Prievoliu pasibaigimas
5 (100%) 1 vote

Prievoliu pasibaigimas

11213141

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PRIEVOLINĖS TEISĖS SISTEMA 4

2. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA 5

3. PRIEVOLIŲ PASIBAIGIMAS 7

Prievolės pasikeitimas dėl juridinių faktų 10

Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų, nepriklausančių nuo šalių valios 13

Prievolės pasibaigimas šalių sutapimu viename asmenyje 14

4. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS MIRUS FIZINIAM ASMENIUI 15

5. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS LIKVIDAVUS JURIDINĮ ASMENĮ 16

IŠVADOS 18

LITERATŪROS SĄRAŠAS 19

ĮVADAS

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį.

Civilinės teisės subjektai ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, o kartais ir valstybė, kurie atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise, teisę laikinai naudotis tam tikru turtu, sumoka pinigus už paslaugas, teikia paskolą, atlygina nuostolius, atlygina padarytą žalą, atlieka įvairaus pobūdžio paslaugas, perduoda vieni kitiems tam tikras savo teises ir pareigas, vykdant ūkinę, komercinę ar kitokią veiklą. Tarp teisės subjektų susidaro labai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių, kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų teisinį reguliavimą. Tokie santykiai, sureguliuoti teisės normomis, apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai.

Prievolinė teisė sudaro civilinės teisės pošakį, t.y. jos normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių apimtis yra mažesnė negu civilinės teisės. Civilinės teisės reguliavimo dalyką apibrėžia LR civilinio kodekso pirmo straipsnio pirmoji dalis, kurioje nustatyta, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, o įstatymų numatytais atvejais šis kodeksas reguliuoja taip pat ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

Prievolinės teisės reguliavimo dalyką sudaro ir turtiniai, ir asmeniniai neturtiniai santykiai. Išskirtinė prievolinės teisės savybė yra, kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, kurie pasižymi savo dinamiškumu, t.y. dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems nuosavybės teise, patikėjimo teise, laikinai naudotis įvairių paslaugų suteikimu, nepriklausomai nuo juridinio pagrindo.

Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas pagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais.

Prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis, kurį sudaro civilinės teisės normų sistema, kurios, remiantis civilinių santykių teisinio reguliavimo principais, reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn patikėjimo teise arba laikinam naudojimui.

Šiame darbe apžvelgsime prievolinės teisės sistemą, daugiau dėmesio skirsim prievolių pasibaigimui civilinėje teisėje.

1. PRIEVOLINĖS TEISĖS SISTEMA

Prievolinės teisės kaip civilinės teisės pošakio sistema analogiška civilinės teisės sistemai.Civilinės teisės normų sistemą, kuri sudaro prievolinės teisės pošakį pagal reguliuojamų turtinių ir asmeninių santykių esmę galima skirti į bendrąją ir ypatingąją.

Bendrojoje dalyje išdėstytos principinės prievolių nuostatos: prievolių atsiradimo pagrindai, prievolių įvykdymo principai, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, atsakomybė už prievolių pažeidimą bei prievolių pasibaigimo pagrindai. Bendrojoje dalyje išdėstytos bendrosios prievolinės teisės nuostatos taikomos visoms prievolių rūšims, jeigu įstatymas arba prievolės šalys tarpusavio susitarimu nenustato kitaip.

Ypatingoje prievolinės teisės sistemos dalyje suformuluotos teisės normos, kurios reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, atsižvelgiant į atskirų prievolių rūšių ekonominę ir juridinę prigimtį, jų atsiradimo pagrindus bei prievolinių santykių dalyvių teisinį statusą. Prievolinių santykių įvairovė pagal savo prigimtį, atsiradimo pagrindus ir kt. sąlygoja normų gausumą šioje prievolinės teisės sistemos dalyje.

