įvadas
Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančios konstitucinę tvarką,
garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumų, aukščiausiu
lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo
valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su
įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis.
Temos aktualumas ir reikšmingumas. Respublikos Prezidento statusas –
vienas iš aktualiausių klausimų tiek Lietuvos konstitucinės teisės
istorijoje, tiek nūdienos Lietuvos valstybės konstitucinėje praktikoje. Jau
tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Respublikos Prezidento statusas buvo
tapęs demokratijos realizavimo, visuomenės politinių tradicijų vystymosi
kliuviniu. Taip pat ir šiomis dienomis gausios publikacijos spaudoje,
mokslinės konferencijos, politikos bei visuomenės veikėjų pasisakymai, o ir
pati politinė, ekonominė, socialinė, taip pat moralinė tautos ir valstybės
raida verčia atkreipti dėmesį į Respublikos Prezidento statusą, ieškoti
būdų, kaip Respublikos Prezidento statusas galėtų būti efektyvesnis
sprendžiant visuomenės ir valstybės problemas.
Nė viena kita Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliai
pateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta pagal konstitucinį
statusą, kaip valstybės vadovo institucija. Būta ir kolegialaus
(triumviratiško), ir vienašmenio valstybės, leidusio ne tik dekretus, bet
ir įstatymus, galėjusio pirmininkauti ir Valstybės gynimo tarybos, ir
Vyriausybės posėdžiams, rinkto tiek Seimo, tiek specialiųjų rinkikų ir visų
piliečių trejiems, penkeriems ir septyneriems metams. Visa tai turi
įtakos, kad visuomenėje ir jurisprudencijoje iki šiol nėra konceptualiai
(iš esmės) vieningo Respublikos Prezidento funkcinės paskirties ir leistino
ar deramo „politinio aktyvumo“ supratimo.
Darbo objektas. Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija ir
įgaliojimai.
Darbo tikslas. Analizuojant literatūrą išsiaiškinti kokie yra Lietuvos
Respublikos Prezidento įgaliojimai ir kompetencija.
Darbo uždaviniai:
– aptarti valstybės vadovo sampratą;
– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimus: užsienio politikoje;
krašto apsaugoje, santykiuose su Seimu Vyriausybė ir teismine valdžia;
skirti ir atleisti valstybės pareigūnus; skirti valstybinius apdovanojimus;
spręsti pilietybės, malonės teikimo klausimus;
– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimų pasibaigimą;
– aptarti kokius įgaliojimus valstybės vadovas turėjo pagal 1922
m., 1928 m., ir 1938 m. Konstitucijas.
1. valstybės vadovo samprataValstybės vadovo sąvokos neapibrėžtumo negalima pašalinti taikant
pažodinį aiškinimo metodą. Pažodinis aiškinimas ne tik neatskleistų
reikiamo teisinio turinio, bet ir suponuotų ydingą mintį, kad Respublikos
Prezidentas yra pagrindinė ar svarbiausia institucija, kuri panašiai kaip
„vadovaujanti ir vairuojanti jėga“ pakylėta „virš“ valstybės, t. y. gali
vadovauti kiekvienai kitai institucijai, pavyzdžiui,Vyriausybei ar
teismams. Taigi pažodinis interpretavimas sudarytų klaidingą įspūdį, kad
Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis prieštarauja 5 straipsnio
pirmajai daliai (valdžių atskyrimo principui), tuo paneigiant Konstitucijos
vientisumo principą (6 str. l d.).[8, psl. 94]
Vadinasi, valstybės vadovo sąvoka atskleistina, taikant kitus
aiškinimo metodus, visų pirma istorinį, lyginamąjį ir sisteminį metodus.
