įvadas
Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančios konstitucinę tvarką,
garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumų, aukščiausiu
lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo
valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su
įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis.
Temos aktualumas ir reikšmingumas. Respublikos Prezidento statusas –
vienas iš aktualiausių klausimų tiek Lietuvos konstitucinės teisės
istorijoje, tiek nūdienos Lietuvos valstybės konstitucinėje praktikoje. Jau
tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Respublikos Prezidento statusas buvo
tapęs demokratijos realizavimo, visuomenės politinių tradicijų vystymosi
kliuviniu. Taip pat ir šiomis dienomis gausios publikacijos spaudoje,
mokslinės konferencijos, politikos bei visuomenės veikėjų pasisakymai, o ir
pati politinė, ekonominė, socialinė, taip pat moralinė tautos ir valstybės
raida verčia atkreipti dėmesį į Respublikos Prezidento statusą, ieškoti
būdų, kaip Respublikos Prezidento statusas galėtų būti efektyvesnis
sprendžiant visuomenės ir valstybės problemas.
Nė viena kita Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliai
pateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta pagal konstitucinį
statusą, kaip valstybės vadovo institucija. Būta ir kolegialaus
(triumviratiško), ir vienašmenio valstybės, leidusio ne tik dekretus, bet
ir įstatymus, galėjusio pirmininkauti ir Valstybės gynimo tarybos, ir
Vyriausybės posėdžiams, rinkto tiek Seimo, tiek specialiųjų rinkikų ir visų
piliečių trejiems, penkeriems ir septyneriems metams. Visa tai turi
įtakos, kad visuomenėje ir jurisprudencijoje iki šiol nėra konceptualiai
(iš esmės) vieningo Respublikos Prezidento funkcinės paskirties ir leistino
ar deramo „politinio aktyvumo“ supratimo.
Darbo objektas. Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija ir
įgaliojimai.
Darbo tikslas. Analizuojant literatūrą išsiaiškinti kokie yra Lietuvos
Respublikos Prezidento įgaliojimai ir kompetencija.
Darbo uždaviniai:
– aptarti valstybės vadovo sampratą;
– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimus: užsienio politikoje;
krašto apsaugoje, santykiuose su Seimu Vyriausybė ir teismine valdžia;
skirti ir atleisti valstybės pareigūnus; skirti valstybinius apdovanojimus;
spręsti pilietybės, malonės teikimo klausimus;
– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimų pasibaigimą;
– aptarti kokius įgaliojimus valstybės vadovas turėjo pagal 1922
m., 1928 m., ir 1938 m. Konstitucijas.
1. valstybės vadovo samprataValstybės vadovo sąvokos neapibrėžtumo negalima pašalinti taikant
pažodinį aiškinimo metodą. Pažodinis aiškinimas ne tik neatskleistų
reikiamo teisinio turinio, bet ir suponuotų ydingą mintį, kad Respublikos
Prezidentas yra pagrindinė ar svarbiausia institucija, kuri panašiai kaip
„vadovaujanti ir vairuojanti jėga“ pakylėta „virš“ valstybės, t. y. gali
vadovauti kiekvienai kitai institucijai, pavyzdžiui,Vyriausybei ar
teismams. Taigi pažodinis interpretavimas sudarytų klaidingą įspūdį, kad
Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis prieštarauja 5 straipsnio
pirmajai daliai (valdžių atskyrimo principui), tuo paneigiant Konstitucijos
vientisumo principą (6 str. l d.).[8, psl. 94]
Vadinasi, valstybės vadovo sąvoka atskleistina, taikant kitus
aiškinimo metodus, visų pirma istorinį, lyginamąjį ir sisteminį metodus.
