Renė dekartas naujųjų laikų filosofijos pradininkas
5 (100%) 1 vote

Renė dekartas naujųjų laikų filosofijos pradininkas

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………2

Renė Dekartas ir jo filosofija……………………………………………………………3

Renė Dekartas – Naujųjų laikų filosofijos pradininkas…………………………………5

Svarbiausieji R. Dekarto veikalai…………………………………………………..…10

Literatūra………………………………………………………………………………11

ĮVADAS

R. Dekarto kūryba sutampa su naujųjų laikų kultūros pakilimo pradžia. Jo filosofijos novatoriškumas ir poveikis naujųjų laikų mąstysenai išryškėja būtent praėjusių kultūros epochų mąstysenos fone.

Ryškiausius akcentus įgijęs Platono ir Aristotelio filosofinėse koncepcijose, proto kaip būties supratimas veikė ir viduramžių Europos pasaulėjautą bei mąstyseną. Gyvenimo geismas ieškojo išraiškos visose gyvenimo srityse, ir Europa iš asketiškai susivaržiusio vienuolyno netrukus tapo veiklių, sujudusių visuomenių sambūriu. Viduramžių žmogus, religinio tikėjimo orientuotas į visuomenę, visada stengiasi būti universalus, visapusiškas.

R. Dekartas yra tipiškas šitos Europos aistros apsėstasis, tęsiantis geriausias dar Biblijos tyrinėtojų pradėtas tiesos mokslinio ieškojimo tradicijas.

R. Dekartas buvo pirmasis sistemintojas. Jam rūpėjo pažinimo tikrumo klausimas bei sielos ir kūno santykis. Taigi Dekarto tikslas – susidaryti tikrą būties prigimties vaizdą, ir pradeda jis teiginiu, kad iš pradžių reikia viskuo abejoti. Dekartas tyrinėja protą ir būtį. Kuo aiškiau kas nors suvokiama protu, tuo tikresnė ko nors būtis. Pasak Dekarto abi substancijos kyla iš Dievo nes tik Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo nieko.Tačiau nors mąstymas ir tįsumas kyla iš Dievo, šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos.

Dekartas negalėjo paneigti, kad tarp kūno ir sielos vyksta nuolatinė abipusė sąveika. Jo manymu tol, kol siela yra kūne, su kūnu ji sujungta atskiru smegenų organu, kurį pavadino “kankorėžine liauka”.

Taip Dekartas tapo naujųjų laikų filosofijos pradininku.

Renė Dekartas ir jo filosofija

R. Dekarto kūryba sutampa su naujųjų laikų kultūros pakilimo pradžia. Jo filosofijoje jau ryškiai suformuluota ta proto ”egzistencijos”samprata, kuri visą naujųjų laikų filosofiją skiria nuo ankstesnių epochų ir sudaro naujųjų laikų pasaulėtvarkos, filosofavimo ir kultūros patosą.

R. Dekarto filosofijos novatoriškumas ir poveikis naujųjų laikų mąstysenai išryškėja būtent praėjusių kultūros epochų – antikos ir viduramžių – mąstysenos fone.

Vaduodamasis iš mitinės pasaulėžiūros, antikos žmogus būties pagrindą pajuto esant ne mitų pavidalais racionalizuotuose psichologizmuose, o pačioje racionalizacijos galioje, kurios tyrinėjimas atvedė antiką į būties ir mąstymo tapatumo sampratą – pasaulio kultūros istorijoje dar neregėtą žmogaus racionalaus santykio su aplinka absoliutizmą. Tai buvo tikra žmogaus savivokos revoliucija.

Ryškiausius akcentus įgijęs Platono ir Aristotelio filosofinėse koncepcijose, proto kaip būties supratimas veikė ir viduramžių Europos pasaulėjautą, apsiformindamas dieviškojo absoliuto bei žmogaus sampratomis, kurių prieštara sąlygojo laisvos valios problemą – svarbiausią viduramžių palikimą tolesnei Europos filosofijos, kaip pažinimo metodologijos, raidai. Tai reiškia, kad, būdamas empiriškai determinuota žmogiškąją galia, protas turi spręsti savo pažintinės galios ribų, savo tikrumo klausimą, turi užsiimti savo teisės atskleidinėti būties esmę pagrindimo dalykais. Tie klausimai pasidarė ypač aktualūs, vykstant didžiajam Renesanso žmogaus psichologiniam persiorientavimui iš tikėjimo į žinojimo problematiką. Renesansinis mąstymo, kaip vienintelio tikro būties kriterijaus, ir būties, kaip fizinio buvimo, suvokimas yra ta galia, kurią teigdamas kaip kamuojančią ir išraiškos reikalaujančią pasaulėjautą, R. Dekartas laužo ilgaamžį mąstysenos scholastinio palikimo luobą ir kelia naujojo filosofavimo, naujo pasaulio pažinimo būdo daigus.

