Racionalusis administravimas
5 (100%) 1 vote

Racionalusis administravimas

11

ĮžangaTerminas „administravimas“ visų pirma aiškintinas kaip tam

tikrų valdymo funkcijų atlikimas. Šiomis valdymo funkcijomis pripažįstamas

darbo planavimas, organizavimas, derinimas, koordinavimas, sprendimų

priėmimas, kontrolė ir pan.

Racionalusis administravimo modelis užima iškilią vietą viešojo

administravimo literatūroje. Racionalumo svarbą pirmiausia sąlygoja tai,

kad valdžios įstaigos naudoja visuomenės materialinius išteklius, ir todėl

klausimas, kaip efektyviai ir racionaliai tie ištekliai yra panaudojami

ypač svarbu ir toje įstaigoje dirbantiems žmonėms ir platesnei visuomenei.

Administravimo moksle esminis dalykas yra efektyvumas.

Efektyvumo ir racionalumo sąvokos kartais vartojamos vos nekaip sinonimai,

tačiau pirmoji iš jų labiau siejama su veiklos rezultatais, o racionalumas

– su priemonėmis tiems rezultatams pasiekti.

Šiame darbe, remdamiesi leidiniais – R. B. Denhardt. „Viešųjų

organizacijų teorijos“, „Viešojo administravimo efektyvumas“, „ Viešasis

administravimas“, Peters, Guy B. „Biurokratijos politika“ apžvelgsime

racionalųjį administravimo modelį, analizuosime žmogaus sprendimų

priėmimo procesą.

I. Racionalumo sąvoka

Administracinės organizacijos pagrindas yra racionalumas.

Organizacijos kuriamos tam, kad padidintų žmogaus racionalumą ir jo

elgesiui suteiktų tokią struktūrą, jog šis galėtų priartėti prie

abstraktaus racionalumo. Kiekvieno žmogaus gebėjimas reaguoti į mus

supančias problemas yra ribotas. „ Žmogaus proto sugebėjimas formuluoti ir

spręsti sudėtingas problemas yra labai menkas palyginus su problemų, kurių

sprendimo reikalauja objektyviai racionalus elgesys realiame pasaulyje,

dydžiu, ar netgi priartėjimas prie tokio objektyvaus racionalumo“.[1]

Kadangi individai gali pasiekti tik ribotą racionalumo lygį, jie buriasi

į grupes arba organizacijas, kad galėtų veiksmingai tvarkytis juos

supančiame pasaulyje. Taigi racionalus individas yra ir turi būti

organizuotas ir institucionalizuotas.

Akivaizdu, kad šitaip kalbant apie racionalumą jam suteikiama kur

kas ribotesnė ir techniškesnė prasmė, negu ji būtų kitokiame kontekste.

Priešingai ilgai filosofinei tradicijai, pagal kurią žmogaus protui rūpi

tokie didingi dalykai kaip teisingumas, lygybė ir laisvė – žmonių

visuomenių kūrimo esmė. Pasak vieno filosofo (Hockmeier), kad elgesys būtų

racionalus, reikia „apskaičiuoti tikimybes ir pagal jas teisingas priemones

suderinti su siekiamais tikslais“. Taigi teiginys, kad tam tikra

organizacija yra racionali, dar nereiškia, kad ji tarnauja moraliai ir

politiškai teisingiems tikslams, tai tik reiškia, jog ji veikia, kad

maksimaliai padidintų efektyvumą. Elgtis racionaliai, vadinasi, elgtis

taip, kad padėtum, pasiekti organizacijos tikslus. Arba, kitaip tariant,

individas, kad elgtųsi racionaliai, turi vykdyti organizacijos lyderių, t.

y. kontroliuojančios grupės, projektą.

Teoriškai, be abejo, nesunku išdėstyti racionalią tam tikro tikslo

siekimo sistemą. Būtent tai ir daro kontroliuojanti grupė. Problemos iškyla

tada, kai į tą sistemą bandoma įsprausti žmones su žmogiškais jausmais,

interesais ir rūpesčiais. Jei veiksmus, kurie yra tinkami tam tikriems

tikslams siekti, laikysime racionaliais, tai aišku, kad vienintelis

racionalus kelias yra laikytis taisyklių ir atlikti priskirtą funkciją.

II. Individualus elgesys

Tokia nepaprastai ribota racionalumo sąvoka užgožia daugelį svarbių

klausimų, iš kurių nepaskutinės yra individo moralinė atsakomybė. Tačiau ji

leidžia labai tiksliai ir konstruktyviai suformuluoti, kaip racionalūs

(arba labai racionalūs) asmenys elgiasi organizacinėje aplinkoje.

Svarbiausia individo elgesyje yra sprendimas imtis veiklos. Todėl

organizacija suvokiama kaip sprendimus priimanti sistema, sudaryta taip,

kad į ją „įeitų dėmesį nukreipiantys ar mąstymo procesai, kurie lemia

sprendimų atsiradimą, procesus, kuriuose atrandamos ir projektuojamos

galimos veiklos formos, procesai, kuriuose įvertinamos ir atsirenkamos

galimybės“.[2] Šiame teiginyje yra dvi aiškios problemos: viena susijusi su

žmonių sprendimais įstoti į organizaciją, likti joje arba iš jos išstoti.

Piliečių dalyvavimą lemia įvairūs motyvai – socialiniai, ekonominiai,

etniniai ir kt. Dalyvavimas kurioje nors grupėje visada reikalauja iš

individo pastangų, todėl piliečiai vargu ar ryžtųsi aktyviai dalyvauti

organizacijoje ar struktūroje, neįsitikinę, kad vienokia ar kitokia narystė

(dalyvavimas) yra vertingesnė už nedalyvavimą, ir kad tam tikra nauda

viršys dalyvavimo interesų grupės veikloje pastangas. Bendros naudos kaip

vienijančio intereso motyvas dažnai nėra pakankama sąlyga racionaliems

individams vienytis į organizuotos veiklos grupę arba įsilieti į būsimą

veiklą būsimoje struktūroje, kol ji yra nedidelė. Toks teiginys pagrįstas

tomis pačiomis racionalizmo
prielaidomis, kuriomis kritikuojama

individualistinė sutarties teorija. Racionalus individas, dalyvaujantis

bendroje veikloje siekiant palankių ir priimtinų sprendimų, kažin ar bus

itin aktyvus. Toks asmuo suvokia savo dalyvavimo vietą ir reikšmę kaip

nežymią (ypač jei jis nedalyvauja veiklos valdyme, koordinavime, planavime,

strategavime ir kt.). [3]

Kita problema yra susijusi su jų elgesiu, kol jie dar priklauso

organizacijai. Kiekviena problema sprendžiama apskaičiuojant individo

išlaidas ir naudą. Galima teigti, kad kiekvienas dalyvis liks

organizacijoje, jeigu jo gaunamas pasitenkinimas (ar nauda) bus didesnis už

pasitenkinimą, kurį jis gautų pasitraukdamas. Kol organizacija teiks

daugiau naudos, negu žmonės mano galėsią gauti kitur, tol jie liks

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 779 žodžiai iš 2563 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.