Psichologinis realizmas
5 (100%) 1 vote

Psichologinis realizmas

Psichologinis realizmas

Lazdynų Pelėda

Šatrijos Ragana

Jonas Biliūnas

Antanas Vienuolis



XX a. pradžioje Lietuvoje tebeviešpatavo pozityvistinė „Varpo“ nuostata: menas vykdo tą pačią pasaulio pažinimo funkciją, kaip ir mokslas; menininkas yra realių visuomenės socialinių, ekonominių, moralinių santykių tyrinėtojas; meno kūrinys atveria žmonėms akis į viešpataujantį blogį, padeda jį suprasti, tuo pačiu ir nugalėti. Aristoteliška rusų revoliucinių demokratų (N.Černyševskio) tezė – menas tik atkuria tikrovės grožį, bet jo nesukuria – tebebuvo lietuvių estetikos pamatas. Kadangi menas tik atspindi esamus pasaulio pavidalus, jis privalo laikytis natūralios daiktų tvarkos. Kadangi tikrovė išlaiko primatą meninės kūrybos atžvilgiu, ji tampa objektyvios tiesos kriterijumi, kuriuo matuojamas kūrinys. Menas, suvoktas kaip gnoseologijos sritis, turi būti vertinamas lygiomis su mokslu pagal sukaupto pažinimo kiekį ir gylį.

„Svarbiausia beletristo užduotis… – rašė J.Biliūnas 1901 m. – duoti skaitytojui tikrą aprašomosios draugijos paveikslą, su įvairiais iš jos gyvenimo sukoncentruotais jame apsireiškimais…“ P.Višinskis graudeno 1903 m. Šatrijos Raganą, kad būtų „didelė klaida duoti mums paveikslą, neparemtą ant reališko gyvenimo“. G.Petkevičaitė-Bitė 1911 m. įtikinėjo, kad kūrėjai, tikį pažintine ir pasaulį tobulinančia meno galia, „tiesiog studijuote studijuoja žmonių gyvenimą, idant apvertimus jame kiekvieną apsireiškimą ir paskyrus jam priguliančią žmonių visuomenėje vietą“. P.Kragas, „Draugijos“ žurnalo kritikas, 1911 m. išgyrė Žemaitę, kad ji „reališkai piešia Lietuvos gamtą“ ir savo veikėjų „fizionomijas, dvasišką ir ekonomišką stovį“, todėl juose „išsyk pažįsti Lietuvos dėdes ir dėdienes su jų tėvukais ir vaikais“.

Literatūra, kaip tikrovės reprodukcijos samprata („O kas yra literatūra? Gyvenimo paveikslas“, – rašė J.Gurauskis 1908 m.), iškėlė į kūrybos centrą „prigimties pamėgdžiojimą“. A.Jakštas, uolus ir griežtas prieškario lietuviškų knygų vertintojas, aiškino, kad „pasirinkus kokį objektą nupiešti, menininkui reikia išvesti įgimtas to objekto kontūras“, o kritikui būtina „sutaikinti dailės veikalą su matoma gamta“. Netrukus J.Herbačiauskas, lenkų modernizmo auklėtinis, sukils prieš šitą „klasicizmo beždžionybę“, su kuria „galima nuvažiuoti tik į Balbieriškio miestelio „kultūrišką centrą“. S.Kymantaitė-Čiurlionienė, grįžusi į Vilnių po Krokuvos literatūrinių studijų, kategoriškai paneigs meną, kuris tik „fotografuoja, arba piešia tai, ką mato, girdi, pastebi“, nes menas „turi gaminti naujas vertybes“. Tačiau XX a. pradžios rašytojų įsitikinimai, kad meninis vaizdas „neturi priešintis teisybei ir ją perkreipinėti“ (J.Biliūnas), kad „talentų priedermė juk – tautos viltį, tautos skausmus, gal ir tautos nusiminimus piešti“ (G.Petkevičaitė-Bitė), padėjo plėsti literatūros gyvenimiškąjį placdarmą, dar gana siaurą, o pasakojimo meną įstatė į realizmo sistemą, kuri XIX a. Europos prozą iškėlė į meniškumo viršūnes. Realizmo poetikos atvirumas tikrovės įvairovei ir kritikai, priežastinių ryšių tarp žmogaus ir aplinkos dialektika, veiksmo erdvės ir veiksmo laiko pulsuojančios jungtys, kalbos daugiabalsiškumas turėjo tapti ir lietuvių pasakojimo meno savastimi. Išsiugdyti lanksčią ir judrią realistinio pasakojimo sistemą tapo kiekvienos nacionalinės literatūros būtinybe, atsiradus masiniam skaitytojui, o pasakojimo žanrams (romanui, apysakai, apsakymui) užkariavus dominuojančią padėtį tiek leidyboje, tiek kritikos dėmesio lauke.