Dauguma prievolių pagal atsiradimo pagrindą yra prievolės, atsirandančios iš sutarties sudarymo. Tokių prievolių ir normų, kuriomis šie santykiai reguliuojami sudaro daugumą ypatingosios dalies. Paminėtini būtų šie institutai: pirkimas – pardavimas; tiekimas; mainai ir dovanojimas; paskola; nuoma; ranga; pervežimas ir kt. Šiems prievolinės teisės institutams būdingas vienas bruožas – prievoliniai santykiai tarp šalių susidaro dėl ekonominių poreikių tenkinimo.

Ypatingoje dalyje yra normų, kurios sudaro du atskirus pagal savo juridinę prigimtį skirtingus institutus:

 Prievolės, atsirandančios dėl žalos padarymo;

 Prievolės, atsirandančios dėl turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo.

Šių dviejų institutų esminis skirtumas nuo kitų prievolinės teisės institutų yra tas,kad tokių prievolių atsiradimo pagrindas yra vienos prievolės šalių neteisėti veiksmai , arba prievolės šalis be įstatymu ar sandoriu nustatyto pagrindo įgijo turtą kito sąskaita. Pirmu

atveju, kaip sankcija už neteisėtus veiksmus, padarę žalą

asmuo privalo ją atlyginti, o antru atveju, be pagrindo įgijęs ar sutaupęs turtą kito asmens sąskaita privalo grąžinti visa tai, ką įgijo ar sutaupė.

Skirtingai nuo kitų prievolinės teisės institutų, šiuose institutuose netaikomas ekvivalentiškumo principas.

2. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA

Prievolių gausumas ir įvairovė sudaro objektyvių būtinumą jas klasifikuoti į rūšis ir sudaryti pagal jų būdingus požymius darnią sistemą. Įvairiose teisės sistemose, įstatymuose, taip pat teisės doktrinoje sukurti įvairūs kriterijai, kuriais vadovaujantis prievolės, t.y. prievoliniai teisiniai santykiai, yra klasifikuojami į rūšis.

Pagal Lietuvos teisės doktriną ir Civilinį kodeksą, prievolės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus:

 Pagal prievolių turinį;

 Pagal prievolės objekto apibrėžtumą;

 Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą.

Pagal prievolės turinį skiriamos šios prievolių rūšys:

 Prievolės dėl turto perdavimo;

 Prievolės dėl darbų atlikimo;

 Prievolės dėl paslaugų teikimo;

 Prievolės dėl pinigų sumokėjimo.

Labiausiai paplitusios prievolės dėl turto perdavimo. Fiziniai ir juridiniai asmenys savo poreikius ir interesus tenkina, įsigydami arba parduodami įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise ir kt. Materialinių vertybių, įvairių daiktų įgijimas reguliuojamas įvairiomis civilinėmis sutartimis:

 Pirkimo – pardavimo ;

 Tiekimo ;

 Dovanojimo ;

 Nuomos ;

 Paslaugų teikimo. Prievolių dėl darbų atlikimo grupę sudaro įvairios buitinės rangos ir kapitalinės statybos rangos sutartys. Fiziniai ar juridiniai asmenys dažnai negali patys atlikti tokių darbų, kurie reikalauja specialių žinių ir kt. Šių sutarčių sudarymo pagrindu tarp šalių atsiranda subjektinės teisės ir pareigos, kurių turinys priklauso nuo konkrečios sutarties turinio.

Prievolės dėl paslaugų teikimo yra reglamentuojamos ne tik Civilinio kodekso normomis, bet ir kitais įstatymais, poįstatyminiais norminiais aktais.

Prievolėms dėl pinigų sumokėjimo būdinga tai, kad jos turi būti išreiškiamos ta valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra nustatyta atsiskaitymų priemonė.

3.PRIEVOLIŲ PASIBAIGIMAS

Europos kontinentinėje ir anglų-amerikiečių teisės doktrinoje natūraliu prievolės pasibaigimo būdu suprantamas tinkamas jos įvykdymas, o esant atitinkamoms aplinkybėms, – negalimumas ją įvykdyti. Be to, šių šalių įstatymai numato ir kitus prievolių pasibaigimo būdus. Kai kuriose šalyse skirtingai reguliuojami prievolių pasibaigimo būdai – įskaitymas ir novacija.

