Prievolių atsiradimas
5 (100%) 1 vote

Prievolių atsiradimas

1121

TURINYS

ĮVADAS 3

PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO PAGRINDŲ RŪŠYS 5

SANDORIAI 6

DELIKTAI 7

KVAZISUTARTYS 8

ĮSTATYMAS 8

PAGRINDŲ TARPUSAVIO SANTYKIS 10

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12

ĮVADAS

Privatinės teisės požiūriu prievolė yra įstatyme numatytais pagrindais atsirandantis dviejų ar daugiau asmenų civilinis teisinis santykis, kai šie vienas kitam turi tam tikras teises ir pareigas, o jų įgyvendinimas užtikrintas galimybe taikyti teisines sankcijas.

Prievolė kartu išreiškia ir tam tikrą asmens laisvės ribojimą – asmuo, esantis prievolinio santykio subjektas, nebegali elgtis taip, kaip jam šauna į galvą. Jis privalo elgtis taip, kaip reikalauja konkrečios prievolės turinys. Būtent dėl šios priežasties, t.y. dėl to, kad prievolė yra vienas iš asmens laisvės ribojimo būdų, labai svarbu išsiaiškinti prievolių atsiradimo pagrindus.

Fizinių ir juridinių asmenų veiksmai sudaro prievolės atsiradimo pagrindą tada, jeigu galiojantys įstatymai suteikia jiems juridinių faktų reikšmę ir sieja su jais prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą.

Kaip žinome, juridiniai faktai, jų sudėtys pagal savo santykį su žmogaus veiksmais gali būti priklausomi ir nepriklausomi nuo jo valios. Dauguma jų priklausomi nuo žmogaus valios, nes žmogus, siekdamas patenkinti savo poreikius, yra objektyviai verčiamas užmegzti prievolinius santykius su kitais žmonėmis, juridiniais asmenimis, valstybe. Reikia pabrėžti, kad juridinių faktų reikšmė prievolei atsirasti priklauso nuo to, kokią reikšmę jiems suteikia galiojantys įstatymai. Be to, kiekvienas žmogus, juridinis asmuo savo veiksmais gali sukurti sau tiktai tokias subjektines teises ir pareigas, kurias leidžia jo subjektiškumas.PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO PAGRINDŲ RŪŠYS

Senovės romėnų teisė skyrė keturis prievolių atsiradimo pagrindus: sutartį (teisėtą valinį dviejų asmenų susitarimą); kvazisutartį (teisėtą aktą, kuriam atlikti nereikia dviejų asmenų susitarimo); deliktą (neteisėtą tyčinį veiksmą). Šia prievolių atsiradimo pagrindų klasifikacija vadovautasi iki pat XVIII amžiaus, kai R.Pothier nurodė penktąjį prievolių atsiradimo pagrindą – įstatymą.

Ne visi autoriai sutinka su tokia klasifikacija. Pavyzdžiui, R.Savatier teigia, kad yra vienintelis prievolių atsiradimo pagrindas – įstatymas. Jo nuomone, pozityvioji teisė nustato juridinius faktus, kuriais remiantis atsiranda prievolės, – sutartis, deliktus, kita. Todėl, anot R.Savatier, negalima pripažinti, kad prievolės atsiradimo pagrindas yra sutartis ar deliktas.jeigu nebūtų įstatymo, kuris numatytų sutartį ar deliktą kaip prievolės atsiradimo pagrindą, nebūtų ir prievolių.

Iš tiesų pozityvioji teisė numato tam tikrus juridinius faktus, kuriems įvykus atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Todėl tiksliau būtų teigti, kad prievolių atsiradimo pagrindas yra įstatyme numatyti juridiniai faktai.

Taigi prievolės pagrindu yra laikytinas juridinis faktas (arba faktinė sudėtis), sukuriantis dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko, santykį. Kitaip tariant, prievolės pagrindas yra jos šaltinis.

Civilinio Kodekso (CK) 6.2 straipsnyje prievolių atsiradimas apibrėžiamas taip: „Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius“. Šiame CK straipsnyje pakartojama CK 1.136 straipsnio nuostata, kurioje įtvirtinti civilinių teisių atsiradimo pagrindai yra ir prievolių atsiradimo pagrindai.

Vis dėlto, CK 6.2 straipsnyje pateikta norma nepateikia išsamaus prievolių atsiradimo pagrindų, t.y. jų šaltinių sąrašo. Tačiau sisteminė CK analizė leidžia daryti išvadą esant penkis prievolių atsiradimo pagrindus: tai vienašaliai sandoriai, daugiašaliai sandoriai (sutartys), deliktai, kvazisutartys (pvz., kito asmens reikalų tvarkymas be pavedimo, lošimo ir lažybų, nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo) ir įstatymai.