Istoriniu ir lyginamuoju požiūriu valstybės vadovo rango suteikimas
Respublikos Prezidentui nėra Lietuvos Respublikos teisinės kūrybos ypatumas
ar naujadaras, neturintis atitikmens. Tiesa, analogiškos nuostatos nėra
Lietuvos valstybės 1918-1928 m. konstitucijose. Tačiau pagal 1938 metų, t.
y. paskutinės tarpukario Lietuvos valstybės Konstituciją (3 str. l d. ir 2
d.), respublikos priešakyje yra Respublikos Prezidentas, vadovaujantis
valstybei. Taigi dabartinės Konstitucijos 77 straipsnio pirmąją dalį galima
atitinkamai suprasti ir aiškinti pagal konstitucinį perimamumą
(nuoseklumą). Tuo labiau kad Lietuvos Respublikos 1990 m. Laikinasis
Pagrindinis Įstatymas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką kvalifikavo kaip
aukščiausią valstybės pareigūną, atstovaujantį valstybei tarptautiniuose
santykiuose (86 str. l d.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvai
artimų (geopolitiniu požiūriu ir pagal konstitucijų priėmimo politines
aplinkybes) valstybių – Estijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, Bulgarijos
– galiojančiose konstitucijose šių valstybių prezidentai taip pat
apibūdinami žodžiais „valstybės vadovas“.[8, psl. 95]
Sisteminiu požiūriu Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis susijusi
su to paties straipsnio antrąja dalimi. Pagal ją, Respublikos Prezidentas
privalo daryti tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Taigi Seimas,
būdamas savarankiška įstatymų leidžiamoji institucija pagal valdžių
atskyrimo principą, gali pavesti Respublikos Prezidentui spręsti kurį
nors
valdymo klausimą, net jei to jis nepageidauja. Ir atvirkščiai -Seimas gali
panaikinti ankstesnio Seimo pavedimus Respublikos Prezidentui, nors šis tam
nepritaria. Pavyzdžiui, priešingai Respublikos Prezidento nuomonei, Seimas
1997 m. kovo 13 d. pakeitė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnį, siekdamas
įtvirtinti, kad generalinį prokurorą skiria ne Respublikos Prezidentas, bet
Seimas (nors pagal pirminę minėto įstatymo redakciją generalinį prokurorą
skyrė Respublikos Prezidentas). Visa tai suponuoja mintį, kad valstybės
vadovo rangą ydinga pernelyg sureikšminti, neigiant kitų valdžios
institucijų – Seimo, Vyriausybės ir teismų – konstitucines galias dalyvauti
vadovaujant valstybei. Tokią mintį galima papildomai pagrįsti, pavyzdžiui,
konstituciniais Seimo įgaliojimais iš naujo priimti Respublikos Prezidento
grąžiną įstatymą (72 str.), naikinti Respublikos Prezidento sprendimą
įvesti karo padėtį (144 str. 2 d.) taip pat įstatymiškai nustatyta
policijos generalinio komisaro skyrimo (atleidimo) procedūra, pagal kurią
Respublikos Prezidento sprendimą lemia atitinkamas Vyriausybės teikimas.
Pažymėtini ir įstatymo galią turintys Konstitucinio Teismo nutarimai,
kuriais valstybės vadovo dekretas ar tautos atstovybės įstatymas gali būti
pripažintas antikonstituciniu.[8, psl. 96]
Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose.
Monarchijose valstybės vadovo funkcijas vykdo monarchas (imperatorius,
karalius, didysis hercogas, šeichas, cmiras), respublikose – prezidentai.
Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtys yra
nevienodos. Vienose šalyse jų funkcijos yra nominalios, kitose – realios.
Tačiau visų valstybių vadovams yra suteikti išskirtiniai (būdingi tik šiam
pareigūnui) įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir už
jos ribų. Atstovaujamoji funkcija pasireiškia teisinėmis galiomis,
suteikiančiomis valstybės vadovui tam tikrus valdžios įgaliojimus (teisę
pasirašyti tarptautines sutartis, skirti savo atstovus šalies
regionuose).[5, psl. 732]
Valstybės vadovo teisinę ir faktinę padėtį lemia konkrečios šalies
istorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Konstitucinės monarchijos
šalyse (Danija, Švedija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Japonija bei kt.)
valstybės vadovai „karaliauja bet ne valdo“. Todėl šių šalių valstybių
vadovų funkcijos vertintinos tik kaip atstovaujamosios – reprezentacinės.