XX a. pradžioje lietuvių literatūrinė savimonė jau buvo ištrūkusi iš lenkų romantizmo traukos. Mėgstamiausia lektūra lenkų kalba tapo realistiniai M.Konopnickos, E.Ožeškovos, B.Prūso romanai. Rusiškose gimnazijose besimokantieji ieškojo „galutinės tiesos“ L.Tolstojaus ir F.Dostojevskio romanuose, L.Turgenevo ir A.Čechovo apsakymuose, kur „natūrinė mokykla“ pasiekė stulbinančio tikroviškumo – viskas, kas vaizduojama, regis, vyksta čia pat, beveik ranka paliečiama, atjaučiama ir išgyvenama. Laikraščių atkarpose ėjo G. de Maupassanto, P.Mérimée, A.Daudet, J.Vergos novelių vertimai, žiesdami įtempto ir vientiso pasakojimo normą. Skelbdama greta politinių straipsnių ir šios dienos kronikos žinučių meninės prozos tekstus, legalioji lietuviška spauda valdingai orientavo kūrėjo mintį nuo „šlovingos praeities“ romantinių stereotipų į dabartinio gyvenimo analitiką, kuriai geriausiai tiko realistinis pasakojimas, tapęs literatūros brendimo etalonu.

Žemaitės „Paveikslai“ (1901) ir G.Petkevičaitės-Bitės „Krislai“ (1905) – pirmosios XX a. pradžios lietuvių prozos knygelės, anuo metu suvoktos kaip „gyvenimo fotografijos“ (J.Jablonskis), iš tiesų buvo sukurtos iš arti stebint realius įvykius, žmones, socialinius santykius ir įsiklausant į autentiškus pašnekesius. Ne vieną savo apsakymą Žemaitė motyvuoja kaip pasiklausymą: „Kiūtau sau, kol anie praeis, ir klausausi, ką šnekasi“. G.Petkevičaitė-Bitė dėsto kelionės įspūdžius ir atpasakoja pokalbius su bendrakeleiviais („Man įdomu buvo patirti jos mintis ir prakalbinau…“). Nusiklausytas žodis Žemaitės apsakymuose skambėjo taip
gyvai ir natūraliai, tarytum įrašytas į magnetofono juostą. Ušnėnų kaimo valstietė turėjo unikalią klausą pagauti šnekamosios intonacijos pirmapradę energiją, aštrius sprūdžius ir kapotą ritmiką, taip pat ansamblinį tokių intonacijų gaudesį. Žemaitės dialogai, užimą pusę kūrinių ploto, perduoda gyvus žmonių balsus, natūraliai tebeskambančius ir rašytiniame tekste. Šnekamosios kalbos intonacijų srautas, pilnas išraiškingų foninių gestų, įsiliejęs į literatūrinį tekstą kaip gyvų balsų imitacija, buvo pirmutinis realistinio pasakojimo dėmuo.