Nustatyti prievolės atsiradimo pagrindą vien teoriniu atžvilgiu nėra svarbu. Ne mažiau svarbus šis klausimas ir praktiškai. Atsižvelgiant į prievolės atsiradimo pagrindus, įstatyme nustatyti skirtingi ieškinio senaties terminai (pvz., reikalavimams, kylantiems iš deliktinių prievolių, dažniausiai taikomas sutrumpintas trejų metų terminas, o reikalavimams, kylantiems iš sutartinių prievolių, – bendras dešimties metų senaties terminas, skirtingi pažeistos teisės gynybos būdai (pvz., netesybos, nuostoliai ir kt.), skirtingai sprendžiamas ir skolininko kaltės klausimas (pvz., vienu atveju civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, kitu – tik esant kaltei), skirtingai skaičiuojami nuostoliai ir pan. Taigi prievolės atsiradimo pagrindas lemia jos pobūdį ir ją individualizuoja. Todėl norint teisingai taikyti prievolių teisės normas, būtina tiksliai nustatyti prievolės atsiradimo pagrindą.neteisingai kvalifikavus teisinį santykį, bus neteisingai taikoma ir teisės norma. Pavyzdžiui, viena šalis kitai padovanojo butą. Apdovanotoji šalis suteikė dovanotojui naują butą nuomos teise ir įsipareigojo parduoti jį nuomininkui lengvatinėmis sąlygomis. Šiuo atveju šalių sutartinius santykius kasacinis teismas, sprendęs šalių ginčą, kvalifikavo ne kaip dovanojimo, o kaip iš mainų sutarties atsiradusius prievolinius teisinius
santykius.

SANDORIAI

CK 6.2 straipsnyje kaip pirmas prievolių atsiradimo pagrindas nurodyti sandoriai. Tai nėra atsitiktinis dalykas. Vienas iš pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų ir yra būtent šalių susitarimas. Šitaip CK sureikšmina prievolės šalių valią, arba individualią jų laisvę. Tokia CK nuostata Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, kaip Lietuvos ūkio gyvavimo pagrindo, idėją.

CK 1.63 straipsnyje skiriami vienašaliai ir dvišaliai (daugiašaliai) sandoriai. Taigi, pagal CK 6.2 straipsnį, prievolės atsiradimo pagrindas gali būti tiek vienašalis, tiek dvišalis (daugiašalis) sandoris.

Vienašaliai sandoriai, kaip prievolių atsiradimo pagrindas, turi tą ypatumą, kad tiesiogiai iš jų prievoliniai santykiai su asmeniu, kuriam jie adresuoti neatsiranda, nes reikia ir kito asmens valios išreiškimo, t.y. atlikti veiksmus, kurie yra būtini prievolei atsirasti. Prievoles sukuria tokie vienašaliai sandoriai kaip įgaliojimo išdavimas arba panaikinimas, testamento surašymas, palikimo priėmimas, vertybinio popieriaus (čekio, vekselio) išleidimas, indosamentas, sandorio patvirtinimas, viešo atlyginimo pažadėjimas, viešo konkurso paskelbimas ir panašiai. Pavyzdžiui, CK 575 straipsnio 1-oji dalis numato, kad kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, tiek priklausantiems įstatyminių įpėdinių ratui, nepriklausantiems jam. Tačiau nereiškia, kad šie asmenys iš karto tampa paveldėjimo teisinio santykio šalimis, ir jiems atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos. Kaip jau buvo minėta, turi būti išreikšta jų valia, kad jie sutinka priimti palikimą.

Dažniausiai prievolės atsiranda iš dvišalių (daugiašalių) sandorių, t.y. sutarčių. Tokias prievoles priimta vadinti sutartinėmis. Sutarties ir prievolės santykis būtų toks: sutartis yra sandoris, t.y. valinis dviejų ar daugiau asmenų veiksmas, išreiškiantis suderintą jų valią (CK 6.154 str. 1 d.), kuriuo remiantis tarp sutarties šalių atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Taigi prievolė yra sutarties tikslas ir jos rezultatas – šalys sudaro sutartį siekdamos sukurti tarpusavio prievolinius santykius, dėl kurių jos įgyja tam tikras teises ir pareigas.

Prievolėms, atsirandančioms tiek iš vienašalių, tiek iš dvišalių sandorių, bendra tai, kad jos atsiranda dėl šalių valios, t.y. šios savanoriškai prisiima tarpusavio teises ir pareigas.

DELIKTAI

Deliktas yra neteisėtas valinis asmens veiksmas, padaręs žalos (turtinės ar neturtinės) kitam asmeniui, su kuriuo žalą padaręs asmuo iki šiai atsirandant neturėjo jokių santykių. Delikto, arba tiksliau žalos padarymo, pagrindu susiklosto prievoliniai teisiniai santykiai, vadinami deliktiniais prievoliniais santykiais. Deliktai pagal įvairius kriterijus klasifikuojami į įvairias rūšis, pavyzdžiui, skiriami tyčiniai ir neatsargūs deliktai, kai žala padaroma asmeniui ar turtui. Tačiau tai turi reikšmės tik atsakomybės dydžiui. Veiksmai, kuriais padaroma žala, kaip juridinis faktas prievolei atsirasti, išsiskiria iš kitų prievolių atsiradimo pagrindų tuo, kad čia nėra išreikšta prievolinio santykio šalių laisvanoriška valia kaip sutartyje arba sandoryje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1215 žodžiai iš 2379 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.