Panašias galias turi parlamentinių respublikų (Italija, Čekija, Vokietija,
Latvija ir kt.) vadovai – prezidentai. Tačiau prezidentinių (JAV, Meksika,
Urazilija ir kt.) bei pusiau prezidentinių (Prancūzija ir kt.) valstybių
vadovai yra ryškūs vykdomosios valdžios atstovai ir dalyviai, turintys
plačius įgaliojimus.[5, psl. 732]
Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybinės valdžios sistemoje,
tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios,
vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas
kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai
priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar
teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su
visomis trimis valdžiomis. Prezidentas įstatymų kūrybos procese naudojasi
veto teise, turi galimybe skirti teisėjus bei suteikti malone
nuteistiesiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos
vykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėse
prezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su vyriausybe.
Prezidentinėse valstybėse šalies vadovas taip pat yra ir vykdomosios
valdžios vadovas.[5, psl. 733]
Kaip jau buvo minėta, Prezidentas valstybinės valdžios sistemoje gali
turėti skirtingus įgaliojimus: būti tik valstybės vadovu (Vokietija); ir
valstybės, ir vykdomosios valdžios vadovu (Jungtinės Amerikos Valstijos,
Egiptas); ir valstybės, ir faktiškai vyriausybės vadovu. Tokiu atveju, nors
yra savarankiškos vyriausybės vadovo pareigos, bet prezidentas ir
vyriausybė yra vienos politinės pakraipos, dar prezidentas yra ir
vadovaujančios jėgos lyderis, valstybės vadovas dominuoja ir vyriausybėje
(Prancūzija). Priklausomai nuo valstybės vadovo įgaliojimų yra skiriamos
prezidentinės, parlamentinės bei mišraus (pusiau prezidentinio) tipo
respublikos. Tačiau doktrinoje aktyviai diskutuojama dėl kriterijų,
išreiškiančių tam tikrą valdymo formą. Todėl ir Lietuvoje egzistuojanti
valdymo forma yra nuolatinių diskusijų objektas. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarimo konstatuojamojoje
dalyje nurodo, kad Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma gali būti
vertintina kaip parlamentinė respublika, turinti kai kurių mišrios (pusiau
prezidentinės) valdymo formos ypatumų.[5, psl. 733]
Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šalies
Konstitucijoje, Prezidento įstatyme bei kituose norminiuose teisės aktuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str.
jog
„Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos
valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“.
Respublikos Prezidentas vykdo dalį valstybės valdžios (Konstitucijos 5
str. l d.). Kyla klausimas, kokiai konkrečiai valdžiai priskirtinas
valstybės vadovas.
Viena vertus, pažymint jungtuką „ir“ Konstitucijos 5 straipsnio
pirmosios dalies žodžiuose „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė“, galima
teigti kad valstybės vadovas sietinas su vykdomąja valdžia. Tokį teiginį
galima papildomai pagrįsti konstituciniais Respublikos Prezidento
įgaliojimais įstatymų nustatyta tvarka teikti pilietybę (84 str. 21 p.) ar
nustatyta tvarka skirti įstatymų numatytus pareigūnus (84 str. 10
p.).[8, psl. 96]
Kita vertus, galima samprotauti, kad Respublikos Prezidentas, būdamas
susijęs tiek su įstatymų leidžiamąja, tiek su vykdomąja ir teismine
valdžia, nėra klasikinė (įprasta) vykdomosios valdžios institucija, t. y.
priskirtinas specifinei – „mišriajai“ ar „ketvirtajai“ – valdžiai.
