Policijos pareigūno elgesio ypatumai netarnybos metu
5 (100%) 1 vote

Policijos pareigūno elgesio ypatumai netarnybos metu

TURINYS

1. ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………..3

2. PAREIGŪNŲ PROFESINĖ ETIKA – BENDROSIOS ETIKOS DALIS…………………………….5

2.1. Etikos teorijos…………………………………………………………………………………………………5

2.2. Etika ― praktinė filosofija……………………………………………………………………………….6

2.3. Profesinė etika………………………………………………………………………………………………..8

3. POLICIJOS PAREIGŪNO PROFESINĖS ETIKOS YPATUMAI……………………………………..9

3.1. Policijos pareigūno elgesys tarnybos metu………………………………………………………..11

3.2. Policijos pareigūnų tarpusavio santykiai…………………………………………………………..14

3.3. Policijos pareigūno elgesys ne tarnybos metu……………………………………………………16

4. VIETOJ PABAIGOS…………………………………………………………………………………………………..23

5. IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………….25

6. LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………..27

1. ĮVADAS

Didžiausias nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos rūpestis – grįžti į europietiškos politikos ir kultūros tradicijų erdvę. Vakarų Europos valstybės per paskutiniuosius dešimtmečius suformavo visuotinai žinomus ir priimtinus bendrabūvio standartus kaip aksiomas: daugiapartinę sistemą, laisvuosius rinkimus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimą, rinkos ekonomiką ir ne mažiau svarbų — moralų viešųjų santykių administravimą. Visi šie reikalavimai gali būti įvardyti vienu žodžiu —demokratija.

Tačiau nelengva apibrėžti tikruosius savo ketinimus ir gyventi taip, kaip reikalauja tie bendro ,,Europos gyvenimo kodekso“ imperatyvai. Naujosios pasaulio tvarkos normatyvinė sistema sudaro realias galimybes humanizmo sklaidai žmonių gyvenime, parodo pasikeitusį požiūrį į viešųjų santykių reguliavimą. Reikėtų paminėti bent keletą šio laikotarpio skiriamųjų bruožų: intensyvius visuomeninių santykių procesus, pasikeitusius šiuolaikinės visuomenės bei valstybės raidos prioritetus, viešojo administravimo metodus, kylančius iš šiuolaikinio moralės supratimo. Kitaip sakant, norėdami suprasti ir adekvačiai įvertinti ,,Europos gyvenimo kodekso“ nuostatas, pirmiausia susiduriame su skirtinga mąstymo filosofija, socialinės etikos problemomis. Todėl efektyviai taikyti administracinį įstatymą gali tik pareigūnas, turintis plačią nuožiūrą (diskreciją), galintis taikyti įstatymą kūrybiškai. Demokratinio pasaulio normatyvizmas yra sukurtas moralės, iškeliančios humaniškąsias vertybes, pagrindu, o žodžiai teisė, administravimas yra neatsiejami nuo tokių etikos sąvokų, kaip dorovė, dorovinės vertybės, gėris, teisingumas, žmogaus prigimtinės teisės, laisvės.

Lietuvoje vykdomos įvairios reformos, kuriami šiuolaikiniai įstatymai, į gyvenimą diegiami tarptautinės teisės reikalavimai. Tačiau visų darbų sėkmės garantas – naujos kartos, naujo mąstymo įvairių lygių valdininkai, pareigūnai, tarnautojai – savo darbo specialistai. Jiems privalu prisiimti atsakomybę už Lietuvos ateitį, o aukštojo mokslo įstaigoms — už deramą jų rengimą, moralių ir kūrybingų asmenybių ugdymą.

Kaip žinoma, per Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį išaugo dėmesys etikos mokslui. Etika dėstoma vidurinėje mokykloje pagal gana gerai parengtus etikos vadovėlius. Lietuvos etinės kultūros draugijos ,,Ethos“ iniciatyva išleista labai daug šios srities mokslininkų leidinių. Pagaliau, kaip bet kurioje kitoje demokratijos valstybėje, mūsų šalyje veikia įvairios etikos komisijos, turinčios įgaliojimus vertinti net aukščiausio rango valdininkų moralumą bei savo sprendimais daryti įtaką jų tolimesnei karjerai, ir jau nebepakanka paprasto buitinio dorovės supratimo.

