Psihineas ir fizines prievartos saunamojo ginklo panaudojimas policijos veikloje
4.5 (90%) 2 votes

Psihineas ir fizines prievartos saunamojo ginklo panaudojimas policijos veikloje

1121314151

PSICHINĖS IR FIZINĖS PRIEVARTOS,

ŠAUNAMOJO GINKLO PANAUDOJIMAS

POLICIJOS VEIKLOJE.

ĮVADAS

Policijos pareigūnui suteiktų teisių ir pareigų įgyvendinimas gali būti susijęs su būtinumu panaudoti prievartos priemones. Be to, pareigūnai, vykdydami savo tarnybos pareigas, turi teisę ginti ir savo gyvybę bei sveikatą. Šiais tikslais įstatymas numato pareigūnų teisę turėti ir atitinkamose situacijose panaudoti šaunamąjį ginklą ir kitas fizinės ir psichinės prievartos priemonės. Būtinumas panaudoti prievartą gali kilti įvairiose situacijose, pvz., jėga priverčiant asmenį įvykdyti teisėtą reikalavimą; atremiant pavojingą kėsinimąsi; sulaikant asmenį, padariusi teisės pažeidimą ir vengiantį sulaikymo, stabdant automobilį ir kt.

Tačiau prievartos priemonių panaudojimas, atliekant tarnybos pareigas, yra susijęs su kitų asmenų laisvių ir teisių apribojimu, fizinės ir turtinės žalos padarymo riziką. Todėl pareigūno veiksmų teisėtumo vertinimas – tai sudėtingas procesas, priklausantis nuo įvairių įstatymų nuostatų. Pagrindinis įstatymas, tampantis pareigūno veiksmų teisėtumo kriterijumi, yra Policijos veiklos įstatymas, reglamentuojantis pareigūno teises ir pareigas bei nustatantis prievartos tarnybinėje veikloje panaudojimo sąlygas.

Atsakant į klausimą, ar policijos pareigūno prievartos priemonių panaudojimas atitiko Policijos veiklos įstatymo reikalavimus, svarbiausios yra tos Policijos veiklos įstatymo normos, kurios reglamentuoja pareigūno profesines teises ir pareigas bei nustato šaunamųjų ginklų ir kitų prievartos priemonių panaudojimo sąlygas. Todėl šių įstatymo normų žinojimas yra būtinas kiekvienam policijos pareigūnui.

Bendrosios nuostatos

Teisėtvarkos pareigūnų elgesio kodeksas

3 straipsnis

Teisėtvarkos pareigūnai gali pavartoti jėgą tik būtino reikalingumo atveju ir tiek, kiek jų reikia pareigoms vykdyti.

a) Šioje nuostatoje pabrėžiama, kad teisėtvarkos pareigūnų jėgos pavartojimas turėtų būti išimtinio pobūdžio; nors joje numatyta, kad teisėtvarkos pareigūnai gali turėti teisę pavartoti jėgą tiek, kiek tai iš tiesu reikalinga tomis aplinkybėmis siekiant užkirsti kelią nusikaltimui arba teisėtai sulaikant teisės pažeidėjus ar įtariamus teisės pažeidėjus, arba padedant juos sulaikyti, tačiau tokio sulaikymo metu negalima vartoti jėgos, viršijančios šiems tikslams būtinas ribas.

b) Nacionalinė teisė paprastai riboja teisėtvarkos pareigūnų jėgos vartojimą pagal proporcingumo principą. Tai reikia suprasti kaip tokių nacionalinių proporcingumo principų gerbimą aiškinant šį nuostatą. Jokių būdų šios nuostatos nereikia suprasti taip, tartum ji leistų pavartoti jėga, , neproporcingą teisėtam tikslui, kurį reikia pasiekti.

c) Šaunamųjų ginklų vartojimas yra kraštutinė priemonė. Reikėtų dėti visas pastangas ir neleisti vartoti šaunamųjų ginklų, ypač prieš vaikus. Apskritai šaunamieji ginklai neturėtu būti vartojami, išskyrus atvejus, kai įtariamas teisės pažeidėjas priešinasi ginklu ar kitokiu būdu kelia pavojų kitų žmonių gyvybei ir kai nepakanka kitų, paprastesnių priemonių sutramdyti ar sulaikyti teisės pažeidėją. Apie kiekvieno šaunamojo ginklo pavartojimo atveji nedelsiant turėtų būti pranešama kompetentingiems organams.