Įskaitymu gali pasibaigti priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai. Tai numato Prancūzijos civilinio kodekso 1289 straipsnis, Vokietijos Civilinio kodekso 387 straipsnis, Šveicarijos prievolinės teisės 120 straipsnis. Pastarajame nurodoma, kad „jei du asmenys skolingi vienas antram pinigų sumą ar šiaip vienarūšius daiktus, kiekvienas jų, atėjus laikui vykdyti abu reikalavimus, turi teisės įskaityti į skolą savo reikalavimą”. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodoma, kad „skolininkas turi teisę padaryti įskaitymą, net jeigu jo priešingasis reikalavimas būtų ginčijamas”.

Pagal prancūzų prievolinę teisę įskaitymui prievolės šalių pareiškimo nereikalaujama. Jis įvyksta savaime pagal įstatymą, kai tiktai atsiranda reikalaujamos sąlygos. Priešingai, pagal Vokietijos civilinio kodekso 388 straipsnį, įskaitymui būtinas bent vienos šalies pareiškimas. Be to, įstatymu nustatyta, kad priešpriešiniai reikalavimai įskaitomi ne nuo šalių pareiškimo momento, o nuo tada, kada atsirado sąlygos įskaitymui.

Pagal anglų-amerikiečių prievolinę teisę prievolių pasibaigimas įskaitymu galimas tik šiais atvejais:

a) jeigu yra tarp prievolės šalių susitarimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo;

b) civilinio proceso metu sprendžiant ginčą, atsakovas turi teisę pareikšti atsikirtimus dėl pareikšto ieškinio, grįsdamas tuo, kad tarp ginčo šalių yra priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, ir prašo juos įskaityti.

Europos kontinentinėje teisėje žinomas prievolių pasibaigimo būdas – novacija.

Novacija pagal teise suprantama kaip prievolės pasibaigimas, atsiradus, esant ankstesnei prievolei, naujai prievolei. Novacija klasikine savo prasme beveik prarado savo reikšmę, nes šiuolaikinė teisė suteikia prievolės šalims teisę, nekeičiant jos tapatumo, pakeisti prievolės sąlygas, sudarant papildomus susitarimus dėl jos sąlygų pakeitimo. Pavyzdžiui galima pakeisti prievolės šalis asmenų pasikeitimu prievolėje, kaip antai: reikalavimo perleidimu, skolos perkėlimu.

Novacija, kaip prievolės pasibaigimo būdas, nelaikoma prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento, sudarančio prievolės atsiradimo pagrindą pakeitimas, kitoks prievolės neesminių turinio sąlygų pakeitimas. Tačiau novacija bus laikoma, kaip prievolės pasibaigimo būdas, jeigu keičiamas prievolės atsiradimo pagrindas, pvz., skola pagal pirkimo-pardavimo sutartį bus pakeista paskolos sutartimi.

Prancūzų prievolinėje teisėje novacija, kaip prievolių pasibaigimo būdas, yra nuosekliai reglamentuota (Prancūzijos civilinio
kodekso 127-1281 straipsniai). Šveicarijos prievolių teisėje novacija reglamentuojama 116-117 straipsniais, o Vokietijos civiliniame kodekse nėra normų, kuriomis būtų reguliuojama novacija.

Pagal anglų-amerikiečių teisę, novacija, kaip prievolės pasibaigimo būdas, taikoma perkeliant skolą prievolėje, nes tai galima padaryti tik novacijos forma. Be to, šioje teisės sistemoje yra vartojamas vadinamas prievolių sujungimas. Prievolių sujungimu, kaip ir novacija, pasibaigia buvusi sena prievolė ir atsiranda nauja prievolė. Tačiau skirtingai nuo novacijos, esant prievolių susiliejimui, nesikeičia prievolinių santykių struktūra, t. y. nesikeičia prievolės šalys, jos turinys. Šiuo atveju keičiasi tiktai prievolės forma, kuri patikimiau užtikrina kreditoriaus interesus. Pavyzdžiui, paskolos sutartis, sudaryta raštu, pakeičiama notariškai patvirtina sutarties forma.

