ĮVADAS
Psichologija – mokslas apie psichiką. Psichikos objektas yra psichiniai procesai, psichinės būsenos, individualinės psichinės žmogaus savybės. Psichikos mokslas aiškina bendrus gyvųjų būtybių psichinės veiklos dėsnius, sąmonę ir jos apraiškas, specifiškas žmogaus psichikai.
Jutimas, suvokimas, atmintis, mąstymas, kalba, vaizduotė, jausmai, valia vadinami psichiniais procesais. Kartais psichiniai procesai tampa sudėtingesni, trunka ilgiau, pasireiškia padidėjusiu arba sumažėjusiu aktyvumu, juos lydi vienokie ar kitokie pergyvenimai – tai vadinamos psichikos būsenos. Tokios yra mokinio atidumo arba išsiblaškymo būsenos per pamoką, džiugi arba irzli žmonių būsena…
Psichiniai procesai, psichinės būsenos ir asmenybės savybės yra glaudžiai susieję, priklauso vieni nuo kitų, pvz.: nuo suvokimo ypatybių priklauso tokios asmenybės savybės, kaip pastabumas, savaip suvokti aplinką; nuo dėmesio savybių priklauso atidumas; sėkmingas įsiminimas byloja apie svarbią savybę – gerą atmintį; mąstymo ypatybės apibūdina žmogaus protą, jausmai nulemia psichinę žmogaus būseną, valios procesai pasireiškia charakterio bruožais ir pan.
Formuojant ir ugdant asmenybę, ypatingą vaidmenį vaidina mokymas ir auklėjimas šeimoje ir mokykloje. Tėvų ir mokytojų uždavinys – ugdyti vaikų aktyvumą, kuris pirmiausia pasireiškia sąmoningu darbu. Tačiau negalima neigti ir to vaidmens, kurį atlieka turimi įgimiai, t.y. tos smegenų ir nervų sistemos anatominės – fiziologinės ypatybės, kurios jau nuo pirmųjų gyvenimo metų vieną žmogų skiria nuo kitų žmonių. Esti ir visokiausių anomalijų; protinio atsiliko formos (tai ir nekomplikuota, vienodai apimanti visus pažinimo procesus, be jokios papildomos lydimosios psichoneurologinės patologijos ir protinis atsilikimas su akivaizdžia emocinės ir valingos veiklos patologija, darbingumo pokyčiais, motorinės bei sensorinės sferos patologija ir k.t.)
Šios temos tikslas – kokie psichiniai – fiziologiniai procesai vyksta pereinant iš vaikystės į jaunystę. Ši frazė vadinama paauglyste.
APRAŠOMOJI DALIS
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitime svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Paauglystės amžiaus ribos labiau sąlygiškos, jos esti tarp 12 ir 18 metų. Šį paauglystės periodą vadina adolescencija. 12 – 14 metai matyti spartus lytinis brendimas, 15 metai lyg ir pereinamasis tarpsnis, jame prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu, 16 – 18 metais paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė mergaičių ir berniukų draugystė. Paauglystė – jaunystės psichinio ir socialinio brendimo problema. Imant psichologiškai, jaunystė pasiekta tada, kai individas susiranda savo identiškumą, susidaro vertybių sistemą, gali užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas. Jis jau gali būti pasiekęs jaunystės stadiją, bet jį dar galime vadinti paaugliu. Paauglystėje įvyksta reikšmingų fiziologinių organizmo kitimų (lytinis brendimas), padidėja berniukų ir mergaičių ūgis, atsiranda naujų potraukių. Nustatyta, kad lytinis brendimas gali prasidėti apie 7-us, vėliau apie 14 metus. Vėlyvoje paauglystėje toliau vyksta lytinis brendimas, kuris (prasidėjęs apie 13 metus) trunka maždaug iki 17 metų. Berniukams atsiranda poliucijos, mergaitėms mėnesinės. Paauglystė baigiasi lytinių liaukų subrendimu, jų funkcionavimu. Intensyvus lytinis brendimas paauglystėje, taip pat ūgio kitimas susilpnina organizmo atsparumą ligoms, padidėja jautrumas, dirginimas. Paauglystėje būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Anksčiau buvo manoma, kad paauglystė prasideda su lytiniu brendimu, yra jo sąlygojama ir pasireiškia audringais kitimais augančio žmogaus psichikoje. Be abejo vaikas atkreipia dėmesį į savo kūną. Psichikos persitvarkymą lemia ne fiziologiniai veiksniai, o socialiniai – nauji vaiko poreikiai ir motyvai, berniukams būdinga balso mutacija – balsas būna tarsi prikimęs.
