Prezidento kompetencija ir įgaliojimai
5 (100%) 1 vote

Prezidento kompetencija ir įgaliojimai

1121314151617181

įvadas

Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančios konstitucinę tvarką,

garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumų, aukščiausiu

lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo

valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su

įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis.

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Respublikos Prezidento statusas –

vienas iš aktualiausių klausimų tiek Lietuvos konstitucinės teisės

istorijoje, tiek nūdienos Lietuvos valstybės konstitucinėje praktikoje. Jau

tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Respublikos Prezidento statusas buvo

tapęs demokratijos realizavimo, visuomenės politinių tradicijų vystymosi

kliuviniu. Taip pat ir šiomis dienomis gausios publikacijos spaudoje,

mokslinės konferencijos, politikos bei visuomenės veikėjų pasisakymai, o ir

pati politinė, ekonominė, socialinė, taip pat moralinė tautos ir valstybės

raida verčia atkreipti dėmesį į Respublikos Prezidento statusą, ieškoti

būdų, kaip Respublikos Prezidento statusas galėtų būti efektyvesnis

sprendžiant visuomenės ir valstybės problemas.

Nė viena kita Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliai

pateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta pagal konstitucinį

statusą, kaip valstybės vadovo institucija. Būta ir kolegialaus

(triumviratiško), ir vienašmenio valstybės, leidusio ne tik dekretus, bet

ir įstatymus, galėjusio pirmininkauti ir Valstybės gynimo tarybos, ir

Vyriausybės posėdžiams, rinkto tiek Seimo, tiek specialiųjų rinkikų ir visų

piliečių trejiems, penkeriems ir septyneriems metams. Visa tai turi

įtakos, kad visuomenėje ir jurisprudencijoje iki šiol nėra konceptualiai

(iš esmės) vieningo Respublikos Prezidento funkcinės paskirties ir leistino

ar deramo „politinio aktyvumo“ supratimo.

Darbo objektas. Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija ir

įgaliojimai.

Darbo tikslas. Analizuojant literatūrą išsiaiškinti kokie yra Lietuvos

Respublikos Prezidento įgaliojimai ir kompetencija.

Darbo uždaviniai:

– aptarti valstybės vadovo sampratą;

– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimus: užsienio politikoje;

krašto apsaugoje, santykiuose su Seimu Vyriausybė ir teismine valdžia;

skirti ir atleisti valstybės pareigūnus; skirti valstybinius apdovanojimus;

spręsti pilietybės, malonės teikimo klausimus;

– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimų pasibaigimą;

– aptarti kokius įgaliojimus valstybės vadovas turėjo pagal 1922

m., 1928 m., ir 1938 m. Konstitucijas.

1. valstybės vadovo samprataValstybės vadovo sąvokos neapibrėžtumo negalima pašalinti taikant

pažodinį aiškinimo metodą. Pažodinis aiškinimas ne tik neatskleistų

reikiamo teisinio turinio, bet ir suponuotų ydingą mintį, kad Respublikos

Prezidentas yra pagrindinė ar svarbiausia institucija, kuri panašiai kaip

„vadovaujanti ir vairuojanti jėga“ pakylėta „virš“ valstybės, t. y. gali

vadovauti kiekvienai kitai institucijai, pavyzdžiui,Vyriausybei ar

teismams. Taigi pažodinis interpretavimas sudarytų klaidingą įspūdį, kad

Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis prieštarauja 5 straipsnio

pirmajai daliai (valdžių atskyrimo principui), tuo paneigiant Konstitucijos

vientisumo principą (6 str. l d.).[8, psl. 94]

Vadinasi, valstybės vadovo sąvoka atskleistina, taikant kitus

aiškinimo metodus, visų pirma istorinį, lyginamąjį ir sisteminį metodus.