Konkretinant prieš tai pateiktą samprotavimą, galima nurodyti, kad: a) su
įstatymu leidžiamąja valdžia Respublikos Prezidentas susijęs įgaliojimu
vetuoti įstatymus (71 str., 84 str. 24 p.); to dėka valstybės vadovas gali
kvestionuoti kolektyvinės tautos atstovybės teisinę kūrybą, nebūdamas
įgaliotas leisti įstatymus (69 str.); b) su teismine valdžia – įgaliojimu
teikti malonę nuteistiesiems (84 str. 23 p.); to dėka valstybės vadovas
gali modifikuoti teismų – teisingumą vykdančių institucijų – sprendimus,
nebūdamas teisingumą vykdančia institucija pagal Konstitucijos 109
straipsnio pirmąją dalį.[8, psl. 97]
Taigi pagal įgaliojimų apimtį ir pobūdį Respublikos Prezidentas –
įvairialypė institucija. Siauresniu požiūriu Respublikos Prezidentas,
negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisingumo, priskirtinas vykdomajai
valdžiai. Platesniu požiūriu valstybės vadovas, tik jam būdingais
įgaliojimais susijęs su įstatymu leidyba ir (iš dalies) su teisingumo
vykdymu, įkūnija specifinę – „mišriąją“ ar „ketvirtąją“-valdžią.[8, psl.
97]
2. LR prezidento įgaliojimai
Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio
gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo
kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais,
kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. Šias
galias realizuoti galima tik Konstitucijos ir įstatymų numatytos „stabdžių
ir atsvarų“ sistemos ribose. Ši sistema pašalina galimybę atsirasti
autoritariniams ar kitokiems neteisiniams valdymo metodams. Lietuvos
Respublikos 1992 m. Konstitucija, Prezidento bei Prezidento rinkimų
įstatymai yra pagrindiniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys valstybės
vadovo įgaliojimų apimtį ir ribas.
Respublikos Prezidento kompetencija pateikiama punktų eile, kuri nėra
baigtinė. Viena vertus, Konstitucijos 84 straipsnyje nenurodyti visi
Respublikos Prezidento konstituciniai veiksmai, pvz., dispozityvi įstatymų
leidybos iniciatyvos teisė (K 68 str. l d.) ar galimybė kreiptis į
Konstitucinį Teismą (K 106 str. 3 d.). Kita vertus, konstitucinis valstybės
vadovo įgaliojimų katalogas nenurodo to, kas atliekama vykdant įstatymus
(laikantis Konstitucijos nuostatos „daro viską, kas jam pavesta /…/
įstatymų“; K 77 str. 2 d.). Antai Konstitucijos 84 straipsnyje nekalbama
apie tai, kad Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia administracinių
teismų teisėjus, kurie, priimant Konstituciją, buvo numatyti kaip
fakultatyvūs (K 111 str. 2 d.). Visa tai leidžia teigti, kad Konstitucijos
84 straipsnis – daugiau imperatyvių gairių (krypčių, kuriomis
konstituciškai privalu veikti) nei dispozityvių įgaliojimų sąrašas.
Mėgaujantis sisteminiu metodu, aiškumo (ir teisinės „sistematizacijos“)
dėlei visus Konstitucijos 84 straipsnio punktus ir juose įtvirtintus
įgaliojimus E. Šileikis siūlo grupuoti, įžvelgiant jų loginį ryšį. Antai 1-
3 punktai leidžia kalbėti apie įgaliojimus, susijusius su užsienio politika
ir tarptautinėmis sutartimis. Savo ruožtu 4-9 punktai rodo įgaliojimus,
susijusius su Vyriausybės formavimu ir jos veikla (bei to nulemtus
santykius su Seimu). Tuo tarpu 10-14 punktai išreiškia įgaliojimus,
susijusius su valstybės pareigūnų skyrimu (atleidimu) ir to nulemtus
santykius su Seimu. Analogiškai 15-18 punktuose galima matyti įgaliojimus,
susijusius su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynybai.