Istoriniu ir lyginamuoju požiūriu valstybės vadovo rango suteikimas
Respublikos Prezidentui nėra Lietuvos Respublikos teisinės kūrybos ypatumas
ar naujadaras, neturintis atitikmens. Tiesa, analogiškos nuostatos nėra
Lietuvos valstybės 1918-1928 m. konstitucijose. Tačiau pagal 1938 metų, t.
y. paskutinės tarpukario Lietuvos valstybės Konstituciją (3 str. l d. ir 2
d.), respublikos priešakyje yra Respublikos Prezidentas, vadovaujantis
valstybei. Taigi dabartinės Konstitucijos 77 straipsnio pirmąją dalį galima
atitinkamai suprasti ir aiškinti pagal konstitucinį perimamumą
(nuoseklumą). Tuo labiau kad Lietuvos Respublikos 1990 m. Laikinasis
Pagrindinis Įstatymas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką kvalifikavo kaip
aukščiausią valstybės pareigūną, atstovaujantį valstybei tarptautiniuose
santykiuose (86 str. l d.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvai
artimų (geopolitiniu požiūriu ir pagal konstitucijų priėmimo politines
aplinkybes) valstybių – Estijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, Bulgarijos
– galiojančiose konstitucijose šių valstybių prezidentai taip pat
apibūdinami žodžiais „valstybės vadovas“.[8, psl. 95]
Sisteminiu požiūriu Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis susijusi
su to paties straipsnio antrąja dalimi. Pagal ją, Respublikos Prezidentas
privalo daryti tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Taigi Seimas,
būdamas savarankiška įstatymų leidžiamoji institucija pagal valdžių
atskyrimo principą, gali pavesti Respublikos Prezidentui spręsti kurį
nors
valdymo klausimą, net jei to jis nepageidauja. Ir atvirkščiai -Seimas gali
panaikinti ankstesnio Seimo pavedimus Respublikos Prezidentui, nors šis tam
nepritaria. Pavyzdžiui, priešingai Respublikos Prezidento nuomonei, Seimas
1997 m. kovo 13 d. pakeitė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnį, siekdamas
įtvirtinti, kad generalinį prokurorą skiria ne Respublikos Prezidentas, bet
Seimas (nors pagal pirminę minėto įstatymo redakciją generalinį prokurorą
skyrė Respublikos Prezidentas). Visa tai suponuoja mintį, kad valstybės
vadovo rangą ydinga pernelyg sureikšminti, neigiant kitų valdžios
institucijų – Seimo, Vyriausybės ir teismų – konstitucines galias dalyvauti
vadovaujant valstybei. Tokią mintį galima papildomai pagrįsti, pavyzdžiui,
konstituciniais Seimo įgaliojimais iš naujo priimti Respublikos Prezidento
grąžiną įstatymą (72 str.), naikinti Respublikos Prezidento sprendimą
įvesti karo padėtį (144 str. 2 d.) taip pat įstatymiškai nustatyta
policijos generalinio komisaro skyrimo (atleidimo) procedūra, pagal kurią
Respublikos Prezidento sprendimą lemia atitinkamas Vyriausybės teikimas.
Pažymėtini ir įstatymo galią turintys Konstitucinio Teismo nutarimai,
kuriais valstybės vadovo dekretas ar tautos atstovybės įstatymas gali būti
pripažintas antikonstituciniu.[8, psl. 96]
Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose.
Monarchijose valstybės vadovo funkcijas vykdo monarchas (imperatorius,
karalius, didysis hercogas, šeichas, cmiras), respublikose – prezidentai.
Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtys yra
nevienodos. Vienose šalyse jų funkcijos yra nominalios, kitose – realios.
Tačiau visų valstybių vadovams yra suteikti išskirtiniai (būdingi tik šiam
pareigūnui) įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir už
jos ribų. Atstovaujamoji funkcija pasireiškia teisinėmis galiomis,
suteikiančiomis valstybės vadovui tam tikrus valdžios įgaliojimus (teisę
pasirašyti tarptautines sutartis, skirti savo atstovus šalies
regionuose).[5, psl. 732]
Valstybės vadovo teisinę ir faktinę padėtį lemia konkrečios šalies
istorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Konstitucinės monarchijos
šalyse (Danija, Švedija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Japonija bei kt.)
valstybės vadovai „karaliauja bet ne valdo“. Todėl šių šalių valstybių
vadovų funkcijos vertintinos tik kaip atstovaujamosios – reprezentacinės.