Istoriniu ir lyginamuoju požiūriu valstybės vadovo rango suteikimas

Respublikos Prezidentui nėra Lietuvos Respublikos teisinės kūrybos ypatumas

ar naujadaras, neturintis atitikmens. Tiesa, analogiškos nuostatos nėra

Lietuvos valstybės 1918-1928 m. konstitucijose. Tačiau pagal 1938 metų, t.

y. paskutinės tarpukario Lietuvos valstybės Konstituciją (3 str. l d. ir 2

d.), respublikos priešakyje yra Respublikos Prezidentas, vadovaujantis

valstybei. Taigi dabartinės Konstitucijos 77 straipsnio pirmąją dalį galima

atitinkamai suprasti ir aiškinti pagal konstitucinį perimamumą

(nuoseklumą). Tuo labiau kad Lietuvos Respublikos 1990 m. Laikinasis

Pagrindinis Įstatymas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką kvalifikavo kaip

aukščiausią valstybės pareigūną, atstovaujantį valstybei tarptautiniuose

santykiuose (86 str. l d.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvai

artimų (geopolitiniu požiūriu ir pagal konstitucijų priėmimo politines

aplinkybes) valstybių – Estijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, Bulgarijos

– galiojančiose konstitucijose šių valstybių prezidentai taip pat

apibūdinami žodžiais „valstybės vadovas“.[8, psl. 95]

Sisteminiu požiūriu Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis susijusi

su to paties straipsnio antrąja dalimi. Pagal ją, Respublikos Prezidentas

privalo daryti tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Taigi Seimas,

būdamas savarankiška įstatymų leidžiamoji institucija pagal valdžių

atskyrimo principą, gali pavesti Respublikos Prezidentui spręsti kurį
nors

valdymo klausimą, net jei to jis nepageidauja. Ir atvirkščiai -Seimas gali

panaikinti ankstesnio Seimo pavedimus Respublikos Prezidentui, nors šis tam

nepritaria. Pavyzdžiui, priešingai Respublikos Prezidento nuomonei, Seimas

1997 m. kovo 13 d. pakeitė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnį, siekdamas

įtvirtinti, kad generalinį prokurorą skiria ne Respublikos Prezidentas, bet

Seimas (nors pagal pirminę minėto įstatymo redakciją generalinį prokurorą

skyrė Respublikos Prezidentas). Visa tai suponuoja mintį, kad valstybės

vadovo rangą ydinga pernelyg sureikšminti, neigiant kitų valdžios

institucijų – Seimo, Vyriausybės ir teismų – konstitucines galias dalyvauti

vadovaujant valstybei. Tokią mintį galima papildomai pagrįsti, pavyzdžiui,

konstituciniais Seimo įgaliojimais iš naujo priimti Respublikos Prezidento

grąžiną įstatymą (72 str.), naikinti Respublikos Prezidento sprendimą

įvesti karo padėtį (144 str. 2 d.) taip pat įstatymiškai nustatyta

policijos generalinio komisaro skyrimo (atleidimo) procedūra, pagal kurią

Respublikos Prezidento sprendimą lemia atitinkamas Vyriausybės teikimas.

Pažymėtini ir įstatymo galią turintys Konstitucinio Teismo nutarimai,

kuriais valstybės vadovo dekretas ar tautos atstovybės įstatymas gali būti

pripažintas antikonstituciniu.[8, psl. 96]

Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose.

Monarchijose valstybės vadovo funkcijas vykdo monarchas (imperatorius,

karalius, didysis hercogas, šeichas, cmiras), respublikose – prezidentai.

Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtys yra

nevienodos. Vienose šalyse jų funkcijos yra nominalios, kitose – realios.

Tačiau visų valstybių vadovams yra suteikti išskirtiniai (būdingi tik šiam

pareigūnui) įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir už

jos ribų. Atstovaujamoji funkcija pasireiškia teisinėmis galiomis,

suteikiančiomis valstybės vadovui tam tikrus valdžios įgaliojimus (teisę

pasirašyti tarptautines sutartis, skirti savo atstovus šalies

regionuose).[5, psl. 732]

Valstybės vadovo teisinę ir faktinę padėtį lemia konkrečios šalies

istorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Konstitucinės monarchijos

šalyse (Danija, Švedija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Japonija bei kt.)

valstybės vadovai „karaliauja bet ne valdo“. Todėl šių šalių valstybių

vadovų funkcijos vertintinos tik kaip atstovaujamosios – reprezentacinės.

