Racionalizmo ir empirizmo gincas naujuju laiku filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Racionalizmo ir empirizmo gincas naujuju laiku filosofijoje

Į naujuosius amžius Europos filosofija įžengė jau turėdama ilgą istoriją, apėmusią apie šimtą teorijų ir doktrinų, sistemų ir mažiausiai dvejopą – antikinį ir viduramžišką – požiūrį į pasaulį.

Vieni naujųjų amžių mąstytojai matė pasaulį iš viduramžių pozicijos, kiti laikėsi senovei būdingo požiūrio, treti – naujos pozicijos, kuri nesudarė prielaidų naujai pasaulio sampratai, tai yra nesudarė loginio pamato naujam senų problemų sprendimui. Kur senovės filosofija sakė “taip”, o viduramžių – “ne” (arba atvirkščiai), naujoji filosofija dažniausiai nedavė jokio atsakymo (Tatarkiewicz, 2002, p. 7).

Naujųjų amžių ir viduramžių filosofinės pozicijos svarbiausiais aspektais skyrėsi. Tatarkiewisz teigia, kad transcendentinė viduramžių filosofija pripažino, kad “už laikinojo pasaulio egzistuoja kitas, amžinas, dieviškas pasaulis, o laikinasis yra tik amžinojo pasaulio atspindys”. Naujųjų amžių filosofija rėmėsi “laikinuoju” ir laikė jį vieninteliu, ir tik juo turi domėtis filosofija. XV – XVI a. filosofus viduramžių vadinamoji scholastinė filosofija, tyrinėjanti antijutiminius būties pradus, menkai domino, į ją buvo žiūrima iš aukšto. Terminas “scholastika” įgijo neigiamą reikšmę: scholastiniais imta vadinti bet kokius tuščius, formalius išvedžiojimus. Naujųjų amžių mąstytojai nuo scholastinių problemų pamažu gilinosi į empirines gamtos filosofijos ir kasdienines žmogaus gyvenimo problemas. Šiuo laikotarpiu labai išauga menininkų amatininkų ir menininkų mokslininkų prestižas. Iškyla tokios asmenybės kaip Leonardo da Vinci, F. Brunalleschi, B. Cellini. Formuojantis naujai visuomenei, didėja amatininkų, pirklių, pramoninkų, bankininkų reikšmė, mažėja panieka fiziniam darbui, praktinei, pelną duodančiai veiklai. Žmogus orientuojamas į žemiškąjį gyvenimą ir visus jo teikiamus malonumus. Veikli naujųjų amžių asmenybė nori išbandyti save visose srityse ir vis plačiau bando ne tik save, bet ir gamtą. Plėtojantis eksperimentavimo praktikai, racionalizmui filosofijoje auga ir vis labiau stiprėja ilgą laiką buvęs šešėlyje konkurentas – empirizmas. (Nekrašas, 1993, p. 79) A. Azenbacher teigia, kad empirizmas suabsoliutina juslumo, racionalizmas – racionalumo aspektą. Jis taip pat pabrėžia, kad naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą, kuris galėjo įvykti dvejopu būdu: kaip posūkis į subjektą, kaip juslią būtybę (empirizmas), arba kaip posūkis į subjektą, kaip į protingą būtybę (racionalizmas) (Anzenbacher, 1992, p. 150).

Empirizmas didesnę įtaką įgyja tik XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje pradedamas taikyti eksperimentinis metodas. Daugelis tyrinėtojų jau pripažįsta, kad ginčai fundamentaliais klausimais, ypač liečiančiais antijutiminę būtį, yra bevaisiai. Sprendžiant empirines problemas, liečiančias patirtas pasaulio daiktų, reiškinių savybes bei jų ryšius, neįmanoma išsiversti be stebėjimo ir eksperimento. Įgytos žinios įgyja kur kas didesnę praktinę reikšmę negu abstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai. Nekrašas, aptardamas racionalizmo ir empirizmo ginčą, teigia, kad vienas iš empiristų, F. Bacon (1561 – 1626) labai vertino praktinę žinių reikšmę ir todėl įnirtingai puolė racionalistinį požiūrį. Racionalistas, bandydamas išvesti teorijas vien iš savo proto, elgiasi, pasak Bacon’o, kaip voras, verpiantis iš savęs voratinklį. Todėl racionalisto sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu ir plevena vėjuje (Nekrašas, 1993, p. 80). Bacon’as sako, kad mokslas renkasi vieną iš dviejų kelių – kelias, kuriuo buvo einama iki šiol, nuo juslinių duomenų iškart peršoka prie bendriausių teiginių ir tada iš šių dedukuoja kitus teiginius. Tačiau tai ydingas kelias: faktai, užuot juos aiškinus, yra iš anksto numatomi. Bet yra ir kitas kelias: juo einant jusliniai duomenys apibendrinami laipsniškai. Tai – tikrasis kelias, ir todėl -“žmogiškajam protui reikalingi ne sparnai, o švinas” (Tatarkiewicz, 2002, p.33). Teigdamas, kad laipsniškas žinių apibendrinimas yra tikrasis mokslo pažinimo metodas, jis atmeta grynai teorinį gamtos mokslą kaip visiškai bevaisį ir todėl sako, kad šis mokslas turi būti pakeistas nauju – empiriniu, pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais.

Tatarkiewicz teigia, kad Bacon’o pateikta racionalistinio mąstymo kritika padėjo formuotis klasikinei naujųjų laikų gamtotyrai, kurios autoritetas ypatingai sustiprėjo Anglijoje. Pats Bacon’as tapo autoritetu gamtotyrininkams, kurie ėmė tvirtinti, kad remiasi tik empiriniais (stebėjimo, eksperimento) faktais ir jais grindžia visus savo teiginius. Bacon’u dažnai rėmėsi I. Newton’as (1624 – 1727). Jo gamtos teorija rėmėsi patirtimi ir sykiu buvo matematiška. Ji tarsi atitiko priešingų krypčių filosofijos krypčių reikalavimus: rėmėsi faktais, kaip reikalavo empiristai, ir sykiu buvo apibrėžta dedukciniais būtinumo ryšiais, kaip norėjo racionalistai. Ginčą dėl patikimo metodo, kurio filosofijai nepavyko išspręsti, išsprendė empirinio mokslo pažanga. “Newton’o darbai ne tik padėjo pamatus tolesnei fizikos raidai, bet ir tapo pavyzdžiu kitiems, tokio tikslumo dar nepasiekusiems specialiesiems mokslams, o metodologijoje –
mokslinio tobulumo matu (Tatarkiewicz, 2002, p.102 ).

Tačiau tikrasis naujųjų laikų filosofijos pradininkas R. Descartes’as (1596 – 1650) (Bacon’as veikiau yra renesanso, o ne naujųjų laikų mąstytojas) buvo ne empirizmo, o racionalizmo šalininkas. Jis buvo nepatenkintas dabartine mokslo padėtimi ir teigė, kad to priežastis yra tinkamo metodo stygius: ”esą moksliniai tyrimai tik tada bus vaisingi, jei prieš tai bus surastas tyrimo metodas”(Tatarkiewicz, 2002, p. 60). “Metodas” tapo svarbiausia šio mąstytojo filosofijos idėja ir pirmutini uždaviniu. Ne vienas mokslininkas ieškojo naujo mokslo metodo, bet Descartes’as tai suvokė daug giliau: jo metodas turėjo ne tik palengvinti pažinimą, bet ir užtikrinti jo rezultatų patikimumą Jo teigimu, juslinė patirtis negali būti tikru žinių šaltinių. Tikromis žiniomis Descartes’as laiko aiškius ir ryškius teiginius, nes “tik tai, kas aišku ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama” (Nekrašas, 1993, p. 80). Jis teigia, kad aiškios ir ryškios yra matematikos žinios: aiški jų struktūra, loginiai ryšiai tarp atskirų žinių dalių. Patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros neturi. Labiausiai pabrėžia, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir būtinumu, tai yra neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo šaltinis. “Aišku ir akivaizdu esą tai, kas paprasta. Tik sudėtingos mintys yra painios ir tamsios, tik jos būna klaidingos”(Descartes, cit. Pg. Tatarkiewicz, 2002, p. 60). Todėl mokslui reikalingas metodas, atskleidžiantis paprastus minties dėsnius. Pasak, Descartes’ o, šį uždavinį galįs atlikti aritmetikoje taikomas analitinis metodas, kurį pats mąstytojas pirmiausiai pritaikė geometrijai ir sukūrė analitinę geometriją.

Įrodinėdamas savo pažiūras Descartes’as pateikia daug pavyzdžių. Jis teigia, kad kai , sakykime, įrodome Pitagoro teoremą, esame tikri, kad ši teorema teisinga visiems statiesiems trikampiams ir kad kiekvienas statusis trikampis būtinai turi nurodytą savybę – jo įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai. Tuo tarpu matydami lyjant lietų, negalime būti tikri, kad jis lyja visur, juolab manyti, kad jis yra būtinas panašia prasme, kaip būtina Pitagoro teorema.(Nekrašas, 1993, p. 80). Descartes’o požiūriu, lietus gali lyti, gali ir nelyti, jis yra ne būtinas, o atsitiktinis. “Juslinė patirtis įgalina nustatyti tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada. Remdamiesi juslėmis, negalime nustatyti ir įvykio būtinumo – juslinė patirtis leidžia nustatyti, kas yra, bet ne kas turi būti. Žinių visuotinumą ir būtinumą nusako tik protas”( Descartes, cit. pg. Tatarkiewicz, 2002, p. 61 ). Todėl, pasak Descartes’o, protas ir yra pažinimo šaltinis, kuris būtent matematikoje aiškiausiai demonstruoja savo pažintinę galią. Be pojūčių nebūtų įmanoma žmogaus gyvybinė veikla. Antai, iš vaisiaus spalvos ir skonio sprendžiame, ar jis prinokęs ir tinkamas maistui, ar ne. Pojūčiai ir suvokiniai neatskleidžia mums būtinos pasaulio tvarkos ar kitų vien protu galimų pažinti dalykų prigimties – teigia Descartes’as.

Pabrėždamas visų mokslų supanašėjimo į matematiką svarbą, Descartes’as pabrėžia, jog matematikos pranašumai kyla iš to, kad ji nagrinėja tik kiekybines savybes. Taigi, šis mokslininkas siekė, kad visi mokslai apsiribotų kiekybine analize. Skaičiais galima išreikšti erdvę bei (sprendžiant pagal tuomet naujus Galilei’aus atradimus) – judėjimą. Tad Descartes’o idealas buvo visas daiktų savybes paaiškinti remiantis jų forma ir judėjimu, visą gamtą nagrinėti tik geometriniu ir mechaniniu atžvilgiu. Analitinis metodas bei siekimas matematiškai traktuoti reiškinius sudarė Descartes’o mokslo koncepcijos pamatą. Būdamas įsitikinęs, kad tas pats metodas tinka visiems mokslams, jis užsimojo sukurti universalųjį mokslą – racionalų, analitinį, matematizuotą, viena sistema aprėpiantį pasaulio pažinimo visumą (Tatarkiewicz, 2002, p. 61).

Viename iš svarbiausių savo veikalų “Filosofijos praduose” (1644) R. Descartes’as rašė: mums užteks pažymėti, kad visa, ką suvokiame pojūčiais yra susiję su glaudžia dvasios ir kūno sąjunga ir kad jie parastai parodo mums, kuo išoriniai daiktai gali būti mums naudingi ar kenksmingi, bet ne tai, kokia jų prigimtis, nebent tik retkarčiais ir atsitiktinai. Šitaip galvodami, be vargo atsikratysime visų įsitikinimų, pagrįstų tik mūsų pojūčiais, ir vadovausimės tiktai savo protu, kadangi tik jame viename natūraliai glūdi pirminės sąvokos arba idėjos, kurios yra tarsi kokių mums suprantamų tiesų branduoliai (Descartes, cit. pg. Nekrašas, 1993, p. 81). Taigi, jutimai anaiptol nėra protui lygiavertė pažinimo grandis. Jusliniai pojūčiai naudingi gyvenime, bet ne pažinimo procese; kaip ir jausmai, jie protui signalizuoja , kas žmogui yra tinkama, o kas žalinga, bet anaiptol jie nepadeda atskleisti tiesą; laikydami pojūčius pažinimo šaltiniu iškreiptume jų prigimtį – teigia mąstytojas. Pasak jo, jutimai turi tik praktinę reikšmę, o pažinimo funkciją atlieka tik protas. Neteisinga manyti, kad jutimai yra pirminis pažinimas, kuriuo vėliau remiasi protas; jusliniai pojūčiai – tai tik gebėjimas, leidžiąs su proto pagalba įsisąmoninti savas įgimtas idėjas.
įgimtomis idėjomis Descartes’as laikė Dievo, sielos, substancijos idėjas. Tiesa, daugelis kitų, pavyzdžiui, matematinių, idėjų, nėra įgimtos, bet sugebėjimą kurti tokias idėjas Descartes’ as laiko įgimtu. Jo nuomone, įgimtos idėjos nėra išorinių daiktų poveikio protui padarinys, o yra savaimingos protui, nepriklausomos nuo valios, paprastos, aiškios ir akivaizdžios, nes būdamos paties proto savastis negali būti jam neaiškios. Taigi, jo atsakymas Bacon’ui yra toks: vien tik protu (o ne jusline patirtimi) besivadovaująs žmogus iš tikrųjų kaip voras gali verpti iš savęs pažinimo giją – juk jo prote glūdi įgimtos idėjos (Nekrašas, 2002, p. 81).