Panašias galias turi parlamentinių respublikų (Italija, Čekija, Vokietija,
Latvija ir kt.) vadovai – prezidentai. Tačiau prezidentinių (JAV, Meksika,
Urazilija ir kt.) bei pusiau prezidentinių (Prancūzija ir kt.) valstybių
vadovai yra ryškūs vykdomosios valdžios atstovai ir dalyviai, turintys
plačius įgaliojimus.[5, psl. 732]
Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybinės valdžios sistemoje,
tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios,
vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas
kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai
priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar
teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su
visomis trimis valdžiomis. Prezidentas įstatymų kūrybos procese naudojasi
veto teise, turi galimybe skirti teisėjus bei suteikti malone
nuteistiesiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos
vykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėse
prezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su vyriausybe.
Prezidentinėse valstybėse šalies vadovas taip pat yra ir vykdomosios
valdžios vadovas.[5, psl. 733]
Kaip jau buvo minėta, Prezidentas valstybinės valdžios sistemoje gali
turėti skirtingus įgaliojimus: būti tik valstybės vadovu (Vokietija); ir
valstybės, ir vykdomosios valdžios vadovu (Jungtinės Amerikos Valstijos,
Egiptas); ir valstybės, ir faktiškai vyriausybės vadovu. Tokiu atveju, nors
yra savarankiškos vyriausybės vadovo pareigos, bet prezidentas ir
vyriausybė yra vienos politinės pakraipos, dar prezidentas yra ir
vadovaujančios jėgos lyderis, valstybės vadovas dominuoja ir vyriausybėje
(Prancūzija). Priklausomai nuo valstybės vadovo įgaliojimų yra skiriamos
prezidentinės, parlamentinės bei mišraus (pusiau prezidentinio) tipo
respublikos. Tačiau doktrinoje aktyviai diskutuojama dėl kriterijų,
išreiškiančių tam tikrą valdymo formą. Todėl ir Lietuvoje egzistuojanti
valdymo forma yra nuolatinių diskusijų objektas. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarimo konstatuojamojoje
dalyje nurodo, kad Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma gali būti
vertintina kaip parlamentinė respublika, turinti kai kurių mišrios (pusiau
prezidentinės) valdymo formos ypatumų.[5, psl. 733]
Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šalies
Konstitucijoje, Prezidento įstatyme bei kituose norminiuose teisės aktuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str.
jog
„Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos
valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“.
Respublikos Prezidentas vykdo dalį valstybės valdžios (Konstitucijos 5
str. l d.). Kyla klausimas, kokiai konkrečiai valdžiai priskirtinas
valstybės vadovas.
Viena vertus, pažymint jungtuką „ir“ Konstitucijos 5 straipsnio
pirmosios dalies žodžiuose „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė“, galima
teigti kad valstybės vadovas sietinas su vykdomąja valdžia. Tokį teiginį
galima papildomai pagrįsti konstituciniais Respublikos Prezidento
įgaliojimais įstatymų nustatyta tvarka teikti pilietybę (84 str. 21 p.) ar
nustatyta tvarka skirti įstatymų numatytus pareigūnus (84 str. 10
p.).[8, psl. 96]
Kita vertus, galima samprotauti, kad Respublikos Prezidentas, būdamas
susijęs tiek su įstatymų leidžiamąja, tiek su vykdomąja ir teismine
valdžia, nėra klasikinė (įprasta) vykdomosios valdžios institucija, t. y.
priskirtinas specifinei – „mišriajai“ ar „ketvirtajai“ – valdžiai.