Panašias galias turi parlamentinių respublikų (Italija, Čekija, Vokietija,

Latvija ir kt.) vadovai – prezidentai. Tačiau prezidentinių (JAV, Meksika,

Urazilija ir kt.) bei pusiau prezidentinių (Prancūzija ir kt.) valstybių

vadovai yra ryškūs vykdomosios valdžios atstovai ir dalyviai, turintys

plačius įgaliojimus.[5, psl. 732]

Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybinės valdžios sistemoje,

tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios,

vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas

kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai

priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar

teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su

visomis trimis valdžiomis. Prezidentas įstatymų kūrybos procese naudojasi

veto teise, turi galimybe skirti teisėjus bei suteikti malone

nuteistiesiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos

vykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėse

prezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su vyriausybe.

Prezidentinėse valstybėse šalies vadovas taip pat yra ir vykdomosios

valdžios vadovas.[5, psl. 733]

Kaip jau buvo minėta, Prezidentas valstybinės valdžios sistemoje gali

turėti skirtingus įgaliojimus: būti tik valstybės vadovu (Vokietija); ir

valstybės, ir vykdomosios valdžios vadovu (Jungtinės Amerikos Valstijos,

Egiptas); ir valstybės, ir faktiškai vyriausybės vadovu. Tokiu atveju, nors

yra savarankiškos vyriausybės vadovo pareigos, bet prezidentas ir

vyriausybė yra vienos politinės pakraipos, dar prezidentas yra ir

vadovaujančios jėgos lyderis, valstybės vadovas dominuoja ir vyriausybėje

(Prancūzija). Priklausomai nuo valstybės vadovo įgaliojimų yra skiriamos

prezidentinės, parlamentinės bei mišraus (pusiau prezidentinio) tipo

respublikos. Tačiau doktrinoje aktyviai diskutuojama dėl kriterijų,

išreiškiančių tam tikrą valdymo formą. Todėl ir Lietuvoje egzistuojanti

valdymo forma yra nuolatinių diskusijų objektas. Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarimo konstatuojamojoje

dalyje nurodo, kad Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma gali būti

vertintina kaip parlamentinė respublika, turinti kai kurių mišrios (pusiau

prezidentinės) valdymo formos ypatumų.[5, psl. 733]

Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šalies

Konstitucijoje, Prezidento įstatyme bei kituose norminiuose teisės aktuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str.
jog

„Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos

valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“.

Respublikos Prezidentas vykdo dalį valstybės valdžios (Konstitucijos 5

str. l d.). Kyla klausimas, kokiai konkrečiai valdžiai priskirtinas

valstybės vadovas.

Viena vertus, pažymint jungtuką „ir“ Konstitucijos 5 straipsnio

pirmosios dalies žodžiuose „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė“, galima

teigti kad valstybės vadovas sietinas su vykdomąja valdžia. Tokį teiginį

galima papildomai pagrįsti konstituciniais Respublikos Prezidento

įgaliojimais įstatymų nustatyta tvarka teikti pilietybę (84 str. 21 p.) ar

nustatyta tvarka skirti įstatymų numatytus pareigūnus (84 str. 10

p.).[8, psl. 96]

Kita vertus, galima samprotauti, kad Respublikos Prezidentas, būdamas

susijęs tiek su įstatymų leidžiamąja, tiek su vykdomąja ir teismine

valdžia, nėra klasikinė (įprasta) vykdomosios valdžios institucija, t. y.

priskirtinas specifinei – „mišriajai“ ar „ketvirtajai“ – valdžiai.