Tačiau reikia pripažinti, kad etinis naujos kartos valdininkų rengimas neturi aiškios sistemos ir šiuo klausimu nėra net išsamesnės informacijos, nors niekam nekyla abejonių, kad egzistuoja valdininkų tarnybos moralinės problemos, nes nuolat spaudoje pasirodo straipsniai, o televizija transliuoja laidas apie neetišką valstybės tarnautojų, policijos pareigūnų bei politikų elgesį.

Todėl dažniausiai analizuojamos statutinių valstybės tarnautojų (policijos, muitinės ir kt.) etinės problemos, nes čia profesinė etika turi plačias praktinio taikymo galimybes, veikia profesinės etikos kodeksai, sukurtos specialios jų vykdymo kontrolės institucijos.

Policijos tarnyba nuo seno turi ypatingas administravimo funkcijas, tačiau jos socialinis statusas Vakaruose šiandien iš esmės keičiasi jai įsiliejant į aptarnaujamą bendruomene. Policija kartu su kitomis valstybinėmis, visuomeninėmis, privačiomis institucijomis turi garantuoti žmogaus saugą partnerystės pagrindu. Vadinasi, vienas iš labai svarbių pareigūnų etikos uždavinių — padėti įveikti atgyvenusią
tradiciją skirstyti valstybės tarnybas į žmogui artimesnes ir tolimesnes, skatinti lūžį būsimųjų valdininkų sąmonėje, įtikinti, kad visos tarnybos laikosi humanizmo principų, tarnauja žmogui, o skiriasi socialinių paslaugų teikimo būdais. Taigi etika turi telkti administravimo įstaigų ir pareigūnų pastangas vykdyti moralų administravimą bei tinkamai derinti viešuosius ir privačius interesus valstybinėje tarnyboje.

Taigi šiame darbe apžvelgsime pareigūnų profesinės etikos, kaip bendrosios etikos dalies, atsiradimo gaires, policijos pareigūno etikos ir etiketo bendruosius bruožus įvairiomis sąlygomis.

2. PAREIGŪNŲ PROFESINĖ ETIKA – BENDROSIOS ETIKOS DALIS

2.1. Etikos teorijos

Etika turi daug apibūdinimų ir paaiškinimų. Vienaip ši sąvoka vartojama kasdieniame žmonių bendravime, kitaip – mokslo literatūroje, tačiau ji visuomet vartojama, kai svarstomos žmogaus būties problemos.

Pirmosios etinės teorijos atsirado dar prieš mūsų erą senovės Rytų šalyse: Egipte, Babilonijoje, Kinijoje, Indijoje. Ypač daug dėmesio etikos problemoms skyrė senovės Graikijos filosofai: Sokratas (469-399 pr.m.e.), Platonas (428/427-347 pr.m.e.), Aristotelis (384-322 pr.m.e.), Demokritas (460-370 pr.m.e.), Epikūras (341-270 pr.m.e.) ir kiti.

Sokratas teigė,kad etika – tai filosofijos šaka, mokslas apie tai, kaip reikia gyventi. O gyvenimas yra menas, kurio tobulinimui reikalingos žinios. Blogi poelgiai atsiranda dėl nežinojimo. Žmogus nesielgs blogai, jei žinos kas yra gerai.

Hedonistinės etinės teorijos kūrėjai yra Demokritas ir Epikūras. Ši teorija teigia, kad aukščiausias žmogaus tikslas ― malonumo gavimas. Taigi gėriu laikoma tai, kas teikia malonumą ir išvaduoja nuo kančių, o blogis ― tai, kas sukelia kančią. Hedonizmas ragina siekti žemiškų džiaugsmų, kuo daugiau malonumų sau ir kitiems. Taigi malonumų siekimas yra laikomas moraliniu reikalavimu.

Eudomonizmo teorijos kūrėjai – Sokratas ir Aristotelis – laimės siekimą laikė pagrindiniu žmogaus dorovingumo kriterijumi.

Stoicizmo teorijos atstovai (Seneka, Aurelijus) teigia, kad pasaulį valdo likimas. Lemties niekas negali pakeisti, todėl reikia susitaikyti su likimu, gyventi klausant proto ir būti ištvermingam nelaimėse.