Konkretinant prieš tai pateiktą samprotavimą, galima nurodyti, kad: a) su
įstatymu leidžiamąja valdžia Respublikos Prezidentas susijęs įgaliojimu
vetuoti įstatymus (71 str., 84 str. 24 p.); to dėka valstybės vadovas gali
kvestionuoti kolektyvinės tautos atstovybės teisinę kūrybą, nebūdamas
įgaliotas leisti įstatymus (69 str.); b) su teismine valdžia – įgaliojimu
teikti malonę nuteistiesiems (84 str. 23 p.); to dėka valstybės vadovas
gali modifikuoti teismų – teisingumą vykdančių institucijų – sprendimus,
nebūdamas teisingumą vykdančia institucija pagal Konstitucijos 109
straipsnio pirmąją dalį.[8, psl. 97]
Taigi pagal įgaliojimų apimtį ir pobūdį Respublikos Prezidentas –
įvairialypė institucija. Siauresniu požiūriu Respublikos Prezidentas,
negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisingumo, priskirtinas vykdomajai
valdžiai. Platesniu požiūriu valstybės vadovas, tik jam būdingais
įgaliojimais susijęs su įstatymu leidyba ir (iš dalies) su teisingumo
vykdymu, įkūnija specifinę – „mišriąją“ ar „ketvirtąją“-valdžią.[8, psl.
97]
2. LR prezidento įgaliojimai
Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio
gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo
kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais,
kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. Šias
galias realizuoti galima tik Konstitucijos ir įstatymų numatytos „stabdžių
ir atsvarų“ sistemos ribose. Ši sistema pašalina galimybę atsirasti
autoritariniams ar kitokiems neteisiniams valdymo metodams. Lietuvos
Respublikos 1992 m. Konstitucija, Prezidento bei Prezidento rinkimų
įstatymai yra pagrindiniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys valstybės
vadovo įgaliojimų apimtį ir ribas.
Respublikos Prezidento kompetencija pateikiama punktų eile, kuri nėra
baigtinė. Viena vertus, Konstitucijos 84 straipsnyje nenurodyti visi
Respublikos Prezidento konstituciniai veiksmai, pvz., dispozityvi įstatymų
leidybos iniciatyvos teisė (K 68 str. l d.) ar galimybė kreiptis į
Konstitucinį Teismą (K 106 str. 3 d.). Kita vertus, konstitucinis valstybės
vadovo įgaliojimų katalogas nenurodo to, kas atliekama vykdant įstatymus
(laikantis Konstitucijos nuostatos „daro viską, kas jam pavesta /…/
įstatymų“; K 77 str. 2 d.). Antai Konstitucijos 84 straipsnyje nekalbama
apie tai, kad Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia administracinių
teismų teisėjus, kurie, priimant Konstituciją, buvo numatyti kaip
fakultatyvūs (K 111 str. 2 d.). Visa tai leidžia teigti, kad Konstitucijos
84 straipsnis – daugiau imperatyvių gairių (krypčių, kuriomis
konstituciškai privalu veikti) nei dispozityvių įgaliojimų sąrašas.
Mėgaujantis sisteminiu metodu, aiškumo (ir teisinės „sistematizacijos“)
dėlei visus Konstitucijos 84 straipsnio punktus ir juose įtvirtintus
įgaliojimus E. Šileikis siūlo grupuoti, įžvelgiant jų loginį ryšį. Antai 1-
3 punktai leidžia kalbėti apie įgaliojimus, susijusius su užsienio politika
ir tarptautinėmis sutartimis. Savo ruožtu 4-9 punktai rodo įgaliojimus,
susijusius su Vyriausybės formavimu ir jos veikla (bei to nulemtus
santykius su Seimu). Tuo tarpu 10-14 punktai išreiškia įgaliojimus,
susijusius su valstybės pareigūnų skyrimu (atleidimu) ir to nulemtus
santykius su Seimu. Analogiškai 15-18 punktuose galima matyti įgaliojimus,
susijusius su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynybai.
