Prievoliu pasibaigimas
5 (100%) 1 vote

Prievoliu pasibaigimas

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PRIEVOLINĖS TEISĖS SISTEMA 4

2. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA 5

3. PRIEVOLIŲ PASIBAIGIMAS 7

Prievolės pasikeitimas dėl juridinių faktų 10

Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų, nepriklausančių nuo šalių valios 13

Prievolės pasibaigimas šalių sutapimu viename asmenyje 14

4. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS MIRUS FIZINIAM ASMENIUI 15

5. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS LIKVIDAVUS JURIDINĮ ASMENĮ 16

IŠVADOS 18

LITERATŪROS SĄRAŠAS 19

ĮVADAS

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį.

Civilinės teisės subjektai ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, o kartais ir valstybė, kurie atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise, teisę laikinai naudotis tam tikru turtu, sumoka pinigus už paslaugas, teikia paskolą, atlygina nuostolius, atlygina padarytą žalą, atlieka įvairaus pobūdžio paslaugas, perduoda vieni kitiems tam tikras savo teises ir pareigas, vykdant ūkinę, komercinę ar kitokią veiklą. Tarp teisės subjektų susidaro labai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių, kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų teisinį reguliavimą. Tokie santykiai, sureguliuoti teisės normomis, apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai.

Prievolinė teisė sudaro civilinės teisės pošakį, t.y. jos normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių apimtis yra mažesnė negu civilinės teisės. Civilinės teisės reguliavimo dalyką apibrėžia LR civilinio kodekso pirmo straipsnio pirmoji dalis, kurioje nustatyta, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, o įstatymų numatytais atvejais šis kodeksas reguliuoja taip pat ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

Prievolinės teisės reguliavimo dalyką sudaro ir turtiniai, ir asmeniniai neturtiniai santykiai. Išskirtinė prievolinės teisės savybė yra, kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, kurie pasižymi savo dinamiškumu, t.y. dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems nuosavybės teise, patikėjimo teise, laikinai naudotis įvairių paslaugų suteikimu, nepriklausomai nuo juridinio pagrindo.

Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas pagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais.

Prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis, kurį sudaro civilinės teisės normų sistema, kurios, remiantis civilinių santykių teisinio reguliavimo principais, reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn patikėjimo teise arba laikinam naudojimui.

Šiame darbe apžvelgsime prievolinės teisės sistemą, daugiau dėmesio skirsim prievolių pasibaigimui civilinėje teisėje.

1. PRIEVOLINĖS TEISĖS SISTEMA

Prievolinės teisės kaip civilinės teisės pošakio sistema analogiška civilinės teisės sistemai.Civilinės teisės normų sistemą, kuri sudaro prievolinės teisės pošakį pagal reguliuojamų turtinių ir asmeninių santykių esmę galima skirti į bendrąją ir ypatingąją.

Bendrojoje dalyje išdėstytos principinės prievolių nuostatos: prievolių atsiradimo pagrindai, prievolių įvykdymo principai, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, atsakomybė už prievolių pažeidimą bei prievolių pasibaigimo pagrindai. Bendrojoje dalyje išdėstytos bendrosios prievolinės teisės nuostatos taikomos visoms prievolių rūšims, jeigu įstatymas arba prievolės šalys tarpusavio susitarimu nenustato kitaip.

Ypatingoje prievolinės teisės sistemos dalyje suformuluotos teisės normos, kurios reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, atsižvelgiant į atskirų prievolių rūšių ekonominę ir juridinę prigimtį, jų atsiradimo pagrindus bei prievolinių santykių dalyvių teisinį statusą. Prievolinių santykių įvairovė pagal savo prigimtį, atsiradimo pagrindus ir kt. sąlygoja normų gausumą šioje prievolinės teisės sistemos dalyje.

Dauguma prievolių pagal atsiradimo pagrindą yra prievolės, atsirandančios iš sutarties sudarymo. Tokių prievolių ir normų, kuriomis šie santykiai reguliuojami sudaro daugumą ypatingosios dalies. Paminėtini būtų šie institutai: pirkimas – pardavimas; tiekimas; mainai ir dovanojimas; paskola; nuoma; ranga; pervežimas ir kt. Šiems prievolinės teisės institutams būdingas vienas bruožas – prievoliniai santykiai tarp šalių susidaro dėl ekonominių poreikių tenkinimo.

Ypatingoje dalyje yra normų, kurios sudaro du atskirus pagal savo juridinę prigimtį skirtingus institutus:

 Prievolės, atsirandančios dėl žalos padarymo;

 Prievolės, atsirandančios dėl turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo.

Šių dviejų institutų esminis skirtumas nuo kitų prievolinės teisės institutų yra tas,kad tokių prievolių atsiradimo pagrindas yra vienos prievolės šalių neteisėti veiksmai , arba prievolės šalis be įstatymu ar sandoriu nustatyto pagrindo įgijo turtą kito sąskaita. Pirmu

atveju, kaip sankcija už neteisėtus veiksmus, padarę žalą

asmuo privalo ją atlyginti, o antru atveju, be pagrindo įgijęs ar sutaupęs turtą kito asmens sąskaita privalo grąžinti visa tai, ką įgijo ar sutaupė.

Skirtingai nuo kitų prievolinės teisės institutų, šiuose institutuose netaikomas ekvivalentiškumo principas.

2. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA

Prievolių gausumas ir įvairovė sudaro objektyvių būtinumą jas klasifikuoti į rūšis ir sudaryti pagal jų būdingus požymius darnią sistemą. Įvairiose teisės sistemose, įstatymuose, taip pat teisės doktrinoje sukurti įvairūs kriterijai, kuriais vadovaujantis prievolės, t.y. prievoliniai teisiniai santykiai, yra klasifikuojami į rūšis.

