Rezistencijos istorijos tyrimas
5 (100%) 1 vote

Rezistencijos istorijos tyrimas

Įvadas

Rezistencija – pasipriešinimo judėjimas. Lietuvių tautos pasipriešinimo formos buvo įvairios: dvasinė rezistencija, ginkluota kova, rinkimų boikotas, demonstratyvus Bažnyčios lankymas bei religinių švenčių šventimas, pogrindinė kova.

Pasipriešinimo strateginis tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Be to, buvo siekiama sutrukdyti mobilizacijai, masiniams areštams, rusakalbių kėlimui į Lietuvą ir t.t.

Pokario partizanų kovos gausiai prisidėjo prie pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo. 1944 – 1953 m. – ginkluotos kovos laikotarpis laikomas labiausiai kariškai organizuotu bei reikšmingiausiu.

Šią temą plačiai nagrinėjo N. Sadūnaitė „KGB akiratyje“, J. Starkauskas „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje (1944 – 1953), N. Gaškaitė, K. Grinius, A. Kašėta, D. Kuodytė, B. Ulevičius. Nuo 1997 m. leidžiamas žurnalas „Genocidas ir rezistencija“, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai.

Dabar istorikai, nagrinėjantys rezistencinį pasipriešinimą, gali naudotis autentiškais dokumentais, kurie įgalina analizuoti tiek politinius, tiek ideologinius rezistencijos bruožus.

Istoriniai tyrimai per pastarąjį dešimtmetį labai pasistumėjo, nuo išeivijos lietuvių istorijos darbų buvo prieita prie plačios apimties mokslinių tyrimų. Prie to daug prisidėjo dar 1991 m. rugsėjo 25 d. LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu įkurta darbo grupė Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje dokumentacijai tvarkyti. Šioje grupėje dirbo J. Sarkauskas, N. Gaškaitė – Žemiatienė, D. Kuodytė, A. Kašėta ir kt. 1993 m. liepos 16 d. LR Seimo nutarimu reorganizavo pastarąją į darbo grupę Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje dokumetacijai tvarkyti bei Valstybinį Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centrą ir įsteigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą. Iki 1997 m. jo veikla buvo susijusi tik su dviem dideliais projektais – archyviniu (iki 1996 m. buvo tvarkomas ir perduodamas vieningai archyvinei sistemai buves KGB archyvas) ir šaltiniu tyrimo – buvo kaupiami, tiriami ir skelbiami antisovietines rezistencijos ir komunistinio teroro dokumentai.

Atsiradus palankioms aplinkybėms, buvo bandoma atskleisti ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo procesus, represijų organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti kovotojų už laisvę aukų atminimą.

****

Lietuvos istoriografijoje Lietuvių rezistencinė santarvė, jos veikla iki šiol nėra sulaukusi didesnio tyrinėtojų dėmesio. Pokario istorijos tyrinėtojų darbuose aprašant išeivijos organizacijų veiklą Lietuvos laisvinimo byloje, jų tarpusavio kovą išnagrinėta gana fragmentiškai. A. Rupšienė straipsnyje „Išeivijos organizacijų vaduojamoji veikla. Šaltiniu publikacijos“ trumpai apžvelgė išeivijos organizacijas, veikusias iki Lietuvai lemtingų 1940 m. įvykių ir susikūrusias tuo laikotrapiu. Nemažai duomenų tam teikia išeivijoje leisti informaciniai leidiniai, suteikiantys galimybę išsiaiškinti kurio nors iškilaus asmens veiklos sritį ar užimamas pareigas lietuviškoje aplinkoje, yaptingai VLIK‘o archyvas.

Nijole Gaškaite, Juozas Brazaitis, Dalia Kuodyte savo darbuose trumpai užsimena Lietuvos rezistencijos ryšius su Vakarais, išeivijos indėlį ir panašiai. Dalia Kuodytė savo straipsnyje „Lietuvos rezistencijos ryšiai su Vakarais“ nagrinėja išeivijos indėlį į partizaninį pasipriešinimą bei jos bandymą užmegzti kuo glaudesnius ryšius su Vakarais.Ji išskiria kelias svarbias priežastis, dėl kurių Lietuvos rezistencijai šie ryšiai buvo svarbus: „Pirmiausia tai buvo susiję su viltimi sulaukti karinio konflikto – juk pasipriešinimui vadovavę žmonės, kurių daugumą sudarė kariškiai, puikiai suvokė, kad tik tuo atveju galima partizaninio karo pergalė. Kita vertus, į Vakarus buvo pasitraukusi tautos dalis, paprastai vadinama tautos žiedu, kitaip sakant, žmonės, kurie bent jau vokiečių okupacijos metu generavo pasipriešinimo idėjas, vadovavo pasipriešinimo organizacijoms.“ Ji teigia, „Būtent tu asmenų – vadų bei vadovų – ypač trūko rezistencijai bent jau pirmaisiais pokario metais.“1

Viename savo straipsnyje D. Dapkutė „Lietuvių rezistencinės santarvės dalyvavimas Lietuvos laisvės byloje“ trumpai apžvelgia LRS veiklą, ryšius su krašto rezistencija, LRS iškilusi konfliktą su VLIK‘u, o taip pat santykius ir su kitomis išeivijos organizacijomis.

****

Saugumo archyvai lieka bene svarbiausiu dar iki galo neišnaudotu partizanų kovų šaltiniu, kurį tyrinėja ne vienas istorikas. Pavyzdžiui, K. K. Grinius teigia, kad „nevalia visiškai nuvertinti komunistų paskelbtų duomenų“2 kadangi ten laikomi paimti partizanų archyvai, kuriuose daug jų parodymų, o taip pat ir operatyvinių darbuotojų raportai. Šių raportų reikšmės, anot mokslininko, taip pat nevalia menkinti, kadangi remiantis jais, buvo infiltruojami ir naikinami partizanų daliniai.

Nijolės Gaškaitės – Žemaitienės knyga „Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 metai“ yra vienas pirmųjų bandymų, po saugumo archyvų atidarymo, sintetiškai apžvelgti partizaninę rezistencinę kovą. Be partizanų ir sovietinių represinių struktūrų archyvų, autorė naudojosi ir liudininkų prisiminimais, tyrinėtojų darbais. Ji rėmėsi B. Antanaičio, A. Brazdžionytės – Oškeliūnienės, V. Gurskio, K. Lakicko, P.
Pečiulaičio, A. Ramanausko – Vanago atsiminimais. Anot E. Aleksandravičiaus, „Patirtis ir krikščioniška vertybių orientacija autorę artina prie katalikiškosios lietuvių visuomenės srovės pažiūrų, vyravusios pasipriešinimo kovų laikotarpiu.“3

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 778 žodžiai iš 2335 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.