Gyvenimo geismas ieškojo išraiškos visose gyvenimo srityse, ir Europa iš asketiškai susižavėjusio vienuolyno netrukus tapo veikalų, sujudusių visuomenių sambūriu. Žmonės, rodėsi, nuleido akis nuo dangaus ir atlėgus “dieviškajai šviesai”, tarsi iš naujo pamatė aplinką ir save. Žmonės įsižiūrėjo į aplinkos daiktus ir pamatė, kad jie galėtų būti padaryti ir patogiau, ir protingiau, ir kur kas gražiau. Ilgalaikio patogaus įsikūrimo po savo padange aistros pamažu apėmė Europą ir labai smarkiai pakeitė jos gyvenimo būdą. Vienas po kito gimė išradimai ir atradimai, į pasaulį lieję visai naują, ligi tol neregėtą šviesą.

Viduramžių žmogus, religinio tikėjimo orientuotas į visuotinybę, visada stengėsi būti universalus, visapusiškas. Tas visapusiškumas viduramžiškojo obskurantizmo atmosferoje dažnai reiškėsi labai savotiškai – kaip “idėjinio tyrumo” siekimas, stengimasis visą gyvastį pajungti “visuotinybę” postuluojančiam tikėjimui. Suprantama, kodėl orientacija į žemiškojo buvimo
prioriteto teigimą pagimdė tiek universalių Renesanso titanų. Mokslinės minties atgimimas prasidėjo taip pat nuo “visuotiniausio” gamtos mokslo – astronomijos: viduramžiškoji spiritualistinė visuotinybė turėjo būti neigiama tokiais pat visuotiniais gamtos tvarkos priešpastatymo aktais.

Nuo to pradėjo Dž. Brunas, viduramžiškąja pasaulio dieviškojo unikalumo sampratai priešpastatęs materialųjį ir racionalųjį visatos pliuralizmą – tegul ir nelabai apibrėžtą, daugiau poetišką tačiau sunkiai paneigiamą.

Kur kas konkretesnė, “žemiškesnė” buvo M. Koperniko heliocentrinė pasaulio sąrangos schema, kurios konkretizavimu ir matematiniu pagrindu sėkmingai užsiėmė J. Kepleris ir, galima sakyti, galutinai užbaigė G. Galilėjaus, eksperimentiškai pagrindęs koperniškosios pasaulėrangos funkcionavimo mechanizmą. Išties, jeigu natūralus kūno judesys yra tiesiaeigis, o į figūras jį komponuoja kūnų sąvoka, tuo labiau jei viduramžių judesio idealo – judėjimo apskritimu – gamtos prigimtis nepripažįsta, tai kieno gi valią byloja gamtos kalba? Judėjimas apskritimu empiriškai, žinoma, įmanomas; galbūt dievo iš principo neneigia ir gamtos kalba, tačiau, jeigu judesio gyvybę materijai įkvepia ir dievas, jeigu dievas ir yra pirmoji viso judėjimo priežastis, tai, šiaip ar taip, kaip rodo gamtos judėjimo mechanika, tą postūmio efektą kaip pasaulio tvarką mes patiriam iš kur kas didesnių nuotolių, negu manyta iki šiol. Kaip harmonijos pradas, ši jėga turi apimti ir anaiptol neharmoningą dangaus kūnų judėjimą, vadinasi, dieviškosios harmonijos sfera įgauna neapibrėžtus kontūrus, ir prieš žmogaus akis atsiveria savo materialiajai tvarkai paklūstanti tiesiog neaprėpiama visata. Žemė, buvusi pasaulio centru, nuo horizonto kylanti tiesiai į dangų, staiga išsiplėtė už regimų horizontų, padidėjo ir kartu sumažėjo protui atsivėrusių fizinių visatos erdvių fone. Žmogaus pasaulis tapo nebe vieninteliu, bet vienu iš daugelio visatos pasaulių, judančiu anaiptol ne dieviškojo imperatyvo keliu, o nelabai aišku savo prigimties taku, pilnu paslapčių ir šaltos kitų pasaulių šviesos.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1076 žodžiai iš 3337 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.