Konkretinant prieš tai pateiktą samprotavimą, galima nurodyti, kad: a) su

įstatymu leidžiamąja valdžia Respublikos Prezidentas susijęs įgaliojimu

vetuoti įstatymus (71 str., 84 str. 24 p.); to dėka valstybės vadovas gali

kvestionuoti kolektyvinės tautos atstovybės teisinę kūrybą, nebūdamas

įgaliotas leisti įstatymus (69 str.); b) su teismine valdžia – įgaliojimu

teikti malonę nuteistiesiems (84 str. 23 p.); to dėka valstybės vadovas

gali modifikuoti teismų – teisingumą vykdančių institucijų – sprendimus,

nebūdamas teisingumą vykdančia institucija pagal Konstitucijos 109

straipsnio pirmąją dalį.[8, psl. 97]

Taigi pagal įgaliojimų apimtį ir pobūdį Respublikos Prezidentas –

įvairialypė institucija. Siauresniu požiūriu Respublikos Prezidentas,

negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisingumo, priskirtinas vykdomajai

valdžiai. Platesniu požiūriu valstybės vadovas, tik jam būdingais

įgaliojimais susijęs su įstatymu leidyba ir (iš dalies) su teisingumo

vykdymu, įkūnija specifinę – „mišriąją“ ar „ketvirtąją“-valdžią.[8, psl.

97]

2. LR prezidento įgaliojimai

Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio

gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo

kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais,

kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. Šias

galias realizuoti galima tik Konstitucijos ir įstatymų numatytos „stabdžių

ir atsvarų“ sistemos ribose. Ši sistema pašalina galimybę atsirasti

autoritariniams ar kitokiems neteisiniams valdymo metodams. Lietuvos

Respublikos 1992 m. Konstitucija, Prezidento bei Prezidento rinkimų

įstatymai yra pagrindiniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys valstybės

vadovo įgaliojimų apimtį ir ribas.

Respublikos Prezidento kompetencija pateikiama punktų eile, kuri nėra

baigtinė. Viena vertus, Konstitucijos 84 straipsnyje nenurodyti visi

Respublikos Prezidento konstituciniai veiksmai, pvz., dispozityvi įstatymų

leidybos iniciatyvos teisė (K 68 str. l d.) ar galimybė kreiptis į

Konstitucinį Teismą (K 106 str. 3 d.). Kita vertus, konstitucinis valstybės

vadovo įgaliojimų katalogas nenurodo to, kas atliekama vykdant įstatymus

(laikantis Konstitucijos nuostatos „daro viską, kas jam pavesta /…/

įstatymų“; K 77 str. 2 d.). Antai Konstitucijos 84 straipsnyje nekalbama

apie tai, kad Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia administracinių

teismų teisėjus, kurie, priimant Konstituciją, buvo numatyti kaip

fakultatyvūs (K 111 str. 2 d.). Visa tai leidžia teigti, kad Konstitucijos

84 straipsnis – daugiau imperatyvių gairių (krypčių, kuriomis

konstituciškai privalu veikti) nei dispozityvių įgaliojimų sąrašas.

Mėgaujantis sisteminiu metodu, aiškumo (ir teisinės „sistematizacijos“)

dėlei visus Konstitucijos 84 straipsnio punktus ir juose įtvirtintus

įgaliojimus E. Šileikis siūlo grupuoti, įžvelgiant jų loginį ryšį. Antai 1-

3 punktai leidžia kalbėti apie įgaliojimus, susijusius su užsienio politika

ir tarptautinėmis sutartimis. Savo ruožtu 4-9 punktai rodo įgaliojimus,

susijusius su Vyriausybės formavimu ir jos veikla (bei to nulemtus

santykius su Seimu). Tuo tarpu 10-14 punktai išreiškia įgaliojimus,

susijusius su valstybės pareigūnų skyrimu (atleidimu) ir to nulemtus

santykius su Seimu. Analogiškai 15-18 punktuose galima matyti įgaliojimus,

susijusius su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynybai.