Paskutiniai, t. y. 19-24 punktai rodo „mišrius įgaliojimus“, susijusius
tiek su valstybės vadovo integravimo funkcija (ją išreiškia malonės,
apdovanojimų ir pilietybės teikimas), tiek su sąlygine „notaro funkcija“ –
įstatymų promulgavimu, ar organizavimo funkcija – Seimo rinkimų datos
nustatymu, neeilinės Seimo sesijos šaukimu.[6, psl. 449-450]
Respublikos Prezidento įgaliojimams nustatyti Konstitucijoje yra
skirtas 84
Respublikos Prezidento įgaliojimai numatomi ir
kituose Konstitucijos straipsniuose: 58 str. 2-4 d., 64 str. 2 d., 65 str.,
68 str. l d., 70 str. l d., 71 str. 1-4 d., 72 str. 3 d., 77 str. 2 d., 84
str., 85 str., 92 str. 1-2 d., 97 str. 2 d., 100 str., 101 str. 5 d., 103
str. 1-2 d., 106 str. 3, 5 d., 112 str. 2-4 d., 114 str. 2 d., 126 str. 2
d., 133 str. 2 d., 140 str. 1-2 d., 142 str. 2 d., 144 str. 2d., 149 str. 1-
2 d.
Klasifikuojant pagal reguliavimo objektą, P. Vinkleris siūlo tokią
Respublikos Prezidento įgaliojimų klasifikaciją:
a) įgaliojimai užsienio politikoje;
b) įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu;
c) įgaliojimai, ribojantys Seimo valdžią;
d) įgaliojimai įstatymų leidybos srityje;
e) įgaliojimai atliekant konstitucinę priežiūrą;
f) įgaliojimai ginant valstybę;
g) įgaliojimai įvedant nepaprastąją padėtį;
h) įgaliojimai skiriant ir atleidžiant asmenis iš pareigų;
i) įgaliojimai sprendžiant pilietybės klausimus;
j) įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus;
k) malonės teikimo įgaliojimai.[7, psl. 91]
Kai kurių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų negalima
priskirti nė vienai iš šių kategorijų. Tai, pavyzdžiui, konstitucinis
Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimas daryti Seime metinius
pranešimus.
Be konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų, dar yra
įgaliojimai, nustatomi įstatymu. Pavyzdžiui, įstatymu nustatomas
Respublikos Prezidento įgaliojimas Lietuvos Respublikos ministro pirmininko
teikimu skirti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininką bei
narius. Apskritai, Lietuvoje stiprėja tendencija įstatymu suteikti
Respublikos Prezidentui vis daugiau įgaliojimų. Tokiam Prezidento
įgaliojimų plėtimui sukurta palanki konstitucinė bazė, numatyta
Konstitucijos 84 str. 10 p.[7, psl. 91]
Be to, daugeliui iš Konstitucijoje numatytų Lietuvos Respublikos
Prezidento įgaliojimų juos realizuojant įstatymu yra suteikiamas
normatyvinis turinys, todėl kartu su konstitucine norma turi būti
nagrinėjamos ir ją realizuojančios įstatymų normos.[7, psl. 91]
2.1. lr prezidento įgaliojimai užsienio politikoje
Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos
klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Politikos mokslų
literatūroje pabrėžiamos didelės Lietuvos Respublikos Prezidento galios
užsienio politikoje: „įgaliojimai vidaus ir užsienio politikos srityje yra
aiškiai asimetriški: pirmieji gana menki, o antrieji įspūdingi“. Lietuvos
Respublikos Prezidento įgaliojimus užsienio politikoje nustato Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 84 str. 1-3 p. Vyriausybės teikimu Prezidentas
skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio
valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių
diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia
aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Be to, šalies
vadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti.[4, psl. 743; 7, psl. 92]
Respublikos Prezidento įgaliojimas spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus. Iš visų Respublikos Prezidentui suteiktų įgaliojimų
reikšmingiausiu ir problematiškiausiu tenka laikyti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 84 str. l p. nustatomą įgaliojimą:
„Respublikos Prezidentas:
1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su
Vyriausybe vykdo užsienio politiką“.