Krikščioniškoji teorija (Aurelijus Augustinas) teigia, kad žmogaus tikslas – vykdyti Dievo valią. Dievas leido blogį, kad žmogus suprastų gėrį. Dorovinio tobulumo žmogus gali pasiekti turėdamas tris dorybes: tikėjimą Dievu, meilę Dievui, tikėjimą Dievo malone.

I. Kantas yra vokiečių klasikinės etikos teorijos atstovas. Ši teorija teigia, jog egzistuoja visuotiniai moralės dėsniai, kurie vienodai privalomi visiems žmonėms ir galioja visais laikais. O prancūzų materialistinės etikos teorijos atstovai teigia, kad dorovės normos yra kilusios iš patyrimo ir priklauso nuo realių gyvenimo sąlygų.

Ulitaristinės etikos pagrindas – laimės siekimas, įgyjamas praktiniu veikimu siekiant naudos. Taigi naudos gavimas tampa svarbiausiu žmonių siekių motyvu. Tam tikras poelgis laikomas geru ar blogu, priklausomai nuo to, ar siekiama tam tikros naudos.

Heteronominė etika paremta autoritetu, išoriniu dėsniu arba įstatymu. Tuo tarpu autonominė etikos teorija remiasi vidiniu dėsniu arba įstatymu.

Taigi etikos teorijų buvo sukurta nemažai, kai kurios jų viena kitai prieštarauja. Tačiau, mano manymu, pirmuoju etikos sistemintoju laikomas garsus senovės Graikijos mąstytojas Aristotelis, tiksliausiai apibrėžia, nusako etikos esmę. Jis sukūrė net tris etikos veikalus, iš kurių svarbiausias – ,,Nikomacho etika“, įvardijantis etiką kaip moralės, dorybių teoriją, apibrėžiantis dorovės kilmę, raidos galimybes.

Pasak Aristotelio, – “Dorybės yra dviejų rūšių: proto ir būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį,- taip atsirado ir jos pavadinimas (ėthikė), truputi pakeitus žodį ,,įprotis“ ethos). Taigi aišku, kad nė viena būdo dorybė mums nėra įgimta. Mat nieko, kas įgimta, neįmanoma įpratinti elgtis kitaip negu įgimta. Antai akmuo iš prigimties krinta žemyn, ir net tūkstantį kartų mesdamas aukštyn, neįpratinsi jo nekristi žemyn<…>. Taigi mūsų būdo dorybės neatsiranda nei iš prigimties, nei prieš prigimtį,- mes tik sugebame jų įgyti, o paskui jas ugdome pratindamiesi.“

2.2. Etika ― praktinė filosofija

Visais laikais daugiausia etiką kūrė ir puoselėjo filosofai. Todėl ji ir susiformavo filosofijos gelmėse. Etika paprastai sudaro vieną iš svarbiausių daugelio filosofinių sistemų dalių. Tad suprantama, kodėl etika iki šiol laikoma filosofijos disciplina.

Tačiau etika – ypatinga filosofijos dalis. Ji išsiskiria iš kitų filosofijos disciplinų tuo, kad yra labiausiai priartėjusi prie pačių jautriausių ir subtiliausių žmogaus dvasinės būties problemų, todėl turi ypatingą reikšmę specializuotoje žmogaus veikloje. Ji pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmonių ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi klausimai yra analizuojami per gėrio ir blogio prizmę. Taigi etika siekia padėti žmogui susigaudyti prieštaringiausiuose jo gyvenimo vingiuose. Tuo pasireiškia šios disciplinos praktinė reikšmė. Neatsitiktinai
jau nuo Antikos laikų etika vadinama ,,praktine filosofija“.

Praktine veikla filosofijoje laikomas žmogaus elgesys, tyrinėjamas etikos, teisės, politikos

mokslų, iškylantis ant filosofijos pagrindų (žr. 1 schemą). Suprantama, kad etika netiesiogiai daro

poveikį ir teorinei, ir kūrybinei žmogaus veiklai. Pavyzdžiui, auksakalystės menas laikosi tam tikros filosofijos, atsiradusios iš ilgaamžių šio amato tradicijų. Taigi etika – tai praktinės filosofijos disciplina, kuri nagrinėja žmogaus praktinę veiklą ir kuriai elgesys – tai pati savaime vertinga veikla. O veikla yra susijusi su pasirengimu kažką daryti. Veikiančiam žmogui yra svarbu siekti rezultato, tenkinti ne tik materialinius, bet ir dvasinius poreikius, kitaip sakant, veikti profesionaliai.