Paauglys intensyviai nagrinėja savo fizinius ir psichinius ypatumus, jis lygina save su kitais, ieško būdų savo asmenybei formuoti. Jam iškyla daug klausimų: kas esu, ko siekiu gyvenime. Paaugliui tokie klausimai verčia daug ką permastyti, pažvelgti kitomis akimis į reiškinius vykstančius aplink jį, negu vaikystėje. Paauglystėje emocinis ir protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškesnis, atsikratoma vaikiškos priklausomybės, mėginama į pasaulį pažvelgti suaugusiųjų akimis. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, vaizdo ieškojimas vadinamas identiškumo formavimusi. Identiškumas formuojasi plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumui svarstyti, susidaryti sąvokas, vertinti įvykius ir reiškinius. Turi reikšmės ir laiko perspektyva: kokiu paauglys norėtų būti, kaip juo tapti, ko iš jo laukiama. Paauglystės pradžioje individas ima reikalauti, kad kiti pripažintų jam teisę laisvai
reikšti savo nuomonę, pažiūras bet kuriuo gyvenimo ar elgesio klausimu, rinktis draugus ir t.t. Psichologė T.Drogunova nurodo, kad fonas, kuriame formuojasi nauji santykiai tarp suaugusiųjų ir paauglių, yra jų išgyvenimas „subrendimo jausmas“, t.y. paaugliai save laiko beveik suaugusiais ir reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi kaip su suaugusiais.
Paauglio fizinį ir psichinį brendimą galima numatyti pagal tokius kriterijus:
1. Paauglys nori ir reikalauja, kad kiti su juo elgtųsi ne kaip su vaiku, o kaip su suaugusiuoju. Tai reiškia, kad suaugęs turi pripažinti jį, gerbti jo nuomonę, suteikti savarankiškumo teisę. Kai suaugusieji to nepripažįsta, paaugliai jaučiasi įskaudinti, menkaverčiai, neklauso, šiurkščiai kalba.
2. Paauglio stengimasis užtikrinti tam tikrą veiklos savarankiškumą, apginti kai kurias savo teises nuo suaugusiųjų kišimosi. Tai gali būti santykiai su draugais, laisvalaikio leidimas, pamokų mokymasis. Kai kurie paaugliai nenori, kad suaugę kištųsi.
3. Paauglys gali turėti savo elgesio normas, tam tikras pažiūras, gali ginti savo nuomonę tuo klausimu, nors suaugusieji prieštarautų.
Paauglio išsivystymo pokyčius rodo socialinis moralinis elgesys, protinė veikla ir interesai. Socialinis moralinis subrendimas matosi iš santykių su suaugusiais – paauglys rimtai rūpinasi savo šeimos gerove, pagalba. Proto ir interesų subrendimą rodo paauglio noras pačiam lavintis, skaityti knygas, mėginti darbuotis, modeliuoti ir t.t. Paauglio identiškumas susiformuoja priklausomai nuo kultūros, ekonominių sąlygų, daugiau laiko reikia tiems, kurie turėjo neigiamų emocijų, išgyvenimų. Tokiems paaugliams apsunkina adekvatų elgesį tomis sąlygomis, kurios kitam sunkumų nesudarytų.
Šeima yra pirmoji socialinė pakopa, su kuria vaikas yra labai glaudžiai susijęs. Šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei kultūros ir vaiko. Pagal vaiko kalbėseną, kultūrą galima spręsti, kaip vaikas auklėjamas šeimoje. Ar jaučia pagarbumą ir etiketą būdamas susibūrimuose, pamokose, užklasinėje veikloje. Šeimos skiriasi auklėjimu, įsitikinimu, nuostatomis. Auklėjimas būna labai įvairus. Jis priklauso nuo tėvų išsilavinimo, socialinių kultūros normų. Auklėjimo stilius formuoja vaiko elgesį, siekius, jo asmenybės bruožus. Tėvai skirtingai elgiasi su berniukais ir mergaitėmis. Berniukams daugiau duoda laisvės, pabrėžia jų savarankiškumo reikšmę, o mergaites labiau varžo.