Ar realizuodamas pastarąjį jam suteiktą įgaliojimą Respublikos
Prezidentas yra įgaliotas ir realiai gali nulemti daugelį esminės svarbos
sprendimų valstybėje? Ar, pavyzdžiui, realizuodamas šią Konstitucijos normą
jis galėjo priimti sprendimą, ar derybose dėl Lietuvos stojimo į Europos
Sąjungą iš tiesų verta aukoti Ignalinos atominę elektrinę? Reikia pastebėti
– nė vienu iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentas nebuvo pagrindinis
sprendimus priimantis veikėjas. Pavyzdžiui, sutartis su „Williams“ pasirašė
Vyriausybė. Atstovaudamas Europos Sąjungos valstybių interesams, Seimas
2000 m. gegužės 5 d. Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojo
bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymu nustatė, jog Ignalinos AE pirmojo
bloko eksploatavimo darbai turi būti baigti iki 2005 m. sausio l d.[7, psl.
97]
Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui priklauso
spręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kurie pagal kitas
Konstitucijos normas nėra priskirti kitų valstybės institucijų
kompetencijai. Respublikos Prezidentui Lietuvoje pagal Konstitucijos 84
str. l p. turi priklausyti spręsti šiuos pagrindinius užsienio politikos
klausimus:
a) diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis užmezgimas, jų
pobūdžio nustatymas bei diplomatinių santykių nutraukimas;
b) dalyvavimas kuriant tarptautinius papročius;
c) sprendimų dėl stojimo į tarptautines organizacijas bei dalyvavimo
jose priėmimas;
d) reikalavimų pareiškimas pagal tarptautinę
teisę, atsakymas į tokius
reikalavimus ir sprendimo priėmimas dėl priemonių, skirtų šiems ginčams
spręsti, panaudojimo;
e) bendros valstybės pozicijos ir pozicijos kitų valstybių atžvilgiu
nustatymas bei jų keitimas;
f) ėmimasis pagal kompetenciją veiksmų, reikalingų, tinkamai
sureguliuoti ir realizuoti valstybės tarptautinius santykius, pvz.,
realizuojant savo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, atitinkamų įstatymu
projektu telkimas;
g) kreipimasis į Konstitucinį Teismą, dėl tarptautinių sutarčių
atitikimo Konstitucijai pagal Konstitucijos 105 str. 3 d. 3 p.[7, psl. 99]
Šis sąrašas yra tik pavyzdinis. Tai reiškia, jog ir kitos
tarpvalstybinių arba santykių tarp valstybės ir tarptautinių organizacijų
problemos gali būti suvokiamos kaip pagrindiniai užsienio politikos
klausimai. Iškyla problema – kaip atriboti Konstitucijos 84 str. l p.
minimus pagrindinius užsienio politikos klausimus nuo ne pagrindinių,
kuriuos gali spręsti kitos valstybės institucijos.[7, psl. 100]
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos
Prezidentui paveda spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus. Tai
reiškia, jog Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją įgaliojamas pats
asmeniškai, savo įsitikinimu, priimti sprendimą pagrindiniais užsienio
politikos klausimais. Kitų valstybės institucijų arba tarptautinių
organizacijų ir užsienio valstybių pozicija šios Respublikos Prezidento
prerogatyvos nesuvaržo.[7, psl. 100]
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos
Prezidentas įgaliojamas ne tik spręsti užsienio politikos klausimus, bet ir
juos vykdyti. Šis Respublikos Prezidento įgaliojimas vykdyti užsienio
politiką pagrindiniais klausimais loginiais ryšiais susijęs su jo kaip
pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija – jei
Prezidentas priima sprendimą užsienio politikos klausimais, jis gali tai
nedelsdamas pradėti vykdyti.