Iš to kyla supratimas, kad profesinę etiką reikia traktuoti kaip specializuotą etikos šaką, turinčią didelę praktinę reikšmę. Tačiau reikia pabrėžti, kad ji glaudžiai susijusi su bendrąja etika, remiasi jos teorija, pagrindinėmis kategorijomis, tyrimo metodais. Viešojo administravimo pareigūnų profesinė etika yra bendrosios etikos dalis, tirianti atitinkamų tarnybų profesinės dorovės funkcionavimą: jos esmę, specifiką, vaidmenį tarnybinės veiklos srityje ir kitus klausimus. Vadinasi, profesinės etikos objektas yra profesinės veiklos dorovė administravime. Vienas iš labai svarbių teisėsaugos pareigūnų, valdininkų, vykdančių viešąjį administravimą, skiriamųjų bruožų yra tas, kad jų profesinė veikla, bendravimo būdas, reglamentuotas taisyklių, menkai priklauso nuo įsitikinimų, labiau ― nuo subjekto socialinio vaidmens. Pavyzdžiui, niekas, išskyrus valstybės jėgos struktūrų pareigūnus, neturi nei teisės, nei pareigos naudoti guminės lazdos palaikant viešąją tvarką. Tuo tarpu policininkas, nors ir nusiteikęs prieš prievartos naudojimą, ne visada gali išvengti šio poveikio būdo. Tai, mano nuomone, suponuoja profesinės etikos studijavimo poreikį aukštojoje mokykloje – sukurti geresnes praktinės veiklos prielaidas: aiškų savo socialinės paskirties suvokimą, pasitempimą, drausmę, sutelktumą, atidumą žmogui ir panašių charakterio savybių ugdymą.

2.3. Profesinė etika

Remiantis aukščiau išsakytomis mintimis, pavyzdžiais bei apibūdinimais, galima suformuluoti profesinės etikos apibrėžimą:

Profesinė etika ― tai etikos mokslo dalis, šaka, tyrinėjanti moralės, dorovės normas ir principus, kurie veikia atskirų profesijų žmonių santykius.

Profesinė etika atspindi žmonių įsitikinimus, vertinimus, realius santykius, kurie reiškiasi profesinės veiklos srityje. Kiekvienoje profesijoje susidaro skirtingos darbo sąlygos, įvairios sudėtingos situacijos, skirtingi veiklos ir elgesio reguliavimo ir kontrolės būdai; o taip pat ir „nerašyti“ profesiniai įstatymai, papročiai, tradicijos.

Visas profesijas galima suskirstyti į dvi grupes:

 Profesijas, kurių veiklos objektas yra žmogus.

 Profesijas, kurių veiklos objektas yra gamta arba paties žmogaus sukurti daiktai.

Reikėtų paminėti, kad pirmosios grupės profesijų atstovų darbas yra ypač sudėtingas, individualus ir kūrybiškas, reikalaujantis kiekvienoje situacijoje elgtis vis kitaip, atsižvelgiant į profesinės etikos normas bei bendražmogiškas vertybes.

Profesinė etika atlieka labai svarbų vaidmenį. Ji ugdo tokias dorovines savybes: darbštumą, drausmingumą, organizuotumą. Svarbu, kad kiekvienas darbuotojas suprastų savo profesinės veiklos reikšmę ir jaustų pasitenkinimą savo darbu.

Profesinė etika derina visuomeninius ir asmeninius įvairių profesijų atstovų interesus, reguliuoja jų tarpusavio santykius.

3. POLICIJOS PAREIGŪNO PROFESINĖS ETIKOS YPATUMAI

Jau šiandien mūsų visuomenė pasiekė tokį kultūros ir civilizacijos lygį, kad ir gana griežtai reglamentuotų teisėsaugos pareigūnų dorovė ir kultūra laikoma labai svarbiais sėkmingos tarnybos veiksniais. Sociologiniai tyrimai, žiniasklaida formuoja nuomonę, kad pareigūno dora ir kultūra yra visų laukiamos ir labai vertinamos savybės ir dažnai žmonėms yra svarbesnės net už teisinę kompetenciją. Tai nereiškia, kad dvejojama dėl teisinių, vadybos ar kitų tarnybinės veiklos žinių svarbos. Doras ir kultūringas elgesys vertinamas kaip kompetentingumo išraiška. Kitaip sakant, pareigūno dorovė ir kultūra suprantama kaip svarbiausios profesinės savybės, reikalingos bet kurioje tarnybinės veiklos srityje, nes nuo jų priklauso nusiteikimas tarnauti, atsakomybės už tarnybos rezultatus suvokimas. Ši tema plačiau apžvelgiama kitame knygos skirsnyje.