5 straipsnis

Nė vienas teisėtvarkos pareigūnas negali vykdyti, kurstyti ar toleruoti jokio kankinimo veiksmo ar kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo; ir joks teisėtvarkos apsaugos pareigūnas negali vadovautis aukštesnių asmenų potvarkiais arba tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, kaip karo stovis ar karo grėsmė, grėsmė nacionaliniam saugumui, vidinis politinis nestabilumas ar kokia nors kita ypatinga valstybės padėtis, kankinimui ar kitokiam žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui ar baudimui pateisinti.

a) Šis draudimas pagrįstas Generalinės Asamblėjos priimta Visų asmenų apsaugos nuo kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo deklaracija, pagal kurią:

“(Toks veiksmas yra) žmogaus orumo įžeidimas ir yra smerkiamas kaip Jungtinių Tautų Organizacijos įstatų tikslų pažeidimas ir kaip Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose) paskelbtų žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių pažeidimas”.

b) Deklaracijoje kankinimas apibrėžiamas taip:

“…kankinimas reiškia kiekvieną veiksmą, kuriuo asmeniui oficialus asmuo tyčia sukelia stiprų fizinį skausmą ar kančią arba tai daroma jam kurstant norint gauti iš to ar trečio asmens informaciją ar prisipažinimą, nubausti jį už veiksmus, kuriuos jis įvykdė arba įtariamas juos vykdęs, arba įbauginti jį ar kitus asmenis. Šis apibrėžimas neapima skausmo ar kančios, kurios sukelia tik teisėtas laisvės atėmimas, suderinamas su Tipinėmis minimaliomis elgesio su kaliniai taisyklėmis”.

c) Sąvoka “žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis elgesys ir baudimas” Generalinės Asamblėjos nebuvo apibrėžta, tačiau ją reikėtų suprasti taip, kad pagal galimybę būtų suteikiama kuo didesnė apsauga nuo fizinio ir psichologinio pobūdžio piktnaudžiavimų.

Pagrindiniai teisėsaugos pareigūnų jėgos ir

šaunamojo ginklo panaudojimo principai.

Jį priėmė XVIII Jungtinių Tautų Kongresas dėl nusikalstamumo prevencijos ir elgesio su nusikaltėliais, įvykęs Havanoje 1990 m. rugpjūčio 27 – rugsėjo 7 d.d.

Prievartos priemonių panaudojimo policijos veikloje teisėtumo sąlygos.

Prievartos priemonių rūšys ir sampratos.

Remiantis Policijos veiklos įstatymu, pareigūnas gali panaudoti šias prievartos priemones: 1) psichinę prievartą; 2) fizinę prievartą; 3) šaunamąjį ginklą; 4) sprogstamąsias medžiagas. Policijos veiklos įstatymas išaiškina minėtas sąvokas.

Psichinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą ar sprogstamąsias medžiagas. Įspėta gali būti įvairiai – žodžiu ar veiksmu. Psichinei prievartai prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai (23 str. 3 d.).

Fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip: 1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas; 2) specialiųjų priemonių, t.y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas (23 str. 4 d.). Pareigūnas, jei jis su savimi neturi specialiųjų priemonių ar šaunamojo ginklo, kaip fizinę prievartą gali panaudoti bet kokias pagalbines priemones, būtinas kėsinimuisi atremti ar pavojaus šaltiniui likviduoti (23 str. 6 d.).

Šaunamojo ginklo panaudojimo sąvoka įstatyme neišaiškinta. Tačiau remiantis policijos veiklos įstatymo analize, šaunamojo ginklo panaudojimas gali būti suprastas trimis prasmėmis: 1) kaip psichinė prievarta, t.y. šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai; 2) kaip šūvio paleidimas į asmenį, transporto priemonę ir gyvūną; 3) kaip šūvio paleidimas kitais tikslais, pvz., duoti pavojaus signalą, durims atidaryti, stiklui išdaužyti ir pan. Atsižvelgiant į minėtas prasmes, skiriasi šaunamojo ginklo teisinis reglamentavimas (25, 27 str.), tačiau detaliau įstatyme reglamentuojamas tik ginklo panaudojimas prieš asmenį.

Sprogstamųjų medžiagų panaudojimas suprantamas kaip sprogimo, nekeliančio grėsmės žmogaus gyvybei ir sveikatai, sukėlimas, turint tikslą sunaikinti sprogstamąjį įtaisą, patekti į patalpą (vietą), kur laikomi įkaltai ar daromi kiti keliantis grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai nusikalstami veiksmai (26 str.).