Paskutiniai, t. y. 19-24 punktai rodo „mišrius įgaliojimus“, susijusius

tiek su valstybės vadovo integravimo funkcija (ją išreiškia malonės,

apdovanojimų ir pilietybės teikimas), tiek su sąlygine „notaro funkcija“ –

įstatymų promulgavimu, ar organizavimo funkcija – Seimo rinkimų datos

nustatymu, neeilinės Seimo sesijos šaukimu.[6, psl. 449-450]

Respublikos Prezidento įgaliojimams nustatyti Konstitucijoje yra

skirtas 84
Respublikos Prezidento įgaliojimai numatomi ir

kituose Konstitucijos straipsniuose: 58 str. 2-4 d., 64 str. 2 d., 65 str.,

68 str. l d., 70 str. l d., 71 str. 1-4 d., 72 str. 3 d., 77 str. 2 d., 84

str., 85 str., 92 str. 1-2 d., 97 str. 2 d., 100 str., 101 str. 5 d., 103

str. 1-2 d., 106 str. 3, 5 d., 112 str. 2-4 d., 114 str. 2 d., 126 str. 2

d., 133 str. 2 d., 140 str. 1-2 d., 142 str. 2 d., 144 str. 2d., 149 str. 1-

2 d.

Klasifikuojant pagal reguliavimo objektą, P. Vinkleris siūlo tokią

Respublikos Prezidento įgaliojimų klasifikaciją:

a) įgaliojimai užsienio politikoje;

b) įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu;

c) įgaliojimai, ribojantys Seimo valdžią;

d) įgaliojimai įstatymų leidybos srityje;

e) įgaliojimai atliekant konstitucinę priežiūrą;

f) įgaliojimai ginant valstybę;

g) įgaliojimai įvedant nepaprastąją padėtį;

h) įgaliojimai skiriant ir atleidžiant asmenis iš pareigų;

i) įgaliojimai sprendžiant pilietybės klausimus;

j) įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus;

k) malonės teikimo įgaliojimai.[7, psl. 91]

Kai kurių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų negalima

priskirti nė vienai iš šių kategorijų. Tai, pavyzdžiui, konstitucinis

Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimas daryti Seime metinius

pranešimus.

Be konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų, dar yra

įgaliojimai, nustatomi įstatymu. Pavyzdžiui, įstatymu nustatomas

Respublikos Prezidento įgaliojimas Lietuvos Respublikos ministro pirmininko

teikimu skirti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininką bei

narius. Apskritai, Lietuvoje stiprėja tendencija įstatymu suteikti

Respublikos Prezidentui vis daugiau įgaliojimų. Tokiam Prezidento

įgaliojimų plėtimui sukurta palanki konstitucinė bazė, numatyta

Konstitucijos 84 str. 10 p.[7, psl. 91]

Be to, daugeliui iš Konstitucijoje numatytų Lietuvos Respublikos

Prezidento įgaliojimų juos realizuojant įstatymu yra suteikiamas

normatyvinis turinys, todėl kartu su konstitucine norma turi būti

nagrinėjamos ir ją realizuojančios įstatymų normos.[7, psl. 91]

2.1. lr prezidento įgaliojimai užsienio politikoje

Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos

klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Politikos mokslų

literatūroje pabrėžiamos didelės Lietuvos Respublikos Prezidento galios

užsienio politikoje: „įgaliojimai vidaus ir užsienio politikos srityje yra

aiškiai asimetriški: pirmieji gana menki, o antrieji įspūdingi“. Lietuvos

Respublikos Prezidento įgaliojimus užsienio politikoje nustato Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 84 str. 1-3 p. Vyriausybės teikimu Prezidentas

skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio

valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių

diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia

aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Be to, šalies

vadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas

Seimui ratifikuoti.[4, psl. 743; 7, psl. 92]

Respublikos Prezidento įgaliojimas spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus. Iš visų Respublikos Prezidentui suteiktų įgaliojimų

reikšmingiausiu ir problematiškiausiu tenka laikyti Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 84 str. l p. nustatomą įgaliojimą:

„Respublikos Prezidentas:

1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su

Vyriausybe vykdo užsienio politiką“.

