagorininkų pavadinimu; toji sąjunga pergyveno savo pradininką, todėl šiandien sunku teisingai padalyti nuopelnus steigėjui ir vėlesniems sąjungos nariams, ypač dėl to, kad pats Pitagoras jokių raštų nepaliko, o tie, kurie jo vardu vėlesniais amžiais buvo platinami Graikijoje, buvo apokrifai. Vėlesni pitagorininkai savo idėjas stengdavosi priskirti sąjungos pradininkui, kad tokiu būdu paremtų jas autoritetu ir pateiktų kaip amžinąją išmintį, kaip buvo įprasta Graikijoje. Taip buvo suformuotas tariamas Pitagoro įvaizdis. Pitagoras buvo apgaubtas legenda, kurios dar senovėje nesugebėta atskirti nuo tiesos. Jau Aristotelis neskyrė mokytojo ir mokinių pažiūrų ir kalbėjo apskritai apie „pitagorininkus“.
Pats Pitagoras tikriausiai buvo pradininkas tų religinių, etinių ir politinių idėjų, kurias skelbė pitagorininkų sąjunga. Daug mažiau esama tikrumo dėl to, ar jis buvo ir pitagorizmo mokslinių idėjų pradininkas; tik aišku, kad jis nesukūrė užbaigto pitagorininkų mokslo, kuris priklauso vėlesniam intelektualinės kultūros raidos tarpsniui ir yra daugybės asmenų darbas.
Pitagorininkų sąjunga
Nors pitagorininkų sąjunga aktyviai dalyvavo Graikijos partijų kovose, buvo iš esmės ne partinė, o etinė. Jau senovėje buvo žinomas skirtumas tarp griežto dorėniškojo mąstymo bei gyvenimo būdo, kurį Pitagoras praktikavo Didžiojoje Graikijoje, ir jonėniškojo, viešpatavusio rytinėse kolonijose.
Pitagorininkų sąjungos ryšiai su politine partija buvo jai lemtingi: panašiai kaip politinės partijos, ši sąjunga patyrė svaiginančią sėkmę ir nuopuolius. Po 440 metų politinė pitagorininkų sąjunga buvo sutriuškinta. Ji greičiau buvo religinė sąjunga. Tikrasis jos pamatas buvo religiniai tikėjimai, su kuriais pitagorininkai derino ir savo etines normas. Dėl Rytų bei Trakijos įtakos ir Graikijoje tuo metu ėmė kurtis religinės sąjungos, besiremiančios slaptais mokslais ir misterijomis arba tik įšventintiesiems žinomomis apeigomis, kurios turėjo padėti sieloms bendrauti su dievybe. Misterijų tikslas – bendravimas su dievybe: tai buvo religijos apraiška, pati gryniausią iš visų kada nors buvusių Graikijoje. Pitagoras, įšventintas į Apolono ir orfikų misterijas, įkūrė religinę sąjungą joms praktikuoti; sąjungoje jis buvo įvedęs ne tik tam tikras religines apeigas, bet ir gyvenimo taisykles, todėl sąjunga tapo etine. Norėdamas įgyvendinti savo idėjas, jis suorganizavo politinę grupuotę. Neradęs savo sumanymams tinkamų sąlygų Jonijoje, jis persikėlė į Didžiąją Graikiją.
Galbūt toji sąjunga būtų dingusi užmarštyje drauge su daugybe kitų graikų sektų, bent jau tikrai nebūtų įėjusi į filosofijos istoriją, jei joje kaip viena sielos apsivalymo priemonių nebūtų buvusi puoselėta mokslinė veikla. Kitos sektos kaip mistinę priemonę sielai išlaisvinti iš kūno ir jai sujungti su dievybe praktikavo kvaišinančią muziką ir šokį, o ši sąjunga daugiausia tikėjosi iš asketiško gyvenimo būdo ir mokslinės veiklos. Todėl pitagorininkų sąjunga ir tapo mokslo centru. Va. sąjunga suskilo į „akusmatikus“ ir „matematikus“. Pirmieji norėjo sąjungoje puoselėti orfikų dvasią ir šliejosi prie mistinės bei sakramentinės tradicijos; kiti, neišsižadėdami nei sąjungos, nei akusmatikų tikėjimo, vis dėlto norėjo pirmiausia būti mokslo žmonėmis ir tuo tarnauti sąjungai. Pirmiesiems svarbiausia buvo mistiniai slėpiniai, antriesiems – noras viską paaiškinti protu. Antrieji religinę sąjungą pavertė mokslo mokykla.
Ką pats Pitagoras galbūt vos tik pradėjo, pitagorininkų mokykloje buvo išplėtota iki išsamios mokslinės sistemos ir aiškios filosofinės nuostatos.
Pitagorininkų tikėjimas
Pitagorininkų tikėjimą, panašiai kaip ir orfikų, daugiausia sudarė pažiūros į sielą ir metempsichozę.Jos labai skyrėsi nuo jonėnų filosofijos. Šis tikėjimas apsiribojo keletu dogmų:
1) siela yra atskirai nuo kūno (tiesa, pitagorininkai sielą įsivaizdavo panašią į kūną);
2) siela gali susijungti su laisvu kūnu. „Pitagorininkų mituose pasakojama, – rašo Aristotelis, – kad kiekviena siela gali įeiti į kiekvieną kūną“. Toks tikėjimas Graikijoje buvo labai paplitęs, jo apraiška yra ir žmonių „metamorfozės“ į žvėris pripažinimas;
3) siela gyvena ilgiau
už kūną. Ji išlieka net tada, kai kūnas miršta; vadinasi, ji tobulesnė ir tvirtesnė už kūną; 4) kūnas yra sielos kalėjimas. Šita mintis būdinga tik orfikams ir pitagorininkams; ji išsirutuliojo iš tikėjimo sielos, kurią marus ir lengvai sunaikinamas kūnas gali tik varžyti ir kalinti, tobulumu, galia ir tvarumu;
5) siela yra kalinama kūne už jos nusikaltimus. Sielos įsikūnijimas yra jos nuopuolio pasekmė; tai buvo mėginimas paaiškinti, kodėl siela yra tokioje ją žeminančioje sąjungoje su kūnu;
6) siela bus išlaisvinta iš kūno, kai apsivalys, o ji apsivalys, kai atliks atgailą už kaltes. Bausmė sielai yra jos įsikūnijimas; ji išsilaisvins perėjusi įsikūnijimų ratą. Pitagorininkai netikėjo pragaro kančiomis;
7) vadinasi, kūniškas gyvenimas turi tikslą – tarnauti sielos išlaisvinimui. Kartu ir pomirtinis gyvenimas, kurį dauguma graikų įsivaizdavo kaip liūdną ir beprasmišką šešėlių plevenimą, tose religinėse sektose įgijo prasmę. Iš tikėjimo vis naujais įsikūnijimais atsirado etiniai reikalavimai, pavyzdžiui, vegetarizmas (kad kartu su kūnu nebūtų suvalgyta
jame įsikūnijusi siela);
8) įsikūnijimo nelaimės galima išvengti religine praktika. Tokia praktika buvo misterijos. Jos galėjo paspartinti sielos išsivadavimą arba nors trumpam leisti jai išsivaduoti iš kūno kalėjimo ir patirti atilsį. Pitagorininkai veiksmingu laikė asketišką, dievobaimingą ir teisingą gyvenimą – „pitagorišką gyvenimo būdą“.