Kaip rodo sociologinės apklausos, pokalbiai su viešojo administravimo institucijų įvairaus lygio valdininkais, pareigūno dorovinių savybių, jo kultūros lygio nepakankamas įvertinimas paprastai pateisinamas griežtu tarnybinių santykių reglamentavimu. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas savo tarnyboje privalo vadovautis daugybe teisės aktų, įstatymų, poįstatyminių dokumentų, įvairių instrukcijų, elgesio kodeksų, rekomendacijų ir kt. Kartais manoma, kad esant griežtai, gerai organizuotai vadovybės kontrolei, teisėsaugos pareigūnai jiems pavestą darbą atliktų nepriekaištingai ar net idealiai. Tokią nuomonę galima paneigti bent keliais argumentais:

1. Visuomenėje vykstantys socialiniai procesai yra ganėtinai permainingi,
sunkiai prognozuojami. Šie procesai daro savotišką įtaką ir pačių teisėsaugininkų bendruomenėms. Todėl viešojo administravimo aktai, vadovybės įsakymai pareigūnų veiklą nustato tik bendrais bruožais, nubrėžia jos kontūrus. Normų taikymą konkrečioje situacijoje interpretuoja tiesioginis vadovas (taip santykį veikia vadovo dorovinės nuostatos, profesinė kultūra), o dažniausiai – pats atitinkamo akto vykdytojas.

2. Teisės aktai, neretai ir departamento įsakymai nemodeliuoja moralaus konkrečios situacijos sprendimo. Jie nubrėžia tik kontūrus, kurių pareigūnui nevalia pažeisti. Kartais normos būna gana deklaratyvios ir jų įgyvendinimas visiškai priklauso nuo pareigūno moralumo, kultūringumo, nes jis gali veikti formaliai, laikydamasis biurokratinių darbo metodų, ar kūrybingai – siekdamas kuo geresnio rezultato bendruomenės labui.

3. Tarnybines pareigas galima atlikti įvairiai. Galima apsiriboti labai siauru savo funkcijų konkrečioje situacijoje vykdymu, kad niekas oficialiai negalėtų reikšti pretenzijų; galima ieškoti geriausio, tinkamiausio sprendimo sulig savo kompetencija kiekvienai naujai situacijai, nevengiant asmeninės atsakomybės. Pareigūno atliekamos tarnybos kokybė didžia dalimi priklauso nuo jo dorovinių įsitikinimų, sąžinės.

4. Bet kurioje tarnybinės veiklos situacijoje yra kad ir nedidelė dalelė slaptumo, konfidencialumo, profesinės paslapties. Ypač jei tai susiję su operatyviniais veiksmais. Todėl daugeliu atvejų pareigūnas privalo veikti pagal savąjį gėrio-blogio, teisingumo, pareigos, garbės ir kitų socialinių, dorovinių vertybių supratimą. Tai reikėtų laikyti svarbiu teisėsaugos tarnybų veiklos skiriamuoju bruožu – ne visada galima visuomeninė pareigūnų moralumo kontrolė. Čia veiksmų moralumo vertintoju lieka tarnybinę užduotį vykdantis pareigūnas. Vadinasi, tarnavimas priklauso nuo jo kultūros ir dorovės, nuo sąžinės balso jautrumo.

5. Kaip žinoma, tarp teisėto ir neteisėto elgesio yra gana plati paribio juosta, kurioje vienodai veikia ir dorovės, ir teisės normos. Dar niekas negimė nusikaltėliu, juo tampama. Antisocialine būtybe gali tapti ne tik civilis asmuo, bet ir teisėsaugininkas. Teisėsaugos institucijos ir jų pareigūnai privalo kaip galima anksčiau pastebėti negatyvius reiškinius ir užkirsti kelią nusikalstamai veikai. O gebėjimas adekvačiai vertinti socialinius procesus didele dalimi priklauso nuo teisėsaugininko asmeninės dorovės, kultūros.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2470 žodžiai iš 8071 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.