Racionalizmo šalininkas buvo ir B. Spinoza (1632 – 1677). Tiesos kriterijumi jis taip pat laikė aiškumą ir akivaizdumą, o protą, gebantį pažinti aiškiai ir akivaizdžiai, – vieninteliu tiesos šaltiniu. Prie racionalistinės pažinimo teorijos jis pritaikė racionalistinę metodologiją. Spinoza skelbė iš Descartes’o perimtą “visuotinio mokslo” idėją, o “Etikoje” išdėstė bendrais principais paremtą ir vieningą mokslinę sistemą sudarančią šviesos, Dievo, pažinimo ir veiklos teoriją. Jis parėmė ir racionalistams būdingą mintį, kad matematika – tai mokslo modelis. Savo visuotinį mokslą išdėstė pagal geometrijos pavyzdį: priėmęs tam tikras definicijas ir aksiomas iš jų logiškai dedukavo kitus teiginius. Tokios matematizuotos formos filosofija neturėjo nei iki Spinozos, nei po jo. Nors Spinozos filosofijos paskatos buvo labai asmeninės ir jausminės, jis stengėsi ir pajėgė suteikti jai abstraktų, racionalų ir visiškai beasmenį pavidalą (Tatarkiewicz, 2002, p. 87).

Th. Hobbessas , XVII amžiaus įsūnis, Descartes’o įpėdinis, siekė sukurti racionalią filosofijos sistemą. Tačiau ši Hobbesso sistema buvo ypatinga tuo, kad rėmėsi materialistinėmis prielaidomis. Idealūs objektai Hobbessui apskritai neegzistavo, psichiniams jis priskyrė kūnišką prigimtį, o kūniškus traktavo kaip mechanizmus: toks požiūris labai palengvino vientisos sistemos kūrimą. Hobbessas, kuris buvo mechanikos radimosi liudytojas ir persiėmė jos kultu, tikėjosi, kad jo mechanistinės filosofijos sistema bus tokia pat tiksli kaip mechanikos mokslas. Jis vylėsi įgyvendinsiąs savojo šimtmečio tobulo pažinimo siekius. Visi reiškiniai turėjo būti išaiškinti taip tikslai, kaip paprastai aiškinami judėjimo reiškiniai, nes juk visi jie ir buvo, jo manymu, judesiai (Tatarkiewicz, 2002, p. 83).

Ir pats pažinimo procesas, kaip ir bet kuris kitas, pasak Hobbesso, esąs mechaninės prigimties: objektui susisiekus su juslėmis, judesys iš objekto persimeta į organą, po to – į nervus, po to – į smegenis. Vadinasi, kaip teigia Tatarkiewicz (2002), šis procesas turi pereiti per pojūčius; kito kelio mechanistiškai traktuojamam pažinimui nėra. Loginis nuoseklumas vertė Hobbessą metodologinį racionalizmą sujungti su psichologiniu sensualizmu.

Vis dėlto Hobbessas suprato, kad mechanistinė pažinimo samprata tėra hipotezė. Visas pažinimas yra kelias nuo reiškinių prie išvados apie hipotetines jų priežastis. Galima būtų daryti tokias išvadas ir sukurti kitokią teoriją, bet mechanistinė teorija remiasi reiškiniai ir užtat savo užduotį atlieka (Tatarkiewicz, 2002, p.84).

Hobbesso sistema radosi sujungus materialistinę metafiziką su racionalistiniu metodu ir monarchine politika. Tai buvo natūralistinė sistema, pašalinusi idealius dvasinius, laisvus veiksnius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2140 žodžiai iš 7092 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.