Pagal Europos kontinentinę ir anglų-amerikiečių teisę, esant novacijai, sena prievolė pasibaigia ir atsiranda nauja prievolė. Pasibaigus senajai prievolei pasibaigia ir buvę jos užtikrinimo būdai. Kaip papildomos prievolės (pvz., netesybos, laidavimas, įkeitimas) negalioja naujai prievolei.

Lietuvos prievolinėje teisėje prievolės pasibaigimas suprantamas kaip skolininko ir kreditoriaus veiksmai arba susilaikymas nuo jų, įvykiai, poelgiai, t. y. juridiniai faktai arba sudėtys, su kuriais įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai, sutartys sieja ir kreditoriaus subjektinių teisių ir pareigų pasibaigimų prievolėje. Iš tokio prievolės pasibaigimo sąvokos supratimo išeina, kad:

1)prievolė pasibaigia skolininkui, o kartais ir kreditoriui, atlikus tam tikrus veiksmus arba susilaikius nuo jų, kurie sudarė prievolės turinį;

2)atsitikus įvykiams, dėl kurių negalima įvykdyti prievolės;

3)dėl prievolės šalių arba trečiųjų asmenų veiksmų, kurie nutraukė, pakeitė atsiradusius

prievolinius santykius arba padarė juos negalimais.

Prievolei, kaip teisinių santykių rūšiai, būdingi du požymiai:

1) tikslinis prievolės būdas;

2) prievolės galiojimo terminai, t. y. ji galioja tam tikrą laikotarpį, kuris prievolėje apibrėžiamas tam tikru terminu, nustatytu įstatymu, šalių susitarimu, įvykiu, įvykusia ar neįvykusia sąlyga.

Tikslinę prievolės esmę sudaro tai, kad teisės subjektai, sukurdami tarpusavyje prievolinius teisinius santykius, savo valia siekia tam tikrų materialinių ar dvasinių interesų patenkinimo. Vieni iš tokių interesų turi būti patenkinti tuojau pat, pvz., nusipirkti maisto, aplankyti koncertą ir pan. Kiti gali būti patenkinti tik ateityje, pvz., pirkti statybines medžiagas namo statybai, sudaryti krovinio pervežimo sutartį, sudaryti rangos sutartį atlikti darbus per tam tikrą laiką ir pan.

Reikia pabrėžti, kad kai kurie prievoliniai santykiai tarp teisės subjektų gali atsirasti prieš vienos arba abiejų šalių valią. Atsiradus tokiems prievoliniams santykiams, subjektinės šalių teisės ir pareigos turi būti įgyvendintos, nepriklausomai nuo to ar norėjo šalys, kad tokios atsirastų, ar ne. Pavyzdžiui, įvyko autoavarija, kurios metu buvo sužaloti žmonės, turtas. Dėl žalos padarymo atsirado prievoliniai santykiai, t. y. nukentėjusiojo subjektinė teisė reikalauti žalos atlyginimo, o žalą padariusiojo subjektinė pareiga – atlyginti žalą.

Prievoliniuose teisiniuose santykiuose terminų esmė yra ta, kad šie santykiai, o tiksliau subjektinės šalių teisės ir pareigos, kuriomis išreiškiami jų interesai, egzistuoja laike, t. y. jie turi būti patenkinti per tam tikrą laiką, kuris gali būti nustatytas įstatyme ar sutartyje, t. y. tam tikra data arba įvykiu. Pavyzdžiui, žalos atlyginimas iki gyvos galvos; grąžinti skolą iki 1997 m. birželio 1 d.; pristatyti statybines medžiagas iki 1997 m. balandžio 15 d. ir pan. Kaip prievolei atsirasti, taip ir pasibaigti, priklausomai naujos turinio, reikalingi juridiniai faktai, juridinių faktų sudėtys, su kuriais įstatymas ar sutartis sieja subjektinių teisių ir pareigų atsiradimą prievolėje.