Ar realizuodamas pastarąjį jam suteiktą įgaliojimą Respublikos

Prezidentas yra įgaliotas ir realiai gali nulemti daugelį esminės svarbos

sprendimų valstybėje? Ar, pavyzdžiui, realizuodamas šią Konstitucijos normą

jis galėjo priimti sprendimą, ar derybose dėl Lietuvos stojimo į Europos

Sąjungą iš tiesų verta aukoti Ignalinos atominę elektrinę? Reikia pastebėti

– nė vienu iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentas nebuvo pagrindinis

sprendimus priimantis veikėjas. Pavyzdžiui, sutartis su „Williams“ pasirašė

Vyriausybė. Atstovaudamas Europos Sąjungos valstybių interesams, Seimas

2000 m. gegužės 5 d. Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojo

bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymu nustatė, jog Ignalinos AE pirmojo

bloko eksploatavimo darbai turi būti baigti iki 2005 m. sausio l d.[7, psl.

97]

Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui priklauso

spręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kurie pagal kitas

Konstitucijos normas nėra priskirti kitų valstybės institucijų

kompetencijai. Respublikos Prezidentui Lietuvoje pagal Konstitucijos 84

str. l p. turi priklausyti spręsti šiuos pagrindinius užsienio politikos

klausimus:

a) diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis užmezgimas, jų

pobūdžio nustatymas bei diplomatinių santykių nutraukimas;

b) dalyvavimas kuriant tarptautinius papročius;

c) sprendimų dėl stojimo į tarptautines organizacijas bei dalyvavimo

jose priėmimas;

d) reikalavimų pareiškimas pagal tarptautinę
teisę, atsakymas į tokius

reikalavimus ir sprendimo priėmimas dėl priemonių, skirtų šiems ginčams

spręsti, panaudojimo;

e) bendros valstybės pozicijos ir pozicijos kitų valstybių atžvilgiu

nustatymas bei jų keitimas;

f) ėmimasis pagal kompetenciją veiksmų, reikalingų, tinkamai

sureguliuoti ir realizuoti valstybės tarptautinius santykius, pvz.,

realizuojant savo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, atitinkamų įstatymu

projektu telkimas;

g) kreipimasis į Konstitucinį Teismą, dėl tarptautinių sutarčių

atitikimo Konstitucijai pagal Konstitucijos 105 str. 3 d. 3 p.[7, psl. 99]

Šis sąrašas yra tik pavyzdinis. Tai reiškia, jog ir kitos

tarpvalstybinių arba santykių tarp valstybės ir tarptautinių organizacijų

problemos gali būti suvokiamos kaip pagrindiniai užsienio politikos

klausimai. Iškyla problema – kaip atriboti Konstitucijos 84 str. l p.

minimus pagrindinius užsienio politikos klausimus nuo ne pagrindinių,

kuriuos gali spręsti kitos valstybės institucijos.[7, psl. 100]

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos

Prezidentui paveda spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus. Tai

reiškia, jog Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją įgaliojamas pats

asmeniškai, savo įsitikinimu, priimti sprendimą pagrindiniais užsienio

politikos klausimais. Kitų valstybės institucijų arba tarptautinių

organizacijų ir užsienio valstybių pozicija šios Respublikos Prezidento

prerogatyvos nesuvaržo.[7, psl. 100]

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos

Prezidentas įgaliojamas ne tik spręsti užsienio politikos klausimus, bet ir

juos vykdyti. Šis Respublikos Prezidento įgaliojimas vykdyti užsienio

politiką pagrindiniais klausimais loginiais ryšiais susijęs su jo kaip

pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija – jei

Prezidentas priima sprendimą užsienio politikos klausimais, jis gali tai

nedelsdamas pradėti vykdyti.