Kitas svarbus tokio pasakojimo elementas – meninės prozos galia absorbuoti daiktišką tikrovę. Žemaitė nepaprastai išplėtė daiktų inventorių, kurį fiksuoja rašytinis žodis. Jos stebėjimo lauke – valstiečio troba su visais užkaboriais, dvaras, klebonija, bažnyčia, valsčiaus raštinė, kasdieniniai ūkio darbai ir kaimo papročiai – krikštynos, vestuvės, budynės, vaikų ligos, senutės merdėjimas, skenduolio gaivinimas. Ji ryškiai pagauna optinius daiktų kontūrus, išlaikydama juslinės pagavos aštrumą bei liaudiškų frazeologizmų vaizdinę atmintį („stogas per vidurį giliai įlinkęs kaip kumelės nugara“). Daiktiškoji plastika, būtina vaizdiniam regėjimui, Žemaitės įtraukta į gaivalingą judėjimą, permainingumą, priešingų gestų ir balsų sūkurį, kuris tryško tiek iš pačios pasakotojos gyvastingumo, tiek iš socialinių priešingybių įtampos. „Ant skiedryno vyrai mus pajuto, ėmė pulti į virtuvę, bet šeimininkė sustūmė mudvi į užstalę ir pati nuo krašto užsisėdo. Vyrai, kaip šunys, mus per stalą – kėpšt!… pešt!… ir mes priešais per stalą botarainiu – pliaukšt! šmaukšt! – kaip šunims. Nors akla, sau tako nematau, bet kuriam tik botarainiu pašiaušiu – devynios pampos iššoka… o čia kleckus maukiam ir maukiam“.

Šitą verpetuojančią vaizdų masę Žemaitė surikiuoja į gana vientisą pasaulio perspektyvą, kurią lemia kritiškas požiūris į visuomenės sandarą ir pačią žmogaus prigimtį. Kone kiekviename jos pasakojime gyvenimas skyla į nesutaikomus kontrastus – viešpataujančios jėgos ir kankinančios priespaudos, poniškos prabangos ir nepakeliamo skurdo priešpriešas. Turto godulys ir egoizmas diktuoja jos veikėjų elgesį, kurį autorė negailestingai apnuogina („Budynėje“ prie mirusios motinos karsto duktė ir brolienė draskosi dėl pagalvės). Ji neturėjo iliuzijų, kad kaimo žmogus yra visuotinio gerumo įsikūnijimas, o žemdirbio darbas – palaimos ir grožio šaltinis („Dirvoje dvi kapstytojos purvinos ligi juostos, vanduo varva nuo skepetų per burną į akis, bėga į rankoves; nuo padalkų taip pat varva; kojos basos, raudonos, ligi pusblauzdžio molyje braido…“). Žemaitės pasakojime atsirado kietas, net žiaurus santykis su vaizduojama tikrove, būdingas XIX a. realizmo klasikams, tačiau dažniausiai palenktas didaktinėms išvadoms. Ji, kaip ir G.Petkevičaitė-Bitė, tebebuvo varguolių gynėja, visuomenės taisytoja, protestuotoja („Dievuliau mano! Kame čia teisybė?“).

XIX a. proza (Aišbė, V.Pietaris, G.Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė) išvystė išoriniu stebėjimu pagrįstą vaizduoseną, sukaupė didžiulius leksikos fondus kaimo buities detalėms ir vyksmui aprašyti, pagavo šnekamosios kalbos akustiką. Pašaukti „Varpo“ rašyti knygas, kurios „pamokytų gyvenimą pagerinti“, to meto prozos autoriai sudėdavo į veikėjų lūpas apsčiai vertingų idėjų, kurios natūraliai neišplaukdavo iš jų charakterio. Tezinis mąstymas stūmė į schematiškas gėrio ir blogio priešpriešas, kurioms atstovauja antagonistinės klasės, grupės, net lytys, o ne atskiras besiblaškantis žmogus. Socialinės aplinkos determinizmas, valdantis žmogų (G.Petkevičaitės-Bitės apsakyme „Homo sapiens“ vaikas žada mylėti savo globėjus, kol jie turės duonos), nepaliko erdvės jo savotiškam vidiniam tapsmui. Stovėdamas šalutinio stebėtojo nuošalėje, prozininkas negalėjo iš arti prisiglausti prie savo veikėjo charakterio, persiimti jo išgyvenimais ir mąstymu. Tuo labiau nedrįso prabilti pats apie save ir visą pasakojimą persmelkti savo paties tonacija. Aprašomoji stilistika leido laisvai dėlioti tekste įvairiopos informacijos kiekius, todėl kūrinių kompozicijos išeidavo gana amorfiškos (peizažinės įžangos, statiškai atpasakotos biografijos, savarankiškos dialogų virtinės kaip dramoje).

XX a. pradžios prozininkų kartai, brendusiai dar XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, iškilo uždavinys suglausti gana autentišką ir reportažiškai padriką pasakojimą į koncentruotas formas, palenkti išorinę vaizdinę plastiką psichologinio veiksmo dialektikai, sukurti daugiabriaunę pasakotojo figūrą, kurios dvasinis spinduliavimas jungtų potekstiniais ryšiais visus kūrinio lygmenis. Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, J.Biliūnas, A.Vienuolis lietuvių meninės prozos kūrybą bei realistinio pasakojimo žanrus pasuko profesionalumo vėžėmis.

Lazdynų Pelėda

Pirmoji rašytoja, pritaikiusi lietuvių pasakojimo meną prie laikraštinės spaudos ritmo, įvedusi intrigos momentą ir jausmingą toną, išrutuliojusi „tikras gyvenimo istorijas“ iki romano, išplėtusi temų diapazoną (vargdienio skriauda, dvarininkijos degradacija, lietuvio inteligento savigrauža, didmiesčio proletariatas). Vos ne kiekviename dienraščio
„Viltis“ numeryje (1907-1911m.) spausdinamų apsakymų ir apysakų daugiatemiškumas buvo nulemtas dviejų seserų, skelbusių savo kūrybą tuo pačiu slapyvardžiu, skirtingos gyvenimo patirties: Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867-1926), įaugusi j Žemaitijos kaimo aplinką („išsižadėjau visų ženklų bajorystės ir esmi tarp mužikų tuomi, kuomi norėjau būti“); Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872-1957) – Varšuvos, Peterburgo, Rygos siuvimo dirbtuvių darbininkė, lenkų socialistų partijos aktyvistė. Pirmuoju smuiku šiame duete grojo S.Pšibiliauskienė – nuo 1905 m. ji vertė į lietuvių kalbą sesers kūrinius, rašomus lenkiškai, ieškojo lietuviškos frazeologijos neįprastoms didmiesčio realijoms ir dialogams. Ji turėjo natūralios ir vaizdingos kalbos jausmą, įgimtą pasakotojos dovaną, nors lietuvių rašybos taisyklių taip ir neišmoko iki mirties. Dviejų seserų literatūriniame palikime S.Pšibiliauskienės kūrybai atitenka pagrindinis svoris, taip pat aktyvus vaidmuo įteisinant pasakotojo figūrą, stebinčią ne tik išorinį pasaulį, bet ir patį save.

Gimusi žemaičių bajoro, dailininko (studijos Peterburge ir Miunchene) ir literato (du romanai lenkų kalba) šeimoje, niekur nesimokiusi, tik nuo mažens skaičiusi visas tėvų bibliotekos knygas, ištekėjusi už prasigėrusio senyvo dvarininko, kad taptų „nupuolusio nusidėjėlio angelu išganytoju“, skaudžiai nusivylusi („Visas mano gyvenimas – tai varginga aklojo klajūnė „), S.Pšibiliauskienė iš nevilties ėmė kurti lenkiškus eilėraščius ir vaizdelius. Lietuviai studentai P.Višinskis ir V.Sirutavičius įtraukė į lietuvišką kultūrinę veiklą, suredagavę ir išspausdinę jos pirmąją apysaką „Varpe“ 1898 m. Palikusi nugyventą Meškių dvarą, 1903 m. atsikėlė į Vilnių su dviem vaikais, dirbo P.Vileišio įsteigtame knygyne, kol tas užsidarė, tarnavo Vievyje vaistininko šeimininke, vertėsi siuvinėjimu, bandė gelbėtis iš skurdo laikraščių honorarais, rašydama lengvai ir greitai.

Užsibrėžusi pagal „Varpo“ programą „blaškyti tamsybę, aiškinti takus, kiek mano mažas mokslas daleis“, grįsdama savo apsakymus ir apysakas „pačiais gyvenimo faktais“, nusižiūrėtais kumetynų lūšnynuose ar išgirstais iš Vilniaus gatvės moterų ir buvusių kalinių, Lazdynų Pelėda, išauklėta jausmingų lenkiškų romanų, daug atviriau prabilo apie savo pačios gyvenimą negu drįso Žemaitė ar G.Petkevičaitė-Bitė. Ji patyrė savo pačios likimu socialinį ir moralinį dvarininkijos luomo žlugimą (praskolintame dvarelyje badmiriavo, pati verpė linus, vilnas; į jos vestuvių pokylį įsiveržė neteisėta vyro žmona su trimis mažais vaikais). Apsisprendusi dirbti Lietuvai, jos „kenčiantiems vargdieniams“, su kuriais „iš vieno bliūdo valgau“, ji liko „atstumta nuo visų“ ir paniekinta sulenkėjusios aplinkos. Kupina demokratinio idealizmo, bet nukamuota brutalaus vargo, ligos (1902 m. suserga džiova), septyniolikmetės dukters mirties, rašytoja gyveno kintančiomis pasiaukojimo ir nuovargio, ilgesingų svajonių ir nevilties nuotaikomis, jausdamasi bejėgė žiaurioje kovoje dėl būvio („Bijau ateities, nejaučiu spėkų kariauti…“). Išbadėjusi ir apiplyšusi gimtojo Paragių dvarelio šeimininkė 1917 m. „daugiau į lavoną panėšėjo negu į gyvą žmogų“, pasak vieno memuaristo.

Lazdynų Pelėda stovi visiškai arti skriaudžiamo vargdienio, apviltos mergaitės, našlaičio – pagrindinių savo prozos herojų, įliedama į jų sugriauto gyvenimo istorijas savo pačios aimaną (jau pirmojoje apysakoje „Našlaitė“ vaizduojama mirštanti moteris, ištekėjusi už alkoholiko iš gailesčio, tikėdama „į gerą kelią išvesianti“). Rašytoja pirštu prikišamai nurodo to nelaimingo gyvenimo priežastis – socialinę nelygybę, valdžios siautėjimą, turto godulį, miestą, ryjantį kaip smakas doras sodžiaus mergaites. Kaip ir M.Valančius, ji įterpia didaktinį pamokslėlį: šitaip nereikia gyventi. Tačiau jai labiausiai rūpi sužadinti skaitytojo užuojautą egoizmo ir žiaurumo aukoms, kurios negali pačios apsiginti ir išstumiamos iš šio pasaulio (panašaus efekto siekė ir jos mylimos lenkų beletristės M.Konopnicka, E.Ožeškova).

Lazdynų Pelėda aiškiai nubrėžia išorines „kvailo, bjauraus gyvenimo“ aplinkybes, bet nerezga viso pasakojimo iš tankaus detalių audinio, kaip Žemaitė. Ji skuba atverti personažo savijautą, jausmų gimimą ir kaitą, minčių maišatį, valios palūžimą ir neviltį kaip vidinį vyksmą, kuriam išorinės priežastys duoda tik pradžią, bet jo neišsemia. Ji stengiasi įsijausti į šį vyksmą, ieško tinkamų moralinių kategorijų, emocinių apibūdinimų, peizažo paralelių, susijaudinimą perduodančios pasakojimo tonacijos.

Apysakoje Klajūnas (1902) dialogas, vis dar dominuojantis pasakojime, tolsta nuo informacinės funkcijos (kas, kur ir kada vyksta) ir prisipildo kintančio emocinio turinio, atverdamas žmonių vidines būsenas, kurios čia pat gimsta, artėja viena prie kitos ir lūžta. Suaugęs vyras ir guvi šešiolikmetė, rnylį vienas kitą, turi atsisveikinti – vienturtis ūkininko sūnus išeina į dvarą „užsidirbti daug pinigų“, o mergaitė lieka tėvų namuose.

Juozas sakė ir į langą žiūrėjo, negalėjo suprasti, ar pats girdi savo žodžius. Prie Barbelės priėjęs, apkabinti ją norėjo, bet

atsitraukė.

– Et, ką gelbės, – tarė, – neversk savęs: per nevalią bučiuojant, dvasia smirdi. Eiki, kur einąs, aš lauksiu, rasit, sugrįši…

– Dėl ko taip? ar manęs nemyli?

– Neklauski, Juozai, – atsakė verkdama Barbelė, – neapgaudinėkime savęs, man širdis sako, kad nuo šios dienos eisime mudu kiekvienas sau.

Santykis tarp dviejų žmonių šioje apysakoje komplikuojasi ne dėl išorinių aplinkybių, kaip įprasta, o dėl skirtingų potraukių, įgimtų savybių, moralinių nuostatų nesuderinamumo, kuris virsta pasakojimo ašimi. Jauną drovų vyrą dvaro aplinka greitai įtraukia į savo linksmybes – patvirkusi „poniškos veislės“ merga čia jam pati „drebiasi ant kaklo“, per išgertuves jis jau pasipūtęs šūkauja – „ašš“, o po to „nesuprantama nerimastis jį žudė, buvo ilgu, bet ko, nė pats suprasti negalėjo“. Sutikęs Barbelę, jis raudonuoja, jam gaila mergelės ir pikta ant savęs, susirūpinęs nebegali užmigti („širdis tokia liūdna buvo, tokia liūdna!“). Sutrikęs jis stebi pats save, nesuprasdamas, ar „Barbelė atsimainė“, ar „tik aš vienas kitoks“. O Barbelė, žvelgdama į pasimetusį mylimąjį, „nekalbėjo nieko, tik veidu mainėsi ir drebančiais pirštais priekaiščio kertelę smaukė“.

Apysakoje Dzidė (1912) šaunus kaimo siuvėjas, „apskritaburnis“ merginų viliūgas, gyvenantis „be jokio rūpestėlio“, vienoje ūkininko sodyboje staiga praranda ramybę – „lyg koks apžolėjimas“. Nesupranta, kodėl jam lūžinėja adata, Elzytei įėjus į seklyčią. „Nerimas jį ėmė“, „pasijuto nedrąsus su ja“, „nematoma siena buvo jųdviejų tarpe“. Vedęs Elzytę, pašankus padauža vėl pasiilgsta laisvės, trankosi smuklėje ir sunkiai suserga, apkultas pavydaus senio. Vieną naktį pamestoji žmona girdi: kažkas priėjo prie lango. „Neapsiriko: Dzidė stovėjo už lango, tik toks keistas, lyg giedras, be kepurtės“. Jis kalbėjo prašydamas atleidimo ir „lingavo, lyg vėjo pūtimo siūbuojamos miglos sruogelės paupy“. Tai psichologinė kulminacija, pagimdyta šeimyninio gyvenimo krizės, nuojautos, moralinės kolizijos, kuri tampa būdingu realistinio pasakojimo motyvu.

Apsakyme Motulė paviliojo (1908) gamta – išorinis vidinių įvykių rėmas ar paralelė – atsiduria pačiame vyksmo centre kaip paslaptinga jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jau pirmieji sakiniai įveda į susitvenkusią emocinę įtampą: „Brėško. Kas valanda tamsiau darėsi. Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama“. Vaikai klausosi tamsoje, kaip vaitoja kamine vėjas, kaip jis baldosi aplink trobelę – tai vietos neradusios mirusiųjų vėlės. Vaikai jaučia, kad prie jų artinas „kažin kas baisu“. Rytmetį sužino, kad jų „motulė po ledu pasmukusi“. Engiama godžios ir piktos šeimininkės, trapi našlaitė išvysta sapne motulę, stovinčią meldyne ir jos laukiančią. Ji išeina, išsivesdama ir broliuką.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2857 žodžiai iš 9485 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.