Analizuojant Policijos veiklos įstatymo 4 skirsnį ( Šaunamųjų ginklų, fizinės ir psichinės prievartos panaudojimas), galima padaryti išvadą, kad prievartos priemonių panaudojimas pripažintinas teisėtu jeigu policijos pareigūnas: 1) laikėsi bendrų prievartos priemonių panaudojimo principų (reikalavimų); 2) panaudojo prievartos priemonę tik įstatymo numatytu atveju; 3) nepažeidė draudimo naudoti prievartos priemonę tam tikrais atvejais.

Bendri prievartos priemonių naudojimo principai (23 str.)

Šių bendrų principų (reikalavimų) laikymasis yra būtinas visais prievartos priemonių panaudojimo atvejais. Jų nesilaikymas visada reiškia, kad policijos pareigūnas pažeidė įstatymą ir gali būti patrauktas atsakomybėn. Pagrindiniai reikalavimai yra šie:

Prievartos priemonės panaudojimas visada turi būti pagrįstas tarnybinių būtinumu. Būtinumą panaudoti prievartos priemonę turi nulemti: a) būtinumas užkirsti kelią teisės pažeidimams; b) būtinumas sulaikyti teisės pažeidimą padariusį asmenį; c) kitoks atvejis, saugant bei ginant asmens, visuomenės ar valstybės teisėtus interesus. Tokiu kitu atveju gali tapti, pvz., būtinumas užtikrinti pareigūno teisėto reikalavimo vykdymą, kai jis nevykdomas, arba būtinumas išgelbėti savižudybei pasiryžusio asmens gyvybę ir pan.

Prievartos priemonės panaudojimas galimas tik tuo atvejų, kai įtikinimo ar kitos neprievartinės priemonės buvo neveiksmingos arba neįmanomos.

Tai reiškia, kad policijos pareigūnas gali panaudoti prievartos priemonės tik tada, kai nėra kito veiksmų varianto (kai neprievartinių priemonių panaudojimas nedavė ir neduos jokių rezultatų; kai būtina nedelsiant imtis prievartinių priemonių, nes delsimas gali tik pabloginti situaciją; kai situacija yra potencialiai labai pavojinga ir tik prievartos priemonės gali užtikrinti policijos pareigūnų ir kitų žmonių saugumą ir pan.). Šis reikalavimas taip pat reiškia, kad kiekvienas policijos pareigūnas turi suprasti prievartos priemonių panaudojimą savo veikloje ne kaip pagrindinį darbo metodą, bet kaip blogį, kurio kartais neįmanoma išvengti.

Prievartos priemonės visada turi būti adekvačios konkrečiai situacijai.

Policijos veiklos įstatymas įpareigoja policijos pareigūną patį pasirinkti prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Ši nuostata faktiškai apeliuoja į pareigūno sąžiningumą ir profesionalumą, reikalauja, kad nebūtų peržengtos racionalumo ribos, kad pareigūno pasirinktos prievartos priemonės nebūtų aiškiai neadekvačios situacijai. Panaudojęs prievartos priemones pareigūnas turi būti pasiruošęs
logišką savo veiksmų paaiškinimą, kodėl jam prireikė imtis būtent šios rūšies ir sunkumo prievartos, kodėl nebuvo apsiribota neprievartiniais veiksmais arba mažesnio pavojingumo prievartos priemonėmis.

Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.

Tai reiškia, pasirinkus vieną ar kitą prievartos taikymo variantą, policijos pareigūnas turi dėti visas pastangas, kad nesukelti fizinės ar turtinės žalos kitam asmeniui, o jeigu tai neišvengiama, kad žala būtų mažesnė. Pvz., naudojant šaunamąjį ginklą, būtina stengtis neatimti asmeniui gyvybės, naudojant lazdą, dujas, antrankius, kovinių imtynių veiksmus ir kt. – nesužaloti asmens arba sukelti kuo lengvesnę žalą jo sveikatai. Įstatymas nereikalauja, kad sunkių pasekmių būtų išvengta. Būtina, kad pareigūnas stengtųsi tai padaryti ir galėtų logiškai paaiškinti, kaip jis stengėsi, kodėl nepavyko jų išvengti, kodėl pats stengimasis tomis sąlygomis buvo neįmanomas.

Prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas (23 str. 5 d.).

Kitais žodžiais tariant, pareigūnas privalo suteikti asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, duoti pažeidėjui šansą, vienu ar kitu būdu parodyti jam, kad jei jis nenutrauks savo neteisėtos veiklos, jam gali būti padaryta žala. Tai ypač svarbu padaryti prieš panaudojant šaunamąjį ginklą. Įspėjimo formos įstatymas nereglamentuoja. Tai gali būti padaryta žodžiu, ginklo parodymu, šūviu į viršų ar kaip nors kitaip. Reikalavimas įspėti asmenį nėra absoliutus ir jeigu situacija verčia imtis prievartos priemonių arba panaudoti ginklą nedelsiant, tai neneigia pareigūno veiksmų teisėtumo. Bet pareigūnas turi būti tikras, kad įspėti pažeidėją nėra galimybės.

Šaunamasis ginklas gali būti panaudotas tik kaip išimtinė priemonė, kai kitos priemonės buvo neveiksmingos (25 str. 1 d.).

Turimas galvoje šaunamojo ginklo panaudojimas kaip fizinės prievartos – šūvio paleidimas į asmenį, transporto priemonę arba gyvūną. Tai darant būtina būti tikram, kad nėra galimybės panaudoti kovinių imtinių veiksmus, lazdą, dujas arba kitą priemonę arba kitų priemonių panaudojimas nepateisinamai padidintų pavojų paties pareigūno ar kitų žmonių gyvybei.

Šių universalių reikalavimų laikymasis būtinas visuose prievartos panaudojimo situacijoje ir jų pažeidimas gali tapti pagrindu pripažinti pareigūno veiksmus neteisėtais.

Draudimas tam tikromis aplinkybėmis naudoti prievartos priemonės

Draudžiama panaudoti kovinių imtinių veiksmus bei specialiąsias priemones prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, kai akivaizdu,kad jie invalidai ar nepilnamečiai (jei jų amžius žinomas pareigūnui ar išvaizda atitinka amžių, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei arba sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai (24 str. 2 d.). Šaunamąją ginklą draudžiama panaudoti tiek visais šiais atvejais, tiek žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenis, išskyrus atvejus,kai jie priešinasi pavojingu žmogaus gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai (25 str. 4 d.).

Minėtų draudimų pažeidimas gali reikšti, kad prievartos priemonė buvo panaudota neteisėtai.

Atskirų prievartos priemonės rūšių panaudojimo pagrindai (atvejai).

Psichinės prievartos panaudojimo atvejai

Pagal policijos veiklos įstatymą psichinės prievartos esmė – pažeidėjo įspėjimas. Pats savaime įspėjimas nėra pavojingas pažeidėjo gyvybei, sveikatai ar turtui, todėl psichinės prievartos panaudojimas detaliai įstatyme nereglamentuojamas. Tačiau darytina išvada, kad psichinė prievarta (įspėjimas) – būtina prieš panaudojant fizinę prievartą ir šaunamąjį ginklą. Taigi, psichinės prievartos panaudojimas – tai labiau ne teisė , bet policininko pareiga.

Kalbant apie įspėjamąjį šūvį, įstatymas specialiai nurodo, kada policijos pareigūnas, nesukeldamas grėsmės įstatymų saugomoms vertybėms, turi teisę padaryti įspėjamąjį šūvį – įspėti pažeidėją apie galimą šaunamojo ginklo panaudojimą (27 str. 2 d.).

Fizinės prievartos , išskyrus šaunamąjį ginklą, panaudojimo atvejai (24 str.).

Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, išskyrus šaunamąjį ginklą:

1. Gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi;

2. Sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo;

3. Kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą;

4. Masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu;

5. Esant tarnybiniam būtinumui, stabdydamas transporto priemonę.

6. Specialus fizinės prievartos
atvejis nurodytas kaip pareigūno saugumo garantija (27 str. 3 d.) – pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo bando panauduoti prievartą ar artinasi prie policijos pareigūno bei neklauso jo reikalavimo laikytis nurodyto atstumo, arba kėsinasi atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą.

1 punktas. Fizinės prievartos panaudojimas, ginantis nuo kėsinimosi.

Būtina žinoti, kad gyvybei ir sveikatai gresiantis kėsinimasis – tai neteisėta veika, uždrausta baudžiamojo arba administracinės teisės pažeidimų kodeksuose. Tai gali būti tiek nusikalstama ir fiziniu smurtu pasireiškianti veika (pvz., nužudymas, kūno sužalojimas, išžaginimas, žmogaus pagrobimas, chuliganizmas ir kt.), tiek ir administracinis nusižengimas, pvz., smulkus chuliganizmas, pavojingas vairavimas. Teisė panaudoti prievartą prieš pažeidėją atsiranda, kai ši veika, pavojinga gyvybei ir sveikatai, jau tiesiogiai atliekama arba kai aplinkybės rodo, jog ji tuoj prasidės. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinį prievartą, tiek ginant save, tiek ir kitus asmenis. Pasipriešinimas policijos pareigūnui, panaudojant fizinį smurtą (suduodant smūgį, bandant pargriauti ir pan.) prilyginamas pavojingam gyvybei ir sveikatai kėsinimuisi.

2 punktas. Fizinės prievartos panaudojimas sulaikymo situacijoje.

Būtina žinoti, kad asmuo gali būti sulaikomas tiek dėl nusikalstomos veikos (smurtinio nusikaltimo, vagystės, chuliganizmo ir pan.), tiek ir administracinio pažeidimo. Fizinės prievartos panaudojimo sulaikymo situacijoje būtina sąlyga yra pažeidėjo aktyvus sulaikymo vengimas. Sulaikymo vengimo pripažintinas bėgimas, bandymas pasislėpti, įsikabinimas į kokį nors objektą. Tuo tarpu fizinis smurtas prieš pareigūną bandant išvengti sulaikymo traktuotinas kaip kėsinimasis, pavojingas gyvybei ar sveikatai.

3 punktas. Fizinės prievartos panaudojimas atremiant kėsinimąsi į saugomą objektą ar kitą turtą.

Toks kėsinimasis gali pasireikšti kaip neteisėtas bandymas patekti ar patekimas į saugomą teritoriją arba pastatą, minėtų objektų užpuolimas, bandymas pavogti pareigūno ginklą, tarnybinę transporto priemonę ar kitą policijos turtą ir pan.

4 punktas. Masinių riaušių ir kitų grupinių chuliganiškų veiksmų situacija.

Fizinė prievarta šiuo atveju gali būti panaudota išskirstant minią, sustabdant eitynes tam tikru maršrutu, sulaikant aktyvus viešosios tvarkos pažeidėjus.

5 punktas. Transporto priemonės stabdymo situacija.

Turimas galvoje būtinumas stabdyti transporto priemonę, susijęs tiek su vairuotojo sulaikymu, tiek ir kitais poreikiais, pvz., kai vairuotojas nepaiso jam pareikšto reikalavimo. Fizinė prievarta gali pasireikšti priverstinio automobilio stabdymo priemonių panaudojimu, taip pat pažeidėjo ištraukymu iš automobilio, užvedimo raktelių atėmimu, pažeidėjo surakinimu ir kt.

6 punktas. Specialus fizines prievartos panaudojimo atvejis, sulaikant asmenį (27 str. 3 d.).

Čia minimi 3 skirtingi atvejai, kai leidžiama panaudoti fizinę prievartą:

1) jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo bando panaudoti prievartą, t.y. puola, pasirengęs suduoti smūgį, mesti kokį nors daiktą į policijos pareigūną,. Pareigūnas gali nelaukti, kol prievarta bus panaudota prieš jį ir pats gali imtis prievartinių veiksmų;

2) jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo artinasi prie policijos pareigūno bei neklauso jo reikalavimo laikytis nurodyto atstumo;

3) jeigu sulaikomas ar sulaikytas asmuo kėsinasi atimti iš policijos pareigūno šaunamąjį ginklą. Toks kėsinimasis gali pasireikšti bandymu atimti ar pavogti šaunamąjį ginklą. Pareigūnas gali panaudoti fizinę prievartą atremiant šį kėsinimąsi.

Reikia pasakyti, kad fizinės prievartos panaudojimo atvejų sąrašas, numatytas Policijos veiklos įstatyme, palieka tam tikrų spragų. Tokia spraga laikytina tai, kad įstatymas nenumato teisės panaudoti antrankius kaip įtariamo asmens sulaikymo ir gabenimo saugumo užtikrinimo priemonės, kuomet sulaikomas asmuo jokių aktyvių veiksmų nedaro. Akivaizdu, kad tokiais atvejais antrankiai yra tinkama priemonė saugumui užtikrinti, tačiau įstatymas kategoriškai reikalauja, kad sulaikomas asmuo turi aktyviai vengti sulaikymo (24 str. 1 d. 2 p.). Manytina, kad antrankių panaudojimas, nesukėlęs žalos įtariamajam asmeniui, negali būti traktuojamas kaip Policijos veiklos įstatymo pažeidimas, nes tai prieštarautų paties įstatymo tikslams ir logikai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2932 žodžiai iš 5819 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.