Paskutiniai, t. y. 19-24 punktai rodo „mišrius įgaliojimus“, susijusius
tiek su valstybės vadovo integravimo funkcija (ją išreiškia malonės,
apdovanojimų ir pilietybės teikimas), tiek su sąlygine „notaro funkcija“ –
įstatymų promulgavimu, ar organizavimo funkcija – Seimo rinkimų datos
nustatymu, neeilinės Seimo sesijos šaukimu.[6, psl. 449-450]
Respublikos Prezidento įgaliojimams nustatyti Konstitucijoje yra
skirtas 84
Respublikos Prezidento įgaliojimai numatomi ir
kituose Konstitucijos straipsniuose: 58 str. 2-4 d., 64 str. 2 d., 65 str.,
68 str. l d., 70 str. l d., 71 str. 1-4 d., 72 str. 3 d., 77 str. 2 d., 84
str., 85 str., 92 str. 1-2 d., 97 str. 2 d., 100 str., 101 str. 5 d., 103
str. 1-2 d., 106 str. 3, 5 d., 112 str. 2-4 d., 114 str. 2 d., 126 str. 2
d., 133 str. 2 d., 140 str. 1-2 d., 142 str. 2 d., 144 str. 2d., 149 str. 1-
2 d.
Klasifikuojant pagal reguliavimo objektą, P. Vinkleris siūlo tokią
Respublikos Prezidento įgaliojimų klasifikaciją:
a) įgaliojimai užsienio politikoje;
b) įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu;
c) įgaliojimai, ribojantys Seimo valdžią;
d) įgaliojimai įstatymų leidybos srityje;
e) įgaliojimai atliekant konstitucinę priežiūrą;
f) įgaliojimai ginant valstybę;
g) įgaliojimai įvedant nepaprastąją padėtį;
h) įgaliojimai skiriant ir atleidžiant asmenis iš pareigų;
i) įgaliojimai sprendžiant pilietybės klausimus;
j) įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus;
k) malonės teikimo įgaliojimai.[7, psl. 91]
Kai kurių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų negalima
priskirti nė vienai iš šių kategorijų. Tai, pavyzdžiui, konstitucinis
Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimas daryti Seime metinius
pranešimus.
Be konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų, dar yra
įgaliojimai, nustatomi įstatymu. Pavyzdžiui, įstatymu nustatomas
Respublikos Prezidento įgaliojimas Lietuvos Respublikos ministro pirmininko
teikimu skirti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininką bei
narius. Apskritai, Lietuvoje stiprėja tendencija įstatymu suteikti
Respublikos Prezidentui vis daugiau įgaliojimų. Tokiam Prezidento
įgaliojimų plėtimui sukurta palanki konstitucinė bazė, numatyta
Konstitucijos 84 str. 10 p.[7, psl. 91]
Be to, daugeliui iš Konstitucijoje numatytų Lietuvos Respublikos
Prezidento įgaliojimų juos realizuojant įstatymu yra suteikiamas
normatyvinis turinys, todėl kartu su konstitucine norma turi būti
nagrinėjamos ir ją realizuojančios įstatymų normos.[7, psl. 91]
2.1. lr prezidento įgaliojimai užsienio politikoje
Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos
klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Politikos mokslų
literatūroje pabrėžiamos didelės Lietuvos Respublikos Prezidento galios
užsienio politikoje: „įgaliojimai vidaus ir užsienio politikos srityje yra
aiškiai asimetriški: pirmieji gana menki, o antrieji įspūdingi“. Lietuvos
Respublikos Prezidento įgaliojimus užsienio politikoje nustato Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 84 str. 1-3 p. Vyriausybės teikimu Prezidentas
skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio
valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių
diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia
aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Be to, šalies
vadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti.[4, psl. 743; 7, psl. 92]
Respublikos Prezidento įgaliojimas spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus. Iš visų Respublikos Prezidentui suteiktų įgaliojimų
reikšmingiausiu ir problematiškiausiu tenka laikyti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 84 str. l p. nustatomą įgaliojimą:
„Respublikos Prezidentas:
1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su
Vyriausybe vykdo užsienio politiką“.