Pagal Konstitucijos 84 str. l p. užsienio politikos vykdymas
Respublikos Prezidentui pavedamas „kartu su Vyriausybe“. Respublikos
Prezidentas yra principinis pagrindinių užsienio politikos klausimų
sprendimo subjektas, pagrindinis jos vykdytojas. Jis gali pats imtis
vykdyti savo priimtą sprendimą ir jį užbaigti pasirašydamas tarptautinę
sutartį. Tačiau jei Prezidentas nenori aktyviai vykdyti savo priimto
sprendimo, jo sprendimo vykdymo iniciatyvą gali perleisti Vyriausybei ir
Užsienio reikalų ministerijai.[7, psl. 101]
Vyriausybei pagal Konstituciją projektuojamas vaidmuo vykdant užsienio
politiką tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aktyviai užsienio politiką
vykdys pats Respublikos Prezidentas ir kiek jis pats kvies ir remsis
Vyriausybe, turinčia daug didesnį žmonių ir techninį potencialą. Pagal
Konstituciją nebūdama įgaliota priimti sprendimus pagrindiniais užsienio
politikos klausimais Vyriausybė pagal Konstitucijos 84 str. l p. turi
padėti Respublikos Prezidentui įgyvendinti valstybės užsienio politiką. Nuo
paties Respublikos Prezidento aktyvumo priklauso, ar Vyriausybei ir
Užsienio reikalų ministerijai teks žymesnis vaidmuo vykdant valstybės
užsienio politiką. Nebūdama įgaliota spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija neturėtų
kelti pretenzijos dominuoti valstybės užsienio politikoje tiek pagrindinių
užsienio politikos klausimų sprendimo, tiek jų vykdymo atžvilgiu.[7, psl.
102]
Respublikos Prezidento kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus konstituciniai apribojimai. Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. suteikta kompetencija
spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus yra saistoma daugybės
konstitucinių apribojimų. Juos galima skirstyti į materialinius ir
institucinius. Instituciniai apribojimai išdėstyti aukščiau, todėl toliau
nurodomi konstituciniai Respublikos Prezidento įgaliojimo spręsti
pagrindinius užsienio politikos klausimus materialiniai apribojimai: tai,
visų pirma, jam suteiktą kompetenciją spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus apriboja Konstitucijos l str. norma, pagal kurią
„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Ši
konstitucinė norma kartu yra pamatinis valstybės principas. Respublikos
Prezidento sprendimai pagrindiniais užsienio politikos klausimais turi
nepažeisti Konstitucijos – nebūti nukreipti prieš Lietuvos valstybingumą,
demokratiją, taip pat respublikinę valdymo formą.[7, psl. 103]
Respublikos Prezidentas yra saistomas Lietuvos valstybės užsienio
politikos principų: jis turi vadovautis visuotinai pripažintais
tarptautinės teisės principais, siekti užtikrinti šalies saugumą ir
nepriklausomybę, taip pat piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei
laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos
kūrimo.[1 – 135 str.]
Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius užsienio
politikos
klausimus suvaržo ir kitos Konstitucijos normos: tai
Konstitucijos 135 str. 2 d. norma, pagal kurią „Lietuvos Respublikoje karo
propaganda yra draudžiama“, Konstitucijos 136 str. norma, pagal kurią
„Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai
neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei”. Prie tokių
Respublikos Prezidento valią užsienio politikoje suvaržančių normų
priskirtina ir Konstitucijos 137 str. norma, teigianti, kad „Lietuvos
Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio
valstybių karinių bazių“ .[7, psl. 103]
Gana žymiai Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius
užsienio politikos klausimus suvaržo Lietuvos Respublikos Konstitucijos
sudedamosios dalies – Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos
Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas“ išdėstytos normos,
reikalaujančios niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS
pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias
valstybių sąjungas bei sandraugas, nes tokia veikla laikoma priešiška
Lietuvos nepriklausomybei. Atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Taip
pat, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos,
Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių šalių karinių bazių ir
kariuomenės dalinių.[7, psl. 104]
Be šių konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencijos
spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus apribojimų, tam tikri
šios jo kompetencijos apribojimai išplaukia iš Respublikos Prezidento
priesaikos teksto. Prisiekdamas Respublikos Prezidentas be kita ko
įsipareigoja „saugoti Lietuvos žemių vientisumą“, taip pat „visomis
išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę“.[2 – 3 str.]
Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus, susijusius su Europos Sąjunga ir NATO. Europos
Sąjungos sutarties (Amsterdamo redakcija) 11 straipsnis nustato, kad
„Sąjunga išvysto ir įgyvendina bendrą užsienio – ir saugumo politiką visais
užsienio ir saugumo politikos klausimais“. Todėl ES sutarties 12
straipsnis:
a) nustato bendrus užsienio ir saugumo politikos principus;
b) priima sprendimus dėl bendrų strategijų;
c) imasi bendrų akcijų;
d) išreiškia bendras pozicijas.[7, psl. 104]
Bendros akcijos ir bendrų pozicijų išreiškimas suvokiami kaip bendros
užsienio ir saugumo politikos priemonės.[7, psl. 104]
Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika yra ne kas kita
kaip valstybių narių veiklos koordinavimas. Bendros ES užsienio ir saugumo
politikos atveju valstybių aukščiausiųjų institucijų, turinčių teisę
spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus, įgaliojimai neperduodami
ES institucijoms. Sprendimai dėl bendros ES užsienio ir saugumo politikos
priimami vienbalsiai, tad kiekviena valstybė aktyviai balsuodama gali
užblokuoti sprendimų šiais klausimais priėmimą. Kai bendros strategijos
pagrindu priimamas sprendimas dėl bendros akcijos, bendros pozicijos arba
kito sprendimo arba nusprendžiama dėl bendros akcijos arba bendros
pozicijos įgyvendinimo priemonių, tai sprendimą ES Taryba priima
kvalifikuota dauguma. Tačiau, jei bet kuri ES Tarybos narė „dėl svarbių
nacionalinės politikos priežasčių“, kurias ji turi nurodyti, pareikštų, kad
nesutinka su ES Tarybos sprendimu, tai sprendimas kvalifikuota dauguma bus
nepriimtas. Todėl darytina išvada, jog Respublikos Prezidento konstitucinės
kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ES teisė
nesuvaržo.[7, psl. 104]
NATO sprendimų priėmimo pagrindinė institucija yra Šiaurės Atlanto
Taryba. Nors kiekvienai šaliai Šiaurės Atlanto Taryboje atstovauja
ambasadoriaus rangą turintis nuolatinis atstovas, taryba gali susitikti ir
ministrų lygiu arba Valstybių (vyriausybių) vadovų lygiu. Sprendimai
Šiaurės Atlanto Taryboje priimami remiantis vieningu ir bendru sutarimu, o
balsavimo ar daugumos metodu pagrįsto sprendimų priėmimo procedūros nėra.
Kiekviena šalis išlaiko visišką suverenumą ir atsakomybę už savo veiksmus.
Todėl Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus ir šiuo atveju lieka nesuvaržyta.[7, psl. 105]
Respublikos Prezidento įgaliojimai pasirašyti tarptautines sutartis ir
teikti jas Seimui ratifikuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 2
p. numato, jog Respublikos Prezidentas:
– pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti.
Didelė dalis svarbiausių užsienio politikos klausimų reguliuojami
pasirašant ir ratifikuojant tarptautines sutartis. Kaip reguliuojančios
svarbiausius užsienio politikos klausimus turi būti suprastos tik tokios
sutartys, kuriomis nustatomas reguliavimas reikšmingas valstybės
egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių
bendruomenėje. Galima teigti, jog tai – pačios svarbiausios tarptautinės
sutartys. Lietuvos Respublikoje pačių
svarbiausių tarptautinių sutarčių
rūšys įtvirtinamos Lietuvos pozityvinėje teisėje – visų pirma Konstitucijos
138 str. l d. Konstitucijoje įtvirtinamas reguliavimas detaliai
realizuojamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str.
l d. Tokiomis normomis įtvirtintų sutarčių rūšių svarbos pačiam valstybės
egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių
bendruomenėje turi šios tarptautinės sutartys:
a) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo,
išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;
b) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio
pagalbos, taip pat dėl valstybės gynimo;
c) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos
sutartys;
d) dėl valstybės ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio