ĮžangaTerminas „administravimas“ visų pirma aiškintinas kaip tam
tikrų valdymo funkcijų atlikimas. Šiomis valdymo funkcijomis pripažįstamas
darbo planavimas, organizavimas, derinimas, koordinavimas, sprendimų
priėmimas, kontrolė ir pan.
Racionalusis administravimo modelis užima iškilią vietą viešojo
administravimo literatūroje. Racionalumo svarbą pirmiausia sąlygoja tai,
kad valdžios įstaigos naudoja visuomenės materialinius išteklius, ir todėl
klausimas, kaip efektyviai ir racionaliai tie ištekliai yra panaudojami
ypač svarbu ir toje įstaigoje dirbantiems žmonėms ir platesnei visuomenei.
Administravimo moksle esminis dalykas yra efektyvumas.
Efektyvumo ir racionalumo sąvokos kartais vartojamos vos nekaip sinonimai,
tačiau pirmoji iš jų labiau siejama su veiklos rezultatais, o racionalumas
– su priemonėmis tiems rezultatams pasiekti.
Šiame darbe, remdamiesi leidiniais – R. B. Denhardt. „Viešųjų
organizacijų teorijos“, „Viešojo administravimo efektyvumas“, „ Viešasis
administravimas“, Peters, Guy B. „Biurokratijos politika“ apžvelgsime
racionalųjį administravimo modelį, analizuosime žmogaus sprendimų
priėmimo procesą.
I. Racionalumo sąvoka
Administracinės organizacijos pagrindas yra racionalumas.
Organizacijos kuriamos tam, kad padidintų žmogaus racionalumą ir jo
elgesiui suteiktų tokią struktūrą, jog šis galėtų priartėti prie
abstraktaus racionalumo. Kiekvieno žmogaus gebėjimas reaguoti į mus
supančias problemas yra ribotas. „ Žmogaus proto sugebėjimas formuluoti ir
spręsti sudėtingas problemas yra labai menkas palyginus su problemų, kurių
sprendimo reikalauja objektyviai racionalus elgesys realiame pasaulyje,
dydžiu, ar netgi priartėjimas prie tokio objektyvaus racionalumo“.[1]
Kadangi individai gali pasiekti tik ribotą racionalumo lygį, jie buriasi
į grupes arba organizacijas, kad galėtų veiksmingai tvarkytis juos
supančiame pasaulyje. Taigi racionalus individas yra ir turi būti
organizuotas ir institucionalizuotas.
Akivaizdu, kad šitaip kalbant apie racionalumą jam suteikiama kur
kas ribotesnė ir techniškesnė prasmė, negu ji būtų kitokiame kontekste.
Priešingai ilgai filosofinei tradicijai, pagal kurią žmogaus protui rūpi
tokie didingi dalykai kaip teisingumas, lygybė ir laisvė – žmonių
visuomenių kūrimo esmė. Pasak vieno filosofo (Hockmeier), kad elgesys būtų
racionalus, reikia „apskaičiuoti tikimybes ir pagal jas teisingas priemones
suderinti su siekiamais tikslais“. Taigi teiginys, kad tam tikra
organizacija yra racionali, dar nereiškia, kad ji tarnauja moraliai ir
politiškai teisingiems tikslams, tai tik reiškia, jog ji veikia, kad
maksimaliai padidintų efektyvumą. Elgtis racionaliai, vadinasi, elgtis
taip, kad padėtum, pasiekti organizacijos tikslus. Arba, kitaip tariant,
individas, kad elgtųsi racionaliai, turi vykdyti organizacijos lyderių, t.
y. kontroliuojančios grupės, projektą.
Teoriškai, be abejo, nesunku išdėstyti racionalią tam tikro tikslo
siekimo sistemą. Būtent tai ir daro kontroliuojanti grupė. Problemos iškyla
tada, kai į tą sistemą bandoma įsprausti žmones su žmogiškais jausmais,
interesais ir rūpesčiais. Jei veiksmus, kurie yra tinkami tam tikriems
tikslams siekti, laikysime racionaliais, tai aišku, kad vienintelis
racionalus kelias yra laikytis taisyklių ir atlikti priskirtą funkciją.
II. Individualus elgesys
Tokia nepaprastai ribota racionalumo sąvoka užgožia daugelį svarbių
klausimų, iš kurių nepaskutinės yra individo moralinė atsakomybė. Tačiau ji
leidžia labai tiksliai ir konstruktyviai suformuluoti, kaip racionalūs
(arba labai racionalūs) asmenys elgiasi organizacinėje aplinkoje.
Svarbiausia individo elgesyje yra sprendimas imtis veiklos. Todėl
organizacija suvokiama kaip sprendimus priimanti sistema, sudaryta taip,
kad į ją „įeitų dėmesį nukreipiantys ar mąstymo procesai, kurie lemia
sprendimų atsiradimą, procesus, kuriuose atrandamos ir projektuojamos
galimos veiklos formos, procesai, kuriuose įvertinamos ir atsirenkamos
galimybės“.[2] Šiame teiginyje yra dvi aiškios problemos: viena susijusi su
žmonių sprendimais įstoti į organizaciją, likti joje arba iš jos išstoti.
Piliečių dalyvavimą lemia įvairūs motyvai – socialiniai, ekonominiai,
etniniai ir kt. Dalyvavimas kurioje nors grupėje visada reikalauja iš
individo pastangų, todėl piliečiai vargu ar ryžtųsi aktyviai dalyvauti
organizacijoje ar struktūroje, neįsitikinę, kad vienokia ar kitokia narystė
(dalyvavimas) yra vertingesnė už nedalyvavimą, ir kad tam tikra nauda
viršys dalyvavimo interesų grupės veikloje pastangas. Bendros naudos kaip
vienijančio intereso motyvas dažnai nėra pakankama sąlyga racionaliems
individams vienytis į organizuotos veiklos grupę arba įsilieti į būsimą
veiklą būsimoje struktūroje, kol ji yra nedidelė. Toks teiginys pagrįstas
tomis pačiomis racionalizmo
prielaidomis, kuriomis kritikuojama
individualistinė sutarties teorija. Racionalus individas, dalyvaujantis
bendroje veikloje siekiant palankių ir priimtinų sprendimų, kažin ar bus
itin aktyvus. Toks asmuo suvokia savo dalyvavimo vietą ir reikšmę kaip
nežymią (ypač jei jis nedalyvauja veiklos valdyme, koordinavime, planavime,
strategavime ir kt.). [3]
Kita problema yra susijusi su jų elgesiu, kol jie dar priklauso
organizacijai. Kiekviena problema sprendžiama apskaičiuojant individo
išlaidas ir naudą. Galima teigti, kad kiekvienas dalyvis liks
organizacijoje, jeigu jo gaunamas pasitenkinimas (ar nauda) bus didesnis už
pasitenkinimą, kurį jis gautų pasitraukdamas. Kol organizacija teiks
daugiau naudos, negu žmonės mano galėsią gauti kitur, tol jie liks
organizacijoje.
Panašiai apskaičiuojamas ir individo elgesys, kai jis nusprendžia prisidėti
prie organizacijos veiklos. Kadangi racionalios sistemos suinteresuotos
skatinti savo narius prisidėti prie teisingų elgesio normų, kurias nustato
vadovybė, šis klausimas susijęs su valdžia. Kiekvienas individualus narys
nustato „priėmimo zoną, kurioje jis sutinka paklusti savo vadovo priimtiems
sprendimams“. Įsakymų, patenkančių į šią zoną, klausoma, o nepatenkančių į
ją – nepaisoma.