Pagal Lietuvos teisės doktriną ir Civilinį kodeksą, prievolės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus:

 Pagal prievolių turinį;

 Pagal prievolės objekto apibrėžtumą;

 Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą.

Pagal prievolės turinį skiriamos šios prievolių rūšys:

 Prievolės dėl turto perdavimo;

 Prievolės dėl darbų atlikimo;

 Prievolės dėl paslaugų teikimo;

 Prievolės dėl pinigų sumokėjimo.

Labiausiai paplitusios prievolės dėl turto perdavimo. Fiziniai ir juridiniai asmenys savo poreikius ir interesus tenkina, įsigydami arba parduodami įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise ir kt. Materialinių vertybių, įvairių daiktų įgijimas reguliuojamas įvairiomis civilinėmis sutartimis:

 Pirkimo – pardavimo ;

 Tiekimo ;

 Dovanojimo ;

 Nuomos ;

 Paslaugų teikimo. Prievolių dėl darbų atlikimo grupę sudaro įvairios buitinės rangos ir kapitalinės statybos rangos sutartys. Fiziniai ar juridiniai asmenys dažnai negali patys atlikti tokių darbų, kurie reikalauja specialių žinių ir kt. Šių sutarčių sudarymo pagrindu tarp šalių atsiranda subjektinės teisės ir pareigos, kurių turinys priklauso nuo konkrečios sutarties turinio.

Prievolės dėl paslaugų teikimo yra reglamentuojamos ne tik Civilinio kodekso normomis, bet ir kitais įstatymais, poįstatyminiais norminiais aktais.

Prievolėms dėl pinigų sumokėjimo būdinga tai, kad jos turi būti išreiškiamos ta valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra nustatyta atsiskaitymų priemonė.

3.PRIEVOLIŲ PASIBAIGIMAS

Europos kontinentinėje ir anglų-amerikiečių teisės doktrinoje natūraliu prievolės pasibaigimo būdu suprantamas tinkamas jos įvykdymas, o esant atitinkamoms aplinkybėms, – negalimumas ją įvykdyti. Be to, šių šalių įstatymai numato ir kitus prievolių pasibaigimo būdus. Kai kuriose šalyse skirtingai reguliuojami prievolių pasibaigimo būdai – įskaitymas ir novacija.

Įskaitymu gali pasibaigti priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai. Tai numato Prancūzijos civilinio kodekso 1289 straipsnis, Vokietijos Civilinio kodekso 387 straipsnis, Šveicarijos prievolinės teisės 120 straipsnis. Pastarajame nurodoma, kad „jei du asmenys skolingi vienas antram pinigų sumą ar šiaip vienarūšius daiktus, kiekvienas jų, atėjus laikui vykdyti abu reikalavimus, turi teisės įskaityti į skolą savo reikalavimą”. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodoma, kad „skolininkas turi teisę padaryti įskaitymą, net jeigu jo priešingasis reikalavimas būtų ginčijamas”.

Pagal prancūzų prievolinę teisę įskaitymui prievolės šalių pareiškimo nereikalaujama. Jis įvyksta savaime pagal įstatymą, kai tiktai atsiranda reikalaujamos sąlygos. Priešingai, pagal Vokietijos civilinio kodekso 388 straipsnį, įskaitymui būtinas bent vienos šalies pareiškimas. Be to, įstatymu nustatyta, kad priešpriešiniai reikalavimai įskaitomi ne nuo šalių pareiškimo momento, o nuo tada, kada atsirado sąlygos įskaitymui.

Pagal anglų-amerikiečių prievolinę teisę prievolių pasibaigimas įskaitymu galimas tik šiais atvejais:

a) jeigu yra tarp prievolės šalių susitarimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo;

b) civilinio proceso metu sprendžiant ginčą, atsakovas turi teisę pareikšti atsikirtimus dėl pareikšto ieškinio, grįsdamas tuo, kad tarp ginčo šalių yra priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, ir prašo juos įskaityti.

Europos kontinentinėje teisėje žinomas prievolių pasibaigimo būdas – novacija.

Novacija pagal teise suprantama kaip prievolės pasibaigimas, atsiradus, esant ankstesnei prievolei, naujai prievolei. Novacija klasikine savo prasme beveik prarado savo reikšmę, nes šiuolaikinė teisė suteikia prievolės šalims teisę, nekeičiant jos tapatumo, pakeisti prievolės sąlygas, sudarant papildomus susitarimus dėl jos sąlygų pakeitimo. Pavyzdžiui galima pakeisti prievolės šalis asmenų pasikeitimu prievolėje, kaip antai: reikalavimo perleidimu, skolos perkėlimu.

Novacija, kaip prievolės pasibaigimo būdas, nelaikoma prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento, sudarančio prievolės atsiradimo pagrindą pakeitimas, kitoks prievolės neesminių turinio sąlygų pakeitimas. Tačiau novacija bus laikoma, kaip prievolės pasibaigimo būdas, jeigu keičiamas prievolės atsiradimo pagrindas, pvz., skola pagal pirkimo-pardavimo sutartį bus pakeista paskolos sutartimi.

Prancūzų prievolinėje teisėje novacija, kaip prievolių pasibaigimo būdas, yra nuosekliai reglamentuota (Prancūzijos civilinio
kodekso 127-1281 straipsniai). Šveicarijos prievolių teisėje novacija reglamentuojama 116-117 straipsniais, o Vokietijos civiliniame kodekse nėra normų, kuriomis būtų reguliuojama novacija.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1492 žodžiai iš 4902 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.