Civilinio kodekso 244-252 straipsniuose išvardyti juridiniai faktai, su kuriais siejama subjektinės teisės ir pareigos pasikeitimas arba pasibaigimas prievolėje. Nepaisant prievolių pasibaigimo pagrindų įvairovės, jie gali būti klasifikuoti pagal valią, kurią išreikšdamas skolininkas ar kreditorius nutraukia savo subjektines teises ir pareigas prievolėje. Vadovaujantis šiuo kriterijum, galima visus prievolių pasibaigimo pagrindus suskirstyti į dvi grupes:

1)prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių kurie priklauso nuo šalių valios;

2) prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie nepriklauso nuo šalių valios.

Prievolės pasibaigimas dėl juridinių faktų

Prievolės pasibaigimas įvykdymu. Prievolės pasibaigimas įvykdymu –tai prievolės šalių – skolininko ir kreditoriaus – veiksmai arba susilaikymas nuo tokių veiksmų, kurie turi būti atlikti pagal įstatymo, poįstatyminio teisės akto, sutarties reikalavimus, o jeigu tokių nėra, pagal paprastai reiškiamus reikalavimus tokios rūšies prievolei įvykdyti.

Paprastai prievolė pasibaigia tinkamai ją įvykdžius, nes tik tada visiškai patenkinami šalių interesai. Netinkamas prievolės įvykdymas taip pat gali būti jos
pagrindas. Bet tada gali atsirasti papildoma prievolė (jeigu tokią numatė įstatymas arba sutartis), kurios esmę sudaro tai, kad kreditorius įgyja teisę reikalauti netesybų (baudos, delspinigių), nuostolių atlyginimo (kai jie susidaro kreditoriui) ir reikalauti tinkamo įvykdymo.

Civilinio kodekso 244 straipsnio 2-ojoje ir 3-ojoje dalyse nustatytas reikalavimas, kad kreditorius, priėmęs įvykdymą, privalo skolininkui išduoti dokumentą, patvirtinantį viso ar dalies prievolės įvykdymą. Dokumentus, kuriais patvirtinamas prievolės įvykdymas, priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo bei prievolės rūšių, numato įstatymai, poįstatyminiai aktai, sutartys ir pan. Pavyzdžiui, pervežimo sutartis, kapitalinės statybos rangos sutartis, pasaugos sutartis, paskolos sutartis ir pan.

Tuo atveju, kai skolininkas kreditoriui yra išdavęs skolos dokumentą prievolei patvirtinti, kreditorius, priimdamas įvykdymą, privalo šį dokumentą grąžinti skolininkui. Jeigu dėl kokių nors priežasčių kreditorius negali dokumento grąžinti, pavyzdžiui, jį prarado, jis privalo skolininkui išduoti pakvitavimą, kuriame turi būti nurodyta, kad skolininkas tinkamai įvykdė savo prievolę. Naujas dokumentas savo juridine galia prilygsta skolininko anksčiau išduotam pakvitavimui.

Reikia pabrėžti, kad Civilinio kodekso 244 straipsnio 4-oji dalis nustatė, jog skolos dokumento buvimas pas skolininką, nors ir be atžymos apie įvykdymą, patvirtina, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta priešingai. Tokiu atveju prievolės neįvykdymą kreditorius gali įrodinėti ginčo tvarka, t. y. teisme.

Kreditoriaus atsisakymas grąžinti skolininkui skolos dokumentą, padaryti atžymą apie prievolės įvykdymą, atsisakymas išduoti naują pakvitavimą apie prievolės įvykdymą vietoj prarasto, skolininkui suteikia teisę susilaikyti nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju laikoma, kad kreditorius praleido terminą priimti prievolės įvykdymą, ir jam tenka visi padariniai, numatyti Civilinio kodekso 237 straipsnyje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2494 žodžiai iš 4902 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.