Tačiau akivaizdu, kad organizacija suinteresuota kuo labiau
išplėsti šią „priėmimo zoną“; kuo platesnė įsakymų, kuriems paklūsta
individas, skalė, tuo didesnė tikimybė, kad individas taps veiksminga
administracinės sistemos dalimi. Todėl toliau reikia apsvarstyti, kaip į tą
zoną išplėsti. Žinoma, plėtra galėtų būti atsakas į didesnes paskatas:
daugiau pinigų arba aukštesnė padėtis galėtų paskatinti aktyviau veikti.[4]
III. „Administracinis žmogus“
Organizacijos vertybės paprasčiausiai gali pakeisti individo
vertybes. Organizacija paties individo sprendimą pakeičia organizacijos
sprendimų priėmimo procesu. Klasikinį naudos siekiantį „ekonominį žmogų“
pakeičia modernesnis ir labiau institucionalizuotas „administracinis
žmogus“: šis žmogus organizacijos tikslus priima kaip savo sprendimų
vertybių skalę, yra itin jautrus ir reaguoja į kitų organizacijos narių jam
daromą įtaką, suformuoja savo požiūrį į kitus ir priima kitų požiūrį į
save, be to, pritaria organizacijų tikslams. Nuostabiausia ir unikaliausia
„administraciniame žmoguje“ yra tai, kad dėl organizacijos įtakos jis ne
tik atlieka tam tikrus darbus, bet ir išsiugdo įprotį daryti viską, ko
reikia organizacijos tikslams pasiekti. Jis išsiugdo bendradarbiavimo
įprotį.
Ši mintis gražina mus prie racionalumo temos. Organizacijos tikslai
pasiekiami individo autonomijos kaina. Kadangi organizacijos vertybės
pakeičia individo vertybes, tampa akivaizdu, kad individo įnašas
naudingiausias bus tada, kai atitiks organizacijos įvaizdį, sukurtą
esančiųjų valdžioje. Todėl paklusnumas valdančiųjų reikalavimams yra ne tik
efektyvus – jis racionalus. Kadangi tos organizacijos didžia dalimi lemia
dalyvių minties kryptį, jos sudaro sąlygas paklusnumui, taigi ir
racionalumui žmonių visuomenėje. [5]
Priešingai nei „ekonominis žmogus“, „administracinis žmogus“ siekia
„patenkinti“ – rasti patenkinamus, o ne maksimalius sprendimus. Be to,
administracinis žmogus pasitenkina supaprastinta ir nevisaverte pasaulio
samprata, kuri dėl žmogaus ribotumo negali priartėti prie realaus pasaulio
sudėtingumo. Šios dvi sąlygos yra gana svarbios:
Pirma, dėl to kad jis randa patenkinamus, o ne maksimalius sprendimus,
„administracinis žmogus“ gali rinktis iš anksto neištyręs visų galimų
elgesio alternatyvų ir neišsiaiškinęs, kad tai iš esmės yra alternatyvos.
Antra, kadangi pasaulis jam atrodo gana „tuščias“, jis „ignoruoja visų
dalykų tarpusavio sąsajas“, todėl „administracinis žmogus“ gali priimti
savo sprendimus pagal gana paprastas taisykles, nereikalaujančias iš jo
neįmanomų mąstymo pastangų.
Paprastai tariant, nors „administracinis žmogus“ negali pasiekti idealaus
„ekonominio žmogaus“ elgesio lygio, jis stengiasi išsiversti su tuo, kas
jam prieinama.
Čia reikia pasakyti kelias pastabas. Pirma, nors
„administraciniam žmogui“ prieinamas tik „ribotas racionalumas“, jis vis
tiek privalo ieškoti racionalios (efektyvios) organizacijos veiklos. Antra,
pagrindinis apskaičiavimas tinka ir „administraciniam Žmogui“, ir
„ekonominiam žmogui“: nauda turi būti kuo didesnė. Trečią, kad sumažėtų