Pagal Konstitucijos 84 str. l p. užsienio politikos vykdymas

Respublikos Prezidentui pavedamas „kartu su Vyriausybe“. Respublikos

Prezidentas yra principinis pagrindinių užsienio politikos klausimų

sprendimo subjektas, pagrindinis jos vykdytojas. Jis gali pats imtis

vykdyti savo priimtą sprendimą ir jį užbaigti pasirašydamas tarptautinę

sutartį. Tačiau jei Prezidentas nenori aktyviai vykdyti savo priimto

sprendimo, jo sprendimo vykdymo iniciatyvą gali perleisti Vyriausybei ir

Užsienio reikalų ministerijai.[7, psl. 101]

Vyriausybei pagal Konstituciją projektuojamas vaidmuo vykdant užsienio

politiką tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aktyviai užsienio politiką

vykdys pats Respublikos Prezidentas ir kiek jis pats kvies ir remsis

Vyriausybe, turinčia daug didesnį žmonių ir techninį potencialą. Pagal

Konstituciją nebūdama įgaliota priimti sprendimus pagrindiniais užsienio

politikos klausimais Vyriausybė pagal Konstitucijos 84 str. l p. turi

padėti Respublikos Prezidentui įgyvendinti valstybės užsienio politiką. Nuo

paties Respublikos Prezidento aktyvumo priklauso, ar Vyriausybei ir

Užsienio reikalų ministerijai teks žymesnis vaidmuo vykdant valstybės

užsienio politiką. Nebūdama įgaliota spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija neturėtų

kelti pretenzijos dominuoti valstybės užsienio politikoje tiek pagrindinių

užsienio politikos klausimų sprendimo, tiek jų vykdymo atžvilgiu.[7, psl.

102]

Respublikos Prezidento kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus konstituciniai apribojimai. Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. suteikta kompetencija

spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus yra saistoma daugybės

konstitucinių apribojimų. Juos galima skirstyti į materialinius ir

institucinius. Instituciniai apribojimai išdėstyti aukščiau, todėl toliau

nurodomi konstituciniai Respublikos Prezidento įgaliojimo spręsti

pagrindinius užsienio politikos klausimus materialiniai apribojimai: tai,

visų pirma, jam suteiktą kompetenciją spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus apriboja Konstitucijos l str. norma, pagal kurią

„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Ši

konstitucinė norma kartu yra pamatinis valstybės principas. Respublikos

Prezidento sprendimai pagrindiniais užsienio politikos klausimais turi

nepažeisti Konstitucijos – nebūti nukreipti prieš Lietuvos valstybingumą,

demokratiją, taip pat respublikinę valdymo formą.[7, psl. 103]

Respublikos Prezidentas yra saistomas Lietuvos valstybės užsienio

politikos principų: jis turi vadovautis visuotinai pripažintais

tarptautinės teisės principais, siekti užtikrinti šalies saugumą ir

nepriklausomybę, taip pat piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei

laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos

kūrimo.[1 – 135 str.]

Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius užsienio

politikos
klausimus suvaržo ir kitos Konstitucijos normos: tai

Konstitucijos 135 str. 2 d. norma, pagal kurią „Lietuvos Respublikoje karo

propaganda yra draudžiama“, Konstitucijos 136 str. norma, pagal kurią

„Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai

neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei”. Prie tokių

Respublikos Prezidento valią užsienio politikoje suvaržančių normų

priskirtina ir Konstitucijos 137 str. norma, teigianti, kad „Lietuvos

Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio

valstybių karinių bazių“ .[7, psl. 103]

Gana žymiai Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius

užsienio politikos klausimus suvaržo Lietuvos Respublikos Konstitucijos

sudedamosios dalies – Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos

Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas“ išdėstytos normos,

reikalaujančios niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS

pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias

valstybių sąjungas bei sandraugas, nes tokia veikla laikoma priešiška

Lietuvos nepriklausomybei. Atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Taip

pat, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos,

Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių šalių karinių bazių ir

kariuomenės dalinių.[7, psl. 104]

Be šių konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencijos

spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus apribojimų, tam tikri

šios jo kompetencijos apribojimai išplaukia iš Respublikos Prezidento

priesaikos teksto. Prisiekdamas Respublikos Prezidentas be kita ko

įsipareigoja „saugoti Lietuvos žemių vientisumą“, taip pat „visomis

išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę“.[2 – 3 str.]

Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus, susijusius su Europos Sąjunga ir NATO. Europos

Sąjungos sutarties (Amsterdamo redakcija) 11 straipsnis nustato, kad

„Sąjunga išvysto ir įgyvendina bendrą užsienio – ir saugumo politiką visais

užsienio ir saugumo politikos klausimais“. Todėl ES sutarties 12

straipsnis:

a) nustato bendrus užsienio ir saugumo politikos principus;

b) priima sprendimus dėl bendrų strategijų;

c) imasi bendrų akcijų;

d) išreiškia bendras pozicijas.[7, psl. 104]

Bendros akcijos ir bendrų pozicijų išreiškimas suvokiami kaip bendros

užsienio ir saugumo politikos priemonės.[7, psl. 104]

Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika yra ne kas kita

kaip valstybių narių veiklos koordinavimas. Bendros ES užsienio ir saugumo

politikos atveju valstybių aukščiausiųjų institucijų, turinčių teisę

spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus, įgaliojimai neperduodami

ES institucijoms. Sprendimai dėl bendros ES užsienio ir saugumo politikos

priimami vienbalsiai, tad kiekviena valstybė aktyviai balsuodama gali

užblokuoti sprendimų šiais klausimais priėmimą. Kai bendros strategijos

pagrindu priimamas sprendimas dėl bendros akcijos, bendros pozicijos arba

kito sprendimo arba nusprendžiama dėl bendros akcijos arba bendros

pozicijos įgyvendinimo priemonių, tai sprendimą ES Taryba priima

kvalifikuota dauguma. Tačiau, jei bet kuri ES Tarybos narė „dėl svarbių

nacionalinės politikos priežasčių“, kurias ji turi nurodyti, pareikštų, kad

nesutinka su ES Tarybos sprendimu, tai sprendimas kvalifikuota dauguma bus

nepriimtas. Todėl darytina išvada, jog Respublikos Prezidento konstitucinės

kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ES teisė

nesuvaržo.[7, psl. 104]

NATO sprendimų priėmimo pagrindinė institucija yra Šiaurės Atlanto

Taryba. Nors kiekvienai šaliai Šiaurės Atlanto Taryboje atstovauja

ambasadoriaus rangą turintis nuolatinis atstovas, taryba gali susitikti ir

ministrų lygiu arba Valstybių (vyriausybių) vadovų lygiu. Sprendimai

Šiaurės Atlanto Taryboje priimami remiantis vieningu ir bendru sutarimu, o

balsavimo ar daugumos metodu pagrįsto sprendimų priėmimo procedūros nėra.

Kiekviena šalis išlaiko visišką suverenumą ir atsakomybę už savo veiksmus.

Todėl Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio

politikos klausimus ir šiuo atveju lieka nesuvaržyta.[7, psl. 105]

Respublikos Prezidento įgaliojimai pasirašyti tarptautines sutartis ir

teikti jas Seimui ratifikuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 2

p. numato, jog Respublikos Prezidentas:

– pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas

Seimui ratifikuoti.

Didelė dalis svarbiausių užsienio politikos klausimų reguliuojami

pasirašant ir ratifikuojant tarptautines sutartis. Kaip reguliuojančios

svarbiausius užsienio politikos klausimus turi būti suprastos tik tokios

sutartys, kuriomis nustatomas reguliavimas reikšmingas valstybės

egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių

bendruomenėje. Galima teigti, jog tai – pačios svarbiausios tarptautinės

sutartys. Lietuvos Respublikoje pačių
svarbiausių tarptautinių sutarčių

rūšys įtvirtinamos Lietuvos pozityvinėje teisėje – visų pirma Konstitucijos

138 str. l d. Konstitucijoje įtvirtinamas reguliavimas detaliai

realizuojamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str.

l d. Tokiomis normomis įtvirtintų sutarčių rūšių svarbos pačiam valstybės

egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių

bendruomenėje turi šios tarptautinės sutartys:

a) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo,

išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;

b) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio

pagalbos, taip pat dėl valstybės gynimo;

c) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos

sutartys;

d) dėl valstybės ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4090 žodžiai iš 8161 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.